Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens vadovo ir faktinio juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-243-403/2024

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00103-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų U. A. ir A. M.-Z. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos „Siaurojo geležinkelio klubas“ ieškinį atsakovams U. A., V. U. ir A. M.-Z. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens vadovo ir faktinio juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 208 940,91 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad ieškovės direktoriais iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei atitinkamais laikotarpiais buvo atsakovai. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjM4LTQ0OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-238-449/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-238-449/2021">1A-238-449/2021</a> (toliau – Nuosprendis) yra nustatyta, kad atsakovas V. U. laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., būdamas ieškovės direktorius, o nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d. – ir faktinis direktorius, turėdamas savo žinioje grynuosius įmonės pinigus ir veikdamas įmonės vardu, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir pasisavino didelės vertės svetimą 208 940,91 Eur vertės ieškovei priklausantį turtą. Ieškovės vertinimu, visi atsakovai, atitinkamais laikotarpiais būdami de facto (faktinis) ir de jure (teisinis) bendrovės vadovai, tinkamai neatliko jiems įstatymais nustatytų pareigų, pažeidė fiduciarines pareigas, todėl yra tiesiogiai ir solidariai atsakingi už bendrovei padarytus 208 940,91 Eur nuostolius, nes dėl kiekvieno iš atsakovų veiksmų ieškovei buvo padaryta nurodyta žala.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo V. U. ieškovei 208 940,91 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (208 940,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugpjūčio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį dėl solidaraus žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo U. A. ir atsakovės A. M.-Z. atmetė.

5. Teismas nurodė, kad atsakovo V. U. neteisėti veiksmai tyčia pasisavinant ieškovei priklausantį turtą, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis, pasisavinto turto vertė – 208 940,91 Eur – yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo Nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, o tai įeina ir į įrodinėjimo dalyko sudėtį nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl nereikia iš naujo įrodinėti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų ir todėl savaime neteisėtų asmenų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo Nuosprendis. Teismo vertinimu, iš įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nustatytų faktų matyti, jog pripažinti nusikalstamais atsakovo V. U. neteisėti veiksmai nulėmė 208 940,91 Eur žalą (nuostolius) ieškovei, nes atsakovas V. U., kaip ieškovės vadovas, nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. pasisavino 174 500 Eur, 2013 m. gruodžio 3 d. siekdamas pasisavinti pinigus suklastojo dokumentus, nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. pasisavino 34 440,91 Eur.

6. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, kurie būtų pakankami atlygintinai žalai sumažinti, nenurodė, kokia suma turėtų būti mažinamas prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis. Be to, net jei ir būtų įrodyta, vien tik bloga asmens turtinė padėtis nelemia atlygintinos žalos sumažinimo, tam turi būti nustatyta aplinkybių visuma, ypač kai žala padaryta tyčia. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, pareikštu ieškiniu ginanti savo ir kreditorių interesus.

7. Teismas nusprendė, kad byloje neįrodytas pagrindas, kuriuo remiantis atsakovui U. A. ir atsakovei A. M.-Z. būtų pagrindas taikyti deliktinę civilinę atsakomybę ir iš jų solidariai su atsakovu V. U. ieškovei priteisti 208 940,91 Eur nuostoliams atlyginti. Teismas nurodė, kad atsakovas U. A. ir atsakovė A. M.-Z. įsiteisėjusiu Nuosprendžiu pripažinti formaliais (statytiniais) įmonės direktoriais, o ne de jure ar de facto vadovais. Pagal kasacinio teismo praktiką, valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-420/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-420/2013">3K-3-420/2013</a> ir kt.). Be to, atsakovas U. A. ir atsakovė A. M.-Z. nuolatinai nevykdė vadovavimo įmonei funkcijų, neatliko veiksmų, būdingų juridinio asmens vadovams, privalomai klausė faktinio vadovo nurodymų, todėl nėra pagrindo vertinti, kad minėti du atsakovai, kaip de jure ir (ar) de facto direktoriai, atliko ieškovės įrodinėjamą neteisėtą neveikimą (turėdami realias galimybes nesiėmė veiksmų, kurie galėjo užkirsti kelią atsakovo V. U. vykdomam lėšų pasisavinimui). Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sandorių pasirašymas įmonės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00LTMxMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-4-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-4-313/2018">3K-3-4-313/2018</a>).

8. Teismo vertinimu, solidariosios civilinės atsakomybės taikymas visiems trims atsakovams, net jei kitos civilinės atsakomybės sąlygos ir būtų įrodytos, negalimas vien dėl to, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., kada formaliai, pagal Juridinių asmenų registro duomenis, direktoriaus pareigas ėjo atsakovas U. A., atsakovas V. U. pagal 2014 m. rugpjūčio 29 d. ir 2014 m. lapkričio 26 d. kasos išlaidų orderius Nr. 23 ir Nr. 24 gavo tik 7177,29 Eur (pastaba. Teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, turi būti 7177,29 Lt.), kuriuos vėliau pasisavino, o nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. vasario 21 d., kada direktoriaus pareigas ėjo atsakovė A. M.-Z., atsakovas V. U. pagal kasos išlaidų orderius ir iš ieškovės sąskaitos paėmė likusią pinigų sumą, kuri pripažinta pasisavinta. Teismas nurodė, kad nėra nustatyta, jog atsakovai veikė bendra tyčia ir turėdami bendrą tikslą padaryti ieškovei 208 940,91 Eur žalą (nuostolius).

9. Teismas nusprendė, kad byloje neįrodytas faktinis ir teisinis pagrindas priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovo U. A. remiantis dalininko veiklos teisinį statusą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu, nes ieškovės, kuri yra viešoji įstaiga, dalininkai tiesiogiai nedalyvauja ir neprivalo dalyvauti organizuojant kasdieninę įmonės veiklą. Reikalavimas šiam atsakovui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu taikyti papildomą atsakomybę dėl žalos atlyginimo, kai įstaiga negali įvykdyti prievolės dėl įstaigos dalininko nesąžiningų veiksmų, nebuvo pareikštas.

10. Teismas nusprendė, kad, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes (apgaulingai vesta buhalterinė apskaita, klastoti dokumentai, imituota ūkinė veikla išmainant turtą, o ne jį nuperkant, nustatymas, kad tariamas pinigų gavėjas neegzistuoja), iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės valdymo organams ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti turėtų būti skaičiuojamas nuo Nuosprendžio įsiteisėjimo dienos – 2021 m. liepos 8 d., nes tik tuomet paaiškėjo už padarytą žalą atsakingas asmuo, žalos padarymo mechanizmas ir žalos dydis.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. birželio 20 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 13 d. sprendimą pakeitė, nurodydama, kad ieškovei iš atsakovo V. U. priteistina 208 940,91 Eur žalos atlyginimo, 136 970,82 Eur solidariai priteistini ir iš atsakovo U. A., o iš nurodytos sumos 134 892,15 Eur solidariai priteistini ir iš atsakovo U. A. bei atsakovės A. M.-Z., paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12. Kolegija nurodė, kad atsakovo U. A. ir atsakovės A. M.-Z. veiksmai nei baudžiamosios teisės prasme, nei CK nuostatų prasme nebuvo vertinami baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNy03NjgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-17-768/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-17-768/2021">1-17-768/2021</a> (toliau – baudžiamoji byla) ir neįėjo į nurodytos bylos nagrinėjimo ribas. Tuo tarpu vien tai, kad V. U. baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, sukėlusias žalą įstaigai, nepaneigia atsakovo U. A. ir atsakovės A. M.-Z., kaip buvusių įstaigos vadovų, civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad, be formalaus (lot. de jure) vadovo, bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00LTMxMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-4-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-4-313/2018">3K-3-4-313/2018</a>).

13. Kolegija iš atsakovo U. A. parodymų baudžiamojoje byloje nustatė, kad, dar iki tampant įstaigos vadovu, jam, kaip įstaigos steigėjui bei akcininkui, buvo žinoma apie V. U. veiksmus, kuriais buvo pažeidžiamos teisės aktuose juridinio asmens vadovui nustatytos pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, mokėti mokesčius ir pan., tačiau jis nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išvengta dėl V. U. neteisėtų veiksmų įstaigai galinčios kilti žalos. Kolegija taip pat nustatė, kad atsakovas U. A. jokių priemonių perimti iš V. U. netinkamą ir neteisėtą vadovavimą įstaigai nesiėmė ir tapęs jos vadovu, nors tokią galimybę turėjo, atsižvelgiant į tai, kad buvo įstaigos akcininkas. Kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovo U. A. elgesys neatitiko jam kaip juridinio asmens vadovui nustatytos pareigos dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įstaiga veiktų pagal teisės aktus (CK 2.87 straipsnis, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – VĮĮ) redakcijos, įsigaliojusios nuo 2014 m. sausio 1 d., 9 straipsnio 4 dalis).

14. Kolegija iš atsakovės A. M.-Z. parodymų baudžiamojoje byloje nustatė, kad ji sutiko būti įstaigos vadove iš draugiškumo atsakovams U. A. ir V. U., kad vadove buvo apie ketverius metus, nors manė, kad šios pareigos yra laikinos, ir jai buvo žadėta, jog pačiai nereikės tvarkyti įstaigos apskaitos, kad ji disponavo tik tais įstaigos dokumentais, kuriuos pateikdavo V. U. ir U. A., kad pastarųjų pateiktus dokumentus ji pasirašydavo, nesigilindama į juose nurodytus duomenis, kad įstaigai buhalterines paslaugas teikusi R. R. jai yra minėjusi apie įstaigos buhalteriniuose dokumentuose esančius nesutapimus, klausė, kur buvo panaudota įstaigai suteikta parama, kokiu pagrindu ji išmoka V. U. įstaigos lėšas. Šie duomenys, kolegijos vertinimu, patvirtina nepateisinamai aplaidų atsakovės A. M.-Z. elgesį, prisiimant įstaigos vadovo pareigas ir einant šias pareigas daugiau nei trejus metus (CK 2.87 straipsnis, VĮĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2014 m. sausio 1 d., 9 straipsnio 4 dalis).

15. Kolegija nusprendė, kad atsakovo U. A. ir atsakovės A. M.-Z. pasyvus elgesys stebint V. U. neteisėtus veiksmus, disponuojant įstaigos dokumentais bei turtu, taip pat nevykdant kitų teisės aktuose nustatytų pareigų, patiems būnant oficialiais šios įstaigos vadovais, nėra pateisinamas ir parodo visišką atsakovų abejingumą įstaigos bei jos kreditorių interesams.

16. Kolegija konstatavo, kad tiek atsakovo U. A., tiek atsakovės A. M.-Z. neteisėti veiksmai (neveikimas) kartu su neteisėtu atsakovo V. U. veikimu nulėmė ieškovei kilusią žalą – jos lėšų pasisavinimą, todėl jų pareiga atlyginti žalą yra solidari. Kolegija nustatė, kad atsakovas V. U. pasisavino 136 970,82 Eur atsakovo U. A. vadovavimo įstaigai laikotarpiu ir po šio laikotarpio, todėl minėtą sumą priteisė solidariai su kitais atsakovais. Kolegija nurodė, kad, atsakovui U. A. atsakingai ir rūpestingai vykdant įstaigos vadovo pareigas, V. U. nebūtų turėjęs galimybės savintis įstaigos lėšų ne tik atsakovo U. A. vadovavimo įstaigai laikotarpiui, bet ir pasibaigus šiam vadovavimui ir jį perdavus atsakovei. Kolegija nustatė, kad per atsakovės A. M.-Z. vadovavimo įstaigai laikotarpį V. U. pasisavino 134 892,15 Eur sumą, todėl šią sumą kolegija solidariai priteisė iš atsakovų.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu atsakovas U. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 13 d. sprendimą, iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2, 176, 178, 182, 185 ir 322 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kai apeliacinės instancijos teismas nutartimi pritaikė atsakovui U. A. civilinę atsakomybę, nurodydamas, jog atsakovo U. A. elgesys (neveikimas) sudarė sąlygas atsakovui V. U. atlikti neteisėtus veiksmus, įskaitant ir įstaigos lėšų pasisavinimą. Teismas netinkamai įvertino baudžiamosios bylos dalyką ir nepagrįstai nustatė, kad baudžiamosios bylos dalykas skiriasi nuo civilinės bylos dalyko. Atsakovo U. A. vertinimu, tiek baudžiamosios bylos, tiek civilinės bylos dalykas vienas – nustatyti atsakingus asmenis, jų kaltę, priežastinį ryšį dėl atliktų veiksmų, t. y. pasisavinant ieškovės lėšas. Baudžiamojoje byloje nustačius ir pripažinus, kad atsakovas V. U., nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. eidamas ieškovės direktoriaus pareigas, nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. sausio 21 d. būdamas jos faktinis direktorius, sistemingai atliko funkcijas, kurios būdingos įmonės vadovui, jam ir turi būti taikoma atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnį, VĮĮ 9 straipsnio 4 dalį tais pačiais pagrindais kaip de jure vadovui. Atsakovas U. A. nurodė, kad jis įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažintas formaliu (statytiniu) ieškovės direktoriumi, o ne de jure ar de facto vadovu. Atsakovo U. A. vertinimu, teismo nustatytos aplinkybės (žinodamas, jog įstaiga nemoka mokesčių, vėluoja atsiskaityti su tiekėjais, įstaigos lėšomis remontavo nuosavą automobilį, 2014 m. pradėjęs eiti vadovo pareigas, nepanaikino atsakovo V. U. prisijungimo prie įstaigos banko sąskaitų ir tik 2017 m. pabaigoje oficialiai paprašė atsakovo V. U. perduoti įstaigos dokumentus, antspaudą ir kitus rekvizitus) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo U. A. tyčios ar didelio neatsargumo.

17.2. Kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta dalinė skirtingais laikotarpiais vadovavusių bendrovės valdymo organų deliktinės atsakomybės taisyklė: tuo atveju, kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, nes ieškovas disponuoja žiniomis ne tik apie atsakovo vadovavimo laikotarpį, bet ir konkrečius finansinius įmonės duomenis jam atsistatydinus, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją. Dėl to minėtoms situacijoms kasacinis teismas yra įtvirtinęs dalinę vadovų atsakomybės taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>). Atsakovo U. A. vertinimu, nagrinėjamoje byloje jo civilinės atsakomybės sąlygos negalėjo būti nustatytos arba, jeigu ir būtų nustatytos, tai jis privalo atsakyti tik už žalą, kurią ieškovė patyrė jo vadovavimo laikotarpiu. Atsakovas U. A. nurodė, kad per jo vadovavimo laikotarpį buvo pasisavinta tik 7177,29 Lt (2078,69 Eur). Nėra nustatyta, kad visi atsakovai veikė bendra tyčia ir turėdami bendrą tikslą padaryti ieškovei 208 940,91 Eur žalos.

17.3. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos atsakovui U. A. taikydamas solidariąją atsakomybę, pagal kurią tam, kad įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų; 3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai žalą padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>). Atsakovas U. A. nurodė, kad žala ieškovei atsirado tik dėl atsakovo V. U. veiksmų ir tai galima nustatyti iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių. Atsakovo U. A. vertinimu, teismas nepagrįstai jam pritaikė civilinę atsakomybę esant pernelyg nutolusiam priežastiniam ryšiui.

18. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo U. A. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Atsakovo U. A. nurodyta teismų praktika patvirtina ieškovės ieškinio pagrįstumą ir teismo nutarties teisėtumą – ta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo U. A. baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė remiantis CK nuostatomis. Ieškovės vertinimu, baudžiamosios bylos dalykas ir civilinės bylos nagrinėjamas dalykas nėra tapatūs, o tai, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas klausimas tik dėl atsakovo V. U. baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad atsakovas U. A. ir atsakovė A. M.-Z. nėra atsakingi dėl įstaigai padarytos žalos civilinės teisės prasme.

18.2. Atsakovas U. A. neabejotinai buvo de jure įstaigos vadovas, o tą įrodo vieši Juridinių asmenų registro duomenys, kurie nėra nuginčyti (CK 4.262 straipsnis). Atsakovo U. A. de facto vykdytas vadovo pareigas įrodo ir jo dalyvavimas įstaigos veikloje, sutarčių sudarymas, bendravimas su klientais. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas U. A. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. ėjo įstaigos vadovo pareigas, be to, buvo vienas iš įstaigos steigėjų ir dalininkas (nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. įstaigos steigimo sutarties sudarymo iki 2017 m. gruodžio 18 d.). Atsakovas U. A., iki 2014 m. balandžio 30 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 1 d. nebūdamas de jure vadovas, de facto vykdė vadovo funkcijas. Ieškovės vertinimu, į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas U. A. buvo įstaigos vadovu ir de facto. Tai, kad U. A. veikė kaip faktinis įstaigos vadovas tuo laikotarpiu, kai nebuvo paskirtas vadovu, patvirtina šie į bylą pateikti duomenys: UAB „Šilutės durpės“ 2009 m. laišką dėl šilumvežių įsigijimo adresavo U. A. (ieškinio priedas Nr. 10); dalininkas G. K. 2010 m. rugsėjo 15 d. pareiškimą adresavo įstaigos direktoriui U. A. (ieškinio priedas Nr. 11); statybos rangos sutartį Nr. SGK 13/09/19, kuri sudaryta 2013 m. rugsėjo 19 d., pasirašė įstaiga, atstovaujama direktoriaus U. A. (ieškinio priedas Nr. 12); statybos rangos sutartį Nr. SGK 13/11/8, kuri sudaryta 2013 m. lapkričio 8 d., pasirašė įstaigos vadovas U. A. (ieškinio priedas Nr. 13); 2013 m. gruodžio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SGK001 ir atliktų darbų aktą išrašė U. A. (ieškinio priedas Nr. 14); UAB „Vilsfera“ perdavimo–priėmimo aktai, sudaryti 2013 m. gruodžio 2 d. – 2013 m. gruodžio 3 d., buvo adresuoti įstaigos direktoriui U. A. (ieškinio priedas Nr. 15); bendradarbiavimo sutartį Nr. SGK-2, kuri sudaryta su VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, 2010 m. lapkričio 11 d. pasirašė U. A. (ieškinio priedas Nr. 16); priėmimo–perdavimo aktą Nr. 3 2010 m. spalio 27 d. pasirašė U. A. (ieškinio priedas Nr. 16); pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20 su UAB „Laidas“ 2013 m. lapkričio 14 d. pasirašė U. A. (ieškinio priedas Nr. 17); U. A. 2014 m. kovo 4 d. išsiuntė pranešimą UAB „Laidas“ (ieškinio priedas Nr. 18); UAB „Laidas“ 2014 m. kovo 31 d. prašymą adresavo direktoriui U. A. (ieškinio priedas Nr. 19); UAB „Laidas“ 2014 m. rugpjūčio 5 d. ieškinyje (ieškinio priedas Nr. 20) nurodė, kad prekes atsakovo vadovas direktorius U. A. priėmė pasirašydamas sąskaitoje, kad „prekę priėmiau, pretenzijų neturiu“ (ieškinio priedas Nr. 21). Aplinkybė, kad, be formalaus (de jure) vadovo, bendrovėje atitinkamu laikotarpiu kaip faktinis vadovas veikė dar ir atsakovas V. U., nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą. Atsakovo U. A. ir atsakovės A. M.-Z. elgesys, leidžiant įstaigos turtu naudotis ir jos vardu veikti su įstaiga nesusijusiam ir jokių įgaliojimų neturinčiam asmeniui, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir atitinkantis įstatymuose nustatytas vadovo fiduciarines pareigas.

18.3. Atsakovas U. A. buvo glaudžiai susijęs su įstaiga, veikė jos vardu, žinojo apie įstaigos vykdomą veiklą ir negalėjo nežinoti apie atsakovo V. U. vykdomus neteisėtus veiksmus įstaigos atžvilgiu, nesielgė kaip apdairus ir protingas asmuo, turėjo ir galėjo numatyti, kad atsakovo V. U. veiksmai sukels įstaigai žalą, todėl, priešingai nei teigia atsakovas U. A., teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias priežastinį ryšį, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad šie atsakovo U. A. ir atsakovės A. M.-Z. veiksmai teisiniu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – neteisėtu įstaigos lėšų pasisavinimu.

18.4. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad, atsakovui U. A. atsakingai ir rūpestingai vykdant įstaigos vadovo pareigas, atsakovas V. U. nebūtų turėjęs galimybės savintis įstaigos lėšų ne tik U. A. vadovavimo įstaigai laikotarpiu, bet ir pasibaigus šiam vadovavimui ir jį perdavus atsakovei. Būtent dėl šios priežasties konstatuotas objektyvusis bendrininkavimas, o tai ir lemia visų atsakovų solidariąją, o ne dalinę atsakomybę.

18.5. Įmonės vadovo civilinės atsakomybės atveju kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taigi konstatavus, kad atsakovai, įskaitant atsakovą U. A., atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė nuostolių atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzktNDY5LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-79-469/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-79-469/2022">e3K-3-79-469/2022</a>). Nors prievolė paneigti kaltės prezumpciją kyla atsakovui U. A., jis tik deklaratyviai nurodo, kad baudžiamojoje byloje nustatyti atsakovo U. A. veiksmai nesuponuoja didelio neatsargumo ar tyčios, ir nepateikia jokių reikšmingų įrodymų ar aplinkybių, kurie paneigtų kaltės prezumpciją. Ieškovės vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovo U. A. kaltę, kuri pasireiškė dideliu neatsargumu ir aplaidumu ir dėl kurios atsirado didelė žala įstaigai, todėl šią žalą jis privalo atlyginti solidariai su kitais atsakovais.

19. Kasaciniu skundu atsakovė A. M.-Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 13 d. sprendimą, iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas pažeidė CPK 2, 176, 178, 182, 185 straipsnių normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes atsakovės A. M.-Z. civilinė atsakomybė nustatyta nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų – kaltės ir priežastinio ryšio. Skundžiama nutartimi nepagrįstai ir neteisėtai neįvertinti baudžiamojoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai. Šiam argumentui pagrįsti atsakovė A. M.-Z. cituoja kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjI2LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-226-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-226-248/2018">e3K-3-226-248/2018</a> ir 2023 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMtMTA3NS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-13-1075/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-13-1075/2023">e3K-3-13-1075/2023</a>). Baudžiamojoje byloje kartu su atsakovo V. U. veiksmais baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyką sudarė ir buvo vertinamos aplinkybės, susijusios ir su kitų dviejų atsakovų (atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A.) (ne)buvimu ieškovės de jure ir (ar) de facto direktoriais, su jų veiksmais (neveikimu), kaltės forma, kai atsakovas V. U. vykdė didelės vertės ieškovės lėšų pasisavinimą. Atsakovės A. M.-Z. vertinimu, tiek baudžiamosios bylos, tiek civilinės bylos dalykas buvo tas pats – nustatyti atsakingus (kaltus) asmenis, jų kaltę, priežastinį ryšį dėl atliktų veiksmų (pasisavinant ieškovės lėšas). Baudžiamojoje byloje nustačius ir pripažinus, kad atsakovas V. U., laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. būdamas ieškovės direktorius, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. sausio 21 d. – faktinis direktorius, sistemingai atliko funkcijas, kurios būdingos įmonės (de jure) vadovui, jam pagrįstai ir turi būti taikoma atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnį. Atsakovė A. M.-Z. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažinta formalia (statytine) ieškovės direktore, funkcijas atlikdavo iš draugiškumo, negaudavo atlygio, o ne de jure ar de facto vadove.

19.2. Skundžiamoje nutartyje nepateikti teisiškai reikšmingi motyvai dėl atsakovės A. M.-Z. kaltės formos. Pagal kasacinio teismo praktiką, valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-420/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-420/2013">3K-3-420/2013</a> ir kt.). Teismas nesilaikė šios praktikos, todėl atsakomybė atsakovei pritaikyta netinkamai (neteisėtai). Skundžiama nutartimi konstatuotas atsakovės A. M.-Z. darbo vadybininke ir traukinio palydove faktas nepagrindžia jos tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovė A. M.-Z. nurodė, kad teismas turėjo aiškiai apibrėžti, nuo kada ir kuo pasireiškė jos kaltė dėl neveikimo. Skundžiama nutartis, atsakovės A. M.-Z. vertinimu, nėra pakankamai motyvuota ir dėl to, kad nepasisakyta, nuo kada ir kuria apimtimi atsakovė A. M.-Z. turėjo (galėjo) suprasti, kad faktinis vadovas atsakovas V. U. savinasi įstaigos lėšas, ir kodėl ji yra atsakinga už šiuos nusikalstamus jos nekontroliuojamus veiksmus, kai jai neperduotas nei turtas, nei apskaita.

19.3. Skundžiama nutartimi nenustatytos (netinkamai nustatytos) atsakovės A. M.-Z. solidariosios civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys ir žala. Remiantis vykusiu baudžiamuoju procesu baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad klastodamas dokumentus ieškovės lėšas savinosi atsakovas V. U. – faktinis vadovas. Atsakovė A. M.-Z. nurodė, kad ji niekaip neprisidėjo prie atsakovo V. U. neteisėtų ir nusikalstamų veikų pasisavinant įstaigos lėšas, todėl šiuo atveju skundžiama nutartimi pažeidžiamos materialiosios teisės normos ir nukrypstama nuo suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>). Teismas, taikydamas atsakovei solidariąją atsakomybę, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-581/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-581/2013">3K-3-581/2013</a>, 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-420/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-420/2013">3K-3-420/2013</a>). Nagrinėjamoje byloje, atsakovės A. M.-Z. vertinimu, galima nustatyti, dėl kieno kaltės atsirado žala, o būtent baudžiamojoje byloje nustatyti faktai patvirtina, kad ieškovei žala atsirado vien tik dėl atsakovo V. U. (faktinio vadovo) neteisėtų veiksmų. Teismas atsakovei pritaikė civilinę atsakomybę esant pernelyg nutolusiam teisiniam priežastiniam ryšiui.

20. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės A. M.-Z. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti atsakovui U. A. ir atsakovei civilinę atsakomybę, remdamasi išimtinai CK nustatytomis taisyklėmis dėl civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.246–6.247 straipsniai, 6.249 straipsnis), o pats Nuosprendis pastarųjų dviejų atsakovų atžvilgiu svarbus ir aktualus tik dėl prejudicinių faktų nustatymo ir jų konstatavimo Nuosprendyje. Taigi ieškovė ieškiniu negrindė, jog pats Nuosprendis yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę atsakovui U. A. ir atsakovei – Nuosprendis šių asmenų atžvilgiu aktualus tik dėl tam tikrų baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, kurios reikšmingos šios civilinės bylos nagrinėjimui. Ieškovės vertinimu, ta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės A. M.-Z. baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė remiantis CK nuostatomis. Ieškovė nurodė, kad baudžiamosios bylos dalykas ir civilinės bylos nagrinėjamas dalykas nėra tapatūs, o tai, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas klausimas tik dėl atsakovo V. U. baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad atsakovas U. A. ir atsakovė A. M.-Z. nėra atsakingi dėl įstaigai padarytos žalos civilinės teisės prasme.

20.2. Atsakovė A. M.-Z. buvo de jure ir de facto vadovė, todėl ji privalėjo laikytis įstatymuose nustatytų pareigų įstaigai – tiek imperatyvių, tiek ir fiduciarinių. Tiek atsakovė A. M.-Z., tiek atsakovas U. A., būdami de jure įstaigos vadovai, ne tik nevykdė jiems, kaip vadovams, taikomų fiduciarinių pareigų, bet ir leido įstaigos vardu faktiškai veikti dar ir atsakovui V. U.. Nė vienas iš nurodytų atsakovų negalėjo nežinoti apie atsakovo V. U. veikimą prieš įstaigos tikslus, tačiau nors ir žinojo, nesiėmė priemonių, kad atsakovui V. U. būtų užkirstas kelias vadovauti įstaigai, priimti su įstaigos veikla susijusius sprendimus, disponuoti įstaigos banko sąskaitoje ir kasoje esančiomis lėšomis. Toks atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo V. U. elgesys, leidžiant įstaigos turtu naudotis ir jos vardu veikti su įstaiga nesusijusiam ir jokių įgaliojimų neturinčiam asmeniui, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir atitinkantis įstatymuose nustatytas vadovo fiduciarines pareigas. Ieškovės vertinimu, teismas pagrįstai taikė atsakovei civilinę atsakomybę ir priteisė iš atsakovės A. M.-Z. nuostolių atlyginimą ieškovės naudai.

20.3. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovės A. M.-Z., jeigu ji elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo (ar neteisėto neveikimo) metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Atsakovė A. M.-Z., būdama įstaigos vadovė, kuriai taikomi aukštesni apdairumo ir rūpestingumo standartai, kuri turi veikti vadovaudamasi teisės aktais ir išimtinai įstaigos interesais, turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad turi pareigą saugoti įstaigos turtą, jį valdyti ir naudoti pagal teisės aktų reikalavimus, atsižvelgiant į įstaigos ir jos kreditorių interesus. Atsakovė A. M.-Z., eidama įstaigos direktoriaus pareigas, nesilaikė juridinių asmenų valdymo organų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, sąmoningai ignoravo imperatyvią pareigą išsaugoti įstaigai priklausantį turtą ir tokiu būdu ne tik pažeidė įstaigos interesus, bet ir savo fiduciarines pareigas. Dėl tokių neteisėtų atsakovo V. U. veiksmų, atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A. neteisėto neveikimo įstaigai priklausančios lėšos buvo pasisavintos atsakovo V. U.. Tuo atveju, jeigu atsakovė A. M.-Z. ir atsakovas U. A. būtų vykdę savo, kaip įstaigos vadovų, pareigas, nebūtų ignoravę atsakovo V. U. neteisėtų veiksmų, būtų panaikinę atsakovo V. U. prisijungimą prie įstaigos banko sąskaitos ir neleidę jam disponuoti įstaigos turtu, įstaigai priklausančios lėšos nebūtų buvusios pasisavintos atsakovo V. U.. Ieškovės vertinimu, teismas teisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias priežastinį ryšį, ir pagrįstai bei teisėtai konstatavo, kad šie atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A. veiksmai teisiniu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – neteisėtu įstaigos lėšų pasisavinimu.

20.4. Prievolė paneigti kaltės prezumpciją kyla atsakovei, tačiau, ieškovės vertinimu, kasaciniame skunde nepateiktas nė vienas argumentas ar aplinkybė, kurie paneigtų atsakovės A. M.-Z. kaltę. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės A. M.-Z. nurodytos aplinkybės, jog ji sutiko būti įstaigos vadove iš draugiškumo kitiems dviem atsakovams, kad jai buvo žadėta, jog pačiai nereikės tvarkyti įstaigos apskaitos ir pan., tik patvirtina, jog atsakovė A. M.-Z. suvokė savo pareigų svarbą bei atsakomybės mastą, tačiau sąmoningai leido veikti kitiems atsakovams be kontrolės. Pastarosios aplinkybės ir kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovės A. M.-Z. kaltę, kuri pasireiškė tyčia ir dideliu neatsargumu bei aplaidumu ir dėl kurios atsirado didelė žala įstaigai, todėl šią žalą ji privalo atlyginti solidariai su kitais atsakovais.

20.5. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad atsakovė A. M.-Z. buvo tiek de jure, tiek de facto vadovė, todėl jai kaip vadovei kilo atsakomybė veikti teisės aktų nustatyta tvarka, įskaitant saugoti įstaigos turtą, jį valdyti ir naudoti pagal teisės aktų reikalavimus, užtikrinti tinkamą įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą, bet tuo neapsiribojant. Taigi, atsakovė A. M.-Z. nuo pat tapimo įstaigos vadove galėjo ir turėjo suprasti, kad kiti du atsakovai įstaigos atžvilgiu veikia neteisėtai ir savinasi įstaigai priklausančias lėšas. Neužkirsdama kelio kitiems atsakovams veikti neteisėtai, nuo tapimo įstaigos vadove atsakovė A. M.-Z. pati savo neteisėtu neveikimu prisidėjo prie žalos padarymo ieškovei. Ieškovės vertinimu, teismas motyvuotai, išsamiai ir aiškiai pasisakė dėl visų svarbių bylos aplinkybių, reikalingų visų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygoms tinkamai įvertinti.

21. Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus įstatymų nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

22. CPK 353 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMi02ODQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-2-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-2-684/2021">e3K-3-2-684/2021</a>, 19 punktas).

23. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl ieškovės teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovų, kurie, kaip nurodė ieškovė, atitinkamais laikotarpiais būdami de facto ir de jure juridinio asmens vadovai, tinkamai neatliko jiems įstatymais nustatytų pareigų, pažeidė fiduciarines pareigas. Apeliacinės instancijos teismo nutartį skundžia du iš trijų atsakovų, t. y. atsakovė A. M.-Z. ir atsakovas U. A., kurie kasaciniais skundais kelia teisės klausimus dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų reikšmės civilinei bylai, dėl de facto ir de jure juridinio asmens vadovų civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo nustatyti tokių vadovų solidariąją atsakomybę. Šiais kasacinius skundus padavusių atsakovų keliamais teisės klausimais, susijusiais su jų civiline atsakomybe dėl ieškovei padarytos žalos atlyginimo, teisėjų kolegija ir pasisakys.

Dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų reikšmės civilinei bylai

24. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai ir neteisėtai neįvertinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžiu Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjM4LTQ0OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-238-449/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-238-449/2021">1A-238-449/2021</a> baudžiamojoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai, be kita ko, kad atsakovė A. M.-Z. ir atsakovas U. A. buvo formaliais (statytiniais) ieškovės direktoriais, o ne de jure ar de facto vadovais. Šiam argumentui pagrįsti atsakovės A. M.-Z. kasaciniame skunde cituojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjI2LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-226-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-226-248/2018">e3K-3-226-248/2018</a> 47 punktas ir 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMtMTA3NS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-13-1075/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-13-1075/2023">e3K-3-13-1075/2023</a> 44 punktas). Atsakovų vertinimu, tiek baudžiamosios bylos, tiek civilinės bylos dalykas buvo tas pats – nustatyti atsakingus (kaltus) asmenis, jų kaltę, priežastinį ryšį dėl atliktų veiksmų (pasisavinant ieškovės lėšas). Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

25. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

26. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą (punkto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., kurioje buvo nustatyta, kad civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje), ne kartą yra nurodęs, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjI2LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-226-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-226-248/2018">e3K-3-226-248/2018</a> 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Vadinasi, pagal CPK 182 straipsnio 3 punkte (galiojanti redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, civilinėje byloje nereikia įrodinėti kaltinamojo nusikalstamų veikų bei jų civilinių teisinių pasekmių (padarinių), nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjM4LTQ0OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-238-449/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-238-449/2021">1A-238-449/2021</a>, kaltinamasis buvo atsakovas V. U., bet ne atsakovė A. M.-Z. ir atsakovas U. A., kurie baudžiamojoje byloje davė parodymus kaip liudytojai.

28. Pažymėtina, kad atsakovė A. M.-Z. kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMtMTA3NS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-13-1075/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-13-1075/2023">e3K-3-13-1075/2023</a> 44 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika dėl CPK 279 straipsnio 4 dalies ir 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, teigdama, kad ši praktika turėtų būti taikoma ir nagrinėjamoje byloje vertinant pirmiau minėtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad civilinėje byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalis reglamentuoja sprendimo, nutarties ar įsakymo įsiteisėjimo pasekmes civilinėje byloje, bet ne nuosprendžio įsiteisėjimo pasekmes baudžiamojoje byloje.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, atžvilgiu taikoma ne CPK 182 straipsnio 2 punkte, o 3 punkte įtvirtinta prejudicinių faktų taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNy0xMDc1LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-7-1075/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-7-1075/2022">e3K-3-7-1075/2022</a>, 24 punktas).

30. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra civilinėje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjI2LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-226-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-226-248/2018">e3K-3-226-248/2018</a> 47 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės A. M.-Z. kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad tiek baudžiamosios bylos, tiek civilinės bylos dalykas buvo tas pats – nustatyti atsakingus (kaltus) asmenis, jų kaltę, priežastinį ryšį dėl atliktų veiksmų (pasisavinant ieškovės lėšas). Kaip minėta, baudžiamojoje byloje tiek atsakovė A. M.-Z., tiek atsakovas U. A. davė parodymus kaip liudytojai, baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiama dėl jų baudžiamosios atsakomybės. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje buvo susijęs su atsakovės A. M.-Z. bei atsakovo U. A. kaltės, priežastinio ryšio dėl ieškovės lėšų pasisavinimo nustatymu.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjI2LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-226-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-226-248/2018">e3K-3-226-248/2018</a>, 46 punktas).

Dėl faktinio ir de jure (teisinis) juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo nustatyti tokių vadovų solidariąją atsakomybę, kai ieškinį dėl žalos atlyginimo reiškia bankroto administratorius

33. Atsakovė A. M.-Z. ir atsakovas U. A. neginčija, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą (CK 2.87 straipsnis, 6.6 straipsnis, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnis) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo galima tiek de facto, tiek de jure juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė, kuri gali būti ir solidari. Atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A. teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl jų, kaip juridinio asmens vadovų, civilinės atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl neteisėtai priteisė ieškovei iš jų solidariai su atsakovu V. U. žalos atlyginimą.

34. Kadangi ieškinys šioje byloje pareikštas galiojant JANĮ, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų praktika, suformuota taikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, nagrinėjamiems santykiams aktualiais aspektais taikytina mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais).

35. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, bendrovės (įmonės, juridinio asmens) vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė, civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzktNDY5LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-79-469/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-79-469/2022">e3K-3-79-469/2022</a> 26 punktą ir jame nurodomą kasacinio teismo praktiką).

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjM1LTQyMS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-235-421/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-235-421/2020">e3K-3-235-421/2020</a> 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgwLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-180-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-180-378/2017">e3K-3-180-378/2017</a> 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399). Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (DCFR 3:102 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-684/2023 43 punktą).

39. Kaip matyti iš to, kas nurodyta šios nutarties 24–32 punktuose, atsakovė A. M.-Z. ir atsakovas U. A. nepagrįstai teigia, jog baudžiamojoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai, kad jie buvo formaliais (statytiniais) ieškovės direktoriais, o ne de jure ar de facto vadovais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas U. A. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., o atsakovė A. M.-Z. laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. vasario 21 d. buvo de jure juridinio asmens (ieškovės) vadovais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad minėtu laikotarpiu faktiniu juridinio asmens (ieškovės) vadovu buvo atsakovas V. U..

40. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog, be formalaus vadovo, bendrovėje veikia de facto vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai galimai pažeidė pareigą bendrovei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00LTMxMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-4-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-4-313/2018">3K-3-4-313/2018</a> 54 punktą).

41. Sprendžiant, ar tuo pačiu metu veikusių de facto ir de jure juridinio asmens vadovų civilinė atsakomybė yra dalinė ar solidarioji, pagal jų neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį reikia nustatyti, ar buvo jų bendrininkavimas ir koks jis buvo (siaurąja ar plačiąja prasme).

42. Pagal kasacinio teismo praktiką, solidarioji atsakomybė, be kita ko, taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, taip pat ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-823/2024 60 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, kaltės formos, įvertinęs į nagrinėjamą bylą šalių pateiktus įrodymus ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžiu Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjM4LTQ0OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-238-449/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-238-449/2021">1A-238-449/2021</a> nustatytus faktus kaip rašytinius įrodymus pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstai konstatavo, kad jų, kaip de jure juridinio asmens (ieškovės) vadovų, kaltė pasireiškė dideliu neatsargumu ir yra sąlygų visuma deliktinės civilinės atsakomybės prievolei dėl žalos atlyginimo ieškovei kilti. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat, pagrįstai konstatavęs atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A., kaip de jure juridinio asmens (ieškovės) vadovų, ir atsakovo V. U., kaip de facto juridinio asmens (ieškovės) vadovo, objektyviojo bendrininkavimo faktą, teisingai nusprendė, kad atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A., kaip de jure juridinio asmens (ieškovės) vadovų, ir atsakovo V. U., kaip de facto juridinio asmens (ieškovės) vadovo, atsakomybė ieškovei už padarytą žalą yra solidari.

44. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad atsakovo U. A. veiksmai sukėlė pasekmes, susijusias su žalos ieškovei padarymu, net ir tuo laikotarpiu, kai jis nebuvo ieškovės de jure vadovu. Net ir aplinkybės, kurias apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė spręsdamas dėl atsakovės A. M.-Z. civilinės atsakomybės, t. y. kad atsakovė A. M.-Z. sutiko būti įstaigos vadove iš draugiškumo atsakovams U. A. bei V. U., jai buvo žadėta, jog pačiai nereikės tvarkyti įstaigos apskaitos, kad ji disponavo tik tais įstaigos dokumentais, kuriuos pateikdavo V. U. ir U. A., kad pastarųjų pateiktus dokumentus ji pasirašydavo, nesigilindama į juose nurodytus duomenis, patvirtina, jog atsakovas U. A. tokius veiksmus atliko.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose nurodyti nesutikimo su skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė juridinio asmens vadovo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

47. Netenkinus atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A. kasacinių skundų, kasaciniame teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Ieškovė kartu su atsiliepimais į atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A. kasacinius skundus pateikė įrodymus, pagrindžiančius kasaciniame teisme patirtas iš viso 5808 Eur (po 2904 Eur) bylinėjimosi išlaidas (už atsiliepimų į kasacinius skundus parengimą).

49. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ3LTQyMS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-147-421/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-147-421/2022">e3K-3-147-421/2022</a>, 38 punktas).

50. Remiantis Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsiliepimuose į kasacinius skundus nekeliami nauji teisės klausimai, atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai iš esmės sutampa, nusprendžia šiuo atveju ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 4 000 Eur, šią sumą ieškovei lygomis dalimis (po 2 000 Eur) priteisiant iš atsakovės A. M.-Z. ir atsakovo U. A..

52. Atsakovas U. A. kartu su kasaciniu skundu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir už šį prašymą sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį. Atrankos kolegija susipažinusi su atsakovo U. A. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentais, 2024 m. liepos 30 d. nutartimi pripažino, kad iš esmės tai yra prašymas sustabdyti kasacine tvarka apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas sustabdyti kasacine tvarka apskųstos nutarties vykdymą nėra apmokestinamas, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai viešajai įstaigai „Siaurojo geležinkelio klubas“ (j. a. k. 302453447) lygiomis dalimis iš atsakovų A. M.-Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir U. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 000 (keturis tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Grąžinti advokatui J. V., (advokato pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)), už atsakovą U. A., a. k. (duomenys neskelbtini) sumokėtą 55 (penkiasdešimt penkių) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. liepos 17 d., žyminio mokesčio užduoties kodas ZN33679.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Algirdas Taminskas

Egidija Tamošiūnienė