Baudžiamoji byla Nr. 2K-117-976/2022
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00147-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.13;
2.1.2.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 30 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžiu I. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų. Pritaikius BK 72 straipsnio 1–3 dalis, konfiskuotas nusikalstamos veikos rezultatas, t. y. pas I. D. kratos metu rasti ir paimti pinigai – 74 835 Eur.
Skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 30 d. nutartimi nuteistojo I. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. I. D. nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos prie savęs ir išsinuomotame bute, esančiame Kaune, Kalniečių g (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą – 74 835 Eur grynųjų pinigų, žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, iki 2017 m. spalio 23 d. 13.30–14.15 val., kai šiuos pinigus kratų metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis I. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nesiėmė veiksmų, kad būtų nustatytos tikrosios nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės, pašalintos abejonės, kuriomis buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, atsisakė tenkinti gynybos prašymus, susijusius su papildomų įrodymų ištyrimu, kad būtų pašalintos visos abejonės, todėl iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė kasatoriaus teisę į teisingą bylos procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
2.1.1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apima proceso šalių teisę pateikti teismui, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas yra garantuoti realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tada, kai šalių argumentų iš tiesų išklausoma, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, 80 paragrafas). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų yra parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ir teismo pareigą motyvuojant sprendimą nurodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Pernelyg bendro pobūdžio formuluotės, kurios naudojamos atsakant į konkrečius bylai reikšmingus argumentus ir galėtų būti įterpiamos į bet kokį sprendimą nepateikiant jokių papildomų detalių ar būtent konkrečiam sprendimui būdingų motyvų, nėra tinkamas motyvavimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldavijos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, jog teismo nuosprendyje (ar kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (ar kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (ar kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas turi priimti nuosprendį ar nutartį, kurių turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadas būtų aiškus, logiškas ir įtikinamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015). Neatsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus, teismas demonstruoja savo šališkumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-243/2009 ir kt.). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad nors apeliaciniame skunde buvo pateikti konkretūs argumentai dėl ginčijamų įrodymų šaltinių, nurodytos abejonės dėl aplinkybių, kuriomis buvo grindžiama išvada dėl kasatoriaus kaltės, tačiau apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje dėl jų pasisakė tik bendro pobūdžio teiginiais (nutarties aprašomosios dalies 8, 9, 21, 22, 23 pastraipos). Dėl to nebuvo atsakyta į apeliacinio skundo argumentus, kad kasatoriaus parodymai, duoti atliekant kito nusikaltimo ikiteisminį tyrimą, yra neleistini, kad netinkamai įvertinti liudytojų V. B., A. E. (A. E.) parodymai ir kiti įrodymai, kad apkaltinamasis nuosprendis grįstas neleistina atvirkštine įrodinėjimo logika – „jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta“, kad neteisingai nustatyta turto suma ir jo priklausymas nuosavybės teise kasatoriui, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
2.1.2. Pagal teismų praktiką teismas baudžiamajame procese turi būti aktyvus, bet nešališkas arbitras (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>, 2K-P-95/2012, 2K-221-942/2020, 2K-52-648/2021). Nors apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą aktyviai veikti, įgaliojimus iš naujo vertinti įrodymus ir atlikti įrodymų tyrimą, tačiau atsisakė ištirti apeliaciniame skunde nurodytas dėl esminių įrodymų ir nustatytinų aplinkybių kilusias abejones, t. y. vykdyti teismo esminę funkciją ir pareigą – nustatyti objektyvią tiesą byloje. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino kasatoriaus parodymus motyvuodamas tuo, kad jų dalies apie automobilio perdavimą nepatvirtino liudytojas V. B. Dėl to nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynyba prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apie šią aplinkybę papildomai apklausti liudytoją V. B., tačiau šis prašymas nemotyvuota protokoline apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo atmestas, o priimtoje nutartyje teismas pakartoto pirmosios instancijos teismo argumentą, kad kasatoriaus parodymai nepatikimi, nes jų nepatvirtina liudytojo V. B. parodymai. Be to, priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino liudytojo V. B. parodymus motyvuodamas tuo, kad jie nėra itin svarbūs. Pažymėtina, kad liudytojas V. B. davė parodymus apie esmines bylos aplinkybes, todėl jo parodymai buvo itin svarbūs siekiant priimti teisingą sprendimą byloje. Vien tai, kad, teismo požiūriu, liudytojo V. B. parodymai nėra itin svarbūs, savaime nesudaro pagrindo juos vertinti kritiškai, nes įrodymai gali būti vertinami kritiškai, kai jie neatitinka jiems keliamų leistinumo ar sąsajumo reikalavimų, neatitinka kitų įrodymų, prieštarauja logikos dėsniams ir pan. Kasatoriaus parodymų patikimumui patvirtinti gynyba apeliacinės instancijos teismo prašė kaip liudytoją apklausti R. S., kuris galėjo duoti parodymus apie V. B. kasatoriui perduotą automobilį, automobilio daiktadėžėje paliktą A. E. pakvitavimą, patvirtinantį pinigų priėmimo faktą, tačiau prašymas apklausti šį liudytoją buvo atmestas. Be to, gynyba, siekdama patvirtinti kasatoriaus parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismui pateikė automobilio registracijos liudijimo kopiją ir kitus dokumentus, teismas priimtoje nutartyje nepasisakė dėl pateiktų ir pridėtų prie bylos dokumentų. Priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pakartojo ydingus pirmosios instancijos teismo argumentus dėl liudytojo A. E. parodymų, pakvitavimo kopijos, patvirtinančios pinigų perdavimą, vertinimo ir nesiėmė priemonių kylančioms abejonėms pašalinti, o konkrečiai, neatliko liudytojo A. E. apklausos dėl aplinkybių, teismo požiūriu, rodančių liudytojo parodymų nenuoseklumą, neapklausė jo apie pakvitavimo egzempliorių surašymo aplinkybes, netyrė pakvitavimo kopijos, kaip dokumento tikrumo, o nepašalintas abejones dėl šių įrodymų vertino kaip kasatoriaus kaltės įrodymus.
2.2. Įvertindami kasatoriaus paaiškinimus, duotus kratos metu ir skiriant kardomąją priemonę, kaip įrodymus ir pagrįsdami priimtus nuosprendį ir nutartį, teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalį, nes nuosprendžio ar nutarties grindimas neleistinais įrodymais pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą. Pagal teismų praktiką policijos pareigūnų užfiksuoti neformalūs pokalbiai su jau sulaikytu įtariamuoju, jų metu gauti prisipažinimai negali būti pripažįstami įrodymais, nes tokia faktinė įtariamojo apklausa vyksta pažeidžiant įtariamojo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350/2013">2K-350/2013</a>, 2K-233-788/2016). Iš byloje esančio kratos vaizdo įrašo matyti, kad 2017 m. spalio 23 d. policijos pareigūnas, neįteikęs įtarimo, neišaiškinęs įtariamojo teisių, nepakvietęs gynėjo, vykdė faktinę sulaikyto kasatoriaus apklausą, o kasatorius atsakinėjo į užduodamus klausimus. Įtarimas kasatoriui pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo įteiktas, įtariamojo teisės jam išaiškintos ir gynėjas pakviestas tik 2017 m. spalio 24 d., t. y. tik po kratos metu padaryto vaizdo įrašo. Po to kasatorius per jo kaip įtariamojo apklausą pasinaudojo teise tylėti ir neduoti parodymų. Dėl to kratos metu įrašytas policijos pareigūno ir kasatoriaus pokalbis negalėjo būti vertinamas kaip įrodymai, tačiau teismai savo išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė šiais duomenimis. Kasatoriaus paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu skiriant jam kardomąją priemonę, negali būti pripažįstami įrodymu, nes tuo metu kasatorius nebuvo įtariamas dėl neteisėto praturtėjimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, o kai buvo pranešta kasatoriui apie įtarimą padarius šį nusikaltimą, jis aiškiai nurodė, kad, nedalyvaujant jo pasamdytam gynėjui, jis nepageidauja duoti jokių parodymų apie jo namuose rastus daiktus. Prokuroras prašė skirti kardomąjį kalinimą motyvuodamas tik padaryta BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikalstama veika, todėl prokuroro klausimai apie pinigų radimą ir jų priklausomybę neturėjo jokio ryšio su teismo posėdžio metu nagrinėtu klausimu. Be to, šio teismo posėdžio metu kasatoriui nebuvo išaiškinta, kad jam gali būti įteiktas įtarimas dėl neteisėto praturtėjimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį ir kad jo paaiškinimai apie pinigus gali būti panaudoti prieš jį surašant įtarimą dėl naujos nusikalstamos veikos. Svarbu ir tai, kad į teismo posėdį nebuvo pakviestas kasatoriaus pageidautas advokatas, o dalyvavęs valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tvarka paskirtas gynėjas jokių patarimų kasatoriui nedavė, nors žinojo kasatoriaus poziciją, kad jis pageidauja tylėti, neprieštaravo prokuroro užduodamiems klausimams. Dėl to šie teismo posėdžio dėl kardomosios priemonės skyrimo metu duoti kasatoriaus paaiškinimai negalėjo būti teismų pripažinti įrodymais ir teismai negalėjo jais remtis priimdami nuosprendį bei nutartį. Kasatorius pažymi, kad jo kaip įtariamojo apklausų metu duoti parodymai buvo vienodi ir nuoseklūs, o teismai negalėjo atsižvelgti į neteisėtu būdu gautus jo paaiškinimus ir jais remdamiesi kritiškai vertinti kasatoriaus parodymus, duotus teisėtai apklausiant jį kaip įtariamąjį.
2.3. Įvertindamas kitus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kaip pirmiau nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino kasatoriaus parodymus apie bylos aplinkybes motyvuodamas tuo, kad jų dalies apie automobilio perdavimą nepatvirtino liudytojas V. B. Pažymėtina, kad toks įrodymų vertinimas, kai darant išvadas dėl asmens kaltės remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos, nes teismai tai daryti atsisakė, šiurkščiai pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apeliacinės instancijos teismas kritišką kasatoriaus parodymų vertinimą grindė aplinkybe, kad kasatorius, gabendamas pinigus per valstybės sieną, turėjo juos deklaruoti ir pateikti muitinės kontrolei, o tokia aplinkybė byloje nenustatyta. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmuo, vykstantis per valstybės sieną, turi deklaruoti 10 000 Eur viršijančią pinigų sumą tik muitinei pareikalavus. Kadangi Lietuva ir Vokietija yra Europos Sąjungos narės ir Šengeno erdvės narės, tai tarp valstybių sienų nėra nuolatinės valstybės sienos kontrolės, muitinės patikros procedūrų, o be tokių procedūrų ir be sustabdymo muitiniam patikrinimui kasatorius neturėjo teisinės pareigos deklaruoti grynaisiais gabentą pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino liudytojo A. E. parodymus. Nors kai kurios kasatoriaus ir liudytojo A. E. parodymuose nurodytos aplinkybės skiriasi, tačiau šie skirtumai nėra esminiai ir buvo pašalinti nagrinėjant bylą teisme. Pažymėtina, kad esminės šiai bylai aplinkybės, t. y. kas, kam, kada, kokiu būdu ir kokią pinigų sumą perdavė, tiek kasatoriaus, tiek liudytojo A. E. buvo nurodytos vienodai, o to apeliacinės instancijos teismas neįvertino. Kritinį liudytojo A. E. parodymų vertinimą apeliacinės instancijos teismas grindė ir tuo, kad jo parodymus paneigia kiti byloje surinkti duomenys, tačiau tokių duomenų nutartyje nenurodė. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje surinktus įrodymus matyti, kad liudytojo A. E. parodymus patvirtina kasatoriaus, liudytojo V. B. parodymai, įgaliojimas, rašytiniai įrodymai apie A. E. Lietuvoje įsigytas transporto priemones ir jų eksporto iš Lietuvos aplinkybes, aktyvus A. E. procesinis elgesys: savo lėšomis samdėsi advokatę, teikė įvairius procesinius dokumentus, patvirtinančius, kad jis teisėtas pinigų savininkas, ir prašė pinigus grąžinti. Dėl to, vertinant A. E. parodymus kartu su kitais byloje surinktais įrodymais kaip visumą, darytina išvada, kad jie dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs ir patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Anot kasatoriaus, tam tikrų neatitikimų tarp jo ir liudytojo A. E. parodymų galėjo atsirasti dėl to, kad gimtoji liudytojo A. E. kalba yra rusų, vokiškai jis kalba su ryškiu akcentu, o liudytojo apklausa vyko vokiečių kalba nedalyvaujant vertėjui, taigi, tam tikrus A. E. žodžius jį apklausęs pareigūnas galėjo užrašyti netiksliai, o A. E., nepakankamai gerai mokėdamas kalbą, galėjo jų nepastebėti. Savo ruožtu teismo posėdyje liudytojas davė parodymus gimtąja rusų kalba, dalyvaujant vertėjai, ši tiksliai išversdavo liudytojo parodymus, todėl buvo aiškiai ir detaliai nustatytos tikrosios aplinkybės, o abejonės dėl jo parodymų turinio iš esmės buvo pašalintos bylos nagrinėjimo metu. Deja, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas apie bylos aplinkybes grindė ne šiais parodymais, o liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nutylėdamas svarbias jų dalis dėl esminių byloje įrodinėtinų aplinkybių, o abejonių keliančias aplinkybes laikė kasatoriaus kaltę patvirtinančiais duomenimis. Kasatorius pažymi, kad jei apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl liudytojo A. E. parodymų, teismas pats turėjo apklausti šį liudytoją. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo A. E. pateiktus dokumentus, patvirtinančius prekybą automobiliais, motyvuodamas tuo, kad sandorių šalių rekvizitai buvo paslėpti (užtušuoti). Pažymėtina, kad kilusias papildomas abejones dėl įrodymų apeliacinės instancijos teismas galėjo pašalinti atlikdamas aktyvius proceso veiksmus, tačiau to nepadarė. Savu ruožtu byloje surinkti įrodymai patvirtina liudytojo A. E. vykdytą prekybą automobiliais per Lietuvą. Kritiškai vertindamas A. E. įgaliojimo kopiją, apeliacinės instancijos teismas tai motyvavo tuo, kad byloje esančios kelios to paties įgaliojimo kopijos nesutampa, pats įgaliojimas į bylą pateiktas palyginti vėlai. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, įgaliojimo kopijų, esančių byloje, palyginimas leidžia patikimai teigti, kad tai to paties dokumento egzemplioriaus kopijos, o tai, kad įgaliojimo kopijos buvo pateiktos ne ikiteisminio tyrimo pradžioje, gali būti paaiškinta tuo, kad įgaliojimas buvo surašytas vokiečių kalba, taigi, reikėjo dokumentą išversti į valstybinę kalbą ir tik po to jis galėjo būti advokato pateiktas į bylą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais remdamasis jis kritiškai vertino įgaliojimo kopiją, yra išgalvoti ir formalūs, o jei teismui kilo abejonių dėl to, kaip pateikę įgaliojimo kopiją advokatai gavo šį dokumentą, teismai turėjo atlikti tyrimo veiksmus ir gauti atitinkamą informaciją iš advokatų, pateikusių juos į baudžiamąją bylą. Kasatorius pažymi, kad nei nuosprendyje, nei nutartyje nėra nurodytas joks įrodymas, kuris pagrįstų prielaidą, jog bent dalis kratos kasatoriaus gyvenamojoje vietoje metu rastų pinigų nuosavybės teise priklausė jam. Dėl to teismai, pripažindami kasatorių kaltu, užuot įrodę kaltinimą konkrečiais įrodymais, pasielgė priešingai – išdėstė deklaratyvias ir dirbtines, bylos medžiaga nepagrįstas ir jai prieštaraujančias abejones dėl gynybos įrodymų patikimumo ir padarė išvadą, kad netiki gynybos versija, taip pat prilygino ją išvadai, kad kasatoriaus kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Tokia atvirkštinė įrodinėjimo logika yra draudžiama teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242-495/2019), be to, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTAtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-90-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-90-976/2016">2K-90-976/2016</a>).
2.4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą padarydami išvadą, kad I. D. veika vertintina kaip neteisėtas praturtėjimas pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą žinodamas ar galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Byloje nėra įrodyta, kad kratos kasatoriaus gyvenamojoje vietoje metu rasti ir paimti pinigai priklausė jam nuosavybės teise, nes šis faktas pagal teismų praktiką negali būti preziumuojamas, o turi būti nustatomas konkrečiai, t. y. nustatant turto įgijimo momentą ir kitas reikšmingas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-487/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-487/2014">2K-487/2014</a>, 2K-75/2014, 2K-P-93/2014). Vien tai, kad atliekant kratą kasatoriaus gyvenamojoje vietoje buvo rasti ir paimti pinigai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jis pinigus turėjo nuosavybės teise, nes, kaip išplaukia iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37, 4.47 straipsnių, laikinas turto turėjimas savo žinioje negali būti vertinamas kaip turto turėjimas nuosavybės teise. Be to, byloje neįrodyta, kad kratos metu rastų pinigų kilmė yra neteisėta, nes pagal teismų praktiką išvada dėl pinigų neteisėtos kilmės galėjo būti padaryta tik paneigus visus įmanomus šaltinius, galinčius patvirtinti turto kilmės teisėtumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-87-719/2019). Šioje byloje teismai nepaneigė to, kad pinigus teisėtai kasatoriui perdavė liudytojas A. E. Svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodyta, jog A. E. kasatoriui perduoti pinigai būtų įgyti nusikalstamu būdu. Priešingai, byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad pinigai buvo gauti iš prekybos automobiliais. Kasatorius pažymi, kad teismai nesiaiškino, ar visi rasti pinigai priklauso tik kasatoriui, nors iš pinigų radimo aplinkybių ir kitų byloje surinktų įrodymų matyti, kad pinigai priklausė ne vienam savininkui. Prie kasatoriaus ir jo miegamajame kratos metu rasti 835 Eur priklausė kasatoriui, tačiau ši pinigų suma nesiekia 500 MGL dydžio ir jos turėjimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Kita pinigų dalis (74 000 Eur), rasta paslėpta po vonia, priklausė A. E., o ne kasatoriui, todėl kasatorius negalėjo būti dėl jų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį.
3. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Gintautas Tamulionis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo I. D. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepateikė motyvų dėl įrodymų, susijusių su duomenimis iš kito ikiteisminio tyrimo, leistinumo. Priešingai, iš nutarties turinio matyti, kad teismas išdėstė šių duomenų vertinimo argumentus. Svarbu ir tai, kad kasaciniame skunde nurodomi pinigai buvo rasti paslėpti kartu su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, todėl suprantama, kad teismo posėdyje spendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo buvo užduoti klausimai dėl to, kam priklauso šie pinigai nuosavybės teise, ir šie klausimai buvo susiję su I. D. pareikštu įtarimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Dėl to I. D. paaiškinimai dėl to, kam priklauso pinigai, duoti teismo posėdžio dėl kardomosios priemonės skyrimo metu, negali būti laikomi neleistinais.
3.2. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo paduoto apeliacinio skundo, nes netenkino prašymo papildomai apklausti liudytoją V. B. ir nepagrįstai kritiškai vertino šio liudytojo parodymus. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą apklausti liudytoją, nes vertina šio liudytojo parodymus kritiškai, nelaiko jų itin svarbiais, nes liudytojas palaiko šiltus santykius su I. D., taip pat su liudytoju A. E.
3.3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino 2017 m. spalio 18 d. įgaliojimo teikiamus duomenis, padarydamas išvadą, kad įgaliojimas surašytas galimai atgaline data, jau po I. D. sulaikymo, taip bandant išvengti šiam gresiančios baudžiamosios atsakomybės ir pinigų konfiskavimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš įgaliojimo egzempliorių originalų į bylą su vertimu į lietuvių kalbą buvo pateiktas 2017 m. gruodžio 12 d. A. E. bendrovei „A. E.“ atstovaujančios advokatės A. I. kartu su prašymu grąžinti bendrovei pinigus. Iš šiame įgaliojimo originale esančių rankraštinių įrašų (vardas, pavardė, parašai) matyti, kad tai ne tas egzempliorius, kurio kopija buvo gauta į bylą Vokietijos teisėsaugos institucijoms vykdant Europos tyrimo orderį ir kurią pareigūnams pateikė A. E., sakydamas, kad negali rasti originalo. Iš to darytina išvada, kad advokatė A. I., atstovaudama A. E., į bylą turėjo pateikti ne tą dokumento egzempliorių, kurį turėjo I. D., ir net ne originalą, o tik A. E. turimo egzemplioriaus kopiją, nes iš 2018 m. birželio 25 d. A. E. apklausos matyti, kad jo su advokate susitarimas vyko tik telefonu ir elektroniniu paštu. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog advokatė A. I., atstovaudama A. E., būtų gavusi iš I. D. pastarojo iš Vokietijos parsivežtą įgaliojimo egzemplioriaus originalą. Jo buvimo vietos šiuo metu nežino ir pats I. D. Dėl to galima pagrįstai teigti, kad abu egzemplioriai I. D. buvo pasirašyti ne, kaip teigia jis pats bei liudytojai V. B. ir A. E., Vokietijoje, o atgaline data Lietuvoje, I. D. jau būnant sulaikytam ar suimtam. Po to vienas egzempliorius buvo sugrąžintas (o gal tik persiųsta jo kopija, bet tai nekeičia esmės) A. E. į Vokietiją, o kitas liko Lietuvoje pas advokatus. Pastarieji, atstovaudami A. E., neapdairiai pateikė į bylą ne pastarajam skirtą egzempliorių, o būtent tą originalą, kuris pagal I. D. versiją liko automobilyje ir kažkur pradingo. Šiame kontekste reikšminga bylos aplinkybė yra ta, kad I. D. gynėjas atstovavimo orderį į bylą pateikė jau ketvirtą dieną po I. D. sulaikymo.
3.4. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tarp ikiteisminio tyrimo metu duotų I. D. ir A. E. parodymų egzistuoja neesminiai skirtumai, kurie buvo pašalinti nagrinėjant bylą teisme, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai detaliai jų neanalizavo. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad, priešingai nei nurodoma skunde, joje išsamiai aptarti ikiteisminio tyrimo metu duoti I. D. ir liudytojo A. E. parodymų skirtumai, paaiškinama, kodėl jų negalima laikyti neesminiais, nurodoma, kodėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, kuriais įtariamojo ir liudytojo parodymų skirtumus bandoma paaiškinti parodymų iškraipymu dėl vertimo ar protokolo surašymo aplinkybių. Be to, nutartyje nurodyta, kad liudytojo A. E. parodymai vertinami kritiškai dėl jų prieštaravimo kitiems byloje surinktiems įrodymams.
3.5. Atmestini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo prekybos automobiliais įrodymų vertinimo, nes skundžiamoje nutartyje išsamiai paaiškinta, kokie dokumentų rekvizitai paslėpti, kokias reikšmingas aplinkybes, nepaisant to, ikiteisminio tyrimo pareigūnams pavyko nustatyti ir kokios iš to išplaukia I. D. kaltę patvirtinančios išvados.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo I. D. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK esminių nuostatų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
5. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
6. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).
7. BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, t. y. už turėjimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turto, žinant ar turint arba galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
8. Aiškinant neteisėto praturtėjimo sudėtį svarbu ir tai, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-48/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-48/2014">2K-48/2014</a>, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014); kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumą. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a>, 2K-111-677/2016); kad savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-48/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-48/2014">2K-48/2014</a>, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014). Kartu pabrėžtina, kad neteisėtas praturtėjimas buvo kriminalizuotas visų pirma atsižvelgiant į siekį kovoti su organizuotu bei sisteminiu nusikalstamumu, užkertant kelią asmenims gauti ir legalizuoti iš nusikalstamų šaltinių – narkotikų, kontrabandos, prekybos žmonėmis, korupcinių bei kitų nusikaltimų, susijusių su neteisėtu praturtėjimu, gaunamą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTY5Ny8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-697/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-697/2020">2K-147-697/2020</a>,?? 2K-241-976/2020), taigi, procese, susijusiame su pajamomis, gautomis iš sunkių nusikalstamų veikų, nereikalaujama, kad neteisėta nuosavybės kilmė būtų įrodyta „atmetus pagrįstas abejones“. Vietoj to neteisėtos kilmės įrodinėjimas (įrodymas), grindžiamas tikimybių pusiausvyra arba didele tikimybe, derinamas su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 47911/15;? kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTY5Ny8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-697/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-697/2020">2K-147-697/2020</a>).??? Iš BK 1891 straipsnio normos turinio išplaukia, kad teismas, nustatydamas, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-87-719/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTY5Ny8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-697/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-697/2020">2K-147-697/2020</a>).
9. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su jo pripažinimu kaltu dėl neteisėto praturtėjimo motyvuodamas tuo, jog teismai nepaneigė to, kad pinigus teisėtai kasatoriui perdavė liudytojas A. E., taip pat neįrodyta tai, kad A. E. kasatoriui perduoti pinigai būtų įgyti nusikalstamu būdu, o atmesdami šią versiją pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino patikimai šią versiją patvirtinančių įrodymų, juos vertino kritiškai sureikšmindami neesminius jų neatitikimus, o apeliacinės instancijos teismas į apeliaciniame skunde keltus argumentus atsakė pernelyg abstrakčiai, pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus. Šie argumentai pagrįsti.
10. Iš baudžiamosios bylos turinio matyti, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme I. D. paaiškinimai apie tai, kam priklausė jo gyvenamojoje vietoje kratos metu rasti pinigai, nebuvo nuoseklūs, tačiau jau ikiteisminio tyrimo pradžioje jis ėmė kelti versiją, kad jo gyvenamojoje vietoje rasti pinigai yra perduoti jam liudytojo A. E., dalyvaujant liudytojui V. B. Atmesdamas I. D. įvykio versiją, pirmosios instancijos teismas savo išvadą motyvavo tuo, kad neatitinka I. D. ir liudytojų A. E., V. B. aiškinimai apie tai, kokiu automobiliu I. D. vyko į Lietuvą, kas turėjo būti daroma su I. D. liudytojo A. E. perduotais pinigais (perduodami kitam asmeniui ar atsiskaitoma už automobilius pagal sutartis), kiek kartų A. E. yra bendravęs ir susitikęs su I. D. (vieną ar keletą kartų), kad dokumentas ir jo kopijos, kuriomis I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais pinigais, skiriasi rankraštinių įrašų srityje, taigi galimai surašytas atgaline data po to, kai I. D. buvo sulaikytas ir pas jį rasti pinigai. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nuteistasis I. D. padavė apeliacinį skundą, kuriame buvo išdėstyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, o per bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausiant kaip liudytoją V. B., siekiant pašalinti jo ir I. D. parodymų neatitikimus, apklausti liudytojus A. B., R. S. apie dokumento, kuriuo I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais pinigais, patekimo į bylą aplinkybes, siekiant paneigti dokumento pasirašymą atgaline data, prašoma ištirti dokumentus apie I. D. pašto siuntų poėmio vykdymą. Tačiau šie prašymai apeliacinės instancijos teismo buvo atmesti, o nutartyje atmetant gynybos versiją iš esmės pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentai. Teisėjų kolegija pažymi, kad jau ikiteisminio tyrimo pradžioje į bylą buvo pateiktas dokumentas, kuriuo I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais 75 000 Eur, o ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti liudytojai A. E., V. B. iš esmės taip pat patvirtino I. D. aiškinimą apie pinigų gavimo aplinkybes, o dokumento, kuriuo I. D. buvo įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais 75 000 Eur, tikrumo ar atitikties tikrovei bylą nagrinėję teismai nepaneigė, tik išsakė abejones, siedami jas su tuo, kad rankraštiniai įrašai byloje esančiame dokumente, jo kopijose skiriasi, kad tokius skirtumus galimai lemia tai, jog jie surašyti atgaline data po I. D. sulaikymo. Esant tokioms aplinkybėms, siekiant teisingai išspręsti bylą ir priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą dėl I. D. kaltumo padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, buvo būtina kiek galima išsamiau patikrinti dokumento, kuriuo I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais pinigais, tikrumą ir atitiktį tikrovei, išsiaiškinti priežastis, kurios galėjo nulemti jo ir liudytojų A. E., V. B. parodymų skirtumus, o tokių veiksmų apeliacinės instancijos teismas neatliko. Apeliacinės instancijos teismui neatlikus šių veiksmų, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, o surašydamas nutartį atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą byloje. Pakartotinai nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi imtis įstatymo nustatytų veiksmų, kad būtų įsitikinta dokumento, kuriuo I. D. įgaliotas disponuoti A. E. perduodamais pinigais – 75 000 Eur, tikrumu ar atitiktimi tikrovei, patikrinti ir pašalinti prieštaravimus tarp bylos duomenų ir atsižvelgdamas į gautus duomenis priimti sprendimą byloje.
11. Dėl kitų nuteistojo I. D. kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 30 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjos Audronė Kartanienė
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Rima Ažubalytė
