P. B. pagal BK 222 str., 220 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-88-489/2023

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00057-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.5;

1.2.14.6.2.1; 2.1.2.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės, Eligijaus Gladučio, Artūro Pažarskio, Artūro Ridiko, Algimanto Valantino, Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

nuteistajam A. K., jo gynėjui advokatui Sergejui Milovui,

nuteistajam P. B., jo gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B. gynėjo advokato Edvino Sergaičio ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Sergejaus Milovo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo P. B. pripažintas kaltu ir nubaustas laisvės atėmimo bausmėmis: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams trims mėnesiams bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnio 3, 4, 5 dalis, bausmės vykdymas iš dalies atidėtas ir nustatyta po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktina vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis ir vienerių metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminas. P. B. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per šešis mėnesius sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat iki nuosprendžio vykdymo atidėjimo pabaigos paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis.

A. K. pripažintas kaltu ir nubaustas laisvės atėmimo bausmėmis: pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams keturiems mėnesiams bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pridedant dalį neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams dešimčiai mėnesių bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnio 3, 4, 5 dalis, bausmės vykdymas iš dalies atidėtas ir nustatyta po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktina dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis ir vienerių metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminas. A. K. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per šešis mėnesius sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat iki nuosprendžio vykdymo atidėjimo pabaigos paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, konfiskuotas 93 533 Eur vertės P. B. turtas. Be to, iš jo valstybei priteista 22 300,55 Eur.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl P. B. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – P. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems P. B. ir A. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių subendrinimo, taip pat dėl A. K. paskirtos bausmės subendrinimo su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo.

P. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3, 5 dalimis, P. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas. Nustatyta po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktina šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. P. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėti 10 MGL dydžio įmoką, t. y. 376,60 Eur. Neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo jo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis.

A. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. K., vadovaujantis BK 75 straipsnio 3, 4, 5 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo dalinio atidėjimo ir nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį iš P. B. valstybei priteista 22 300,55 Eur, ir civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 10 d. Taip pat ištaisytas nuosprendžio aprašomojoje dalyje esantis netikslus sakinys „jokių paslaugų UAB „N“ nesuteikė ir pinigų – 2662 Eur – pagal nurodytą kasos pajamų orderį bendrovė „M“ nemokėjo“, ir šis sakinys išdėstytas taip: „jokių paslaugų UAB „M“ bendrovei „N“ nesuteikė ir pinigų – 2662 Eur – pagal nurodytą kasos pajamų orderį UAB „N“ bendrovei „M“ nemokėjo“. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, kad UAB „M“ už neva suteiktas paslaugas pagal PVM sąskaitą faktūrą NEM Nr. 000029 bendrovei „N“ vietoj 4598,50 Eur neva liko skolinga 4598 Eur.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių tenkinti kasacinius skundus, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. B. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas kaip nusikaltimo vykdytojas kartu su padėjėju A. K., tyčia į UAB „M“ apskaitą įtraukė fiktyvius apskaitos dokumentus apie neva gautas ir suteiktas paslaugas, apgaulingai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, buvusių laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1. P. B. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Kauno mieste, būdamas UAB „M“ faktinis vadovas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 punktą būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų pateikimą, veikdamas per UAB „M“ direktorę ir vienintelę akcininkę G. R., nieko nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką, kartu su nusikaltimo padėjėju A. K., pažeisdamas BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 ir 3 dalių, 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtraukė į UAB „M“ apskaitą iš A. K. gautus fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus:

1.2. UAB „B“ 2017 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2017 m. kovo 31 d. pinigų priėmimo kvitą (už 6050 Eur sumą), pagal kuriuos jokių konsultacinių paslaugų Europos paramos klausimais UAB „M“ negavo ir už jas pinigų nemokėjo; UAB „B“ 2017 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2017 m. birželio 12 d. pinigų priėmimo kvitą (už 14 520 Eur sumą), pagal kuriuos UAB „M“ jokios koncertinės garso įrangos, apšvietimo lazerio ir scenos nesinuomojo, montavimo ir demontavimo darbų bei draudimo paslaugų iš UAB „B“ negavo ir pagal nurodytus kasos dokumentus 20 570 Eur (įskaitant 3570 Eur PVM) už šias paslaugas nemokėjo;

1.3. UAB „BL“ 2017 m kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2017 m. balandžio 20 d. pinigų priėmimo kvitą (už 12 100 Eur sumą) (įskaitant 2100 Eur PVM), pagal kuriuos UAB „M“ konsultacinių paslaugų rengiant projektą negavo ir pinigų pagal nurodytus kasos dokumentus už tokią paslaugą bendrovei „BL“ nemokėjo;

1.4. UAB „Š“ vardu išrašytas 2017 m. balandžio 30 d. ir 2017 m. gegužės 10 d. PVM sąskaitas faktūras bei 2017 m. balandžio 30 d. ir 2017 m. gegužės 10 d. pinigų priėmimo kvitus (už 26 620 Eur sumą) (įskaitant 4620 Eur PVM), pagal kuriuos UAB „M“ jokių paslaugų, t. y. projekto rengimo darbų ir priešprojektinės konsultacijos, negavo ir pinigų pagal nurodytus kasos pajamų orderius nemokėjo.

1.5. P. B. į UAB „M“ apskaitą taip pat įtraukė kitus fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus:

1.6. UAB „N“ vardu išrašytas penkias 17 121,50 Eur sumos (įskaitant 2971,50 Eur PVM) PVM sąskaitas faktūras ir du 2017 m. birželio 27 d. 12 523,50 Eur sumos kasos pajamų orderius ir prie jų pridėtus perdavimo–priėmimo aktus, pagal kuriuos UAB „M“ pinigų nemokėjo, 4598,50 Eur skolos UAB „N“ neturėjo, jokių paslaugų, t. y. komercinio nekilnojamojo turto, tinkamo paslaugų verslui, paieškos Kauno ir Vilniaus miestuose konsultacijų, investicinių nekilnojamojo turto projektų paieškos Švedijoje konsultacijų, NT investicinių objektų paieškos, paslaugų įmonių, veikiančių statybos srityje, stebėsenos, duomenų rinkimo ir apdorojimo, konsultavimo dėl NT investicinių objektų paieškos, UAB „E“ rinkos tyrimo konsultavimo iš UAB „N“ negavo;

1.7. UAB „M“ vardu išrašytą 2017 m. spalio 31 d. 7260 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą ir 2017 m. spalio 31 d. 2662 Eur sumos kasos pajamų orderį, pagal kuriuos jokių paslaugų UAB „N“ nesuteikė, o UAB „M“ 2662 Eur nemokėjo;

1.8. penkias UAB „K“ vardu išrašytas 21 719,5 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras, penkis perdavimo–priėmimo aktus, tris 21 719,5 Eur sumos kasos pajamų orderius, pagal kuriuos UAB „M“ jokių paslaugų, t. y. nekilnojamojo turto paieškos Jungtinėje Karalystėje, Londone, konsultacijų dėl nekilnojamojo turto verslo vystymo Jungtinėje Karalystėje, Londone, atlikimo negavo ir pinigų pagal nurodytus kasos pajamų orderius UAB „K“ nemokėjo.

1.9. Po to P. B. pateikė šiuos fiktyvius – tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos dokumentus UAB „M“ buhalterei I. Č. (nieko nežinančiai apie daromą nusikaltimą) ir ši juos apskaitė UAB „M“ buhalterinėje apskaitoje.

2. P. B. taip pat nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie pajamas. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

2.1. P. B. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Kauno mieste, būdamas UAB „M“ faktinis vadovas, veikdamas per UAB „M“ direktorę ir vienintelę akcininkę G. R., nieko nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką, pagal BAĮ 21 straipsnio 1 punktą būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą mokesčių administratoriui, pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 64 straipsnio 1 dalies, Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio 1 dalies nuostatas – UAB „M“ PVM deklaracijų langeliuose Nr. 35 atskiru laikotarpiu 2017 m. vasario–birželio mėn. nurodė neteisingus duomenis apie pirkimo PVM (paslaugų – prekių įsigijimo iš UAB „K“, UAB „B“, UAB „BL“, UAB „Š“, UAB „N“), taip sumažindamas mokėtiną PVM 17 031 Eur suma, ir pasinaudodamas juridinės galios neturinčiais dokumentais (paslaugų – prekių įsigijimo iš UAB „K“, UAB „B“, UAB „BL“, UAB „Š“, UAB „N“) 2017 m. metinės pelno mokesčio deklaracijos 64 langelyje sąmoningai nurodė neteisingus duomenis apie mokėtiną pelno mokestį, jį sumažindamas 5269,55 Eur suma, bei pateikė šiuos neteisingus duomenis Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip, išvengdamas 22 300,55 Eur (17 031 Eur + 5269,55 Eur) mokesčių, P. B. padarė valstybės biudžetui 22 300,55 Eur žalą.

3. Be to, P. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

3.1. P. B. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Kauno mieste, būdamas faktinis UAB „M“ vadovas, veikdamas per UAB „M“ direktorę ir vienintelę akcininkę G. R., nieko nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką, turėdamas galimybę atlikti banko operacijas, naudotis įmonės banko kortelėmis, priimti ir atsiskaityti grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų ir išlaidų orderius UAB „M“ vardu, duoti valingus nurodymus buhalterei ir direktorei, veikdamas kaip nusikaltimo vykdytojas kartu su padėjėju A. K., įtraukė į UAB „M“ apskaitą iš A. K. gautus ir kitus fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus. Šiuos dokumentus (bendra juose nurodyta pinigų suma – 93 533 Eur) P. B. pats ir per G. R. pateikė UAB „M“ buhalterei I. Č., nieko nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, apskaityti UAB „M“ buhalterinėje apskaitoje, jų pagrindu neva pagrindė apskaitoje per nusikalstamos veikos darymo laikotarpį iš UAB „A“ ir UAB „C“ gautų ne mažiau kaip 93 533 Eur panaudojimą įmonės veikloje, juos P. B. išgrynino bankomatuose pasinaudodamas savo žinioje esančiomis UAB „M“ vardu išduotomis banko mokėjimo kortelėmis ir taip šias lėšas pasisavino, padarydamas UAB „M“ didelę – 93 533 Eur turtinę žalą.

4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m gruodžio 31 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Kauno mieste, veikdamas kaip padėjėjas su nusikaltimo vykdytoju UAB „M“ direktoriaus pavaduotoju ir faktiniu įmonės vadovu P. B., pagal BAĮ 21 straipsnio 1 punktą atsakingu už apskaitos organizavimą bei dokumentų pateikimą, veikiančiu per UAB „M“ direktorę ir vienintelę įmonės akcininkę G. R., nieko nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką, padėjo apgaulingai organizuoti UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, pateikdamas P. B. įtraukti į UAB „M“ apskaitą šios nutarties 1.2–1.4 punktuose nurodytus fiktyvius UAB „BL“, UAB „B“ ir UAB „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, buvusių laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

5. Be to, A. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, Kauno mieste, veikdamas kaip padėjėjas kartu su nusikaltimo vykdytoju UAB „M“ direktoriaus pavaduotoju ir faktiniu vadovu P. B., veikiančiu per UAB „M“ direktorę ir vienintelę akcininkę G. R., nieko nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką, ir savo žinioje turinčiu įmonės banko korteles, taip pat turinčiu galimybę atlikti banko operacijas, priimti ir atsiskaityti grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų ir išlaidų orderius įmonės vardu, duoti nurodymus buhalterei ir direktorei, padėjo P. B. pasisavinti šio žinioje esantį didelės vertės svetimą UAB „M“ priklausantį turtą – 59 290 Eur, pateikdamas P. B. įtraukti į UAB „M“ apskaitą šios nutarties 1.2–1.4 punktuose nurodytus fiktyvius UAB „BL“, UAB „B“ ir UAB „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus. P. B. gautus iš A. K. fiktyvius dokumentus (juose nurodyta 59 290 Eur suma) pats ir per G. R. pateikė UAB „M“ buhalterei I. Č., nieko nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, apskaityti UAB „M“ buhalterinėje apskaitoje ir jais neva pagrindė apskaitoje per nusikalstamos veikos darymo laikotarpį iš UAB „A“ ir UAB „C“ gautų lėšų panaudojimą įmonės veikloje, šias lėšas P. B. išgrynino bankomatuose, pasinaudodamas savo žinioje esančiomis UAB „M“ vardu išduotomis banko mokėjimo kortelėmis, ir pasisavino.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų P. B. ir A. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo:

6.1. Byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad P. B., pateikdamas mokesčių administratoriui duomenis apie realiai neįvykusias operacijas, turėjo tikslą išvengti mokesčių. Šie duomenys įtraukti į UAB „M“ buhalterinę apskaitą turint kitą tikslą – imituoti bendrovės vykdomą veiklą ir iš jos banko sąskaitų išgryninti bendrovių „A“ ir „C“ pervestas lėšas bei jas pasisavinti. Nenustačius P. B. tyčios išvengti mokesčių, jis pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 1 punktas). P. B. išteisinus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikšto civilinio ieškinio 22 300,55 Eur dydžio turtinei žalai atlyginti išsprendimo keičiama, pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

6.2. P. B. ir A. K. nusikalstamos veikos padarytos idealiosios sutapties sąlygomis, už jas paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl P. B. ir A. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bendrinimo dalinio bausmių sudėjimo būdu keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

6.3. Atsižvelgus į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvusius ir po šio teismo nuosprendžio priėmimo papildomai pateiktus P. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, darytina išvada, kad teismas nepakankamai įvertino jo asmenybės pavojingumą. Įvertinus visus byloje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius ir nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančius duomenis, P. B. skundžiamu nuosprendžiu realiai paskirtos atlikti laisvės atėmimo bausmės dalis mažintina iki šešių mėnesių.

6.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakartotinai taikė A. K. bausmės vykdymo atidėjimo institutą ir tokio sprendimo nemotyvavo. Nuteistojo asmenybę charakterizuojančios ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančios aplinkybės, nuolatinis nusikalstamų veikų nuosavybei, finansų sistemai darymas, net ir vykstant baudžiamajam procesui, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, rodo A. K. polinkį nusikalsti, nenorą keisti savo elgesį, išsaugoti socialinius ir ekonominius ryšius, paisyti visuotinai priimtų elgesio normų ir leidžia daryti išvadą, kad pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, taikant jam net ir dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, nėra galimybės. A. K. jau buvo suteiktas pasitikėjimas ir galimybė resocializuotis neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau jis tokia galimybe nepasinaudojo, o jam anksčiau išreikštu teismo pasitikėjimu piktnaudžiavo.

6.5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu neteisingai, susiejant su BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarinių atsiradimo laiku, nustatytas UAB „M“ priklausančio didelės vertės turto pasisavinimo laikas. Šis laikas iš tiesų sietinas su paskutiniu lėšų iš bendrovės banko sąskaitų išgryninimo laiku – 2017 m. gruodžio 10 d., atitinkamai patikslinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

6.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodant, kad „jokių paslaugų UAB „N“ nesuteikė ir pinigų – 2662 Eur – pagal nurodytą kasos pajamų orderį bendrovė „M“ nemokėjo“, padaryti akivaizdūs rašymo apsirikimai, prieštaraujantys bylos faktinėms aplinkybėms. Šioje nuosprendžio dalyje turėjo būti nustatyta, kad „jokių paslaugų UAB „M“ bendrovei „N“ nesuteikė ir pinigų – 2662 Eur – pagal nurodytą kasos pajamų orderį UAB „N“ bendrovei „M“ nemokėjo“, todėl nuosprendis tikslinamas. Be to, kaltinime dėl apgaulingos UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, nurodant UAB „M“ UAB „N“ neva turėtą įsiskolinimo sumą, padaryta aritmetinė klaida. Byloje nustatyta, kad UAB „M“ už neva suteiktas paslaugas pagal PVM sąskaitą faktūrą UAB „N“ neva liko skolinga 4598 Eur, o ne 4598,50 Eur, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl dėl šios dalies kaltinimas taip pat patikslinamas.

III. Kasacinių skundų argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo P. B. gynėjas advokatas E. Sergaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą P. B. nutraukti. Jei kasacinės instancijos teismas netenkintų šio prašymo, kasatorius prašo taikyti P. B. BK 75 straipsnio 1 dalies, galiojusios iki 2017 m. spalio 5 d., redakciją ir visos jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Iš 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-39-10565 matyti, kad nusikalstama veika – svetimo turto pasisavinimas, dėl kurio nuteistas P. B., buvo baigta iki 2017 m. rugpjūčio 26 d., todėl jam turėjo būti taikoma BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 5 d. ir nustačiusi galimybę asmeniui, nuteistam už tyčinius nusikaltimus, išskyrus labai sunkius, atidėti visą paskirtą bausmę. Tačiau žemesniųjų instancijų teismai, nuspręsdami atidėti tik dalį P. B. paskirtos bausmės, vadovavosi vėlesne nuo 2017 m. spalio 5 d. įsigaliojusia BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri nusikalstamos veikos padarymo metu dar negaliojo. Taip teismai šiurkščiai pažeidė BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas ir netinkamai taikė BK 75 straipsnio 1 dalį.

7.2. Teismų nustatytą aplinkybę, kad UAB „M“ apskaitos dokumentų nepakanka juose nurodytų ūkinių operacijų realumui konstatuoti, paneigia UAB „Tax Law Group“ specialistės auditorės A. Blau pateikta UAB „M“ konsultacinė specialisto išvada ir jos paaiškinimai, jog į UAB „M“ apskaitą įtrauktų apskaitos dokumentų visiškai pakanka konstatuoti, kad juose įvardytos ūkinės operacijos realiai įvyko, o galiojantys teisės aktai nenustato jokių papildomų dokumentų būtinybės.

7.3. 2012 m. birželio 21 d. sprendime sujungtose bylose Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 167 straipsnį, 168 straipsnio a punktą, 178 straipsnio a punktą ir 273 straipsnį reikia aiškinti taip, jog jais draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią mokesčių institucija atsisako suteikti teisę į atskaitą dėl to, kad apmokestinamasis asmuo nepatikrino, ar sąskaitą faktūrą už prekes, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti teise į atskaitą, išrašęs asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat turi atitinkamas prekes ir gali jas pristatyti ir ar įvykdė savo pareigas deklaruoti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, arba dėl to, kad šis apmokestinamasis asmuo, be šios sąskaitos faktūros, neturi kitų dokumentų, galinčių įrodyti, kad egzistuoja šios aplinkybės. Taigi nei nacionaliniai įstatymai, nei Europos Sąjungos teisės aktai nenustato jokių papildomų dokumentų, kuriais turėtų būti papildomai patvirtinami PVM sąskaitos faktūros duomenys apie ūkinę operaciją, dėl kurios ši PVM sąskaita faktūra išrašyta. Skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai iš esmės rėmėsi tik valstybinio kaltintojo iškeltomis abejonėmis dėl to, ar pakanka UAB „M“ apskaitoje esančių dokumentų juose įvardytų ūkinių operacijų realumui konstatuoti, todėl, nuteisdami P. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.4. Nustatydamas, kad UAB „A“ ir UAB „C“ pervestos į UAB „M“ banko sąskaitas lėšos buvo išgryninamos net ir po specialisto išvadoje nurodytos datos, t. y. iki 2017 m. gruodžio 10 d., ir su pastarąja data susiedamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, pabaigos laiką, apeliacinės instancijos teismas ignoravo specialisto išvadą, jog pinigai, gauti iš UAB „A“ ir UAB „C“, buvo išgryninti žymiai anksčiau – iki 2017 m. rugpjūčio 26 d., bei rėmėsi tik iš konteksto išimtais duomenimis apie tai, kad kažkokią pinigų sumą P. B. iš UAB „M“ banko sąskaitos išgrynino 2017 m. gruodžio 10 d., nors dėl šio pinigų išgryninimo jis niekada nebuvo nei įtariamas, nei kaltinamas. Susipažinus su UAB „M“ banko sąskaitos 2017 m. gruodžio mėn. išrašu, darytina išvada, kad 2017 m. gruodžio 8 d. P. B. įnešė į šią sąskaitą 999 Eur, o 2017 m. gruodžio 10 d. iš tos pačios banko sąskaitos per du kartus išgrynino 270 Eur ir 600 Eur. Taigi 2017 m. gruodžio 10 d. P. B. akivaizdžiai išgrynino ne iš UAB „A“ ir UAB „C“ gautas lėšas. Apeliacinės instancijos teismas BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pabaigos laiką nustatė apsiribojęs selektyviu įrodymų vertinimu, nuosprendį grindė prielaidomis, aiškino nepatikrintas aplinkybes išskirtinai nuteistojo nenaudai, iškraipė nustatytus faktus, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

7.5. Byloje pateiktos dvi viena nuo kitos esmingai besiskiriančios išvados dėl UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos. Esminis šių išvadų prieštaravimas nebuvo pašalintas net ir apklausus jas pateikusias specialistes. Specialistė R. Rimkienė nurodė, kad UAB „M“ apskaitos dokumentų nepakanka šiuose dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų realumui konstatuoti, nors nenurodė nei kokie turėtų būti papildomi dokumentai, nei kokie teisės aktai tų papildomų dokumentų būtinumą reglamentuoja. O specialistė A. Blau pateikė priešingą išvadą – apskaitos dokumentų visiškai pakanka konstatuoti, kad juose įvardytos ūkinės operacijos realiai įvyko, o galiojantys teisės aktai nenustato jokių papildomų dokumentų būtinybės.

7.6. Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvadą Nr. 04/11-2-39-10565 pateikusiai specialistei R. Rimkienei suformuluotoje užduotyje iš anksto buvo nurodyta, jog UAB „M“ paslaugų pirkimai yra tariami, o bendrovės paslaugų pardavimo sandoriai realiai nebuvo įvykę. Ši aplinkybė neleidžia vertinti šios specialisto išvados kaip objektyvesnės ir visapusiškesnės už specialistės A. Blau pateiktą konsultacinę išvadą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šią P. B. apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę tiesiog ignoravo. Nepavykus pašalinti prieštaravimų tarp abiejų byloje pateiktų specialisto išvadų, P. B. ir jo gynėjas šioje byloje nuosekliai teikė prašymus skirti apskaitos ir finansų ekspertizę, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams užduodant tuos pačius klausimus, kurie buvo užduoti specialistei, pateikusiai 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvadą Nr. 04/11-2-39-10565. Tačiau visi šie prašymai buvo atmesti, todėl laikytina, kad šioje byloje nebuvo imtasi visų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus, išsamiai ir nešališkai neištyrė ir teisingai neįvertino įrodymų. Be to, priimdami skundžiamus nuosprendžius, teismai vadovavosi tik viena iš byloje pateiktų specialisto išvadų, motyvuotai ir pagrįstai neatmetę kitos specialistės konsultacinės išvados, bei neišsprendė akivaizdžių prieštaravimų šiose išvadose.

7.7. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. B. taip pat akcentavo, kad būtinybę skirti byloje apskaitos ir finansų ekspertizę suponuoja ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 15 lape nurodytas tikrovės neatitinkantis teiginys, jog byloje nagrinėjamu atveju buvo siekiama formaliai sudaryti sąlygas ir galimybes VšĮ N pasinaudoti 882 Eur PVM atskaita ir 4200 Eur sąnaudomis sumažinti arba išvis išvengti mokėtino PVM ir pelno mokesčio. Pažymėtina, kad viešoji įstaiga yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo ir net nėra PVM mokėtoja. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad UAB „M“ pirko paslaugas iš UAB „N“ ir kartu šiai bendrovei jas teikė. Tačiau iš skaičių, esančių 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-39-10565, galima daryti prielaidą, kad visos sumos už suteiktas ir gautas paslaugas buvo tiesiog sumuojamos. Taip pat pažymėtina, kad P. B. pateiktas 2017 m. rugsėjo 8 d. UAB „Me“ kasos pajamų orderio kvitas, pagal kurį jis šiai bendrovei UAB „K“ vardu sumokėjo 14 000 Eur, akivaizdžiai paneigia 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-39-10565 ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginius, kad visas lėšas, gautas pagal įmonių sandorius, P. B. pasisavino.

7.8. Apeliaciniame skunde P. B. nurodė, kad specialistės A. Blau konsultacinėje išvadoje konstatuota, jog UAB „M“ 2017 m. gruodžio 18 d. notariškai patvirtinta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina realiai įvykusį sandorį, nes UAB „M“ įsigijo 100 proc. UAB „E“ akcijų. Šis sandoris yra užregistruotas viešajame registre ir niekada nebuvo nuginčytas. Tačiau 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-39-10565 net ir šis sandoris įvardijamas kaip fiktyvus ir daroma išvada, kad nepakanka duomenų konstatuoti, jog lėšos buvo panaudotos UAB „E“ akcijoms apmokėti, todėl daroma kita išvada – kad šias lėšas pasisavino P. B. Taigi prieštaravimai tarp dviejų specialisčių išvadų yra esminiai ir nė vienas iš bylą nagrinėjusių teismų jų nepašalino.

7.9. Specialistės A. Blau konsultacinėje išvadoje taip pat nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, akivaizdžiai paneigiančios 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-39-10565 teiginius apie neva fiktyvią UAB „N“ veiklą, tačiau šios aplinkybės nebuvo tiriamos nei šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinio proceso metu, akivaizdžių prieštaravimų specialisčių išvadose teismai net nebandė šalinti ir besąlygiškai vadovavosi tik 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvada Nr. 04/11-2-39-10565. Kartu su apeliaciniu skundu P. B. teismui pateikė (duomenys neskelbtini) Šakių rajono laikraščio „Draugas“ 1 ir 3 lapo, kuriuose yra straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, kopijas. Straipsnyje nurodytą renginį, kuriame dalyvavo žinomi asmenys ir kuriame P. B. dalijosi patirtimi apie UAB „N“ veiklą, susijusią su medinių namelių gamyba, apeliacinės instancijos teismas tiesiog ignoravo, nevertino jo atsižvelgdamas į visumą kitų gynybos teiktų duomenų.

7.10. Atmesdami P. B. ir gynybos prašymus, susijusius su esminių bylos aplinkybių ištyrimu, bei atsisakydami šias aplinkybes tirti, teismai pažeidė lygiateisiškumo principą, neužtikrino proceso šalių lygybės, dėl to procesas šioje byloje nebuvo rungtyniškas, taip pat buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, įtvirtinta BPK 10, 45 straipsniuose, 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje. Toks BPK normų pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes dėl jo buvo pažeistos įstatymo garantuotos nuteistojo teisės. Teismai nevertino reikšmingo bylai išspręsti įrodymo – specialistės A. Blau konsultacinės išvados, nenurodė jokių teisinių argumentų dėl šioje išvadoje esančių duomenų vertinimo ir nepagrįstai nepripažino šių duomenų įrodymu, o išvadą dėl P. B. kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarė nesiėmę priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teismai apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, padarė klaidų dėl jų pakankamumo ir patikimumo, nuosprendžius grindė prielaidomis, aiškindami nepatikrintas aplinkybes išskirtinai P. B. nenaudai, ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, BK 2 straipsnio 3 dalyje.

7.11. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. B. nurodė dar vieną aplinkybę, kurią apeliacinės instancijos teismas ignoravo, – dėl neteisėtų veiksmų organizuojant ikiteisminį tyrimą šioje byloje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Vilniaus valdyba pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 04-7-00004-20, kuriame pareikšti įtarimai ikiteisminį tyrimą šioje byloje organizavusiam Kauno apygardos prokuratūros prokurorui Donatui Puzinui. P. B. buvo apklaustas STT atliekamame ikiteisminiame tyrime ir jam yra žinoma, kad STT pareigūnai netgi disponuoja garso įrašu, kuriame kalbama apie tai, jog P. B. reikia daryti spaudimą šiame ikiteisminiame tyrime. Šios aplinkybės rodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje tyrimas prieš P. B. buvo atliekamas netinkamai ir šališkai. Pažymėtina, kad skundžiami nuosprendžiai iš esmės grindžiami būtent ikiteisminio tyrimo metu gautos 2018 m. spalio 5 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-39-10565 teiginiais. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teismų išvados byloje padarytos nepašalinus visų akivaizdžių prieštaravimų, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, nuosprendžiuose išdėstyti tik apkaltinantys įrodymai, neanalizuojant visų įrodymų turinio ir neatskleidžiant jų tarpusavio ryšio. Taigi teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl P. B. kaltės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį buvimo.

8. Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas S. Milovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. K. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad šioje byloje ikiteisminį tyrimą organizavo ir kontroliavo, surašė kaltinamąjį aktą ir palaikė valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme Kauno apygardos prokuratūros prokuroras D. Puzinas. 2020 m. gegužės 13 d. jis buvo sulaikytas STT pareigūnų, nušalintas nuo pareigų, o vėliau iš jų atleistas. Bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nuteistieji A. K. ir P. B. ne kartą nurodė, kad dėl D. Puzino padarytų nusikaltimų STT Vilniaus valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00004-20, kuriame jie abu buvo apklausiami ir sužinojo, jog prokuroras, organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą jų byloje, siekė daryti spaudimą kaltinamiesiems, priversdamas juos sumokėti (duoti kyšį) už tyrimo nutraukimą. Šie duomenys suponuoja išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas turint priešingų, nei nustato BPK, tikslų, todėl nebuvo tikrinamos kaltinamojo apklausose nurodytos versijos, nerenkami įrodymai, kurie galėtų jas patvirtinti arba paneigti.

8.2. A. K. nuo pat pirmos apklausos nurodė, kad P. B. asmeniškai nepažįsta, jokių santykių nepalaikė, jokių kontaktų ar reikalų su juo neturėjo, kaltinime nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų jam neperdavė ir pinigų iš jo negavo. Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir jiems vadovavęs prokuroras nesiėmė jokių veiksmų tokiems parodymams patikrinti, nors jų tikrumas yra tiesiogiai susijęs su aplinkybėmis, kurias privalu įrodyti A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių kontekste. Akivaizdu, kad nesusitinkant, nekontaktuojant kitu būdu (telefonu, internetu ir t. t.) susitarti dėl ko nors, juolab dėl nusikaltimų, už kuriuos A. K. nuteistas, nėra įmanoma. Vien tam, kad perduotų kaltinime nurodytus buhalterinės apskaitos dokumentus, nuteistieji turėjo arba susitikti, arba turėti kitokį kontaktą (pvz., paštu), tačiau tokios aplinkybės nustatomos nebuvo. Maža to, P. B. niekas taip niekada ir nepaklausė, kada ir kokiomis aplinkybėmis A. K. jam perdavė fiktyvius buhalterinius dokumentus.

8.3. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo organizuojamas šališkai, vengiant jo išsamumo, t. y. vengiant tikrinti aplinkybes ir rinkti įrodymus, galinčius paneigti pareikštus įtarimus ir kaltinimus bei leisti kaltinamiesiems apsiginti. Teismai, tirdami tik tuos įrodymus, kurie buvo surinkti šališkai atlikto ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo bylos išnagrinėti išsamiai ir nešališkai. Pirmiausia dėl to, kad neturėjo galimybės tirti duomenis, kurie galėtų paneigti kaltinime tiesiogiai nenurodytas, bet numanomas aplinkybes dėl tarp kaltinamųjų buvusių kontaktų, kurių metu jie turėjo tartis ir susitarti dėl A. K., kaip padėjėjo, pagalbos P. B. (buhalterinių dokumentų poreikio, parengimo, perdavimo), ir ši pagalba turėjo būti suteikta (perduoti suklastoti dokumentai). Tokiais duomenimis galėtų tapti duomenys iš mobiliojo ryšio ar interneto tiekėjų apie A. K. ir P. B. bendravimą telefonu, internetu ir t. t.; duomenys, patvirtinantys kaltinamųjų susitikimus (juos kartu mačiusių asmenų parodymai, susitikimo vietų vaizdo stebėjimo kamerų įrašai ir pan.). Tačiau tokių duomenų ikiteisminio tyrimo metu dėl pirmiau aprašytų priežasčių niekas nerinko, o jei ir rinko – dėl tų pačių priežasčių teismui nepateikė. Kita vertus, teismai skundžiamus nuosprendžius grindė įrodymais, kurie BK 20 straipsnio 4 dalies prasme negali būti laikomi leistinais, nes buvo surinkti ikiteisminio tyrimo, organizuoto ir atlikto nesilaikant teisėto baudžiamojo proceso tikslų ir principų, metu. Teismai nebuvo aktyvūs ir netikrino duomenų apie proceso šališkumą, nors tokie duomenys turėjo tiesioginę įtaką jų priimtų sprendimų teisėtumui.

8.4. Nusikalstamai šališko ikiteisminio tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeista A. K. teisė į gynybą. 2018 m. balandžio 27 d. ir 2019 m. birželio 11 d. A. K. buvo apklaustas kaip liudytojas, 2019 m. birželio 14 d. atlikta jo akistata su įtariamuoju P. B. Iš apklausos ir akistatos protokolų matyti, kad liudytojas buvo apklausiamas apie aplinkybes, kurios vėliau sudarė jam pareikšto įtarimo ir kaltinimo faktinį pagrindą, t. y. apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tokio pobūdžio apklausa galima tik laikantis BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų garantijų – liudytojas turi teisę turėti atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju, jam netaikoma atsakomybė, nustatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Šios A. K. teisės nebuvo užtikrintos.

8.5. 2019 m. spalio 30 d. A. K. įteiktas įtarimas, jis apklaustas kaip įtariamasis. Apklausoje gynėjas nedalyvavo, kadangi įtariamasis jo atsisakė. Gynėjas nedalyvavo ir jokiuose kituose veiksmuose, kurie buvo atliekami su įtariamuoju. BPK 52 straipsnio 2 dalis nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui neprivalomas asmens, įtariamo ar kaltinamo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, pareikštas atsisakymas gynėjo, kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Šią teisės normą ignoravo tiek ikiteisminį tyrimą atlikęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjas, tiek ir tyrimui vadovavęs ir jį organizavęs prokuroras, nors abu žinojo, kad A. K. inkriminuojamas sunkus nusikaltimas, o byla yra sudėtinga ir didelės apimties. Negana to, pagal bylos duomenis, kitas įtariamasis P. B. gynėjo pagalba naudojosi nuo 2019 m. gegužės 13 d. Sugretinus įtariamųjų P. B. ir A. K. parodymų turinį, nelieka jokių abejonių, kad tarp jų gynybos interesų yra akivaizdžių prieštaravimų. Tačiau ir šios aplinkybės nesutrukdė tyrėjui ir jam vadovavusiam prokurorui ignoruoti imperatyvią BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą dėl būtino gynėjo dalyvavimo, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją.

8.6. Teisė į tinkamą gynybą A. K. nebuvo užtikrinta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. 2020 m. spalio 20 d. teismo posėdžio metu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta kaltinamojo gynėja pareiškė negalinti toliau ginti A. K. ir nusišalinanti, nes nesutinka su jo gynybos pozicija, kuri aiškiai prieštarauja jos pačios požiūriui į kaltinamojo gynybą. Gynėjos prašymą kaltinamasis palaikė, išreiškė norą, kad būtų paskirtas kitas gynėjas. Bylą nagrinėjęs teisėjas gynėjos prašymo netenkino, dėl to pastaroji buvo priversta ginti kaltinamąjį kitame 2020 m. gruodžio 8 d. posėdyje, šio posėdžio pabaigoje dar kartą pareiškė „neturinti supratimo, kaip jį ginti“ ir pareikalavo ją nušalinti. Šį kartą teismas tokį prašymą tenkino ir atleido gynėją nuo tolesnio dalyvavimo byloje, konstatavęs skirtingas kaltinamojo ir jo advokatės pozicijas efektyvios gynybos užtikrinimo klausimu. Šios aplinkybės suponuoja, kad bent dviejuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kuriuose vyko bylos nagrinėjimas iš esmės ir buvo tiriami įrodymai, kaltinamajam nebuvo užtikrinta galimybė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tais atvejais, kai asmens gynybai įgyvendinti kyla realių sunkumų, teismas turi pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą arba parinkti jį pats.

8.7. Prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma A. K. padėtį bloginti tiek paskiriant griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, tiek skiriant ją atlikti realiai. Tačiau šis skundas teismo buvo atmestas visa apimtimi ir tai suponuoja vienintelę išvadą, kad nebeliko įstatyme nustatyto formalaus pagrindo pabloginti nuteistojo padėtį tiek griežtinant paskirtą bausmę, tiek ir keičiant jos atlikimo tvarką. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K., vadovaujantis BK 75 straipsnio 3, 4, 5 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies normas.

8.8. Nuteistasis A. K. nuosekliai neigė klaidingai interpretuojant įrodymus teismų nustatytą aplinkybę, kad jis P. B. pateikė fiktyvius kaltinime išvardytus bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, ir laikėsi nuomonės, kad, be P. B. parodymų, jog dokumentus jis gavo iš A. K., kitų tai patvirtinančių įrodymų surinkta nebuvo. Liudytojų parodymai, kiti bylos duomenys P. B. parodymų nepatvirtina ir tik leidžia daryti išvadą, kad A. K. vienaip ar kitaip buvo susijęs su kiekviena iš pirmiau nurodytų bendrovių.

8.9. Teismai A. K. netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 6 dalies, 183 straipsnio 2 dalies nuostatas. Išvadas dėl A. K. kaltės teismai grindė vienintele pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus nustatyta faktine aplinkybe, kad būtent jis P. B. perdavė kaltinime nurodytus fiktyvius bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Tačiau net ir darant prielaidą, kad fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus P. B. teikė būtent A. K., jos akivaizdžiai nepakanka, kad būtų konstatuota nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas veikas. Aplinkybė, kad A. K. perdavė P. B. fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus, savaime nesuponuoja nuteistojo žinojimo, jog P. B. juos panaudos BK 222 ir 183 straipsniuose nustatytiems nusikaltimams daryti. Ši aplinkybė neleidžia spręsti, kokio turinio išankstinį susitarimą sudarė kaltinamieji.

8.10. Byloje nenustatyta, kad A. K. dėl savo atliktų neteisėtų veiksmų būtų turėjęs kokią nors materialinę naudą. Nenustatyta ir kitų aplinkybių, galinčių paaiškinti motyvus, kurių vedamas nuteistasis padėjo P. B. pasisavinti didelę pinigų sumą. Nesant byloje jokių tiesioginių įrodymų ir duomenų apie kaltinamųjų išankstinį susitarimą daryti nusikaltimus, tokio susitarimo buvimo faktą ir turinį, o kartu ir A. K. inkriminuotos veikos subjektyvųjį požymį (tiesioginę tyčią), galėtų įrodyti būtent motyvas. Teismams nenustačius, kad dėl padarytos veikos A. K. turėjo materialinės ar kitokios naudos arba veikė norėdamas padėti bendrininkui dėl asmeninių priežasčių, konstatuotina, jog nuteistojo veiksmai, perduodant P. B. kaltinime nurodytus fiktyvius bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį. Šiame kontekste aktualu priminti, kad P. B. buvo kaltinamas ir dar vieno nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ši aplinkybė, nenustačius A. K. motyvo padėti P. B. padaryti savanaudišką nusikaltimą, nustatytą BK 183 straipsnyje, leidžia daryti prielaidą, kad P. B., siekdamas iš A. K. gauti fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus, pastarajam galėjo nurodyti tik norįs sumažinti jo vadovaujamos UAB „M“ mokėtiną PVM. Tikimybė, jog kaltinamieji galėjo susitarti daryti tik BK 220 straipsnyje nustatytą veiką, paneigia kategorišką bylą nagrinėjusių teismų išvadą dėl nustatytos tiesioginės A. K. tyčios padaryti būtent BK 222 ir 183 straipsniuose nustatytus nusikaltimus.

8.11. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu A. K. nurodė, kad turi du mažamečius neįgalius vaikus, reikalaujančius nuolatinės priežiūros, ir dėl šios priežasties jis negali dirbti bei užsiima tik vaikų priežiūra. Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės labai reikšmingos, sprendžiant tiek dėl skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, tiek dėl bausmės atlikimo tvarkos ir jos vykdymo atidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas tik į tai, kad nuteistasis su žmona augina du mažamečius vaikus (nuosprendžio 76 punktas), ir visiškai ignoruodamas aplinkybę, jog pastarieji yra neįgalūs ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

8.12. Teismai netinkamai taikė ir BK 64 straipsnio normas. Jų išvados dėl A. K. inkriminuotų veikų padarymo laikotarpio vertintinos kaip teisiškai ydingos. Šis laikotarpis trumpintinas iki trumpiausio, kokį galima nustatyti iš byloje esančių duomenų, ir nustatytina, kad nusikaltimus, nurodytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, nuteistasis padarė nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. birželio 12 d. Apkaltinamasis Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis A. K. priimtas 2017 m. birželio 1 d. Taigi, jeigu A. K. padarė šioje byloje nagrinėjamus nusikaltimus, jie buvo padaryti laikotarpiu tarp nurodyto nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo dienos. Pagal Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį A. K. nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams. Šis terminas iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos (2021 m. vasario 25 d.) jau buvo suėjęs, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendis laikytinas įvykdytu. Toks nuosprendis negali būti vykdomas dar kartą, nes tai prieštarautų BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam vienam pagrindinių baudžiamosios teisės principų – non bis in idem (niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą). Taigi teismai neturėjo pagrindo taikyti BK 64 straipsnio ir paskirtos bausmės bendrinti su jau įvykdytu Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Aplinkybė, kad A. K. neatliko realios laisvės atėmimo bausmės pagal ankstesnį nuosprendį, negali būti pagrindas laikyti jį neįvykdytu arba netinkamai įvykdytu tiek BK 64 straipsnio taikymo, tiek pagrindinių baudžiamosios teisės principų kontekste. Papildomai pažymėtina, kad nurodyta išvada išlieka pagrįsta ir tuo atveju, jei nusikaltimus, už kuriuos A. K. nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, jis padarė teismų nustatytais laikotarpiais (nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.), kadangi 2017 m. gruodžio 31 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis vis dar nebuvo įsiteisėjęs.

9. Trijų teisėjų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama šią baudžiamąją bylą, priėjo išvadą, kad dėl dalies kasacinių skundų argumentų tinkamas baudžiamojo proceso normų ir baudžiamojo įstatymo pritaikymas gali būti vertinamas kaip naujas teisės normos aiškinimas teismų praktikoje, todėl bylą perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Nuteistojo P. B. gynėjo advokato E. Sergaičio ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato S. Milovo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

11. Kasacinių skundų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad BPK nuosprendžiui yra keliami griežti formos ir turinio reikalavimai. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai teismo išvados dėl nuosprendyje sprendžiamų klausimų (pavyzdžiui, nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo, veikos kvalifikavimo) yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-174-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-174-303/2019">2K-7-174-303/2019</a>, 2K-109-746/2017, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-417/2014, 2K-513/2013, 2K-664/2012). Nuosprendyje turi būti tiksliai nurodomos nustatytos bylos aplinkybės, nuosprendis surašomas taisyklinga kalba, tiksliai vartojant teisės terminus, nuosprendyje neturi būti techninių jo surašymo trūkumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEzLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-113-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-113-303/2015">2K-113-303/2015</a>, 2K-191-507/2015, 2K-547/2005).

12. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl pagal teismų praktiką apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Šios instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.

13. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šiame straipsnyje esančioje teisės normoje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o BPK 332 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

14. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015).

15. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Tinkamu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2013">2K-192/2013</a>, 2K-7-84-489/2018).

16. Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti jo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).

17. Nuteistojo A. K. gynėjo kasaciniame skunde, kaip ir anksčiau paduotame apeliaciniame skunde, kvestionuojant A. K. nuteisimą už patį sunkiausią iš jam inkriminuotų nusikaltimų – didelės vertės turto pasisavinimą, be kita ko, teigiama, kad A. K. kaltė padėjus P. B. padaryti BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas negali būti grindžiama tik tuo, kad jis perdavė P. B. kaltinime nurodytus fiktyvius bendrovių „B“, „BL“ ir „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, byloje neatskleistos A. K. ir P. B. bendrininkavimo aplinkybės, nenustatytas susitarimo pasisavinti būtent UAB „M“ turtą, o ne daryti kitą nusikaltimą, faktas ir turinys, nenustatyta šio nuteistojo tyčinė kaltė.

18. Iš kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, šis teismas nuosprendyje labai daug dėmesio skiria BK 220 straipsnio 1 dalies netinkamo pritaikymo nuteistajam P. B. analizei. Tačiau, atsakydamas į nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, šis teismas, išdėstęs motyvus dėl A. K. indėlio bendrininkaujant, apgaulingai tvarkant UAB „M“ apskaitą, tik fragmentiškai patikrino apeliacinio skundo argumentus dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo. Bylos medžiaga rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad tinkamai patikrintų ginčijamą A. K. nuteisimą dėl padėjimo P. B. pasisavinti didelės vertės svetimą turtą. Taip pat nepatikrintas abiejų nuteistųjų bendrininkavimą įrodančių bylos duomenų pakankamumas ir patikimumas.

19. Nuosprendyje daug dėmesio skirta BK 24 ir 26 straipsniuose esančiam bendrininkavimo instituto bendrų teorinių nuostatų aiškinimui, tačiau jos apeliacinės instancijos teismo taip ir liko prie konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių nepriartintos. Išties svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien vykdytojas, bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie bendrininkai atsako ne už visas vykdytojo padarytas veikas, tačiau tik tas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis).

20. Bendrininkavimo pasisavinant svetimą turtą atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia vykdytojo atliekamus konkrečios bendrai daromos nusikalstamos veikos pavojingus veiksmus. Tokia situacija gali būti apibūdinama abiem bendrininkams suvokiamu teiginiu – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau, ką tu ir aš pavojingo ir įstatymu uždrausto kartu darome“.

21. Atsakydamas į nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, nuosprendžio 29–37, 44 punktuose apeliacinės instancijos teismas aptarė A. K. sąsajas su bendrovėmis „B“, „BL“, „Š“, „K“, nustatė, kad tai asmuo, susijęs su ES projektais, ir iš esmės patvirtino aplinkybę, kad UAB „B“, UAB „BL“, UAB „K“, UAB „N“, UAB „Š“ vardu išrašytose kaltinimuose nurodytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos UAB „M“ nebuvo suteiktos ir pastaroji bendrovė grynaisiais pinigais už neva suteiktas paslaugas išvardytoms bendrovėms nesumokėjo. Teismas padarė išvadą, kad nors nenustatyta, kad A. K. dėl savo atliktų veiksmų būtų turėjęs kokią nors materialinę naudą, tačiau byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad būtent A. K. P. B. perdavė fiktyvius kaltinime nurodytus bendrovių „B“, „BL“, „Š“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuos įtraukus į bendrovės „M“ buhalterinę apskaitą buvo sudaryta galimybė išgryninti iš UAB „M“ banko sąskaitų bendrovių „A“, „C“ pervestas lėšas.

22. Taigi padėjėjo A. K. tyčinė kaltė padėti P. B. pasisavinti svetimą turtą iš esmės grindžiama būtent tuo, kad A. K. pateikė dokumentus, P. B. panaudotus pasisavinant didelės vertės svetimą turtą, t. y. tikrų ūkinių operacijų neatitinkančius bendrovių „B“, „BL“, „Š“ dokumentus, fiktyviai patvirtinančius, kad šios įmonės bendrovei „M“ pardavė 59 290 Eur vertės paslaugų. Nutarties 47 punkte apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. K., atlikęs tokius veiksmus, suvokė, jog savo veiksmais ne tik prisideda prie apgaulingo UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet ir sudaro galimybes UAB „M“ vadovui veikti pagal jo sugalvotą svetimo turto pasisavinimo schemą, pasisavinti (išgryninti iš kitų bendrovių „A“, „C“ į UAB „M“ banko sąskaitas pervestas) didelės vertės lėšas, todėl veikė bendrai su P. B. ir norėjo taip veikti. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, atsižvelgiant į bylos duomenis, paviršutiniška ir kritikuotina.

23. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatas padėjėju pasisavinant svetimą turtą gali būti laikomas ir toks asmuo, kuris padėjo daryti nusikalstamą veiką teikdamas priemones. Tačiau tokiu atveju būtina nustatyti, kad toks asmuo sąmoningai suteikia tokią tikslinę pagalbą, kuri sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams, t. y. pasisavinti svetimą turtą, ir šiais veiksmais padėjėjas prisideda prie bendros nusikalstamos veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais ir tų padarinių sąmoningai siekia.

24. Byloje apeliacinės instancijos teismas, deklaravęs išankstinį vykdytojo ir padėjėjo susitarimą, jo tinkamai nepagrindė, neišdėstė aiškių argumentų, kodėl A. K. teikiant dokumentus buvo sutarta veikti nusikalstamai ir bendrai tyčia, atitinkamu būdu siekti būtent UAB „M“ turto pasisavinimo padarinių, o ne daryti kokį kitą nusikaltimą. Teismai nesvarstė, kaip byloje nustatyti materialinės naudos negavusio padėjėjo A. K. veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su P. B. pirmosios instancijos teismo nustatytu jo pasirinktu UAB „M“ didelės vertės turto pasisavinimo būdu, ir dėl to nepadarė jokių išvadų. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatskleidė (nemotyvavo), kokiais duomenimis patvirtinta tiesioginė bendrininkų tyčia bendrai iš anksto susitarus veikti pasisavinant didelės vertės svetimas bendrininkams bendrovės UAB „M“ lėšas.

25. Abiejų instancijų teismai taip pat nesiėmė priemonių, kad bandytų pašalinti akivaizdžius prieštaravimus tarp abiejų nuteistųjų parodymų – tiek dėl bendrininkų pažinties, tiek dėl tarpusavio bendravimo aplinkybių. P. B. apklausos teisme metu netikslinta, kada ir kaip konkrečiai buhalterinėje apskaitoje apgaulingai panaudoti dokumentai atsidūrė pačioje UAB „M“. Patikėję dalimi P. B. parodymų, deklaravę, kad jie atitinka kitą bylos medžiagą, abiejų instancijų teismai jų ne tik išsamiai nevertino, bet ir nebandė šalinti šių parodymų prieštaravimų A. K. parodymams, netikslino, nesiaiškino konkrečių abiejų nuteistųjų abipusio susisiekimo, kitokio bendravimo, jo dažnumo aplinkybių. Iš pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 15 d. P. B. apklausos teisme turinio matyti, jog nebuvo imamasi net priemonių, kad būtų konkretinamos bylos aplinkybės, nei tos, kuriomis teismas patikėjo, nei tos, kuriomis nepatikėjo, t. y. kaip, kada ir kur P. B. atsiskaitė su A. K. grynaisiais pinigais. Negalima nepaminėti ir to, kad 2020 m. spalio 20 d. A. K. apklausa teisme apie kaltinimą ir kaltinamajam žinomas aplinkybes dėl kaltinime nurodyto svetimo UAB „M“ turto pasisavinimo bendrininkaujant itin paviršutiniška, apsiribota dviem abstrakčiais sakiniais, ir neaišku kodėl kaltinamasis A. K. apklaustas ne tiesiogiai, o pasinaudota BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaitant ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, protokole net nenurodžius, kokius parodymus.

26. Šiame kontekste vertinant asmenų, kaltinamų bendrininkavimu padarius net kelis nusikaltimus, parodymus primintina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos nuostata, kad paprastai bendrininkų toje pačioje byloje parodymai turi būti tikrinami griežčiau, atsižvelgiant į juos duodančių asmenų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui ir į tai, kad jiems netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Oddone ir Pecci prieš San-Mariną, peticijų Nr. 26581/17 ir 31024/17, 109 punktas; 2012 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, 199 punktas; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, 75 punktas).

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta šios nutarties 16 – 26 punktuose, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl išsamaus ir nešališko aplinkybių ištyrimo, paremto visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Primintina, kad tinkamu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų, – kaip matyti iš pateiktų argumentų, šio reikalavimo taip pat nebuvo laikomasi.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat konstatuotina, kad dalies apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvavimas atmetant A. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus, nustatant bendrininkų susitarimą ir tyčią negali būti laikomas tinkamu, t. y. tokiu, kokio reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos, ir šias nuostatas pažeidžia. Nagrinėjamu atveju nebuvo atsakyta į esminius nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prieštaravimais dėl šio asmens nuteisimo už sunkiausią jam inkriminuotą veiką.

29. Taigi darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas.

Dėl kasatorių argumentų, susijusių su šališku ikiteisminio tyrimo atlikimu ir jo metu surinktų įrodymų vertinimu

30. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminis tyrimas – tai esminė baudžiamojo proceso stadija, kuri lemia būsimo teismo proceso turinį ir ribas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktikos nuostatas, kad bylos tyrimo stadija itin svarbi rengiantis teismo procesui: šios stadijos metu gauti įrodymai dažnai lemia pagrindą (rėmus) (angl. framework, pranc. cadre), kuriuo remiantis teisme bus nagrinėjama kaltinamajam inkriminuojama nuskalstama veika, o nesilaikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio (teisingo proceso) reikalavimų padaryti pažeidimai gali reikšmingai pakenkti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme teisingumui (pvz., 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez

Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01, 108–111 punktai; Didžiosios kolegijos 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 50541/08 ir kt., 253 punktas).

31. Nuteistųjų P. B. ir A. K. gynėjų kasaciniuose skunduose yra pateikti teiginiai dėl šališkai organizuoto ir atlikto ikiteisminio tyrimo, nurodoma, kad BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme tokio tyrimo metu surinkti įrodymai negali būti laikomi leistinais, nes ikiteisminį tyrimą organizavo ir jį kontroliavo šališkas prokuroras. Nuteistojo A. K. gynėjo skunde nurodoma, kad prokuroras, organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą, nagrinėjamoje byloje siekė daryti spaudimą įtariamiesiems, siekė kyšio už tyrimo nutraukimą.

32. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme metu abu nuteistieji taip pat teikė informaciją apie ikiteisminio tyrimo metu neteisėtus prokuroro veiksmus, dėl kurių prokuroras yra įtariamasis kitoje baudžiamojoje byloje (ikiteisminiame tyrime), jo šališkumą. P. B. gynėjo apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad „dėl neteisėtų veiksmų organizuojant ikiteisminį tyrimą šioje byloje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdyba pradėjo ikiteisminį tyrimą (Nr. 04-7-00004-20), kuriame pareikšti įtarimai ikiteisminį tyrimą šioje byloje organizavusiam Kauno apygardos prokuratūros prokurorui D. Puzinui. P. B. buvo apklaustas STT atliekamame ikiteisminiame tyrime ir jam yra žinoma, kad STT pareigūnai disponuoja garso įrašu, kuriame kalbama apie tai, jog P. B. reikia daryti spaudimą šiame ikiteisminiame tyrime.“ Apeliacinės instancijos teismas šį gynėjo argumentą nurodė savo nuosprendžio 8.11 punkte, bet jokių argumentų dėl jo neišdėstė, nors baudžiamojoje byloje (8 t., b. l. 113) iš tiesų yra bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo vizuotas leidimas Specialiųjų tyrimų tarnybos specialistui susipažinti su šios bylos medžiaga ryšium su STT atliekamu ikiteisminiu tyrimu Nr. 04-7-00004-20, šiame leidime nurodyta, kad prokurorui D. Puzinui yra įteiktas pranešimas apie įtarimą, ir išvardytos korupcinės nusikalstamos veikos.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek į pirmiau minėtus nuteistųjų proceso metu nurodytus teiginius, tiek į informaciją, kad šalia nagrinėjamos baudžiamosios bylos proceso vyksta ir kitas baudžiamasis procesas dėl korupcinio pobūdžio veikos, į kurį P. B. ir A. K. yra įtraukti ir kurią galimai atliko bylos tyrimą organizavęs ir kontroliavęs prokuroras, abiejų grandžių teismai nereagavo, šių aplinkybių ir faktų nelaikė reikšmingais nagrinėjamai bylai ir savo priimtuose sprendimuose jų nevertino.

34. Susidariusi situacija reikalauja atsakyti į klausimą, ar organizuodamas ikiteisminį tyrimą prokuroras ir jo kontroliuojamas tyrėjas veikė sąžiningai, ar abiejų nuteistųjų kaltumą pagrindžiantys bylos duomenys buvo renkami ir fiksuojami nešališkų pareigūnų. Taigi bylą nagrinėjantis teismas, esant tiek proceso dalyvių pareiškimams dėl galimo prokuroro šališkumo, tiek kitoms aplinkybėms, keliančioms abejonių dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo objektyvumo ir skaidrumo, vertindamas proceso sąžiningumą nagrinėjamoje byloje, privalo šias aplinkybes išsiaiškinti.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš esmės pripažįstama, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, siekdamas užtikrinti jos proceso teisingumą, privalo vertinti ne tik įsiteisėjusiu baigiamuoju procesiniu aktu nustatytus, bet ir kitus jam žinomus konkrečius duomenis apie, be kita ko, galimą pareigūnų piktnaudžiavimą ikiteisminio tyrimo metu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-507/2015; <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268-697/2016">2K-268-697/2016</a>, 2K-80-696/2016, 2K-65-976/2017).

36. Kaip minėta, BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Atkreiptinas dėmesys, kad ši teismo pareiga apima ne tik kaltinimo surinktų įrodymų vertinimą, bylos aplinkybių nustatymą pagal kaltinamąjį aktą bei jų analizę, bet ir išnagrinėjimą, ir analizę kaltinamojo gynybinės pozicijos bei jos pateiktų duomenų ir argumentų vertinimą remiantis baudžiamojo proceso reikalavimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268-697/2016">2K-268-697/2016</a>). Nagrinėjamu atveju šie neatsakyti klausimai yra susiję ir su sąžiningo proceso kvestionavimu. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, negalėdami atsakyti į klausimą, ar ikiteisminis tyrimas buvo organizuotas bei atliktas objektyviai ir nešališkai, teismai kartu negali spręsti, ar dėl to nebuvo reikšmingai pakenkta baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme teisingumui.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija dėl abiejų paduotų kasacinių skundų daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimas), neatliko reikiamos apimties įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Tai lėmė, kad įrodymų vertinimas byloje nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).

38. Pirmiau paminėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl dalis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas, abiem nuteistiesiems paskirtos naujos subendrintos bausmės, o P. B. taikytas laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimas, padaryti kiti keitimai, naikintina. Ši bylos dalis, susijusi tik su P. B. nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį ir A. K. nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 6dalį, 222 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

39. Tik bylos dalies grąžinimas nagrinėti iš naujo atliekamas paisant reformatio in peius (draudžiama pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo, nes dėl kasacinio skundo padavimo nuteistajam ar išteisintajam negali kilti jokių neigiamų pasekmių, jo teisinė padėtis negali būti pabloginama. Nesilaikant šio principo, vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu). P. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra išteisintas ir jam pareikštas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis paliekama galioti.

40. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus išsamaus visų bylos aplinkybių ištyrimo principo ir reikalavimo tinkamai išnagrinėti esminius apeliacinio skundo argumentus pažeidimus, kitų abiejų kasacinių skundų, kuriuose didžiąja dalimi iš esmės pakartojami nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentai, svarstymas negalimas, nes gali suformuoti apeliaciniam teismui išankstinę nuomonę dėl bylos apeliacinio proceso baigties (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

41. Pakartotinai nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi išsamiai išnagrinėti paduotus apeliacinius skundus ir, laikydamasis BPK 386 straipsnio 3 dalies nuostatų, non reformatio in peius principo, iš naujo padaryti motyvuotas išvadas dėl visų paduotų apeliacinių skundų argumentų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d

Kitos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 8 d nuosprendžio dalies, kuria P. B. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o jam pareikštas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, nenaikinti ir nekeisti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas

Algimantas Valantinas

Tomas Šeškauskas