Teismo dokumentuose – įtikinamai skambančios, tačiau niekada neegzistavusios bylos. Išgalvoti teismų sprendimai, netikros citatos ir tariami teisės šaltiniai. Visa tai ne teorinė DI keliama grėsmė, o realūs, plačiai nuskambėję atvejai, kai DI sugeneruota informacija, jos tinkamai nepatikrinus, buvo pateikta teismams.
Dirbtinis intelektas teisininkų darbe jau nebėra nei tolima ateitis, nei įdomi technologinė naujovė. Jis vis dažniau tampa kasdieniu darbo įrankiu, padeda ieškoti ir apibendrinti informaciją, analizuoti dokumentus, rengti jų projektus, lyginti sutartis bei automatizuoti rutinines užduotis.
Tačiau vien gebėjimo parašyti gerą užklausą DI sistemai šiandien jau nebepakanka. Greitį ir patogumą gali lydėti itin brangiai kainuojančios klaidos – nuo profesinės reputacijos praradimo iki kliento interesų pažeidimo. Taigi, kartu su akivaizdžia nauda atsiranda ir naujų klausimų. Kaip nepasiklysti sparčiai augančioje skirtingos kokybės DI įrankių pasiūloje? Kiek galima pasitikėti DI pateiktu atsakymu? Ar patikėdami technologijai vis daugiau intelektinio darbo neprarandame dalies savo profesinių gebėjimų? Ir kas atsako, jei DI suklysta – arba jei į sistemą pateikti konfidencialūs kliento duomenys atsiduria ten, kur neturėtų?
Šie klausimai rodo svarbų pokytį: šiandien diskusija jau nebe apie tai, ar teisininkams naudoti DI, bet kaip jį naudoti profesionaliai, kritiškai ir saugiai.
Nuo pokalbių lango – prie skaitmeninio kolegos?
Teisinių technologijų platformos „Temidy“ bendrakūrėjo ir pirmosios Lietuvoje teisininkams ir lyderiams skirtos konferencijos „LAW FORUM 2026“ pranešėjo, Karolio Kirkliausko teigimu, šiuo metu teisininkams skirtas DI priemones galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes: bendrosios paskirties generatyvinius modelius, specializuotas teisines paieškos ir analizės sistemas, sutarčių bei kitų dokumentų peržiūros įrankius, dokumentų rengimo ir procesų automatizavimo sprendimus, DI agentus bei organizacijų vidines sistemas.
Tačiau svarbiausias pokytis vyksta ne įrankių skaičiuje, o jų naudojimo būde.
„Svarbiausia tendencija – perėjimas nuo atskiro pokalbių lango prie DI, integruoto į konkretų darbo procesą. Teisininkui svarbu ne tik gauti sklandžiai suformuluotą atsakymą, bet ir matyti, kokiais šaltiniais jis pagrįstas, galėti juos patikrinti, kontroliuoti prieigos teises ir atsekti, kaip buvo gautas rezultatas“, – pažymi K. Kirkliauskas.
Kitaip tariant, profesionaliam naudojimui nebepakanka, kad DI tiesiog „gražiai ir protingai atsakytų“. Vis svarbiau tampa tai, kas slypi už atsakymo: kokia informacija panaudota, ar ji patikima ir aktuali, ar rezultatas atsekamas ir ar visa tai vyksta saugioje aplinkoje.
Ar DI išlaisvina teisininko protą, ar jį „tingina“?
Kartu su DI plėtra intelektinėse profesijose vis dažniau girdėti ir nerimo. Lengva tapti priklausomam nuo technologijos ir prarasti savarankiškumą atliekant kasdienes užduotis. DI gali slopinti kūrybiškumą ir kritinį mąstymą. Jei tekstą, argumentus ar analizės struktūrą vis dažniau pasiūlo algoritmas, ar ilgainiui nesilpnėja paties žmogaus intelektiniai gebėjimai?
Kasdieniame darbe DI įrankius naudojančio advokatų kontoros AVOCAD partnerio Lauryno Staniulio nuomone, kūrybiškumo, kritinio mąstymo, žmogiško santykio DI teisininko darbe nekompensuoja. „Mūsų kliento kelionėje daug dėmesio skiriame kliento situacijos ir jo lūkesčių išsiaiškinimui, teisinių problemų identifikavimui, paslaugų teikimo plano parengimui. Šiuose etapuose dalyvauja žmogiškas santykis, todėl DI čia nėra ką veikti. Žinoma, taupant savo ir kliento laiką ir kaštus, DI patikime techninio pobūdžio užduotis – surasti teisės aktus, juos apibendrinti, atlikti pirminę dokumentų analizę, tačiau atlikti situacijos teisinį vertinimą ir pasiūlyti geriausią klientui individualizuotą sprendimą turime patys“, – teigia L. Staniulis.
K. Kirkliauskas pritaria, kad keičiasi ne tiek teisininko reikalingumas, kiek jo kuriamos vertės vieta. Ji vis labiau persikelia nuo mechaninio informacijos rinkimo prie faktų interpretavimo, rizikos vertinimo, strategijos kūrimo ir sprendimo pritaikymo konkrečiam žmogui ar verslui.
Šis darbo pasidalijimas gana aiškiai parodo, kur šiandien DI stipriausias. Jis gali greitai apdoroti informaciją, atlikti pirminę analizę ir sumažinti techninio darbo apimtį. Tačiau suprasti klientą, jo tikruosius interesus, įvertinti ne vien teisinį, bet ir platesnį situacijos kontekstą, pasirinkti strategiją ir prisiimti atsakomybę už sprendimą vis dar tenka žmogui.
L. Staniulio manymu, teisininkams būtina „susidraugauti“ su DI. Tačiau tam reikia ne tik noro ir atvirumo technologijoms, bet ir žinių bei įgūdžių, kad DI kurtų vertę, o ne papildomas rizikas.
Skamba įtikinamai. Bet ar tai tiesa?
Vien gebėjimo parašyti gerą užklausą DI sistemai šiandien jau nebepakanka. Teisininkas turi mokėti aiškiai apibrėžti užduotį ir pageidaujamą rezultatą, kritiškai įvertinti gautą atsakymą, patikrinti pirminius šaltinius ir tinkamai klasifikuoti duomenis.
Kodėl tai taip svarbu, teisininkų bendruomenei jau ne kartą priminė plačiai nuskambėję atvejai, kai teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose buvo remiamasi neegzistuojančiomis DI „sukurtomis“ bylomis ar kitais neegzistuojančiais teisės šaltiniais.
K. Kirkliauskas pritaria, kad viena didžiausių klaidų – sklandžiai parašytą DI atsakymą palaikyti patikima teisine analize. DI gali pateikti neegzistuojančias bylas, netikslias citatas ar supainioti taikytiną teisę. Todėl tikrinamas turi būti ne tik galutinis atsakymo tekstas, bet ir kiekvienas reikšmingas šaltinis, kuriuo grindžiama teisinė išvada.
Čia atsiranda savotiškas DI paradoksas: kuo įtikinamiau skamba DI atsakymas, tuo svarbiau nepamiršti jo patikrinti.
O ką iš tiesų atiduodame DI kartu su dokumentu?
Dar vienas ne mažiau aktualus klausimas – duomenų apsauga ir profesinė paslaptis. Ar galima į viešai prieinamą DI sistemą įkelti kliento sutartį ir paprašyti ją išanalizuoti? O bylos medžiagą? Vidinį įmonės dokumentą? Tai patogu ir greita, bet nebūtinai saugu.
Todėl renkantis DI sprendimą būtina įvertinti profesinės paslapties apsaugą, BDAR reikalavimus, duomenų saugojimo vietą ir trukmę, paslaugos teikėjo pasitelkiamus subrangovus, prieigos kontrolę, galimybę pateiktus duomenis naudoti modeliams mokyti ir atsakomybės pasiskirstymą.
Teisininkui tai reiškia dar vieną naują kompetenciją: reikia suprasti ne tik ką DI gali padaryti, bet ir kas nutinka informacijai, kurią jam patikime.
Nauja profesinė kompetencija – mokėti ne tik naudoti, bet ir nepasitikėti
DI neabejotinai gali padėti teisininkui dirbti greičiau. Tačiau greitis nėra vienintelis profesionalumo kriterijus. Teisininko profesija paremta pasitikėjimu, konfidencialumu, gebėjimu argumentuoti savo sprendimą ir atsakomybe už jo pasekmes – o šių dalykų negalima perduoti algoritmui kartu su technine užduotimi.
Geriausias DI įrankis teisininkui nėra tas, kuris pateikia įspūdingiausiai skambantį atsakymą, o tas, kurio rezultatą galima patikrinti, paaiškinti ir saugiai panaudoti priimant realų teisinį sprendimą.
Apie DI atneštas naujoves į teisininkų kasdienybę teisininkai ir DI ekspertai diskutuos pirmą kartą Lietuvoje vyksiančioje tarptautinėje konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kuri vyks spalio 15 d. Vilniuje. Daugiau informacijos: lawforum.lt
Šaltinis: teise.pro, 2026 m. rugsėjo 3 d.
