Nuasmenintas sprendimas byloje A-525-1160-14

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Onrama“ su skundu (b. l. 1–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. ATK2-150/12 (toliau – ir Nutarimas) arba, nustačius, kad nėra pagrindo jo panaikinti, paskirti ekonominę sankciją, lygią Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) nustatytam minimumui.

Paaiškino, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta 1 250 Lt bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą dėl to, kad 2012 m. liepos 4 d. jam priklausančioje kavinėje-bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, barmenė G. J. apie 22:20 val. pardavė alkoholinius gėrimus – tris 0,5 litro talpos alaus skardines „Kalnapilis Original“ R. Š. atidarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė. Teigė, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas negali būti aiškinamas plečiamai. Šios nuostatos įpareigoja imtis tik protingų ir proporcingų veiksmų, susijusių su alkoholinių gėrimų pardavimu atidarytose pakuotėse ir tik vartoti vietoje. Alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį įsigijus alkoholinius gėrimus, kadangi gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe ir pardavėjai praranda bet kokias teises į juos. Teisės aktai alkoholinių gėrimų pardavėjams nesuteikia jokių konkrečių teisių, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu prievarta, todėl bet kokie veiksmai pardavėjams siekiant prievarta sulaikyt pirkėjus arba fiziškai neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų būtų pripažįstami pirkėjų konstitucinių asmens laisvės ir (arba) nuosavybės teisių pažeidimu. Mano, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo išimtis realizuojama, kai nuo 22 iki 8 valandos parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai arba kai atliekami visi ši veiksmai: 1) alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse; 2) pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje; 3) jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti laikantis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties sąlygų. Pareiškėjas yra atlikęs visus įmanomus teisėtus veiksmus, kad būtų laikomasi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto normos reikalavimų ir būtų užtikrintas alkoholinių gėrimų pardavimas nuo 22 iki 8 val. tik vartoti vietoje: 1) 2011 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 2011/12 „Dėl prekybos alkoholiu nakties metu“, kuriuo visus darbuotojus pasirašytinai supažindino su Įstatymo papildymu 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu ir įpareigojo nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22 iki 8 valandos prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje bei informuoti klientus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje; 2) kavinėje gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinti išsamūs ir aiškūs informaciniai pranešimai, kuriais jie yra papildomai informuojami apie pareigą nuo 22 iki 8 valandos įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje; 3) Nutarime nurodytu atveju pirkėjas buvo informuotas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje taip pat ir žodžiu (tai patvirtina Nutarimas, barmenės paaiškinimai bei kita bylos medžiaga); 4) bare įrengti stalai, kad būtų užtikrintas alkoholinių gėrimų vartojimas vietoje. Pažymėjo, jog tuo metu, kai bare buvo atliekamas patikrinimas, bare nebuvo nė vieno kliento, todėl erdvė, kurioje yra stalai, nebuvo apšviesta ir tai galėjo sudaryti klaidingą įspūdį dėl šių stalų nenaudojimo. Vertino, kad aplinkybė, jog pirkėjas išsinešė alų iš baro, negali daryti įtakos Įstatymo pažeidimui nustatyti, nes 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta pardavimo vartoti vietoje sąlyga turi būti nustatoma alkoholinių gėrimų pardavimo metu. Pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo. Iš alkoholinių gėrimų pardavėjų negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir prievarta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas asmens laisvės ir nuosavybės neliečiamumo garantijas. Taikydamas atsakomybę juridiniam asmeniui, atsakovas turėjo nustatyti ne tik barmenės kaltę, bet ir tai, ar ji veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, tačiau šios aplinkybės Nutarime neaptartos. Nutarime nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Nutarimą. Nutarime pateikiami argumentai yra paviršutiniški ir nekonkretūs, nepagrįsti objektyviais ir neginčijamais įrodymais, todėl negali būti pagrindas taikyti Įstatyme įtvirtintas ekonomines sankcijas. Nutarime nenurodoma, kokie konkretūs, objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina faktą, jog jis (juridinis asmuo) pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, nėra nuodugniai įvertintas įrodymų tarpusavio ryšys ir nepašalinti tarp jų egzistuojantys prieštaravimai bei tinkamai neišsklaidytos byloje egzistuojančios abejonės, neišnagrinėta pažeidimo subjektyvioji pusė, t. y. kaltė. Be to, ginčijamas Nutarimas neatitinka paties atsakovo formuojamos praktikos, o paskirtos ekonominės sankcijos dydis nemotyvuotas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su atsakovu teikdamas jam paaiškinimus ir kitą informaciją, padėjo vykdyti atliekamą tyrimą, skiriama ekonominė sankcija turėjo būti mažinama iki minimumo.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 39–47), kuriuo prašė skundą atmesti ir palikti galioti Departamento Nutarimą.

Nurodė, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl užtenka, kad būtų nustatytas faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama jo kaltė. Analizuodamas Įstatymo tikslus, nurodytus 1 straipsnyje, Įstatymo reguliuojamų santykių apibrėžimą, pateiktą 2 straipsnyje, bei Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui išduotą licenciją Nr. 1430/15, teigė, kad siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą ir jo prieinamumą bei piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Licencijos gavėjas ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi joje nustatytų reikalavimų ir šių reikalavimų laikymasis negali būti perkeliamas pirkėjui (vartotojui). Lokaliniame įmonės teisės akte perkelta Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto norma ir nustatytas reikalavimas informuoti pirkėjus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje, negali būti laikoma pakankama priemone. Įstatyme nustatyti kriterijai, kurių laikantis yra įgyvendinamas 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimas, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ar alkoholiniai gėrimai atidarytoje pakuotėje ir užtikrinamas jų vartojimas tik vietoje. Nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota juridiniam asmeniui pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų verslo modelį, kad būtų įgyvendinti teisės aktų reikalavimai. Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks siekdamas įgyvendinti įstatymu jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos) tik vartoti vietoje, yra kiekvieno ūkio subjekto diskrecijos teisė. Alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir panašiai yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Pareiškėjo pasirinktų priemonių neužteko užtikrinti įstatyme nustatytai  pareigai įvykdyti, kadangi alkoholiniai gėrimai buvo išsinešti iš jam priklausančios prekybos vietos draudžiamu metu. Patalpoje, kurioje yra įrengti stalai klientams atsisėsti, buvo tamsu, šviesos nedegė, o grotos, atskiriančios ertmes tarp prekystalio ir salės, buvo užvertos, taigi pirkėjams nėra sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Pirkdamas alkoholinius gėrimus pirkėjas neturi galimybės atsisėsti prie staliuko, nes sėdimų vietų tamsioje patalpoje pastebėti negalima, o esant tokioms aplinkybėms pirkėjui nėra net minties alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, taip pareiškėjas sudaro palankias sąlygas alkoholinius gėrimus išsinešti. Tai, kad grotos nėra užrakintos ir į patalpą per jas būtų galima patekti, nepaneigia fakto, kad realiai stalai nėra naudojami, jais tik kuriamas fiktyvus viešojo maitinimo funkcijas vykdančios įmonės įvaizdis. Pareiškėjo atstovė (barmenė) veikė pagal savo įgaliojimus ir darė tai, kas nustatyta jos darbo sutartyje ir kituose jos darbo santykius apibrėžiančiuose pareiškėjo priimtuose teisės aktuose. Pareiškėjo ūkinė komercinė veikla kuriama ir plėtojama kitų jo atstovų, pvz., akcininkų ar kitų vadovaujamas pareigas einančių asmenų, nes tokie jų įgaliojimai ir darbo pobūdis, tai patvirtina ir byloje esantys faktiniai duomenys. Pardavėja vykdo tik jai pavestas funkcijas ir dirba tokiomis darbo sąlygomis, kurias jai sudaro darbdavys (pareiškėjas), darbdavys turi diskrecijos teisę ir veiklos laisvę bei Įstatyme nustatytas pareigas užtikrinti šio įstatymo reikalavimus, nes tik darbdavio iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis Įstatymo reikalavimus. Įmonei, kaip mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojai, užtenka nustatyti tik pažeidimo, nurodyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė. Juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus bei darbuotojus, kurių atitinkami teisės aktus pažeidžiantys veiksmai lemia juridinio asmens atsakomybę. Į Įstatymo pažeidimo priežastis, esant pagrindui, gali būti atsižvelgiama skiriant ekonominę sankciją. Taigi teisės pažeidimui kvalifikuoti juridinės reikšmės neturi pareiškėjo skunde dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės – kaltės – pasireiškimas. Fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro. Juridiniam asmeniui pagal Įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Pareiškėjo kaltė padarius teisės pažeidimą įrodyta remiantis 2012 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. ATK2-150/12, 2012 m. liepos 4 d. protokolu Nr. ATK2-186 su priedais, kurį pasirašė ir patikrinime dalyvavę liudytojai, taip pat alkoholinių gėrimų pirkėjo R. Š. 2012 m. liepos 4 d. rašytiniu paaiškinimu, pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. rašytiniu paaiškinimu, 2012 m. liepos 4 d. kasos kvitu Nr. 195115 LF WD 08900036 ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Tiek valstybės tarnautojų patikrinimo protokolas, tiek pirkėjo R. Š. rašytiniai paaiškinimai sutampa, tarp jų prieštaravimų nėra, šių asmenų parodymais netikėti nėra pagrindo, nes jie yra pašaliniai asmenys, nesuinteresuoti pažeidimo nustatymu. Priimdamas Nutarimą Departamentas vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, skirta bauda yra individualizuota atsižvelgus į Nutarime konstatuotas faktines aplinkybes ir pažeidimo pobūdį. Nagrinėjamu atveju skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, atsižvelgiant į tai, kokias vertybes saugo Įstatymas, ir ypač į teisės normas, kurių pagrindu ji skirta. Pažymėjo, kad Įstatymo pažeidimus pareiškėjas padaro nebe pirmą kartą, be to, Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimus pareiškėjas daro sistemiškai. Tai vertintina kaip jį neigiamai charakterizuojanti aplinkybė. Nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl pagal Įstatymo 34 straipsnio 7 dalį, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir reikšmingumą, skirta baudos vidurkį atitinkanti bauda.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 129–134) pareiškėjo UAB „Onrama“ skundą tenkino. Panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. ATK 2-150/12.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad Departamento darbuotojai 2012 m. liepos 4 d. atliko neplaninį patikrinimą pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, ir 2012 m. liepos 4 d. patikrinimo protokole Nr. ATK2-186 užfiksavo, kad joje 2012 m. liepos 4 d. apie 22:20 val. pardavėja-barmenė G. J. pardavė pirkėjui R. Š. tris skardines alaus „Kalnapilis Original“, 0,5 litro talpos, 5 proc. alk. tūrio, atidarytoje taroje. Pirkėjas R. Š. minėtą alų išsinešė. Alus buvo parduotas per grotas. Iš dešinės pusės kavinėje už grotų užtamsintoje patalpoje klientų nebuvo. Parduodant alų išduotas kasos kvitas 2012 m. liepos 4 d. 22:20:24 Nr. 195115.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-351/2013, pažymėjo, jog siekiant nustatyti, ar byloje vertinamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Objektyvūs bylos duomenys įrodo, kad pareiškėjui priklausančiame bare 22:20 val. (Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku) buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė. Tačiau vien šio objektyvaus fakto nustatymo nepakanka, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas.

Teismas darė išvadą, kad būtina įvertinti, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, kad baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet priešingai – įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje (proporcingumo kriterijus). Taip pat būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, kad būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymasis (protingumo kriterijus). Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo išimtis tinkamai realizuojama, kai nuo 22 val. iki 8 val. parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai arba kai atliekami visi šie veiksmai: 1) alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, 2) pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, 3) jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. 

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo darbuotoja, po 22 val. parduodama tris alaus skardines, jas atidarė. Pareiškėjas, įgyvendindamas įstatymo nuostatas, 2011 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 2011/12, kuris patalpoje viešai iškabintas ir kuriame aiškiai nurodyta, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22 iki 8 val. turi būti prekiaujama tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje, darbuotojai buvo įpareigoti informuoti klientus, kad įsigytus gėrimus jie privalo vartoti vietoje. Vertinta, jog atsakovas neginčija faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas bare yra pakabinęs gerai matomą informaciją, kad nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje tik vartoti vietoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad bare buvo pastatyti 2 stalai ir 4 suolai, taigi, pareiškėjas sudarė tinkamas faktines sąlygas vartoti alkoholinius gėrimus bare jų neišsinešant.

Iš to, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas buvo pakankamai apdairus ir atidus, iš esmės tinkamai įgyvendino iš Įstatymo kylančius įpareigojimus (alkoholinius gėrimus pardavė atidarytose pakuotėse, pirkėjai aiškiai matomais raštais buvo informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, patalpoje buvo įrengti stalai su suolais, taigi buvo sudarytos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje), todėl nėra pagrindo teigti, kad jis pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus.

Teismas vertino, kad atsakovo argumentai, jog baro prekystalis aptvertas metalinėmis grotomis, prekės paduodamos tik per grotose įrengtą langelį, o patalpos dalis, kurioje pastatyti stalai, neapšviesta, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi. Kadangi tuo metu klientų bare nebuvo, patalpa su stalais buvo neapšviesta, tačiau galimybė atsisėsti ir vartoti alkoholinius gėrimus vietoje sudaryta buvo.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atmestas ir atsakovo teiginys, kad įstatymų leidėjas negali įpareigoti ūkio subjektų imtis konkrečių veiksmų, kuriais būtų užtikrinamas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų laikymasis.

III.

Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 138–144), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti apelianto, Departamento, Nutarimą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą skirta 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

AKĮ (redakcija galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas buvo pakankamai apdairus ir atidus, iš esmės tinkamai įgyvendino iš Įstatymo kylančius įpareigojimus (alkoholinius gėrimus pardavė atidarytose pakuotėse, pirkėjai aiškiai matomais raštais buvo informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, patalpoje buvo įrengti stalai su suolais, taigi buvo sudarytos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje), todėl nėra pagrindo teigti, kad jis pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog baro prekystalis aptvertas metalinėmis grotomis, prekės paduodamos tik per grotose įrengtą langelį, o patalpos dalis, kurioje pastatyti stalai, neapšviesta, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi. Kadangi tuo metu klientų bare nebuvo, patalpa su stalais buvo neapšviesta, tačiau galimybė atsisėsti ir vartoti alkoholinius gėrimus vietoje sudaryta buvo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-351/2013, kuriuo priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, aiškindamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatą, pažymėjo, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, jog pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo ir tai, jog minėtame Įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad Įstatymui įgyvendinti reikalingi lydimieji teisės aktai, t. y. Įstatymo tinkamam įgyvendinimui reikalinga pakeisti Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 bei parengti Viešojo maitinimo įmonėms taikomą higienos normą, aprašą ar taisykles.

Pažymėta, kad šie teisės aktai nėra priimti, o kai nėra atitinkamo reguliavimo, galiojančios teisės normos neaiškumai vertintini privataus asmens naudai. Tokia pozicija išvestina iš teisinio aiškumo reikalavimo, suponuojančio, jog teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Be to, toks vertinimas atitinka bendrąjį teisės principą in dubio pro reo, reiškiantį, jog visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami teisės pažeidimu kaltinamojo asmens naudai (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸–1488/2011).

Apibendrindama tai, kas paminėta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Aptariamame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad vien objektyvaus fakto (AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas iš kavinės-baro išsinešė) nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa).

Dėl subjektyvių faktorių išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybės, charakterizuojančios minėtąją subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.

Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.

Šiame kontekste taip pat pastebėta, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu (2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-351/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu bylos atveju, egzistuoja ne tik objektyvusis faktorius, t. y. objektyvus faktas, kad pareiškėjo darbuotoja barmenė apie 22:20 val. pardavė pirkėjui tris atidarytas 0,5 litro talpos alaus skardines, kurias pirkėjas išsinešė iš pareiškėjui priklausančios kavinės-baro (dėl to nėra ginčo), tačiau ir subjektyvių faktorių, leidžiančių vertinti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas negali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, visuma, nes, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, vertintina, jog pareiškėjas nesiėmė visų būtinų teisinių, organizacinių (adminsitracinių) priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo.

Pagrindžiant aukščiau išdėstytus argumentus, visų pirma pažymėtina, jog kaip patvirtina bylos medžiaga, pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare yra įrengti stalai ir suolai, naudodamiesi kuriais, pirkėjai gali kavinėje-bare įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Tačiau, aptariamu atveju, t. y. vykdant patikrinimą netrukus po to, kai 2012 m. liepos 4 d. apie 22:20 val. pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare barmenė G. J. pardavė pirkėjui R. Š. tris 0,5 l talpos alaus skardines atidarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė iš baro, erdvė, kurioje yra stalai, nebuvo apšviesta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad „stalai yra naudojami ir jie visada būna apšvieti, kai bare būna klientų. Tuo metu, kai bare buvo atliekamas Atsakovo vykdytas patikrinimas, bare nebuvo nė vieno kliento, todėl erdvė, kurioje yra stalai, nebuvo apšviesta ir tai galėjo sudaryti klaidingą įspūdį Atsakovui dėl stalų nenaudojimo.“. Teisėjų kolegijos vertinimu, kai erdvė, kurioje yra stalai nėra apšviesta, įspūdis apie stalų nenaudojimą susidaro (pagrįstai gali susidaryti) ir pirkėjams, jie gali manyti, jog ta kavinės-baro dalis nedirba dėl, pavyzdžiui, remonto ar kitų priežasčių. Įprastai pirkėjas, kavinėje-bare naudojamoje, matomoje, apšviestoje erdvėje nematydamas stalų ir suolų, jų neieško, neieško kur galėtų atsisėsti vartoti įsigytus alkoholinius gėrimus, neieško šviesos jungiklio, neprašo barmenės paaiškinti, kur galėtų atsisėti, įjungti šviesą. Vietos, skirtos pirkėjams vartoti įsigytą produkciją, turėtų būti matomos, apšviestos, parengtos klientų naudojimui iki jiems ateinant į kavinę-barą. Teisėjų kolegijos nuomone, ir ta aplinkybė, jog baro prekystalis aptvertas metalinėmis grotomis, prekės paduodamos tik per grotose įrengtą langelį, neskatina pirkėjo alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, leidžia vertinti, jog kavinės-baro administracija nesiekia sudaryti viešojo maitinimo paslaugas teikiančio subjekto atmosferos, nesiekia, kad įsigytas alkoholinis būtų vartojamas vietoje.

Antra, nors iš byloje esančios nuotraukos matyti, kad kavinėje-bare yra keletas vienkartinių stiklinių, bokalų (b. l. 54), byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju barmenė juos būtų padavusi pirkėjui ar nors dalį įsigyto alkoholinio gėrimo įpylusi į juos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai apie tai, kad jis ėmėsi visų protingų ir proporcingų veiksmų, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjas yra iškabinęs informacinius pranešimus, kuriais pirkėjai informuojami, kad nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje bei prašoma laikytis AKĮ reikalavimų, pirkėjas apie tai buvo informuotas žodžiu, alkoholiniai gėrimai parduoti pažeistose, t. y. atidarytose, pakuotėse, kaip teigia pareiškėjas, jis nuolat organizuoja neoficialius susirinkimus ir pasitarimus su darbuotojais, kurių metu jiems primena bei aiškina AKĮ reikalavimus, pabrėžia pareigą jų laikytis, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad aptariami alkoholiniai gėrimai buvo parduoti trims vaikinams, o ne vienam, kad teigia Departamentas (ši aplinkybė, esant neaiškumams, vertintina pareiškėjo naudai), atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, neleidžia vertinti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, nes, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, vertintina, jog pareiškėjas nesiėmė tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo.

Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 2011/2012, kuriuo visus darbuotojus, įskaitant ir barmenę, pasirašytinai supažintino su AKĮ papildymu 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu, nuo 2012 m. sausio 1 d. laiku nuo 22 iki 8 valandos prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje bei informuoti klientus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje. Tai, kad toks įsakymas tikrai buvo priimtas, patvirtina byloje esanti jo kopija, tačiau aptariamu atveju alkoholinius gėrimus pardavusios barmenės G. J. parašo, kad ji su šiuo įsakymu susipažino, nėra (b. l. 19–20). Tuo tarpu kitas įsakymas, kurį pareiškėjas mini atsiliepime į apeliacinį skundą, priimtas 2012 m. spalio 12 d., tad atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nagrinėjamas ir vertinamas alkoholio pardavimas vyko 2012 m. liepos 4 d., nėra reikšmingas.

Vis dėlto, pareiškėjas neginčija to, kad G. J. UAB „Onrama“ dirba barmene. Taigi vertintina, jog parduodama aptariamus alkoholinius gėrimus atidarytose pakuotėse, kuriuos pirkėjas išsinešė, ji veikė pareiškėjo vardu (prekių pardavimas yra tiesioginės barmenės funkcijos), jo interesais, neviršydama savo įgaliojimų. Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Tai leidžia atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus galimi barmenės viršytus įgaliojimus.

Dėl Nutarimu paskirtos baudos dydžio, pažymėtina, jog ginčui aktualios redakcijos AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą nei šio straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos.

Nagrinėjamu atveju nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių (numatytų atitinkamai AKĮ 34 straipsnio 8, 9 dalyse) nenustatyta, tad teismo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai skirtas AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos vidurkis. Tokia bauda nelaikytina akivaizdžiai per didele, neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl teismo nuomone, nėra pagrindo jos mažinti.

Patikrinusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog Departamento Nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta 1 250 Lt bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, yra teisėtas ir pagrįstas, reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio administraciniam aktui pažeidimų nenustatyta, todėl pagrindo jį naikinti ar keisti nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, vertino bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl jo priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas tenkintinas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant ir priimant naują sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.