Nuasmeninta nutartis 2013-10-16 Nr. CB-4565-2-59-3-00197-2012-1

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. G. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. lapkričio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą atsakovų BUAB „Rastuva“ ir UAB „Anykščių ratas“. Jo nuomone, reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta neteisėtai, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, interesus. Jis nurodė, kad  Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovui iš atsakovo BUAB „Rastuva“ priteista 61 382,08 Lt, o Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi, iš ieškovo šiam atsakovui priteista 197 233,60 Lt. Ieškovo nuomone, atsakovas BUAB „Rastuva“, sudarydamas ginčijamą sutartį, siekė išvengti galimo ieškovo ir bendrovės skolinių reikalavimų įskaitymo. Neinformavus apie reikalavimo perleidimą, buvo pažeistos ieškovo teisės pareikšti argumentus ir prieštaravimus dėl sutarties patvirtinimo. BUAB „Rastuva“, kaip kreditorius, ieškovui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimas negalėjo būti perleistas kitam asmeniui, taip pat buvo pažeisti ieškovo turtiniai interesai, nes reikalavimo teisės perleidimas buvo galimas tik po tarpusavio skolinių reikalavimų įskaitymo. Ieškovas pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovas BUAB „Rastuva“ neturėjo objektyviai egzistuojančios reikalavimo teisės į ieškovą, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo buvo priteista 257 233,60 Lt žalos atlyginimo pastarajam. Dėl atsakovo BUAB „Rastuva“ 257 233,60 Lt reikalavimo skolininkas ir kreditorius sutapo, nes ieškovas turi 61 382,08 Lt reikalavimą į atsakovą ir, atsakovui perleidus reikalavimą visa apimtimi, buvo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, interesai; teigė, kad yra visos būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos ir ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento CK 6.66 straipsnio pagrindu; nurodė, kad atsakovo BUAB „Rastuva“ kreditorių komiteto sprendimas parduoti reikalavimo teisę į ieškovą už 10 000,00 Lt pažeidė bendrovės kreditorių teises.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atmetė ieškovo A. G. ieškinį atsakovams BUAB „Rastuva“, UAB  „Anykščių ratas“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi iš ieškovo priteistą sumą atsakovui BUAB „Rastuva“ sumažino iki 197 233,60 Lt. BUAB „Rastuva“ reikalavimo teisės į ieškovą pagal nurodytą teismo sprendimą ginčijama 2011 m. lapkričio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi už 10 000 Lt perleistos atsakovui UAB „Anykščių ratas“ – BUAB „Rastuva“ kreditoriui ir komiteto nariui.

Teismas nustatė, kad ieškovas žinojo apie BUAB „Rastuva” kreditorių komiteto 2011 m. lapkričio 10 d. nutarimą parduoti reikalavimo teises į jį, galutinai neišnagrinėtas pagal UAB „Rastuva“ pareikštą ieškinį visų instancijų teismuose, tačiau su nutarimu sutiko, jo neginčijo, nepretendavo įgyti reikalavimo teisių, kurias buvo nuspręsta pardavinėti dar 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto nutarimu. Prieš tai su ieškovu buvo bandoma sudaryti taikos sutartį ginče dėl žalos atlyginimo, tačiau jis susitarti taikiai nesutiko. Neatsiradus pirkėjų, reikalavimo teisių perleidimo kaina buvo nuosekliai mažinama. Tik 2011 m. lapkričio 29 d. buvo sudaryta sutartis su atsakovu UAB „Anykščių ratas“, kai reikalavimo teisių pardavimo kaina buvo sumažinta iki 10 000 Lt. Šiomis aplinkybėmis UAB „Anykščių ratas”, pirkdamas reikalavimo teises, prisiėmė visą riziką. Pats ieškovas nepageidavo nupirkti reikalavimo teisių tol, kol ginčas dėl jų nebuvo galutinai užbaigtas.

Teismas nurodė, kad ieškovas, kaip buvęs BUAB Rastuva“ vadovas, turi atlyginti įmonei 197 000 Lt padarytą žalą. Be to, jam iš BUAB „Rastuva“ buvo priteista 61 382,08 Lt, kurie turi būti atlyginti iš administravimui skirtų lėšų. Ieškovas siekia reikalavimų įskaitymo, tačiau to padaryti neįmanoma, nes BUAB „Rastuva“ reikalavimas perleistas UAB „Anykščių ratas“. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo, pažymėjo, kad reikalavimas perleistas už 10 000 Lt, kai ginčas dar nebuvo išspręstas, naujasis kreditorius tuo metu prisiėmė didelę riziką. Toks reikalavimo perleidimas pagal CK 6.102 straipsnį, 6.105 straipsnio 1 dalį buvo galimas. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad buvo perleistas reikalavimas, kurio išieškojimas negalimas, taip pat atmetė ieškovo argumentus, kad jam nebuvo pranešta apie reikalavimo perleidimą už 10 000 Lt, nes įstatymai to daryti neįpareigojo nei kreditorių, nei administratoriaus. Teismas nurodė, kad ieškovas įskaitymo pradėjo reikalauti tik po to, kai paaiškėjo, jog žalos atlyginimo jis neišvengs. Teismo nuomone, šios, po ginčijamo sandorio sudarymo atsiradusios aplinkybės, nėra sąlyga sandorį nuginčyti.

Teismas taip pat nurodė, kad jei reikalavimo teisės nebūtų perleistos, skolų įskaitymas būtų galimas, nes net ir neatlikus įskaitymo, iš ieškovo išieškota skola pirmiausia turėtų būti sumokama pastarajam, nes jam priteista skola turi būti išieškoma iš administravimui skirtų lėšų. Šiomis aplinkybėmis ir už reikalavimo teisių perleidimą gautos lėšos teko ieškovui. Ieškovas, teismo nuomone, nepagrindė tvirtinimo, kad kreditorius UAB „Rastuva“ jam turi esminę reikšmę (CK 6.101 straipsnio 5 dalis), nes jo su šiuo kreditoriumi nesieja jokie asmeniniai santykiai, tik tarpusavio skolos. Tarpusavio įsipareigojimų turėjimas, teismo vertinimu, negali būti sureikšmintas tiek, kad užkirstų galimybę reikalavimų perleidimui ( CK 6.105 straipsnis).

Teismas, nenustatęs actio Pauliana instituto taikymo sąlygų viseto, atmetė ieškovo argumentus dėl sutarties nuginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatas, aplinkybes, kad reikalavimo teisė buvo perleista tada, kai ginčas tarp ieškovo ir BUAB „Rastuva“ dar nebuvo išspręstas kasacinės instancijos teisme, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo priėmę skirtingus procesinius sprendimus, nesutiko su ieškovo argumentais, kad ginčijama sutartimi buvo perleistas reikalavimas, dėl kurio negalimas išieškojimas. Teismas padarė išvadą, kad ginčijama sutartimi buvo perleistas BUAB „Rastuva“, kaip ieškovo, reikalavimas su visomis jo teisėmis ir pareigomis. Įvertinęs reikalavimo perleidimo sutarties turinį ir jos sudarymo aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčijamu sandoriu buvo perleistas būsimas reikalavimas, kuris turėjo paaiškėti bylą išnagrinėjus kasacinės instancijos teisme (CK 6.101 straipsnio 3 dalis).

Teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, taip pat padarė išvadą, kad  BUAB „Rastuva“, kaip ieškovo kreditorius, neturi pastarajam esminės reikšmės, nes ginčo šalių (bankrutuojančios įmonės ir buvusio jos vadovo) nesieja jokie asmeniniai santykiai, o turtiniais reikalavimais grįsti šalių interesai nepatenka į CK 6.102 straipsnio 3 dalyje išvardytą draudimą.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, pažymėjo, kad pats ieškovas pripažino, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu skolos nebuvo galima įskaityti, o jis pats tapo suinteresuotas skolos įskaitymu tik tada, kai pasikeitė situacija ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė jam nepalankų sprendimą. Teismas sprendė, kad ginčijamas sandoris jokių ieškovo teisių nepažeidė, o ta aplinkybė, kad ieškovui būtų naudingiau atlikti tarpusavio įskaitymą, o ne sumokėti skolą naujajam kreditoriui UAB „Anykščių ratas“ ir reikalauti grąžinti skolą iš bankrutuojančios bendrovės, neleido teismui padaryti išvados, kad šiuo sandoriu buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Nenustatęs kreditoriaus (ieškovo) teisių pažeidimo sudarant ginčijamą sandorį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti actio Pauliana instituto, nes nenustatyta visų būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų.

Teismas, nenustatęs pagrindo reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia, sprendė, kad nėra pagrindo nagrinėti prievolės pabaigos klausimo kreditoriui ir skolininkui sutampant (CK 6.126 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. G. prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo įmonės bankroto procese

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. kai skolininkas yra ir kreditorius, o kreditorius yra ir skolininkas, priešpriešinius reikalavimus galimą įskaityti ir šiuo teisiniu veiksmu užbaigiamos tarpusavio prievolės. CK 6.134 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas, kokius reikalavimus draudžiama įskaityti. Šioje normoje išvardytų reikalavimų sąrašas nebaigtinis, nes jos 7 punkte nurodyta, jog draudžiama įskaityti ir įstatymų numatytus kitokius reikalavimus. Vienas tokių nustatytas Įmonių bankroto įstatyme (ĮBĮ).

ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, o 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte – kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio priemokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi, iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Kasacinio teismo suformuotoje ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad šioje normoje nustatyta taisyklė reiškia, jog įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai, iškėlus bankroto bylą, negali būti įskaitomi nuo bankroto bylos iškėlimo momento, nes tarpusavio įskaitymas yra vienas iš prievolės įvykdymo būdų ir tokiais veiksmais (įskaitymu) būtų pažeidžiami kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą bankrutuojančios UAB „Edisa“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-31/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje ir kasacinėje praktikoje tiesiogiai nepasisakyta dėl įskaitymo galimybės, kai bankrutuojančios įmonės skolininkas turi į bankrutuojančią įmonę  reikalavimo teisę, kuri atsirado įmonės bankroto proceso metu ir turėtų būti tenkinama iš administravimo išlaidų, t. y. kai asmuo yra bankrutuojančios įmonės skolininkas ir kreditorius, tačiau jo reikalavimas įmonei atsirado ne iki bankroto bylos iškėlimo, o įmonės bankroto metu ir turėtų būti sumokėtas iš bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų. Dėl to teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako.

Įmonės bankroto procedūrų vykdymas visais atvejais susijęs su tam tikromis išlaidomis, būtinomis įstatymo reglamentuotam bankroto procesui užtikrinti. Administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, darbo apmokėjimo išlaidos, turto vertinimo, pardavimo ir kitos išlaidos, būtinos sklandžiam bankroto procesui vykti (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis); administravimo išlaidos kaupiamos ir pirmiausia apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad administravimo išlaidos yra atlyginamos iki kreditorių reikalavimų tenkinimo, nepriklausomai nuo to, ar po administravimo išlaidų sumokėjimo lieka lėšų kreditorių reikalavimams tenkinti. Tačiau tuo atveju, kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka administravimo išlaidoms padengti ir nėra įstatyme įtvirtinto pagrindo kitokiu būdu padengti administravimo išlaidų (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), kreditorių, kuriems reikalavimo teisė atsirado dėl bankroto procedūrų vykdymo ir ši teisė tenkintina iš bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų, reikalavimai turi būti tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą, nes įstatyme nenustatyta jų tarpusavio išskirtinumo ir privilegijų vienas kitam. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai, atsiradę tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek po bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – dėl įmonės bankroto proceso metu turėtų ir atlygintinų iš administravimo išlaidų, negali būti įskaitomi, išskyrus, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Priešingas aiškinimas reikštų kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą ir pirmenybės vienam kreditoriui prieš kitą kreditorių suteikimą.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 14 d. teismo nutartimi UAB „Rastuva“ iškelta bankroto byla, o 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi  kasatoriui iš  bankrutavusios įmonės  priteista 61 382,08 Lt nuostolių atlyginimui ir šie pripažinti bankrutavusios įmonės administravimo išlaidomis, t. y. išmokėtinais (gautinais) iš bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų. Bankrutavusi UAB „Rastuva“ 2011 m. lapkričio 29 d. sutartimi perleido ieškovui UAB „Anykščių ratas“ turtinius reikalavimus, kuriuos buvo pareiškusi kasatoriui ir kurie buvo nagrinėjami teisme dėl 264 233,60 Lt žalos atlyginimo. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi priteisė bankrutavusiai įmonei iš kasatoriaus 197 233,60 Lt žalos atlyginimo. Kasatorius, ieškiniu ginčydamas reikalavimų perleidimo sutartį ir teikdamas kasacinį skundą, nurodo, kad ši sutartis pažeidė jo teisėtus interesus, nes pradinis kreditorius jam turi esminę reikšmę – nesant reikalavimo perleidimo sutarties, jis reikalautų, kad bankrutavusi UAB „Rastuva“ įskaitytų jo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo metu kasatorius, turėdamas reikalavimo teisę į bankrutavusią įmonę, nereiškė pageidavimo atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tačiau jeigu tokį reikalavimą ir būtų pareiškęs, tai dėl pirmiau aptartų ĮBĮ normų taikymo ypatumų ir draudimo atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą įmonės bankroto proceso metu toks įskaitymas nebuvo galimas. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad ginčijama sutartis pažeidė jo teises, nes sutrukdė atlikti reikalavimų įskaitymą.

Dėl bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės reikalavimų perleidimo (pardavimo) sutarties

Bankroto instituto paskirtis yra apginti nemokaus skolininko kreditorių teises ir kartu apsaugoti paties nemokaus skolininko teisėtus interesus. Bankroto proceso koncentracija ir ekonomiškumas užtikrina kreditorių ir nemokaus skolininko interesų apsaugą, nes operatyvus bankroto procedūrų atlikimas padeda sutaupyti administravimo išlaidas ir garantuoja geresnį kreditorių reikalavimų patenkinimą. Dėl to ĮBĮ 30 straipsnyje nustatyti glausti bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama terminai. Minėta, 2008 m. gegužės 14 d. teismo nutartimi UAB „Rastuva“ iškelta bankroto byla, o 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia, tačiau jos likvidavimo procesas užsitęsė iš esmės pažeidžiant ĮBĮ nustatytus terminus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad likvidavimo procesas užtruko dėl įmonės teisminių ginčų su kasatoriumi. Tai paaiškina bankrutavusios įmonės reikalavimų kasatoriui perleidimą nelaukiant civilinės bylos, kurioje įmonė pareiškė reikalavimus kasatoriui atlyginti žalą, pabaigos.

ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarka. Šioje normoje nereglamentuota reikalavimo teisės pardavimo (perleidimo) tvarka, tačiau nurodyta, kad kitas turtas (kurio pardavimo tvarka nereglamentuota) parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kreditorių susirinkimas sprendžia, kokia tvarka ir už kokią kainą turi būti parduota reikalavimo teisė. Byloje nustatyta, kad kreditorių vardu veikiantis kreditorių komitetas nuo 2011 m. vasario 8 d. kelis kartus sprendė dėl reikalavimo teisės kasatoriui pardavimo, tačiau, vykstant teisminiam ginčui ir nesant galutinio sprendimo dėl žalos iš kasatoriaus įmonės naudai priteisimo, neatsirado pirkėjų, todėl reikalavimo pardavimo kaina buvo mažinama ir 2011 m. lapkričio 29 d. parduota atsakovui UAB „Anykščių ratas“ už 10 000 Lt. Teismai, be kita ko, nustatė, kad kasatoriui buvo žinomi kreditorių komiteto sprendimai apie įmonės reikalavimo teisės jam pardavimą, tačiau jis kreditorių komiteto nutarimų neginčijo ir pats nepageidavo jos įsigyti, kaip ir tarpusavio ginčo baigti taikos sutartimi. Teisėjų kolegija, vertindama teismų nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo išvadai, kad bankrutavusi įmonė, paduodama reikalavimo teisę į kasatorių, pažeidė ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias turto pardavimą. Kasatoriaus argumentas, kad įmonė negalėjo parduoti reikalavimo, nes nebuvo teismo sprendimo dėl žalos priteisimo ir įmonė neturėjo tokios reikalavimo teisės, nepagrįstas ir atmestinas, nes bankrutuojanti įmonė, laikydama, kad kasatorius yra pažeidęs jos teises, pateikė teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo, CPK nustatyta tvarka civilinė byla nebuvo užbaigta, po reikalavimo teisės pardavimo kasacinis teismas iš dalies ieškinį tenkino ir priteisė iš kasatoriaus žalą. Dėl užtrukusio bylos nagrinėjimo reikalavimo teisė buvo parduota už nedidelę kainą, tačiau tai pagal ĮBĮ nustatytos kompetencijos ribas sprendė įmonės kreditoriai ir tokį jų veiksmą pateisina užtrukęs įmonės likvidavimo procesas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės veiklos teisėtumo taikomos ir kitų įstatymų nuostatos, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis), todėl nagrinėjamu atveju aktualu, ar bankrutuojanti įmonė, perleisdama reikalavimo teisę, nepažeidė bendrųjų CK normų, reglamentuojančių reikalavimo teisės perleidimą.

CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su skolininko asmeniu, o šio straipsnio 5 dalyje – kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės; 6.102 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatytas draudimas perleisti reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Visais atvejais reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), t. y. naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų.

Kasatorius nurodo, kad reikalavimo perleidimo sandoris, sudarytas be jo sutikimo, pažeidžia jo teises, nes kreditoriaus asmuo jam turi esminę reikšmę (CK 6.101 straipsnio 5 dalis) ir sandorį jis ginčija šiuo pagrindu, todėl  teismai, spręsdami ginčą, padarė neteisingą išvadą, kad sandoris ginčijamas tuo pagrindu, kad buvo perleistas reikalavimas, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, yra išaiškinęs, kad CK 6.101 straipsnio 5 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos dvi skirtingos teisinės situacijos, todėl abiejų šių pagrindų taikymas kartu negalimas. CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nustatytus draudimus lemia prievolės prigimtis, tai daro ją neatskiriamą nuo kreditoriaus asmens ir todėl negalimą perleisti. Aiškindamas CK 6.101 straipsnio 5 dalį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme neapibrėžta atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Antrocelas“ v. BUAB „Butrema“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2011). Tačiau kasatorius nenurodo argumentų, išskyrus siekį atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kuris, kaip minėta, bankroto byloje negalimas, kuo pradinis kreditorius jam reikšmingesnis, negu naujasis, todėl teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad teismai netinkamai taikė aptartus CK 6.101 ir 6.102 straipsnius. Byloje nenustatyta, kad reikalavimo perleidimas naujam kreditoriui labiau suvaržė ar išplėtė kasatoriaus prievoles, negu jas turėjo pradinis kreditorius. Kadangi ginčijamas sandoris kasatoriaus interesų nepažeidė, tai teisėjų kolegija dėl kasacinio skundo argumentų, grindžiamų actio Pauliana instituto nuostatomis, nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos.

Atsakovas UAB „Anykščių ratas“ prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prie prašymo pridėti dokumentai patvirtina, kad atsakovas už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1830,13 Lt. Ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl atsakovui iš ieškovo priteistinos visos pastarojo patirtos atstovavimo išlaidos, t. y. 1830,13 Lt.

Kasacinės instancijos teismas turėjo 55,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. pažyma). Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš ieškovo A. G. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,