Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eA-1755-556/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05665-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 25S210193 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini), skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimu panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2027 m. rugpjūčio 9 d., nes per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius, galiojant Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką 2 kartus: 2025 m. rugpjūčio 7 d. ir 2025 m. rugpjūčio 20 d.

2.2. Į Baltarusijos Respubliką vyko, kad oro uoste sutiktų nepilnametį sūnų, atvykstantį aplankyti tėvo, ir vėliau, kad jį palydėtų iki oro uosto, tačiau, Migracijos departamento vertinimu, susitikti su vaiku galėjo ir nevykti.

2.3. Pareiškėjo sutuoktinė, sūnaus motina, du kartus lydėjusi 7 metų sūnų į Lietuvą, nebeturi galiojančios vizos atvykti į Lietuvos Respubliką, o sūnus (gim. (duomenys neskelbtini)), neturėjo galimybės iš Minsko oro uosto iki Lietuvos atvyti ir atgal grįžti vienas. Vaikas turi teisę į šeimos gyvenimą, visapusišką vystymąsi, emocinį ir socialinį stabilumą, kurį gali užtikrinti abu tėvai. Atskyrimas nuo tėvo galėtų neigiamai paveikti vaiko emocinę būklę, raidą ir gyvenimo kokybę. Tai, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis. Pagal EŽTT jurisprudenciją šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas.

2.4. Atsakovas formaliai konstatavo, kad pareiškėjas vyko į Baltarusijos Respubliką ne dėl objektyvių priežasčių, tokia išvada padaryta nemotyvuotai nurodžius, jog jis apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į Baltarusijos Respubliką. Departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis, Sprendime apsiribota bendro pobūdžio teze, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant jokios tokios atsakovo pozicijos pagrindimo.

2.5. Aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, suponuoja, jog Departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis kaip tik turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas. Šiuo atveju Sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – jis nėra motyvuotas, nėra atskleisti argumentai, lėmę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės taikymą, todėl yra pagrindas panaikinti Sprendimą, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.6. Pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas, kadangi negali grįžti į kilmės valstybę, nes yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų. Panaikinus pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis šalyje yra neteisėtai ir yra priverstas išvykti į kilmės valstybę. Išduotas leidimas laikinai gyventi negali būti formaliai panaikintas Ribojamųjų priemonių įstatymo pagrindu nepažeidžiant pareiškėjo absoliučios teisės į apsaugą nuo kankinimų ir nežmoniško elgesio.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. Sprendimas priimtas įvertinus tai, kad pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi ir per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius buvo 2 kartus išvykęs į Baltarusijos Respubliką, nenustačius Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų išimčių.

3.2. Ribojamųjų priemonių įstatyme nėra numatyta Departamento pareiga ar laisvė vertinti, ar ketinamais taikyti apribojimais (naikinamas leidimas laikinai gyventi) nebus pažeisti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų ar kiti įstatymai, proporcingumo, pagarbos šeimai bei kiti fundamentalūs principai vaiko teisių ir geriausių interesų užtikrinimo ir apsaugos kontekste.

3.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau –ir Įstatymas) nuostatomis, užsieniečių ryšiai Lietuvos Respublikoje yra vertinami tik tuo atveju, kai yra priimamas sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę, todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai dėl teisės į šeimos privatų gyvenimą.

3.4. Pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, jis nėra grąžinamas ar išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad Sprendimas ignoruoja prioritetinį vaiko interesą ar pažeidžia teisę į privatų gyvenimą.

II.

4. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė:

5.1. Departamentas, vykdydamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, 2025 m. rugsėjo 15 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą kreipėsi į pareiškėją prašydamas pateikti paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis dėl kurių per pastaruosius 3 mėnesius jis vyko į Baltarusijos Respubliką.

5.2. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenimis pareiškėjas per Medininkų pasienio kontrolės punktą: 2025 m. rugpjūčio 7 d. 09.36 val. iš Lietuvos Respublikos išvyko į Baltarusijos Respubliką; 2025 m. rugpjūčio 8 d. 19.46 val. iš Baltarusijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką; 2025 m. rugpjūčio 20 d. 09.13 val. iš Lietuvos Respublikos išvyko į Baltarusijos Respubliką; 2025 m. rugpjūčio 22 d. 10.58 val. iš Baltarusijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką.

5.3. Pareiškėjas Departamentui pateikė paaiškinimą, be kita ko, nurodydamas, kad nuo 2006 m. dirbo advokatu Rusijoje, (duomenys neskelbtini). Lietuvoje gyvena nuo 2023 m., turi leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių, (duomenys neskelbtini). Su sutuoktine, gyvenančia (duomenys neskelbtini), susitarė, kad ji leistų sūnui dviem savaitėms atvykti, jog sūnus galėtų mokytis anglų kalbos „Mortimer“ mokyklos vasaros stovykloje ir kartu praleisti šiek tiek laiko su savo tėvu. Kadangi sienos kirtimas gali užtrukti – į Minską atvyko 2025 m. rugpjūčio 7 d., sūnus 2025 m. rugpjūčio 8 d. rytą atskrido kompanijos „Belavia“ lėktuvu į Minską ir kartu išvyko į Vilnių. Į Minską su sūnumi atvyko 2025 m. rugpjūčio 20 d., 2025 m. rugpjūčio 21 d. palydėjo sūnų į lėktuvą skrendantį į Sočį ir 2025 m. rugpjūčio 22 d. grįžo į Vilnių. „Belavia“ buvo pasirinkta, nes tai vienintelė oro linijų bendrovė, vykdanti tiesioginius skrydžius iš Sočio į Minską, Sočio oro uostas yra arčiausiai sūnaus gyvenamosios vietos, be to, oro linijų bendrovė teikia nelydimų nepilnamečių paslaugas. Traukiniu į Vilnių atvykti neįmanoma, nes Kenos stotis uždaryta, o traukinys iš Krasnodaro srities važiuoja apie dvi dienas.

5.4. Sprendimu, priimtu vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Baltarusijos Respubliką. Sprendime, be kita ko, nustatyta, kad: pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra; pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi ir per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius buvo 2 kartus išvykęs į Baltarusijos Respubliką (2025 m. rugpjūčio 7 d. ir 2025 m. rugpjūčio 20 d.), todėl yra pagrindas spręsti leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu. Departamento vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis, nes pareiškėjas galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Baltarusiją, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad į Baltarusijos Respubliką pareiškėjas vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių. Nustatytas pareiškėjo ryšys su Lietuva – nuo 2023 m. rugsėjo 14 d. turimas leidimas laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, jog yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, įdarbinimo Lietuvos įmonėje laikotarpis nuo 2025 m. sausio 27 d., vykdoma individuali veikla, nepatvirtina, kad į Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tarptautinę situaciją ir Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą, įstatymų leidėjas priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymą, tokiu būdu papildomai įtvirtindamas ribojimus, susijusius su Rusijos Federacijos piliečių galimybe išlaikyti ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, kuris nesilaiko Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatyto apribojimo, turi pareigą pagrįsti vienos iš dviejų išimčių egzistavimą ne vien savo paaiškinimais, bet ir juos patvirtinančiais objektyviais duomenimis, ypač antrosios išimties atvejui patvirtinti, nes Departamentas objektyviai neturi galimybės gauti oficialių duomenų iš priešiškų valstybių, su kuriomis bendradarbiavimas yra nutrūkęs.

7. Teismas pabrėžė, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas nustato aiškų ir objektyviai pagrindžiamą kriterijų, kuomet taikoma ribojamoji priemonė, t. y. leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką nesant tą pateisinančių, nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių, objektyvių priežasčių. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatymų leidėjas nenumato diskrecijos teisės Departamentui spręsti, ar tokios kelionės gali būti toleruotinos užsieniečiui neįrodžius nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką egzistavimo. Pakanka objektyviai konstatuoti patį kelionių skaičių, kad būtų pagrindas taikyti įstatyme numatytą ribojamąją priemonę, o užsienietis turi pagrįsti, jog jis turi teisę dėl objektyvių ir su juo asmeniškai susijusių aplinkybių išimties tvarka išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei kartą per tris mėnesius.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės: nepilnamečio sūnaus motinos asmeninė situacija – šeimyninės aplinkybės dėl kurių negalinti išvykti iš Rusijos, ar kitoks nepilnamečio sūnaus kelionės į Lietuvos Respubliką organizavimas, yra bendro pobūdžio asmeniniai nepatogumai, kurie savaime neįrodo objektyvių ir nuo asmens valios nepriklausančių priežasčių, jog tik pareiškėjui vykstant į Baltarusijos Respubliką – pareiškėjo nepilnametis sūnus būtų galėjęs susitikti su tėvu (pareiškėju). Vertindamas, ar pareiškėjas žinojo apie Ribojamųjų priemonių įstatymo reikalavimus, susijusius su išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimu, teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Rusijoje dirbo advokatu, nors Lietuvoje advokato praktika oficialiai ir nesivertė, dirbo santechniku ir nesekė teisės aktų pasikeitimo. Teismas akcentavo, kad profesionalus teisininkas, pasirinkdamas tam tikrą elgesio standartą, turėjo ir privalėjo suvokti iš to kylančias pasekmes. Pareiškėjo siekis – vasaros atostogų metu pasimatyti su sūnumi, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, nelaikytinas neprognozuojama ir neišvengiama situacija, be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų neatidėliotiną būtinybę skubiai, t. y. pažeidžiant Ribojamųjų priemonių įstatyme nurodytus intervalus, vykti į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas, atvykdamas gyventi į Lietuvą, turėjo visas galimybes iš anksto įvertinti ir neabejotinai įvertino situaciją, t. y. žinojo, kad negalės nuolat būti šalia savo sūnaus, kuris yra (duomenys neskelbtini) ir Rusijos Federacijoje nuolat gyvena kartu su motina. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad su sutuoktine ir sūnaus motina derino sūnaus atvykimą į Lietuvą, ir pasirinko tokį sūnaus keliavimo į Lietuvą variantą, kuris buvo priimtinas sūnaus motinai, t. y. pareiškėjo sūnaus kelionės organizavimas buvo paremtas subjektyviomis aplinkybėmis. Be to, abu tėvai privalo bendradarbiauti, ir būtent jiems tenka pareiga rasti įstatymams neprieštaraujantį tokio bendradarbiavimo būdą, t. y. jeigu vienas tėvų (nagrinėjamu atveju abu tėvai nėra Lietuvos Respublikos piliečiai) nebendradarbiauja ar bendradarbiauja nepakankamai, tai negali būti laikoma Lietuvos Respublikos pareiga laikyti objektyvia priežastimi ir dėl to negali būti Lietuvos Respublikai keliami aukštesni reikalavimai dėl tėvų teisių ir pareigų.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo sūnaus atvykimas į Lietuvą buvo iš anksto planuojamas veiksmas, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviai neišvengiamomis ir nepriklausančiomis nuo jo valios, dėl kurių būtų priverstas neišvengiamai vykti į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjo sprendimas vykti į Baltarusijos Respubliką buvo subjektyvus (pasitikti (palydėti) atvykstančio (išvykstančio) sūnaus, nes toks kelionės organizavimas buvo priimtinas pareiškėjui ir pareiškėjo sūnaus motinai grindžiamas asmeninėmis priežastimis, tačiau nebuvo sąlygotas neišvengiamomis aplinkybėmis, dėl kurių kelionių nebuvo galima susiplanuoti taip, kad būtų išvengta taikomų apribojimų kelionėms skaičiaus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, jog kelionės į Baltarusijos Respubliką buvo objektyviai būtinos ir neišvengiamos. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimtys yra skirtos tik išskirtiniams, nuo asmens valios nepriklausantiems atvejams, kurie negali būti prognozuojami ir kuriems susidarius kelionė yra vienintelis galimas sprendimas. Šiuo atveju pareiškėjo kelionės buvo nulemtos jo asmeninio pasirinkimo ir šeimyninių aplinkybių, nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad šios aplinkybės buvo objektyviai neišvengiamos priežastys vykti į Baltarusijos Respubliką.

10. Nustačius Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymo faktą, t. y. dvi pareiškėjo kelionės į Baltarusijos Respubliką per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius ir nebuvo pakankamais bei patikimais duomenimis pagrįsta išimtis, leidžianti netaikyti ribojamosios priemonės, Departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą, o pareiškėjo argumentai dėl individualių šeimyninių aplinkybių negali paneigti imperatyvios pareigos panaikinti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis, kurios yra skirtos nacionalinio saugumo užtikrinimui, todėl individualūs pareiškėjo argumentai, susiję su kelionės organizavimu – vasaros atostogų metu sūnui atvykti į Lietuvą, negali turėti lemiamos reikšmės vertinant Sprendimo teisėtumą. Nors pareiškėjo šeimos gyvenimo aplinkybės gali būti reikšmingos proporcingumo principo kontekste, tačiau šiuo atveju įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, jog esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Dėl šių aplinkybių Departamentas neturėjo diskrecijos teisės spręsti kitaip, o teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant proporcingumo ar teisėtų lūkesčių principus.

11. Teismas pažymėjo, kad individualios pareiškėjo aplinkybės: pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas, kadangi pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, jog yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų; nepilnamečio sūnaus motinos individuali šeimyninė situacija; nepatogus ir varginantis kitas kelionės maršrutas – negali būti laikomos pakankama priežastimi paneigti valstybės institucijų pareigą taikyti imperatyvias teisės normas, ir negali sudaryti pagrindo nepagrįstai išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje tuomet, kai yra konstatuoti įstatyme aiškiai apibrėžti faktai, sudarantys pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Minėtomis aplinkybėmis pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas yra pagrįstas, proporcingas ir būtinas, kadangi taip siekiama užtikrinti nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos bei užsienio politikos interesų apsaugą.

12. Teismas konstatavo, kad Departamentas tinkamai taikė Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą, atlikęs individualų pareiškėjo ir surinktų objektyvių įrodymų tyrimą, įvertino reikšmingas aplinkybes ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl naikinti Sprendimo pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

13. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, kiek tai susiję su Sprendimo neatitikimu VAĮ nustatytiems administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, teismas pažymėjo, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

14. Pareiškėjo skundą atmetus, prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstumas nespręstas.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2025 m. gruodžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025; 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2819-520/2025) pažymėjo, kad iš Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto matyti, jog leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas tik dėl to, jog užsienio pilietis vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, nors galėjo to nedaryti, neįvertinus konkrečių aplinkybių, lėmusių tokią kelionę. Šioje byloje pareiškėjas rėmėsi tuo, kad pirmos kelionės į Baltarusiją priežastis buvo būtinybė pasitikti Minsko oro uoste savo nepilnametį sūnų, atvykusį jo aplankyti, jog palydėtų jį į Vilnių, o antros kelionės priežastis buvo būtinybė palydėti sūnų atgal į Minsko oro uostą.

15.2. Pagal Civilinio kodekso 3.30 straipsnį sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų švietimu ir sveikata, užtikrinti vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, jo asmens ir laisvės neliečiamybę, turtines, socialines ir kitas vaiko teises, nustatytas nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnį vaikas turi teisę į šeiminius ir kitus giminystės ryšius bei jų išsaugojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino „objektyviomis priežastimis“ motinos kelionę į Rusijos Federaciją lydint nepilnametę dukrą pas močiutę, gyvenančią Rusijos Federacijoje. Šiuo atveju teismas rėmėsi motinos pareiga užtikrinti dukros bendravimo su močiute galimybę (2025 m. gruodžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2694- 525/2025). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino „objektyviomis priežastimis“ motinos ir jos nepilnamečio sūnaus kelionę į Rusijos Federaciją susitikimui su antru sūnumi ir tėvu, gyvenančiais Rusijoje (2025 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2819-520/2025). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo sprendimuose pabrėžė vaikų interesų prioritetą.

15.3. Šioje byloje kalbama apie trumpalaikes pareiškėjo keliones į Baltarusijos Respubliką tik tam, kad pasitiktų nepilnametį sūnų oro uoste ir nuvežtų jį atgal. Kitaip tariant, šeiminių ryšių palaikymo sumetimai šioje byloje stipresni, o nacionalinio saugumo interesai, priešingai, mažiau ryškūs. Taigi, pareiškėjo keliones į Baltarusijos Respubliką lėmė ne jo užgaidos, o objektyvios priežastys, būtent būtinybė užtikrinti nepilnamečio sūnaus teisę bendrauti su tėvu, tėvo pareiga auklėti savo nepilnametį sūnų. Migracijos departamentas tinkamai neatsižvelgė ir neįvertino nurodytų priežasčių. Departamento Sprendimas pagrįstas formaliu, mechaniniu Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymu, neatsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją. Atsakovas nesilaikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimų ir todėl teismas turėjo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu panaikinti sprendimą.

15.4. Teismo išvada dėl būtinumo taikyti proporcingumo principą nebuvimo pagrįsta klaidingu materialiosios teisės normų aiškinimu. Tokia teismo išvada lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą dėl ginčo esmės. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad valstybės veiksmai, ribojantys užsieniečio buvimą šalyje, turi būti proporcingi ir atliekami atsižvelgiant į šeiminius ryšius, ypač kai tai susiję su nepilnamečiais vaikais.

15.5. Pareiškėjo kelionės į Baltarusijos Respubliką apsiribojo tik Minsko oro uosto teritorija, be ilgalaikio buvimo šalyje. Tokios kelionės iš esmės buvo tranzitinio pobūdžio, skirtos tik nepilnamečio vaiko palydėjimui į Lietuvą ir atgal, todėl nekėlė realios grėsmės nacionaliniam saugumui, tai tebuvo minimalus kontaktas su Baltarusijos teritorija. Pareiškėjas yra plačiai žinomas Rusijos žmogaus teisių gynėjas, gynęs politinius kalinius ir opozicijos veikėjus, dėl ko Rusijos Federacijoje buvo persekiojamas, neteko advokato statuso ir patyrė kitokį spaudimą. Grįžimas į Rusijos Federaciją kelia realią kankinimų ar netinkamo elgesio riziką.

15.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo vykdymo viešumo garantijas. Pagal ABTĮ 14 straipsnį, bylų nagrinėjimas administraciniuose teismuose vykdomas viešai. Teismo nutartis nagrinėti bylą uždarame posėdyje nebuvo priimta. Nepaisant to, dėl tiesioginio teismo priešinimosi byla faktiškai buvo nagrinėjama uždarame posėdyje. Žurnalistai, pageidavę dalyvauti nagrinėjime, buvo pašalinti iš nuotolinės konferencijos, o tai savo pasekmėmis prilygsta jų pašalinimui iš teismo salės, jei posėdis būtų vykdomas ne vaizdo konferencijos forma, o fizinėje teismo patalpoje. Pareiškėjo bylos nagrinėjimas, vykęs per vaizdo ryšį, o ne įprastoje teismo salėje, turėjo būti lengvai prieinamas visuomenei. 2025 m. gruodžio 2 d. įvyko teismo posėdis, vykęs per vaizdo konferenciją Zoom programoje. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė leisti klausytojams dalyvauti vaizdo konferencijoje, tačiau teismas atsisakė, argumentuodamas, kad šie privalo užpildyti prašymą, speciali tokio prašymo forma pateikta teismo svetainėje (10:31:52). Tada pareiškėjas paprašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad žurnalistai ir kiti klausytojai galėtų užpildyti formą, apie kurią kalbėjo teismas, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas (10:47:00). Pareiškėjui nepavyko rasti teismo svetainėje jokios specialios formos klausytojams gauti prieigą prie teismo posėdžių, vykstančių vaizdo konferencijos forma.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

16.1. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas nustato aiškų ir objektyviai pagrindžiamą kriterijų, kuomet taikoma ribojamoji priemonė, t. y. leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką nesant tą pateisinančių, nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių, objektyvių priežasčių. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatymų leidėjas nenumato diskrecijos teisės Migracijos departamentui spręsti, ar tokios kelionės gali būti toleruotinos užsieniečiui neįrodžius nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką egzistavimo. Pakanka objektyviai konstatuoti patį kelionių skaičių, kad būtų pagrindas taikyti įstatyme numatytą ribojamąją priemonę, o užsienietis turi pagrįsti, jog jis turi teisę dėl objektyvių ir su juo asmeniškai susijusių aplinkybių išimties tvarka išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei kartą per tris mėnesius. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išimtį dėl ribojamųjų priemonių taikymo, siekė užtikrinti, kad įstatymas būtų proporcingas tais atvejais, kai kelionė į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką yra neišvengiama dėl aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo asmens valios, tačiau ribojamosios priemonės būtų realiai efektyvios, o ne deklaratyvios.

16.2. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra bendro pobūdžio asmeniniai nepatogumai, kurie savaime neįrodo objektyvių ir nuo asmens valios nepriklausančių priežasčių, jog tik pareiškėjui vykstant į Baltarusijos Respubliką jo nepilnametis sūnus būtų galėjęs susitikti su tėvu, t. y. pareiškėju. Baltarusija nėra vienintelė valstybė, kurioje galėtų vykti tokie pasimatymai, jokių objektyvių aplinkybių, paneigiančių šias Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadas, pareiškėjas nepateikė. Ribojamųjų priemonių įstatyme nėra numatyta Migracijos departamento pareiga ar laisvė vertinti, ar ketinamais taikyti apribojimais (naikinamas leidimas laikinai gyventi) nebus pažeisti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Vaiko teisių apsaugos pagrindų ar kiti įstatymai, proporcingumo, pagarbos šeimai bei kiti fundamentalūs principai vaiko teisių ir geriausių interesų užtikrinimo ir apsaugos kontekste, kaip nurodoma skundžiamame sprendime. Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos nenumato, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti nepanaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie turi glaudžius ryšius su Lietuva ar dėl tam tikrų priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde subjektyviai vertina proporcingumo principo taikymą.

16.3. Pareiškėjo teiginiai dėl uždaro pirmosios instancijos teismo posėdžio yra akivaizdžiai subjektyvi pareiškėjo pozicija. Teismas pareiškėjui aiškiai pateikė informaciją apie tai, kad teismo posėdis yra viešas, apie galimybę pareiškėjui įrašyti teismo posėdį ar žurnalistų dalyvavimą, akcentuodamas, jog norint, kad posėdyje dalyvautų žurnalistai, turi būti pateiktas specialios formos prašymas, patvirtintas Teisėjų tarybos. Migracijos departamento žiniomis, pareiškėjo byloje toks prašymas pateiktas nebuvo.

17. Pareiškėjas 2026 m. vasario 23 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad jis įrodė būtinybę lydėti nepilnametį sūnų dėl jo saugumo ir teisės bendrauti su tėvu. Atsakovas labai siaurai aiškina Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pripažino keliones, skirtas užtikrinti vaiko bendravimą su giminaičiais, objektyvia priežastimi (2025 m. gruodžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025; 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2819-520/2025). Pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas atima galimybę inicijuoti šeimos susijungimo Lietuvoje procedūras, legaliai dirbti ir išlaikyti savo šeimą. Teismas pažeidė proceso viešumą. Teismas atjungė žiniasklaidos atstovus, kurie prieš tai buvo pateikę prašymą leisti dalyvauti teismo posėdyje. Pagal EŽTT praktiką pareiga užtikrinti teismo proceso prieinamumą visuomenei tenka valstybei.

18. Pareiškėjas 2026 m. vasario 23 d. pateikė prašymą kreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti, ar Ribojamųjų priemonių įstatymo (2025 m. balandžio 17 d. redakcija Nr. XV-170) 3 straipsnio 9 dalis atitinka Konstitucijos 38 straipsnio, 109 straipsnio nuostatas ir konstitucinį teisinės valstybės principą, įtvirtintą Konstitucijos preambulėje, tiek, kiek ši norma neleidžia viešojo administravimo subjektui ir teismui įvertinti individualias aplinkybes, šeimyninius ryšius (įskaitant vaiko interesus) ir taikomos priemonės (leidimo gyventi panaikinimo) proporcingumą realiam padaryto veiksmo sunkumui.

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 25S210193, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2027 m. rugpjūčio 9 d., nes per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius, galiojant Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką 2 kartus: 2025 m. rugpjūčio 7 d. ir 2025 m. rugpjūčio 20 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas tinkamai taikė Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Teismas vertino, kad Sprendimas yra pagrįstas, proporcingas ir būtinas, kadangi taip siekiama užtikrinti nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos bei užsienio politikos interesų apsaugą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad Departamento Sprendimas pagrįstas formaliu, mechaniniu Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymu, neatsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją. Pareiškėjo keliones į Baltarusijos Respubliką lėmė objektyvios priežastys, būtent būtinybė užtikrinti nepilnamečio sūnaus teisę bendrauti su tėvu, tėvo pareiga auklėti savo nepilnametį sūnų. Pareiškėjas taip pat kelia abejones dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo (2025 m. balandžio 17 d. redakcija Nr. XV-170) 3 straipsnio 9 dalies atitikties Konstitucijos 38, 109 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. Vadovaujantis aktualia Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

23. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad šio teismo sprendimo 22 punkte nurodytame teisiniame reguliavime įtvirtinta pirmoji išimtis neaktuali. Byloje vertintina, ar antrasis pareiškėjo vykimas į Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių.

24. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina, kokios konkrečiai priežastys, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, gali būti laikomos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Taigi jokie kriterijai, sudarantys prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką užsieniečio teisinei padėčiai, nėra nustatyti. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1360-624/2026; kt.). Taip pat pabrėžtina, jog Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, kad Migracijos departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas (žr., pvz., 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2694-525/2025; 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje eA-2819-520/2025).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime, spręsdamas dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų atvejų, kai leidimas laikinai gyventi nepanaikinamas, egzistavimo, apsiribojo formaliu teiginiu, kad pareiškėjas į Baltarusijos Respubliką vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Baltarusiją. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjo nurodytas priežastis, kurias jis laikė objektyviai pateisinančiomis jo vykimą į Baltarusijos Respubliką, Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Atsakovas nepateikė išsamaus, visapusiško bei pagrįsto tokios išvados pagrindimo.

27. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 7 d. ir 2025 m. rugpjūčio 20 d. vyko į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas nurodė, kad jo pirmos kelionės į Baltarusiją priežastis buvo Minsko oro uoste pasitikti, į Lietuvą paviešėti atvykstantį, nepilnametį (septynmetį) sūnų, (duomenys neskelbtini), o antros kelionės – palydėti sūnų atgal į oro uostą. Pareiškėjo teigimu, jo keliones į Baltarusijos Respubliką lėmė objektyvios priežastys, būtent būtinybė lydėti nepilnametį sūnų dėl jo saugumo ir užtikrinti nepilnamečio sūnaus teisę bendrauti su tėvu. Vaiko kelionė buvo suorganizuota taip, kad vaikas iš Rusijos į Baltarusiją keliautų lydimas oro linijų atstovo; analogiškos tiesioginio skrydžio paslaugos tiesiai į Lietuvos oro uostus neegzistuoja. Pareiškėjo kelionės į Baltarusijos Respubliką apsiribojo tik Minsko oro uosto teritorija, be ilgalaikio buvimo šalyje. Tokios kelionės iš esmės buvo tranzitinio pobūdžio, skirtos tik nepilnamečio vaiko palydėjimui į Lietuvą ir atgal, todėl nekėlė realios grėsmės nacionaliniam saugumui, tai tebuvo minimalus kontaktas su Baltarusijos teritorija.

28. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Konstitucijos 38 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (žr., pvz., 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimus).

29. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje yra išvardyti vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principai. Šiame straipsnyje nurodyta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis šiais principais, tarp jų 1 punkte – geriausių vaiko interesų prioriteto – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.

30. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte yra nurodytas teisės viršenybės principas, reiškiantis, kad vaiko teisių apsaugą siekiama užtikrinti vadovaujantis Konstitucija, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, jos fakultatyviais protokolais, kitomis ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis ir Lietuvos Respublikos įstatymais. To paties straipsnio 6 punkte yra nurodytas individualizavimo principas, reiškiantis, kad priimant su vaiku susijusius sprendimus, atsižvelgiama į vaiko amžių, brandą, jo psichikos ir fizines savybes, poreikius, socialinės aplinkos ir kitas svarbias ypatybes bei emocinius ir socialinius ryšius.

31. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti, o pagal to paties straipsnio 7 dalį, vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, priimdami bet kokį su vaiku susijusį sprendimą, vadovaujasi tuo, kas vaikui yra geriausia, prieš tai išklausę vaiko nuomonę ir į ją atsižvelgę, įvertindami vaiko amžių ir brandą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.

32. Vaiko teisių konvencijos, kurią yra ratifikavusi ir Lietuvos Respublika, 9 straipsnis įtvirtina, jog valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą. Vaiko teisių konvencija taip pat draudžia neteisėtą kišimąsi į vaiko šeimos gyvenimą. Pagal Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnį, nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės šiuo atveju buvo pakankamos Departamentui padaryti išvadą, kad į Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl pakankamai svarbių priežasčių. Pareiškėjas, vykdydamas pareigą užtikrinti nepilnamečio (septynmečio) sūnaus tinkamą priežiūrą, pasirinko būdą, kuris vaikui yra geriausias, saugiausias. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo paaiškinimus, jog pirmos kelionės į Baltarusiją priežastis buvo Minsko oro uoste pasitikti į Lietuvą iš Rusijos atvykstantį nepilnametį sūnų, o antros kelionės – palydėti sūnų atgal į oro uostą. Pareiškėjas vyko į Baltarusijos Respubliką tam, kad galėtų susitikti su savo nepilnamečiu sūnumi ir galėtų lydėti sūnų dėl jo saugumo, kuriuo jis privalo rūpintis pagal šioje byloje aptartas teisės aktų nuostatas. Tokie pareiškėjo veiksmai, vykdant pareigą užtikrinti vaiko tinkamą priežiūrą, šios bylos kontekste teisėjų kolegijos vertinami kaip proporcingi susiklosčiusiai situacijai.

34. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus: atsakovas Sprendime neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjo individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, yra pagrindas jį panaikinti.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė proceso viešumą, tačiau teisėjų kolegija, nustačiusi, jog pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta viešame teismo posėdyje, kaip nustatyta ABTĮ 8 straipsnio 1 dalyje, neturi jokio pagrįsto pagrindo spręsti dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės normų (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d.) atitikties Konstitucijai. Iš Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų formuluočių matyti, kad Departamentui, sprendžiant dėl aptariamos ribojamosios priemonės taikymo, yra sudaryta galimybė įvertinti kiekvieną individualią situaciją ir konkrečias vykimo į Rusijos Federaciją ir (ar) Baltarusijos Respubliką priežastis, neapsiribojant formaliu konstatavimu, kad Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

38. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo apskųstas atsakovo Sprendimas panaikinamas.

40. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, jog galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

41. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė 1 322,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 300 Eur už skundo parengimą ir 22,50 Eur už žyminį mokestį) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (aktuali redakcija) nustatyto dydžio, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 322,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. B. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 25S210193.

Priteisti pareiškėjui M. B. 1 322,50 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius