Civilinė byla Nr. 3K-3-182/2013
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14151-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 32.6; 126.2;
126.3; 128.17 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Westauto“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Betono technologijos“ ieškinį atsakovui UAB „Westauto“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, turto administravimo išlaidų atlyginimo, laikinųjų apsaugos priemonių aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo aktą, pagal kurį UAB „Betono technologijos“ perdavė, o UAB „Westauto“ priėmė automobilius (duomenys neskelbtini), bei taikyti restituciją ir šiuos automobilius grąžinti UAB „Betono technologijos“.
2009 m. rugpjūčio 5 d. atsakovo ir ieškovo buvo sudaryta transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią transporto priemonės UAB „Betono technologijos“ nuosavybėn pereitų tik sumokėjus visą kainą. 2010 m. gruodžio 3 d. šalys pasirašė papildomą sutartį, pagal kurią automobiliai tapo UAB „Betono technologijos“ nuosavybe ir buvo įkeisti UAB „Westauto“. Ieškovui neatsiskaitant su atsakovu, 2011 m. birželio 23 d. buvo pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas ir automobiliai grąžinti atsakovui. Nurodyta, kad Klaipėdos apygardos teisme 2011 m. balandžio 6 d. įregistruotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Betono technologijos“, o bankroto byla iškelta 2011 m. birželio 28 d. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas, lėšos gali būti areštuojamos, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartimi buvo areštuotos ir perduotos kreditoriui 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo aktu UAB „Westauto“ perduotos transporto priemonės, be to, jos buvo areštuotos 2011 m. balandžio 7 d. Palangos miesto apylinkės teismo nutartimi, todėl šios transporto priemonės nebegalėjo būti perduotos ginčijamu priėmimo–perdavimo aktu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad bankroto bylos procedūrų pradžia laikytinas bankroto bylos iškėlimas, t. y. momentas, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to ieškinyje neteisingai teigiama, kad bankroto procedūrų pradžia sutampa su pareiškimo padavimo teismui momentu. Pareiškimą iškelti bankroto bylą gavusio teismo vienas iš procesinių veiksmų, atliekamų iki bankroto bylos iškėlimo, yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas CPK nustatyta tvarka. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo nutarties iškelti arba atsisakyti iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Taigi įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar turėjo UAB „Betono technologijos“ teisę sudaryti sandorius dėl turto perleidimo iki bankroto bylos jai iškėlimo ar ne, esminę reikšmę turi teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinys. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. birželio 28 d. nutartimi iškėlė UAB „Betono technologijos“ bankroto bylą ir ta pačia nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo UAB „Betono technologijos“ turtą bei sustabdė bet kokius priverstinio skolų išieškojimo ar mokėjimo veiksmus iki įsiteisės teismo nutartis iškelti bankroto bylą ir bankroto administratorius perims įmonės turtą ir dokumentus. Ši nutartis įsiteisėjo tik 2011 m. rugsėjo 8 d. Klaipėdos apygardos teismui pritaikius šias laikinąsias apsaugos priemones, todėl neatsirado ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyto draudimo vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant įkeisto turto grąžinimą kreditoriui UAB „Westauto“. Taigi nagrinėjamu atveju teismo pareiga yra patikrinti, ar ieškovės ginčijamu sandoriu perleido tokį turtą, kuris areštuotas Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. birželio 28 d. nutartimi. Remdamasis bylos medžiaga teismas sprendė, kad UAB „Betono technologijos“ ginčijamu priėmimo–perdavimo aktu perleido turtą, kuriam dar nebuvo taikytas areštas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 22 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo aktą, pagal kurį UAB „Betono technologijos“ perdavė, o UAB „Westauto“ priėmė automobilius (duomenys neskelbtini) ir taikė restituciją, šiuos automobilius grąžino ieškovui UAB „Betono technologijos“.
Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas ir 9 straipsnio 3 dalis skirta užtikrinti, kad galima bankroto procedūra būtų įvykdyta įstatymo nustatyta tvarka ir kad būtų pasiektas vienas pagrindinių įmonės bankroto instituto tikslų – apsaugoti įmonės kreditorių teisės ir teisėti interesai. Tiek pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata vertintini kaip imperatyvieji ribojimai. Šiuos ribojimus pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti. Taikant Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatą konkretiems bankroto teisiniams santykiams, būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų. Pirma, šioje teisės normoje nustatyti ribojimai turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. nuo datos, kai pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimas patvirtinamas teisėjo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Antra, priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, visi vykdymo veiksmai, susiję su išieškojimu iš skolininko (įmonės, kuriai pareikštas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo) turto, išskyrus skolininko turto areštą, pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus yra sustabdomi. Aiškinant nuostatą,,turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas“ laikomasi pozicijos, kad ši nuostata taikoma net ir tada, jei turto realizavimo ar išieškojimo procedūros (skolininko turto paieška, areštas, turto pardavimas iš varžytynių ir pan.) jau prasidėjusios, t. y. vykdymo veiksmai turi būti stabdomi bet kuriame skolininko turto realizavimo ar išieškojimo etape.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog ieškovas ieškinio pareiškime neteisingai sutapatino bankroto procedūrų pradžią su pareiškimo padavimo teismui momentu, nes pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį teisiškai reikšmingi padariniai yra siejamos su pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo teisme priėmimu. Pažymėta, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia teismas nedelsdamas ir viešai. Šią informaciją turi pareigą pateikti teismas, nes tai susiję su teismo veiksmais: kontroliuoja bankroto bylos eigą ir privalo užtikrinti visą bankroto procedūrą užtikrinančių įstatymų nuostatų įgyvendinimą, tai gali turėti įtakos išieškotojų, skolininkų, kreditorių, antstolių ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Betono technologijos“ iškėlimo viešai paskelbė 2011 m. balandžio 6 d. Tai reiškia, kad įmonės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nuo šios datos sustabdomas ir ginčo transporto priemonės 2011 m. birželio 23 d. aktu negalėjo būti perduotos atsakovui, nes ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti ribojimai yra imperatyvūs ir šiuos ribojimus pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog UAB „Betono technologijos“ ginčijamu priėmimo–perdavimo aktu perleido turtą, kuriam dar nebuvo taikytas areštas, nes Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-547-890/2011, antstolė areštavo ginčo transporto priemones. Taip pat kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, 2011 m. spalio 19 d. pateikdamas ieškinį pirmosios instancijos teismui, prie ieškinio pridėjo duomenis iš viešojo registro (VĮ „Regitra“ 2011 m. liepos 22 d. pažyma). 2011 m. liepos 22 d. duomenimis, ginčo transporto priemonės registruotos ieškovo vardu, o Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis priimta proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įkeistų daiktų išieškojimo tvarką, pagrindu, šiuo atveju nutartis buvo priimta tik dėl daiktų perdavimo, tačiau nespręstas nuosavybės teisės perėjimo klausimas. Taigi, esant viešai informacijai dėl ieškovui inicijuotos bankroto bylos, nutarties dėl daiktų perdavimo vykdymas, susijęs su kreditoriaus ir skolininko teisėmis, įtvirtintomis CK 4.219 straipsnio 4, 5 dalies nuostatose, turėjo būti sustabdytas. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamu 2011 m. birželio 23 d. aktu buvo perleista ir nuosavybės teisė, nes iš ginčijamo akto turinio nematyti, kad buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisės, turto vertės nustatymo ar skolos dydžio įskaitymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB,,Westauto“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir CK 4.219 straipsnio aiškinimo. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas draudimas vykdyti išieškojimą iš įmonės, dėl kurios teisme yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, turto bei tokio įmonės turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus teismų ir kitų institucijų priimtų sprendimų pagrindu. Kadangi Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 6 d. priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, tai lieka nustatyti, ar turto priėmimo–perdavimo aktu, sudarytu atsakovo ir ieškovo, ginčo transporto priemonės buvo perduotos vykdomojo dokumento, išduoto teismo ar kitos institucijos priimto sprendimo pagrindu. Įvertinus byloje esančius duomenis teigtina, kad transporto priemonių priėmimo–perdavimo aktas nebuvo sudarytas vykdomųjų dokumentų pagrindu, atsakovui nebuvo išduota jokių vykdomųjų dokumentų, susijusių su turtinių reikalavimų tenkinimu ar išieškojimu, bei vykdomųjų dokumentų, kurių vykdymo tvarka įtvirtinta CPK. 2010 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo aktas buvo pasirašytas, atsižvelgiant į Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nutartį, kuria teismas nutarė areštuoti įkeitimo lakštu įkeistas transporto priemones ir jas perduoti atsakovui. Ši teismo nutartis nėra vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu yra vykdomas išieškojimas ar turto realizavimas CPK nustatyta tvarka (CK 4.219 straipsnio 5 dalis), todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-364/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-364/2010">3K-7-364/2010</a>, pasisakė, kad hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių ar perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto; antstolis vykdo hipotekos teisėjo nutartį (CPK 558 straipsnio 2 dalis, 586 straipsnio 1 dalis, 587 straipsnis). Jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse paaiškėja, kad gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš dalies, antstolis, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto. Nagrinėjamu atveju Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi hipotekos teisėjas neperdavė įkeitimu įkeisto daikto realizuoti ar administruoti CPK nustatyta tvarka, nes CK 4.219 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius ir skolininkas savo sutarimu, ne CPK nustatyta tvarka, sprendžia, kokiu būdu turėtų būti parduotas daiktas ar perduotas kreditoriaus nuosavybėn. Taigi Hipotekos skyriaus teisėjo nutartis areštuoti įkeitimu įkeistą daiktą ir jį perduoti kreditoriui nėra dokumentas, kuris vykdomas CPK nustatyta tvarka, taigi neperduodamas realizuoti antstoliui CPK nustatyta tvarka, nėra vykdymo veiksmai. Pažymėta, kad, sugrąžinus ieškovui ginčo transporto priemones, jos galės būti realizuojamos ĮBĮ nustatyta tvarka už ne didesnę kaip 60 000 – 70 000 Lt sumą, nes jų rinkos vertė nuolat mažėja, nors atsakovas jas savo lėšomis suremontavo. Dėl to atsakovas nepatenkinęs visos reikalavimo sumos įgytų teisę nepatenkintai daliai pareikšti finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje ir taptų vienu didžiausių trečios eilės kreditorių reikalavimų, taip sumažindamas galimybę kitiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus. O šalių pasirašytas 2011 m. birželio 23 d. turto priėmimo–perdavimo aktas patvirtino, kad šalys įvykdė savo prievoles ir atsakovas nebereikštų jokio finansinio reikalavimo ieškovo bankroto byloje. Taip būtų ištikrinti kitų ieškovo kreditorių interesai.
Dėl bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų atlyginimo aiškinimo. Remiantis ĮBĮ 33 straipsniu visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Kadangi ieškovo įkeisto turto administravimo sąmata nebuvo sudaryta ir patvirtinta, tai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas negalėjo patirti išlaidų, susijusių su turto administravimu. O apeliacinės instancijos teismas dėl šių administravimo išlaidų atlyginimo pagrindų iš viso nepasisakė. Pažymėtina, kad, tenkinus ieškovo reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, bet kuriuo atveju lėšos, gautos pardavus įkeistą turtą, turi būti išmokamos įkaito turėtojui, t. y. atsakovui (ĮBĮ 34 straipsnis). Taigi kreditoriams negalint pretenduoti į lėšas, gautas realizavus įkeistą turtą, gali atsirasti tik ieškovo administratoriaus interesas gauti administravimo išlaidų, susijusių su įkeisto turto administravimu, atlyginimą, nustatytą kreditorių nutarimu. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad iki tol, kol 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovo nuosavybėn perduotos transporto priemonės buvo pas atsakovą, įkeisto turto administravimo išlaidų ieškovas neturėjo. Be to, nėra patvirtinta ieškovo įkeisto turto administravimo išlaidų sąmata, kuri privalo būti remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalimi. Iš to darytina išvada, kad ieškovo bankroto administratorius šiuo ieškiniu siekia ne ginti viešąjį interesą, kreditorių teises, o pripažinti sandorį negaliojančiu, perimti įkeistą turtą, jį saugoti, organizuoti ir vykdyti pardavimą ĮBĮ nustatyta tvarka, t. y. patirti įkeisto turto administravimo išlaidas ir jas, pardavus įkeistą turtą, išsimokėti sau.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aiškinimo. Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad laikinas skolininko turto areštas reikalavimo sumos užtikrinimui taikytinas vieną mėnesį nuo teismo nutarties, kuria areštuojamas skolininko turtas, įregistravimo arešto aktų registre dienos. Taigi Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį įregistravus turto arešto aktų registre per vieną mėnesį nuo šios nutarties įregistravimo dienos nebuvo sudarytas joks turto arešto dokumentas, kuriuo būtu pakeista ši nutartis, areštuojant konkretų skolininko turtą. Dėl to vertinant, ar šalys turėjo teisę sudaryti 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo aktą, turėjo būti vertinama, ar šalims buvo žinoma apie antstolės sudarytą turto aprašą, pakeičiantį Palangos miesto apylinkės teismo nutartį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolė vykdydama teismo nutartį turto aprašą nedalyvaujant ieškovui surašė 2011 m. birželio 6 d., tačiau išsiuntė tik birželio 20 d. Bankroto administratorius nepateikė įrodymų, kad šis turto aprašas buvo ieškovui įteiktas iki birželio 23 d., t. y. priėmimo–perdavimo akto pasirašymo. Dėl to vadovaujantis CPK 604 straipsnio, 675 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatomis darytina išvada, kad nei ieškovas, nei atsakovas nežinojo apie antstolės surašytą turto aprašą, kuriuo buvo areštuotos atsakovui įkeistos ginčo transporto priemonės. Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos užtikrinti trečios eilės kreditoriaus ieškinio reikalavimą, kai atsakovas įkeisto turto atžvilgiu yra išieškotojas be eilės, t. y. jo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami pirmiausia (CPK 754 straipsnis). Atsakovui įkeistas turtas teismo nutartimi nebuvo aprašytas, todėl joks įkeisto turto realizavimo sustabdymas dėl Palangos miesto apylinkės teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo negalimas.
Dėl 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo akto aiškinimo remiantis CK 6.193 straipsnio taisyklėmis. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog priėmimo–perdavimo aktu buvo perleista ir nuosavybės teisė, nes iš ginčijamo akto turinio nematyti, kad buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisės, turto vertės nustatymo ar skolos dydžio įskaitymo. Darydamas tokią išvadą, atsakovo nuomone, teismas netinkamai aiškino šalių sudarytą aktą, taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas. Remiantis CK 4.129 straipsnio 5 dalimi vienas išieškojimo iš įkeistų kilnojamųjų daiktų būdų yra įkeisto daikto perdavimas kreditoriaus nuosavybėn kreditoriaus ir skolininko susitarimu. Nei CK normos, nei teismų praktika nenustato konkrečių kreditoriaus ir skolininko sutarimo dėl įkeisto daikto perdavimo kreditoriaus nuosavybėn formos bei turinio reikalavimų. Dėl to esminę reikšmę nustatant šio sandorio tikslą perduoti įkeistus ginčo daiktus kreditoriaus nuosavybėn lemia šalių valia, o ieškovo ir atsakovo tikroji valia buvo perduoti transporto priemones atsakovo nuosavybėn. Šią šalių valią patvirtina ir byloje pateikti įrodymai, šalių elgesys po ginčijamo akto sudarymo, kitos aplinkybės.
Dėl sąžiningo įgijėjo teisių gynimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje bankrutavusi Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovė v. L. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2009">3K-3-485/2009</a>, pasisakyta, kad lėšos vykdomojoje byloje pervestos, išmokėtos išieškotojui po to, kai atsirado pagrindas taikyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nustatytus draudimus, iš išieškotojo gali būti išreikalaujamos tik tuo atveju, jei išieškotojas žinojo ar jam turėjo būti žinoma tai, kad teisme yra priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kad iki pat 2011 m. rugpjūčio 3 d. Palangos miesto apylinkės teismo nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, gavimo dienos, atsakovui nebuvo žinoma apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi atsakovas transporto priemones įgijo atvirai ir sąžiningai.
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos pirmininkė ir pranešėja D. Martinavičienė negali būti laikoma nešališka teisėja šiame civiliniame procese, nes išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo UAB „Betono technologijos“ direktoriaus ieškinį dėl šios bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir savo iniciatyva paskyrė ne šalių siūlytą, bet kitą bankroto administratorių. Taigi teisėja, išnagrinėjusi bylą dėl bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui ir priėmusi sprendimą iškelti bankroto bylą šiam juridiniam asmeniui bei nagrinėjanti juridinio asmens bankroto bylą, t. y. turinti pareigą būti aktyviai užtikrinant ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus, negali būti laikoma absoliučiai nešališka apeliacine tvarka nagrinėjant tos pačios teisėjos paskirto bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį ar apeliacinį skundą bankrutuojančio juridinio asmens vardu.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo bei sukeliamų padarinių išieškojimui iš įkeisto turto
Įmonių bankroto proceso paskirtis ir pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą. Teismo paskirtas administratorius (teismo tvarka vykdomo bankroto atveju) ĮBĮ nustatyta tvarka administruoja bankrutuojančios įmonės turtą ir šio įstatymo bei kitų įstatymų nustatytais būdais (pvz., CK 6.66 straipsnio, kitų teisės normų pagrindais) gina jos bei jos kreditorių pažeistas teises reikšdamas ieškinius dėl sandorių, pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės interesus, nuginčijimo, bankrutuojančios įmonės turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir kitokių tokios įmonės turtinių interesų pažeidimų pašalinimo. Tačiau administratorius pradeda veikti ir gali naudotis įstatymo nustatytais teisiniais instrumentais tik įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Dėl to, siekiant bankroto proceso efektyvumo, tuo atveju, jeigu teismas iškels bankroto bylą, ĮBĮ normose nustatyta tam tikra nemokios įmonės turto apsauga jau nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme – teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki teismo nutarties iškelti arba atsisakyti kelti bankroto bylą įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas); įmonės turtas pagal išduotus vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau jo realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad įstatymas, siekdamas išsaugoti nemokios įmonės turtą, draudžia vykdyti ir stabdo netgi priverstinai privalomus vykdyti turto realizavimo ir išieškojimo veiksmus. Kasacinis teismas laikosi nuomonės, kad, atsiradus teisinių prielaidų taikyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, turto realizavimas turi būti stabdomas bet kurioje vykdymo proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Joniškio agrochemija“ v. UAB „Best Fert“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2009">3K-3-17/2009</a>; 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ v. bankrutuojanti UAB „Bajorkiemis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-438/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-438/2009">3K-3-438/2009</a>; 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė A. A. v. BUAB „Žaliosios aukštumos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-136/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-136/2012">3K-3-136/2012</a>). Pažymėtina, kad hipotekos teisėjo nutartis dėl įkeisto daikto arešto ir reikalavimų, atsirandančių iš įkeistos teisės, perdavimo kreditoriui yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto; antstolis vykdo hipotekos teisėjo nutartį (CPK 559 straipsnio 4 dalis, 586 straipsnio 1 dalis, 587 straipsnis). Draudimas realizuoti, išieškoti įmonės, kuriai prašoma kelti bankroto bylą, turtą nustatytas dėl to, kad, minėta, po bankroto bylos iškėlimo įmonės turtą administruoja administratorius; jis disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą, vėliau, pripažinus įmonę bankrutavusia, organizuoja turto, taip pat įkeisto, pardavimą bei jį parduoda ir tenkina kreditorių reikalavimus ĮBĮ 34, 35 straipsniuose nustatyta tvarka (ĮBĮ 31 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius 2009 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi ir 2010 m. gruodžio 3 d. papildoma sutartimi pardavė ieškovui transporto priemones ir perdavė jas pirkėjo nuosavybėn, tačiau parduotas transporto priemones įkeitė kasatoriaus naudai iki tol, kol ieškovas sumokės kasatoriui visą parduotų daiktų kainą. Ieškovui tapus nemokiam, jos vadovas 2011 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir teismas 2011 m. birželio 28 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą. Ieškovui nemokant už transporto priemones sutartos kainos, kasatorius kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Klaipėdos m. apylinkės teismo, ir šis teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartimi areštavo įkeistus daiktus (transporto priemones), uždraudė jų savininkui (ieškovui) perleisti šiuos daiktus kitiems asmenims ir perdavė juos įkaito turėtojui (kasatoriui). Vykdydamas teismo nutartį, ieškovas 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė įkeistus daiktus kasatoriui. Taigi byloje nustatyta, kad ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų kasatoriui, nemokėjo už nupirktas transporto priemones sutartos kainos, todėl kasatorius kreipėsi į hipotekos teisėją dėl įkeistų daiktų arešto ir perdavimo jam (CK 4.216 straipsnis, 4.219 straipsnio 4 dalis). Teismas prašymą tenkino, tačiau, minėta, po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui priėmimo teisme įstatymas draudžia šios įmonės areštuotą turtą realizuoti ir (ar) išieškoti, kol nebus išnagrinėtas jau teismui pateiktas ieškinys dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo ir išspręstas klausimas kelti ar atsisakyti kelti bankroto bylą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad daiktai kasatoriui perduoti po ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme ir ieškovui (skolininkui) iškelta bankroto byla, vadovaudamasis pirmiau aptartomis teisės normomis, pagrįstai areštuotų daiktų priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo išieškoti iš savininko (bankrutuojančio skolininko) daiktai, pripažino negaliojančiu ir išieškotus daiktus grąžino savininkui.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įkeitimas – tai skolinį įsipareigojimą užtikrinantis kilnojamojo daikto įkeitimas (CK 4.198 straipsnio 1 dalis), kuris suteikia kreditoriui (įkaito turėtojui) teisę į įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.198 straipsnio 2 dalis), tačiau įkeitimas nekeičia nuosavybės teisinių santykių ir įkaito turėtojas netampa įkeisto daikto savininku, jis neturi teisės disponuoti daiktu kaip savininkas. Įkeistas daiktas kreditoriaus nuosavybėn gali būti perduotas tik bendru sutarimu, o nesutarus parduodamas aukcione (CK 4.219 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad remiantis šalių pasirašytu 2011 m. birželio 23 d. priėmimo–perdavimo akto turiniu nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiuo aktu buvo perleistos ne tik prekės, t. y. transporto priemonės, įkaito turėtojo žinion, bet ir nuosavybės teisė į jas. Šiame akte nebuvo sprendžiama dėl nuosavybės teisės, turto vertės nustatymo ar skolos dydžio įskaitymo, be to, transporto priemonių viešajame registre taip pat nebuvo perregistruota nuosavybės teisė. Įkaito davėjo bankroto atveju teisė į įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius įkaito turėtojui – kreditoriui išlieka (ĮBĮ 34 straipsnis), tačiau ji įgyvendinama ne pirmiau nurodyta CK 4.219 straipsnio 5 dalyje nustatyta, o ĮBĮ normų nustatyta tvarka likviduojant bankrutavusį skolininką (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis, 33 straipsnis, CPK 560 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl administravimo išlaidų, nes šis klausimas nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir spręstinas bankroto byloje ĮBĮ 36 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti neaptarti kasacinio skundo argumentai neturi byloje nagrinėto ginčo sprendimui teisinės reikšmės, todėl dėl jų papildomai nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytų aplinkybių visumą ir į jų teisinį įvertinimą, vadovaudamasi aktualiomis nagrinėjamai situacijai spręsti teisės aktų nuostatomis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo skundžiamam apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnis). Šioje byloje kasaciniame teisme patirta 27,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš atsakovo UAB „Westauto“ į valstybės biudžetą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Westauto“ (j. a. k. 152497647) 27,30 Lt (dvidešimt septynis litus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
