Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbdavio ir darbuotojo susitarimo dėl žalos darbdaviui atlyginimo kvalifikavimą, pripažinimą negaliojančiu tuo pagrindu, kad jis sudarytas dėl psichologinio smurto, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, darbdavio pareigą išmokėti darbuotojui premiją, taip pat pareigą motyvuoti teismo sprendimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-66-1249/2026

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.1; 1.2.2.4.15; 1.2.4.8; 1.2.5.1; 1.2.5.7; 2.1.2.4.2.7;

2.6.6.3; 2.6.9.2; 3.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Eglės Zemlytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini), dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir (duomenys neskelbtini) priešieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia bei sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbdavio ir darbuotojo susitarimo dėl žalos darbdaviui atlyginimo kvalifikavimą, pripažinimą negaliojančiu tuo pagrindu, kad jis sudarytas dėl psichologinio smurto, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, darbdavio pareigą išmokėti darbuotojui premiją, taip pat pareigą motyvuoti teismo sprendimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė (toliau – ir darbdavė) prašė teismo priteisti iš atsakovės (toliau – ir darbuotoja) be pagrindo įgytus 63 979,85 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškinį ieškovė reiškė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237, 6.241 straipsnių nuostatomis. Nurodė, kad atsakovė su ieškove susijusiose bendrovėse dirbo nuo 2014 metų, nuo 2020 m. kovo 1 d. pagal darbo sutartį (toliau – Darbo sutartis) ėjo bendrovės administracijos direktoriaus Baltijos šalims pareigas. 2020 m. vasario 28 d. šalys pasirašė nekonkuravimo sutartį (toliau – Nekonkuravimo sutartis). Šalys buvo susitarusios, kad atsakovei bus mokama fiksuota galutinė 7000 Eur suma (atskaičius mokesčius), į kurią bus įskaitytas darbo užmokestis ir susijusios sumos bei atlygis už nekonkuravimą. Tačiau, pasinaudodama vadovybės ir akcininkų pasitikėjimu bei savo įtaka pavaldiems asmenims, atsakovė už darbo užmokesčio apskaitą ir išmokėjimą atsakingiems asmenims nurodė, kad jai turi būti mokami ne 7000 Eur, o 11 200 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius (7000 Eur darbo užmokesčio ir papildomai 4200 Eur už nekonkuravimą). 2021 m. balandžio mėn. ieškovė nustatė, kad atsakovei nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. buvo be pagrindo išmokėti 63 979,85 Eur. 2021 m. balandžio 13 d. susirinkimo metu atsakovė viešai tai pripažino, atsiprašė ir nurodė, kad nutrauks darbo santykius su ieškove ir kompensuos visą be pagrindo gautą sumą. 2021 m. balandžio 26 d. atsakovė pasirašė 2021 m. balandžio 13 d. susirinkimo metu priimtą sprendimą atitinkančius darbo santykių nutraukimo dokumentus ir 2021 m. balandžio 26 d. susitarimą (toliau – Susitarimas), kuriuo įsipareigojo per dvejus metus grąžinti permokėtą sumą. Ši suma atsakovei buvo išmokėta dėl jos nesąžiningumo ir dėl ieškovės darbuotojų padarytos sąskaitybos klaidos (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tačiau vėliau atsakovė nusprendė nevykdyti Susitarimu prisiimtų įsipareigojimų, ėmė ieškoti teisinių būdų, kaip jų išvengti.

4. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Susitarimą negaliojančiu, priteisti iš ieškovės 50 247,41 Eur dydžio metinę premiją už 2020 m., 17 649,80 Eur – už 2021 m., įpareigoti ieškovę iš šių sumų sumokėti už atsakovę teisės aktų nustatyto dydžio mokesčius į valstybės biudžetą, taip pat priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Susitarimą pripažinti negaliojančiu atsakovė prašė CK 1.91 straipsnio nuostatų pagrindu, nurodė, kad jis buvo sudarytas prieš atsakovės valią, taikant psichologinį smurtą, ekonominį spaudimą ir realų grasinimą. Atsakovė manė, kad Susitarimas (kurį ieškovė pasirašė tik 2022 m. lapkričio 16 d.) – tai tik priemonė priversti ją pasirašyti kitą – 2021 m. balandžio 26 d. – susitarimą dėl Darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 54 straipsnio pagrindu), jame nurodyta, kad šalys neturi viena kitai pretenzijų ir ateityje reikalavimų nereikš. Atsakovė ieškiniu reikalaujamą 63 797,85 Eur sumą, dėl kurios grąžinimo pasirašytas Susitarimas, gavo teisėtai – Darbo ir Nekonkuravimo sutarčių pagrindu, esant aukščiausio lygio vadovų nurodymui.

6. Reikalavimą priteisti premijas atsakovė reiškė vadovaudamasi DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi. Nurodė, kad ieškovės praktikoje buvo taikomas premijų mokėjimas už gerus praėjusių metų rezultatus. Už 2020–2021 m. buvo numatyti rezervai premijoms, vadovams premijos buvo išmokėtos, tačiau atsakovei, kurios pozicija taip pat aukščiausio lygio vadovo, jos nepagrįstai nebuvo išmokėtos. Atsakovei priklauso premijos už 2020 m. sausio–vasario mėnesiais eitas vyr. buhalterio Baltijos šalims pareigas; už 2020 m. kovo–gruodžio mėnesiais ir 2021 m. sausio–balandžio mėnesiais eitas administracijos direktoriaus Baltijos šalims pareigas. Į 2021 m. balandžio 26 d. susitarimą dėl Darbo sutarties nutraukimo premijų mokėjimas neįtrauktas dėl objektyvių priežasčių, o apie savo teisių pažeidimą atsakovė sužinojo tik 2023 m. liepos mėnesį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Kauno apylinkės teismas 2025 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 54 600,01 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu Susitarimą atmetė, reikalavimą priteisti atsakovei iš ieškovės premiją tenkino iš dalies, priteisė 50 247,41 Eur skolą (premijos už 2020 m. sumą), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą priešieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 4 d. darbo sutarties pagrindu atsakovė ėjo vyriausiojo buhalterio pareigas. Darbdavė įsipareigojo mokėti darbuotojai mėnesinę algą, kurią sudaro bazinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali alga ir priedas už kvalifikaciją), proporcinga dirbtam laikui, ir priedai pagal bendrovėje tvirtinamus darbo apmokėjimo nuostatus. Nekonkuravimo sutartyje nustatyta iki Darbo sutarties nutraukimo dienos kartu su darbo užmokesčiu už kalendorinį mėnesį mokėti atlygį už nekonkuravimą – 40 proc. darbuotojos vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už tai, kad ji neužsiima konkuruojančia veikla darbo santykių metu, ir papildomai 20 proc. už tai, kad ji neužsiims konkuruojančia veikla po sutarties nutraukimo. 2020 m. kovo 1 d. Darbo sutartis pakeista, nustatytos naujos atsakovės pareigos – administracijos direktorės Baltijos šalims. 2020 m. birželio 17 d. Darbo sutartis pakeista, nurodant, jog tai darbo keliems darbdaviams sutartis (pagrindinis darbdavys – (duomenys neskelbtini), antras darbdavys – (duomenys neskelbtini), pareigos – administracijos direktorė), joje darbo užmokesčio dydis nenurodytas. 2021 m. balandžio 26 d. susitarimu Darbo sutartis nutraukta, nurodant, kad nutrūksta ir darbo santykiai su (duomenys neskelbtini), paskutinė darbo diena – 2021 m. balandžio 26 d., darbdavė įsipareigoja išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, neišmokėtą 3118 Eur darbo užmokestį, 1871 Eur atlygį už nekonkuravimą.

9. Taip pat nustatyta, kad šalys 2021 m. balandžio 26 d. sudarė Susitarimą, kuriame nurodyta, jog nuo 2020 m. kovo 1 d. atsakovei buvo mokamas didesnis darbo užmokestis (ir kitos išmokos, susijusios su darbo užmokesčiu, įskaitant išmokas pagal Nekonkuravimo sutartį), nei buvo sutartas ir turėjo būti mokamas, dėl to darbdavė patyrė žalos. Atsakovė įsipareigojo atlyginti 54 600,01 Eur žalą ne vėliau kaip per dvejus metus nuo įsipareigojimo pasirašymo.

10. Teismas pripažino neįrodytais atsakovės argumentus, kad ji Susitarimą sudarė prieš savo valią, nes jai buvo taikytas psichologinis smurtas, ekonominis spaudimas ir realus grasinimas, o įvykiams besiklostant netikėtai ir itin greitai, atsakovė tuo metu nieko nesuvokė ir buvo šoko būsenos; konstatavo, kad Susitarimu buvo išreikšta šalių valia. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad atsakovė yra itin aukštos kvalifikacijos specialistė, jos darbas reikalavo specialių žinių ir išmanymo, asmeninių savybių. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (išskyrus atsakovės teiginius), pagrindžiančių atsakovei taikytą psichologinį spaudimą. Kaip nurodė pati atsakovė ir patvirtino liudytojos, apie darbdavės pretenzijas dėl nepagrįstai didelio atlygio jai tapo žinoma dar 2021 m. balandžio 13 d. vykusio administracijos strateginio susirinkimo metu. Teismas vertino, kad atsakovės 2021 m. balandžio 23 d. el. laiškas patvirtina, jog ji nereiškė pretenzijų dėl Susitarime nurodytos sumos, be to, pateikė paaiškinimą, dėl kokios priežasties jos darbo užmokestis sudarė darbdavės nurodytą sumą, iš esmės motyvuodama darbo užmokesčio padidėjimą padidėjusia atsakomybe bei atliekamų darbo funkcijų skaičiumi. Taigi pasirašydama Susitarimą atsakovė ne tik buvo informuota apie darbdavės reikalaujamos sumos dydį, bet ir jau buvo suformulavusi savo poziciją. Tai, kad atsakovė sutiko pasirašyti Susitarimą, teismo vertinimu, patvirtina ir aplinkybė, jog nuo pretenzijų pareiškimo pirmą kartą iki Susitarimo pasirašymo praėjo 12 dienų. Teismas pažymėjo, kad atsakovei taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, nurodė, jog nustačius, kad atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 54 600,01 Eur, nesant byloje duomenų, kad įsipareigojimas buvo įvykdytas, nenustačius pagrindo pripažinti Susitarimą negaliojančiu, taip pat nustačius, kad yra suėjęs Susitarimo įvykdymo terminas, ši suma priteisiama ieškovei iš atsakovės.

11. Teismas vertino, kad atsakovės argumentai, jog: ieškovė nepateikė įrodymų, kad šalys buvo susitarusios dėl 7000 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir atlygio už nekonkuravimą; ieškovė ilgą laiką (nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. balandžio 26 d.) į atsakovės sąskaitą pervesdavo išmokas, niekam nekilo abejonių, jog mokamos sutartos sumos; atsakovei nereikštos pretenzijos dėl pasitikėjimo praradimo; ieškovės finansiniuose dokumentuose nenurodomos jokios atsakovės padarytų nuostolių sumos, nepagrindžia nė vienos CK 1.81–1.96 straipsniuose nurodytos sandorio negaliojimo sąlygos, tačiau turi reikšmę vertinant ieškovės reikalavimo priteisti Susitarime nenurodytą 9379,84 Eur sumą pagrįstumą. Teismas šį reikalavimą atmetė, konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės atsakomybės sąlygos – pasinaudojimo vadovybės ir akcininkų pasitikėjimu, įtaka pavaldiems asmenims, nurodymais mokėti atsakovei didesnes sumas (ne 7000 Eur, o 11 200 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius (7000 Eur darbo užmokesčio ir papildomai 4200 Eur už nekonkuravimą)). Teismas padarė išvadą, kad darbuotojai mokėtinas darbo užmokestis buvo faktiškai patvirtintas atlyginimo tvirtinimo paraiškose / formose, jo dydžiai nurodyti, toks jis ir buvo faktiškai mokamas ilgą laiką. Administracijos direktoriaus pareiginis atlyginimas buvo 7000 Eur (atskaičius mokesčius) ir 11 570 Eur (neatskaičius mokesčių), o už vyr. buhalterio darbą (2020 m. sausio ir vasario mėn.) – 5750 Eur (neatskaičius mokesčių). Teismas nenustatė ir pagrindo 9379,84 Eur sumą priteisti, vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutu.

12. Spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo priteisti neišmokėtų premijų sumas, teismas vadovavosi DK 142 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad 2014 m. kovo 19 d. ir 2020 m. vasario 4 d. darbo sutartimis nustatyta atsakovei mokėti priedus. Atsakovė įmonėje ėjo aukščiausio lygio vadovo pareigas (kurios priskiriama prie 21–25 HG lygio pareigybės). Ištyręs ieškovės vidaus teisės aktus – (duomenys neskelbtini) darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, Bendrojo darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą, Metinių premijų apskaičiavimo tvarkos aprašą, teismas padarė išvadas, kad: į darbo užmokesčio struktūrą įėjo pareiginis atlyginimas, kintamoji darbo užmokesčio dalis, priedai už įgytą kvalifikaciją, priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą, premijos; nagrinėjamos bylos atveju premija buvo apskaičiuojama kiekvienais metais, todėl ji laikytina periodine; vidaus aktuose įtvirtintas reglamentavimas reiškia, jog periodinė premija skiriama DK 142 straipsnio 1 dalies pagrindu ir iš esmės atitinka kintamosios darbo užmokesčio dalies reikalavimus, kaip darbuotojo atlikto darbo įvertinimas; premijos pagrindinė paskirtis – atsiskaitymas už darbuotojo gerai atliktą darbą, indėlio kuriant pridėtinę vertę darbdaviui įvertinimas; metinių premijų mokėjimas priklauso ne išimtinai nuo darbdavio diskrecijos, o nuo konkrečių įmonės ir darbuotojo darbo rezultatų – vidaus aktuose nustatyti aiškūs metinės premijos dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo rodikliai; vidaus aktuose nenustatyta sąlygų, kai darbdavio sprendimas galėtų būti priimamas nesant objektyviai egzistuojančių mokėjimo mažinimo / atsisakymo mokėti premiją kriterijų.

13. Teismas, atsižvelgdamas į Metinių premijų apskaičiavimo tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas, pagal kurias metinė premija skaičiuojama tik tiems darbuotojams, kurie pareigas, kurioms priklauso metinė premija, ėjo ilgiau nei 6 mėn., konstatavo, kad metinė premija už 2021 metus atsakovei nepriklauso, nes 2021 m. atsakovė neišdirbo 6 mėn. (Darbo sutartis nutraukta 2021 m. balandžio 26 d.).

14. Teismas nurodė, kad vidaus aktuose (Darbo apmokėjimo sistemos 4.8–4.11 punktuose, Metinių premijų skaičiavimo tvarkos aprašo 10, 12.2 punktuose) įtvirtintas reguliavimas, be kita ko, reiškia, jog, atsisakant mokėti arba mažinant premijos dydį, turi būti priimtas sprendimas, o darbuotojas turi būti tinkamai informuojamas apie jį. Atsakovei tokia informacija nepateikta, byloje nėra ir tokio darbdavės sprendimo. Metinių premijų apskaičiavimo tvarkos aprašo 14 punkto nuostata, kad premijos išmokamos tik darbuotojams, kurie gegužės mėnesį dirba įmonėje, teismo vertinimu, nepanaikina ieškovės pareigos atsiskaityti su atsakove už 2020 m. darbo rezultatus, nes tokia nuostata konkuruoja su DK 146 straipsnio 2 dalimi, pažeidžia darbuotojos teisėtus lūkesčius. Darbdavė (kaip pati nurodė), atleisdama darbuotoją 2021 m. balandžio 26 d., jau turėjo pakankamai informacijos, kad galėtų apskaičiuoti visas atsakovei mokėtinas sumas ir atsiskaityti atleidimo momentu. Kvalifikavęs metinę atsakovės premiją kaip atitinkančią DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teismas nusprendė priteisti atsakovei iš ieškovės 50 247,41 Eur premijos sumą.

15. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2025 m. spalio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies: panaikino sprendimo dalį, kuria atsakovės priešieškinis tenkintas iš dalies ir atsakovei iš ieškovės priteista 50 247,41 Eur skola, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3196,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir šią priešieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

16. Kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštaringas, nes teismas pripažino, kad neįrodyta, jog atsakovei buvo mokamas per didelis darbo užmokestis, taigi neįrodyta darbdavei padaryta žala, tačiau kartu Susitarimą, kuriuo atsakovė pripažino padariusi bendrovei žalą, paliko galioti. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė Susitarimą ginčijo ne dėl to, kad jame nurodyti neteisingi duomenys, o CK 1.91 straipsnio pagrindu, taigi teismas pagrįstai tikrino, ar atsakovės valia pasirašyti Susitarimą buvo pareikšta laisvai ir sąmoningai.

17. Kolegija laikė pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad įvykių eiga neleidžia spręsti apie atsakovei darytą psichologinį spaudimą, pasinaudojimą sunkia ekonomine padėtimi, grasinimus, taip pat kad viskas įvyko labai greitai, atsakovė neturėjo laiko susigaudyti, kas vyksta, Susitarimo pateikimas pasirašyti buvo staigmena. Šių aplinkybių byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Nuo pretenzijų atsakovei pareiškimo iki Susitarimo pasirašymo praėjo 17 dienų. Jau 2021 m. balandžio 9 d. atsakovei, kaip ji pati nurodė, pradėtos reikšti pretenzijos, todėl Susitarimo turinys negalėjo būti staigmena, apie permoką buvo kalbama jau ne pirmą dieną. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė buvo itin aukštos kvalifikacijos specialistė, ėjusi ir finansų vidaus auditoriaus, ir vyriausiojo buhalterio pareigas, jos darbas reikalavo specialių žinių ir išmanymo, atitinkamų asmeninių savybių, ir nurodė, jog neįtikina atsakovės teiginiai, kad jai nebuvo paaiškinta, kokia žala turima omenyje, pagal kokią metodiką žala apskaičiuota, ir tai sukėlė atsakovei psichologinį šoką.

18. Kolegija įvertino ir tai, kad atsakovė iškart po Susitarimo pasirašymo neginčijo jo, į teismą kreipėsi tik po daugiau nei dvejų metų ir tik po to, kai buvo pareikštas ieškovės ieškinys priteisti sutartą sumą; laikė, kad tokia atsakovės pozicija labiau atitinka vėlesnio valios pasikeitimo, persigalvojimo atvejį, o ne buvusį spaudimą ar prievartą. Padarė išvadą, kad Susitarimas buvo pasirašytas atsakovei sutikus ir nesant neteisėto poveikio jos valiai. Vėlesnis valios pasikeitimas neteikia pagrindo pripažinti Susitarimą negaliojančiu.

19. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai nusprendė, kad atsakovės prievolė sumokėti 54 600,01 Eur yra kilusi išimtinai iš Susitarimo. Susitarimą kolegija kvalifikavo kaip šalių tarpusavio teisinių santykių (prievolių) novaciją – esamos prievolės (atsiradusios dėl žalos atlyginimo, nepagrįsto praturtėjimo ar kitais pagrindais) pasibaigimą dėl naujos prievolės sukūrimo. Konstatavo, kad aplinkybės, kas ir kaip nustatė atsakovės darbo užmokesčio dydžius laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. balandžio 26 d., kas nusprendė mokėti vieno ar kito dydžio atlyginimą, kaip kvalifikuotina atlyginimo permoka, pasirašius Susitarimą, neturi reikšmės.

20. Spręsdama dėl pagrindo atsakovei priteisti neišmokėtos premijos sumą, kolegija nurodė, kad nėra šalių ginčo dėl to, jog 2021 m. balandžio 26 d. šalys susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo DK 54 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Šalių pasirašyto Susitarimo turinys, kolegijos vertinimu, nėra visiškai aiškus – premijos mokėjimo klausimas paliktas už jo ribų, nes konkrečiai išvardyti mokėjimai už atostogas, atlyginimas, nekonkuravimo premija, išeitinė išmoka, tačiau premija neminima. Susitardamos dėl galimų pretenzijų ateityje, šalys apsiribojo tik pretenzijomis dėl darbo sutarties nutraukimo, bet neįtraukė galimų pretenzijų dėl galutinio atsiskaitymo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo klausimą, ar ieškovės bendrovėje mokamos premijos gali būti kvalifikuojamos kaip darbo užmokesčio dalis ir ar atsakovė turėjo teisę gauti tokią premiją.

21. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių, jog pagal ieškovės Darbo apmokėjimo sistemos 4.7 punktą (darbdavio iniciatyva skiriama premija neįpareigoja darbdavio ją mokėti darbuotojui) darbdavė, nepaisant objektyvių kriterijų skaičiuoti ir išmokėti premiją, buvo pasilikusi sau teisę subjektyviai nuspręsti, ar mokės premiją konkrečiam darbuotojui, ir kad pagal Metinių premijų apskaičiavimo tvarkos 14 punktą (metinės premijos išmokamos kartu su gegužės mėnesio alga. Premijos išmokamos tik darbuotojams, kurie gegužės mėnesį dirba įmonėje) atsakovė, nedirbusi ieškovės bendrovėje 2021 metų gegužės mėnesį, jau negalėjo gauti premijos už 2020 metus.

22. Kolegija taip pat nurodė, kad darbdavės sprendimą neskirti premijos atsakovei galėjo nulemti ir įsitikinimas, kad atsakovė yra padariusi žalos bendrovei. Darbo apmokėjimo sistemos 4.9 punkte buvo nustatyta galimybė neskirti darbuotojui premijos, jeigu nustatytas bendrovės materialinių vertybių nesaugojimo ir šių vertybių netausojimo atvejis. Nors atsakovės padaryta žala ar drausmės pažeidimas šioje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas, tačiau Susitarimas dėl atsakovės įsipareigojimo atlyginti žalą, kolegijos vertinimu, netiesiogiai patvirtina darbdavės valią neskirti premijos atsakovei.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu atsakovė prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys, ieškovei iš atsakovės priteista 54 600,01 Eur skolos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; panaikinti 2025 spalio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti 2025 m. gegužės 19 d. sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – šį atsakovės reikalavimą patenkinti; panaikinti 2025 spalio 2 d. nutarties dalį, kuria panaikinta 2025 m. gegužės 19 sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkintas atsakovės priešieškinis ir priteista 54 600,01 Eur skola bei procesinės palūkanos, ir dėl šios dalies palikti galioti 2025 m. spalio 2 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.141 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai Susitarimą pripažino prievolės novacija. Teismas neįvertino, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Neatsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad Susitarimo pagrindu atsirado nauja prievolė – atsakovės pareiga grąžinti ieškovei 54 600,01 Eur, nors nenustatyta, kokiu pradinės prievolės pagrindu tokia skola apskritai galėjo atsirasti (žalos padarymu, nepagrįstu praturtėjimu ar kt.). Toks teismo vertinimas pažeidžia CK 6.141 straipsnio 2 dalį, pagal kurią novacija galima tik esant aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštai šalių valiai pakeisti galiojančią prievolę nauja. Teismas nenustatė, kad buvo tokia šalių valia. Pažeistas ir CK 6.141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad novacija galima tik esant galiojančiai pradinei prievolei. Byloje nustatyta, kad atsakovė negalėjo būti laikoma atsakinga už tariamą permoką, nes atlyginimo ir nekonkuravimo išmokos apskaičiuotos ir atsakovei išmokėtos pagal bendrovės vidaus norminius aktus ir jų pagrindu priimtus administracijos sprendimus. Nėra įrodymų, kad atsakovė veikė neteisėtai, nesąžiningai ar padarė žalą darbdavei, taigi nebuvo jokios galiojančios pradinės prievolės, nebuvo faktinio, teisinio pagrindo, juolab atsakovės suinteresuotumo sudaryti Susitarimą.

23.2. Teismai santykiams, kylantiems iš darbo teisinių santykių dėl materialinės žalos atlyginimo, nepagrįstai taikė sutartinės civilinės atsakomybės taisykles. Vadovaujantis DK 33 straipsnio 5 dalimi, darbo santykiuose sudaryti konkuruojantys civilinio teisinio pobūdžio susitarimai negali bloginti darbuotojo padėties, palyginti su nustatytąja DK. Teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino esminių, DK 151–154 straipsniuose įtvirtintų, aplinkybių, neanalizavo, ar Susitarimas nepablogino darbuotojos padėties, palyginti su DK nustatytomis garantijomis. Byloje konstatuota, kad nenustatyti neteisėti atsakovės veiksmai, kaltė. Taigi Susitarime nustatytas įsipareigojimas atsakovei grąžinti išmokėtą atlyginimą (permoką) – neteisėtas.

23.3. Teismai nepagrįstai, netinkamai paskirstę įrodinėjimo pareigą ir pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai), atmetė atsakovės argumentus dėl Susitarimo sudarymo dėl ekonominio spaudimo, psichologinio smurto ir realaus grasinimo. Teismai taikė neproporcingai aukštą įrodinėjimo standartą, nesilaikė kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų visumos vertinimo, o atskiri įrodymai buvo vertinami selektyviai, neatsižvelgiant į kontekstą ir šalis siejančius darbo teisinius santykius bei atitinkamą aplinką. Bylos duomenys pagrindžia, kad Susitarimas buvo atsakovei primestas pasinaudojant ekonomine priklausomybe ir taikant psichologinį spaudimą (darbdavės pozicija buvo dominuojanti, atsakovė buvo ekonomiškai ir profesiškai priklausoma nuo darbdavės, Susitarimas pasirašytas darbdavei darant tiesioginį poveikį). Tokia situacija atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu dėl ekonominės prievartos (CK 1.91 straipsnio 4 dalis), jeigu jis sudarytas neturint protingų, objektyvių pagrindų ir esant akivaizdžiai nelygiavertei šalių padėčiai. Byloje nenustatyta racionalių motyvų, kodėl atsakovė turėjo prisiimti pareigą grąžinti 54 600,01 Eur, kai išmokos jai buvo mokamos, vadovaujantis darbdavės nustatyta vidaus tvarka. Teismai ne tik netinkamai įvertino įrodymus, jų reikšmę, bet ir pažeisdami CK 1.91 straipsnio nuostatas padarė nepagrįstą išvadą, kad Susitarimas sudarytas laisva valia. Motyvavimas, kad atsakovė suprato Susitarimo turinį, jos valia nebuvo paveikta, nes atsakovė yra aukštos kvalifikacijos specialistė, be to, iš karto Susitarimo ji neginčijo, yra formalus, abstraktus ir nepakankamas. Teismai turėjo įvertinti reikšmingas aplinkybes, be kitų – konfliktišką situaciją, Susitarimo pasirašymo aplinką ir aiškiai nepalankų jo turinį, įvykių chronologiją. Susitarimas pasirašytas neatlikus jokio vidinio tyrimo bendrovėje ir nenustačius nei galimos žalos dydžio, nei žalos padarymo fakto. Jis sudarytas pažeidžiant darbo teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo teises bei atsakomybės ribas. Atsakovė turėjo pagrįstą lūkestį, kad po Darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu jokie papildomi piniginiai reikalavimai nebus reiškiami, nes buvo įtvirtinta aiški nuostata dėl pretenzijų nebuvimo; ieškovės pasirašytas Susitarimas atsakovei pateiktas tik 2022 m. lapkričio 16 d., iki tol ieškovė nereikalavo jo vykdyti.

23.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 142 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo šių normų išaiškinimų, nepagrįstai pripažino, kad ginčo premija laikytina skatinamąja išmoka, kuri priklauso vien nuo darbdavės diskrecijos. Tokia išvada prieštarauja bendrovės vidaus tvarkos dokumentams, kurie premijos skyrimą sieja ne su darbdavio diskrecija, o su objektyviai pasiekiamais visų metų darbo rezultatais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad premija už 2020 metus pagal darbdavės vidaus tvarką yra susieta su darbuotojo pasiektais metiniais veiklos rodikliais, todėl laikytina sudėtine darbo užmokesčio dalimi. Toks premijos pobūdis reiškia, kad darbdavė turi pareigą, o ne teisę išmokėti darbuotojai premiją. Priešingų išvadų apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, vadovavosi selektyviai atrinktomis ieškovės vidaus teisės aktų nuostatomis, nepagrįstai nevertindamas jų visumos. Metinių premijų apskaičiavimo tvarkos aprašo 14 punkto nuostata reglamentuoja tik premijos išmokėjimo momentą, ji nepanaikina ieškovės pareigos atsiskaityti su atsakove už jos 2020 m. darbo rezultatus, premijos gavimo sąlygos yra įvykdytos. Teismas nepagrįstai pateisino premijos neišmokėjimą abstrakčiu teiginiu apie bendrovei galimai padarytą žalą.

24. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Atsakovė aplinkybių, kurios įrodinėtinos ginčijant Susitarimo galiojimą DK 33 straipsnio 5 dalies pagrindu, ieškinyje ir apeliaciniame skunde neįrodinėjo. Argumentai, kad Susitarimas nebuvo galimas sudaryti, nes blogina darbuotojos teisinę padėtį, nepagrįsti. Susitarimo sąlygos nenukrypo nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, darbuotojai jos buvo naudingos (išvengė teisminių procesų; nustatytas dvejų metų atsiskaitymo terminas; užtikrintas konfidencialumas; neskaičiuotos netesybos).

24.2. Aplinkybės dėl atsakovės neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų gaunant darbo užmokesčio ir kitų sumų permoką, jos kaltės laikytinos įrodytomis. Taigi buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas atsakovei grąžinti permokėtą sumą (pradinė deliktinė prievolė galiojo). Novacija įvykdyta šalių rašytiniu aiškiai išreikštu Susitarimu, kurį pasirašė abi prievolinio santykio šalys. Atsižvelgiant į atsakovės išsilavinimą, gyvenimišką bei darbo patirtį, tai, kad atsakovės sutuoktinis – advokatas, dirbantis darbo teisės srityje, ji turėjo ir galėjo suprasti, kad pradinė prievolė Susitarimu keičiama į naują. Priešingu atveju atsakovė nebūtų turėjusi pagrindo sudaryti Susitarimą dėl skolos grąžinimo.

24.3. Teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnio nuostatas, pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Susitarimą negaliojančiu. Atsakovė, nesutikdama su teismų išvadomis, nepateikia jokių konkrečių nesutikimo argumentų, neįvardija teismų neįvertintų įrodymų, poziciją apie netinkamą įrodymų vertinimą grindžia vien subjektyviais paaiškinimais. Atsakovė neįrodė nė vienos iš būtinųjų aplinkybių Susitarimą pripažinti negaliojančiu. Bylos duomenys (liudytojų parodymai, atsakovės 2021 m. balandžio 23 d. elektroninis laiškas, pasiūlymas ieškovei nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu) patvirtina, kad Susitarimas sudarytas laisva valia. Sandorio neskaitymas jį pasirašant nesudaro pagrindo jį pripažinti negaliojančiu.

24.4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą priteisti premiją. Lokaliuose aktuose apibrėžiant metinių premijų mokėjimo rodiklius, kartu nustatytos ir taisyklės, kad metinė premija gali būti sumažinama ar netaikoma (neskiriama) darbdavio diskrecija ar lokaliuose aktuose nustatytais atvejais, įskaitant ir už darbo drausmės pažeidimus, tokiu būdu patvirtinant, kad premija nėra nuolat mokama kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, t. y. kvalifikuojama kaip skatinamoji premija pagal DK 139 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 142 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nepriklausomai nuo metinės premijos kvalifikavimo, šalys, nutraukdamos Darbo sutartį 2021 m. balandžio 26 d., susitarė dėl to, kokiomis sąlygoms tai bus padaryta – kokios išmokos darbuotojai bus mokamos, taip pat kad darbuotoja neturės pretenzijų. Atsakovės konkliudentiniai veiksmai patvirtinta, kad ji nelaikė, jog turi teisę į metinės premijos išmokėjimą. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgė ir į Metinių premijų skaičiavimo tvarkos aprašo 10 ir 14 punktus. Darbuotoja 2021 m. gegužės mėn. ieškovės bendrovėje nedirbo, be to, 2020 m. vyriausiojo buhalterio pareigas ėjo sausio ir vasario mėn., t. y. mažiau nei 6 mėnesius, todėl už 2020 m. ji negalėjo būti skatinama metine premija. O administracijos direktoriaus Baltijos šalims pareigos ir (ar) 24 HG lygio pareigos Metinių premijų skaičiavimo tvarkos aprašo priede Nr. 1 apskritai nenurodytos. Net jei metinės premijos būtų kvalifikuotos kaip sudėtinė (kintamoji) darbo užmokesčio dalis, atsakovė neatitiko visų reikiamų rodiklių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

25. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Kasaciniu skundu keliami trys klausimai: pirma, dėl netinkamo Susitarimo kvalifikavimo kaip novacijos (CK 6.141 straipsnis) bei Susitarimo atitikties DK 33 straipsnio 5 dalies nuostatoms, pagal kurias šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo; antra, dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo sprendžiant Susitarimo negaliojimo pagal CK 1.91 straipsnį (sandorio, sudaryto dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, pripažinimas negaliojančiu) klausimą; trečia, dėl DK 142 straipsnio (darbuotojų premijavimas) netinkamo aiškinimo ir taikymo.

27. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo Susitarimo, remdamasi DK nuostatomis, neįrodinėjo atitinkamų aplinkybių ir teismai šio klausimo nesprendė, todėl, ieškovės įsitikinimu, jis nesudaro kasacijos dalyko.

28. Remiantis CPK 341 straipsniu, kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad šalis, nesirėmusi apeliaciniame skunde tam tikru argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, paprastai negali vėliau juo remtis kasaciniame skunde, nes šiuo aspektu sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc4LTM4MS8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-178-381/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-178-381/2025">e3K-3-178-381/2025</a>, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, atsakovė procesiniuose dokumentuose teikė argumentus, kad Susitarimu pažeidžiamos DK normos. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismo išvados, jog atsakovė teisėtai ir pagrįstai gavo visas ieškovės išmokėtas sumas, tačiau dalį jų privalo grąžinti darbdavei, pažeidžia darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Antra vertus, teismai, nustatę, kad šalių ginčas kilęs iš darbo teisinių santykių, ex officio (pagal pareigas) turi taikyti atitinkamas teisės normas. Taigi teisėjų kolegija ieškovės argumentus dėl to, kad klausimas dėl Susitarimo atitikties DK normoms nepatenka į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, vertina kaip nepagrįstus.

30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad antrojoje kasacinio skundo dalyje, kurioje atsakovė teigia, jog teismai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, keliami ir konkrečių įrodymų turinio vertinimo klausimai. Šioje kasacinio skundo dalyje atsakovė taip pat nurodo, kad teismai netinkamai motyvavo išvadas dėl įrodymų vertinimo.

31. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123-969/2016">3K-3-123-969/2016</a> 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjIxLTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-221-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-221-611/2017">e3K-3-221-611/2017</a> 40 punktą, kt.). Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjMtNDAzLzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-63-403/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-63-403/2023">e3K-3-63-403/2023</a> 54 punktą).

32. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija dėl antrojo kasaciniu skundu keliamo klausimo pasisakys tik teismo pareigos tinkamai motyvuoti sprendimą aspektu ir nenagrinės tų argumentų, kuriais siekiama kitokio, nei apeliacinės instancijos teismo, konkrečių įrodymų turinio vertinimo.

Dėl teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti šalių santykius ir darbo sutarties šalių sudarytų susitarimų vertinimo pagal DK nuostatas

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo darbo santykiai – atsakovė ieškovės įmonėje dirbo Darbo sutarties pagrindu, šalys taip pat buvo sudariusios Nekonkuravimo sutartį. Nutraukdamos darbo santykius, šalys 2021 m. balandžio 26 d. pasirašė du susitarimus – susitarimą dėl Darbo sutarties nutraukimo DK 54 straipsnyje nustatytu pagrindu (šalių susitarimu) ir ginčo Susitarimą.

34. Susitarime nurodyta, kad atsakovė pagal Darbo sutartį dirba pas darbdavę – eina administracijos direktoriaus Baltijos šalims pareigas. Nuo 2020 m. kovo 1 d. atsakovei buvo mokamas didesnis darbo užmokestis (ir kitos išmokos, susijusios su darbo užmokesčiu, įskaitant išmokas pagal Nekonkuravimo sutartį), nei buvo sutartas ir turėjo būti mokamas, dėl to darbdavė patyrė žalos. Atsakovė įsipareigojo atlyginti darbdavei jos patirtą žalą, susijusią su darbo užmokesčio ir nekonkuravimo išmokų permoka, t. y. 54 600,01 Eur, ne vėliau kaip per dvejus metus nuo šio įsipareigojimo pasirašymo.

35. Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės Susitarime nurodytą sumą grindė nepagrįsto praturtėjimo institutu. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokiu santykių kvalifikavimu, konstatavo, kad ieškovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, įvardijo šalių teisinius santykius kaip sutartinės civilinės atsakomybės santykius ir iš atsakovės ieškovei priteisė Susitarime nurodytą sumą CK 6.200 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės prievolė kyla vien iš Susitarimo. Tačiau papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių Susitarimas vertintinas kaip jų tarpusavio teisinių santykių (prievolių) novacija.

36. Atsakovė kvestionuoja šias teismų išvadas tiek dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo Susitarimą kaip novaciją, tiek dėl to, kad neįvertinta Susitarimo atitiktis DK nuostatoms. Teisėjų kolegija su šiais argumentais iš esmės sutinka.

37. Pirma, net neatsižvelgiant į tai, kad byloje buvo sprendžiami klausimai, susiję su darbuotojo ir darbdavio tarpusavio santykiais, lemiančiais poreikį teismams spręsti dėl imperatyviųjų DK normų taikymo (žr. nutarties 46–55 punktus), apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo Susitarimą kaip novaciją pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį.

38. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas byloje turi būti taikomas. Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTUtODIzLzIwMjY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-15-823/2026')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-15-823/2026">e3K-3-15-823/2026</a> 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Aktualioje šiai bylai CK 6.141 straipsnio normos, apibrėžiančios novaciją, 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija).

40. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas novaciją reglamentuojančias teisės normas, yra pažymėjęs, kad visais atvejais šalys, norėdamos vieną prievolę pakeisti kita, turi aiškiai, nedviprasmiškai išreikšti savo valią, pavyzdžiui, sudarydamos sutartį, turi aiškiai nurodyti vieną prievolę keičiančios kita. Sprendžiant, ar šalių veiksmai tikrai reiškė novaciją, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, kad ši tikrai buvo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-605/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-605/2012">3K-3-605/2012</a>).

41. Nurodytas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo išaiškinimai sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju tam, kad būtų galima konstatuoti, jog įvyko novacija, būtina nustatyti tiek pradinę šalių prievolę, tiek naują prievolę, kuria ji buvo pakeista. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Susitarimo kvalifikavimo kaip novacijos neatitinka šio reikalavimo.

42. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra svarbu, kas ir kaip nustatė atsakovės darbo užmokesčio dydžius, kas nusprendė mokėti vieno ar kito dydžio atlyginimą, kaip kvalifikuotina atlyginimo permoka. Ši išvada yra nepagrįsta, kadangi nenustačius minėtų aplinkybių, negalima nustatyti pradinės prievolės turinio, o nenustačius pastarojo, neįmanoma vertinti, ar Susitarimu ji buvo pakeista nauja prievole, nors tai, kaip ir minėta, yra būtina tam, kad būtų galima nuspręsti, ar įvyko novacija.

43. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl novacijos yra ir prieštaringa. Teismas nurodė, kad ginčo Susitarimas vertintinas kaip šalių tarpusavio teisinių santykių (prievolių) novacija, reiškianti esamos prievolės (ar dėl žalos atlyginimo, ar dėl nepagrįsto praturtėjimo, ar atsiradusios kitais pagrindais) pasibaigimą dėl naujos prievolės sukūrimo. Susitarimu, minėta, atsakovė įsipareigojo atlyginti darbdavei pastarosios patirtą žalą. Taigi jei būtų laikoma, kad šalis iki Susitarimo siejo žalos atlyginimo prievolė (kaip viena iš paties teismo nurodytų alternatyvų), Susitarime nurodyta prievolė iš esmės savo turiniu su ja sutampa. Tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ankstesnė prievolė buvo pakeista nauja, nes prievolės dalykas išliko tas pats, o novacija reikalauja prievolės turinio pasikeitimo.

44. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Susitarimo turinį, t. y. Susitarime nurodytus faktus bei sąlygas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, sprendžiant dėl to, ar įvyko novacija, būtina aiškintis ginčo šalių santykius įtvirtinančių sutarčių nuostatas. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, taip pat remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAyLTcwMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-202-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-202-701/2021">e3K-3-202-701/2021</a>, 25 punktas). Susitarimo preambulėje nurodyta, kad skolininkui (atsakovei) buvo išmokamas didesnis darbo užmokestis, dėl to darbdavys (ieškovė) patyrė žalos. Toliau Susitarime nurodoma, kad skolininkas (atsakovė) įsipareigoja atlyginti darbdaviui pastarojo patirtą žalą, susijusią su pirmiau paminėta darbo užmokesčio ir nekonkuravimo išmokų permoka. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokį Susitarimo turinį, turėjo išaiškinti, ar juo išreikšta šalių valia užbaigti ankstesnę prievolę ir pakeisti ją nauja, ar galbūt priešingai – toks turinys rodo tęstinį žalos atlyginimo santykį, o ne naujos prievolės sukūrimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjItMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-262-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-262-248/2016">3K-3-262-248/2016</a> 21 punktą).

45. Antra, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės Susitarime nurodytą sumą, nepagrįstai netaikė DK įtvirtintų nuostatų.

46. Susitarime nurodyta, kad atsakovė dirba ieškovės įmonėje. Susitarime taip pat nurodomi kiti su darbo santykiais susiję aspektai – mokėtas darbo užmokestis, atsakovės ieškovei (darbdavei) padaryta žala bei įsipareigojimas ją atlyginti. Taigi Susitarimas sudarytas darbo santykių šalių, jis kilęs iš darbo teisinių santykių ir reguliuoja su šalių darbo teisiniais santykiais susijusius klausimus. Santykius, atsirandančius nagrinėjant ginčus tarp darbo santykių dalyvių, reglamentuoja Darbo kodeksas (DK 1 straipsnio 2 dalis). Darbo bylas nagrinėjančiam teismui įstatymu priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio. Tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTItNzAxLzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-12-701/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-12-701/2024">e3K-3-12-701/2024</a> 131 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, atsižvelgiant į teismo pareigą teisiškai kvalifikuoti santykius ir darbo bylose būti aktyviam, taip pat į šios bylos dalyką, šalių pareikštus reikalavimus, teismai, nagrinėdami šią bylą, turėjo vadovautis, inter alia (be kita ko), darbo teisės normomis – DK įtvirtintu teisiniu reguliavimu ir visapusiškai ištirti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad nustatytų, ar ieškovė turi teisę į reikalavimo priteisti iš atsakovės Susitarime nurodytą sumą patenkinimą.

47. DK 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos.

48. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalys tarpusavio teises ir pareigas neretai nustato ne tik darbo sutartyje, jos prieduose ar kituose susitarimuose prie darbo sutarties, bet tam tikrus klausimus sprendžia ir civilinio pobūdžio susitarimais, pavyzdžiui, civilinėmis sutartimis dėl nekonkuravimo, kt. Pagal bendrąją taisyklę, tarp darbuotojo ir darbdavio galimi civilinio pobūdžio susitarimai, tačiau jeigu jų santykis tam tikru klausimu sureguliuotas darbo teisės normomis, remiantis DK 33 straipsnio 5 dalimi, šalims draudžiama sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus, nustatančius kitokias nei darbo teisės normų taisykles (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 138). Tai reiškia, kad, net ir sudarius civilinio pobūdžio susitarimą dėl DK šalims nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, tokio susitarimo nuostatos, jeigu jomis būtų pabloginama darbuotojo padėtis, palyginti su nustatytąja DK, negalėtų būti taikomos – tokiam susitarimui vis tiek būtų taikomos darbo teisės normos. Taigi DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reglamentavimas yra skirtas sureguliuoti tokioms situacijoms, kai šalys, kurias jau sieja darbo teisiniai santykiai, sudaro civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK jau sureguliuotų klausimų ir jame nustato kitokias (darbuotojo teisinę padėtį bloginančias) nei DK įtvirtintas taisykles, nebent tai būtų padaryta DK 33 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA5LTY4NC8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-109-684/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-109-684/2023">e3K-3-109-684/2023</a> 59 punktą). DK 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta darbdavio ir darbuotojo, kurio darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis atitinka šioje normoje apibrėžtą dydį, teisė nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių (išskyrus šioje normoje nurodytas išimtis), jei tokiu susitarimu pasiekiama šalių interesų pusiausvyra.

49. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad, šalims esant susijusioms darbo teisiniais santykiais, jų sudaryti susitarimai negali bloginti darbuotojo teisinės padėties, palyginti su imperatyviosiomis teisės normomis. Tačiau visiškai nevertino, kokią darbuotojo padėtį dėl, ieškovės teigimu, permokėto darbo užmokesčio (jei jis buvo permokėtas) lemia imperatyviosios teisės normos ir ar ši padėtis pagal Susitarimą, kuris buvo laikomas įpareigojančiu, nebuvo pabloginta. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad Susitarimas yra novacija, taip pat nevertino, kokios apimties pradinė prievolė siejo (ir ar apskritai siejo) šalis ir ar Susitarimu nebuvo nustatyta (jei apskritai nustatyta) prievolė, kuria bloginama darbuotojo teisinė padėtis, palyginti su ta, kurią lemia imperatyviųjų DK teisės normų taikymas. Taip pat teismai nepagrįstai nesprendė klausimo, ar šioje byloje nėra taikytina ir minėta DK 33 straipsnio 4 dalies nuostata.

50. Taigi, įvertinus pirmiau nurodytą DK teisinį reguliavimą bei teismo pareigą būti aktyviam darbo bylose, bylą nagrinėję teismai visų pirma privalėjo identifikuoti, ar apskritai atsirado atsakovės prievolė grąžinti jai sumokėto darbo užmokesčio dalį ir (ar) kitas, kaip ieškovė teigė, nepagrįstai sumokėtas sumas. Kitaip tariant, turėjo būti nustatyta, koks darbo užmokestis buvo sulygtas tarp šalių ir kad atsakovei faktiškai išmokėtas darbo užmokestis buvo didesnis, nei priklausė. Tik nustatę šias aplinkybes, teismai galėjo vertinti, ar atsakovei kyla prievolė grąžinti permokėtą sumą, ir spręsti, kokiu teisiniu pagrindu. Ir tik kvalifikavę teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovės dėl tokios permokos (su sąlyga, kad ji apskritai nustatyta), teismai galėjo spręsti dėl Susitarimu sukeliamų teisinių pasekmių ir apskritai dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės reikalaujamas sumas.

51. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOS0xMDc1LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-9-1075/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-9-1075/2024">e3K-3-9-1075/2024</a>, 25 punktas).

52. DK normomis yra išsamiai sureguliuotas darbuotojo atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą institutas, darbuotojo naudai nustatyti tam tikri saugikliai. DK 151 straipsnyje įtvirtinta bendroji pareiga ir nustatytos būtinosios žalos atlyginimo sąlygos – darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į DK 152 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, be kitų – į žalą patyrusios ir ją padariusios darbo sutarties šalių kaltės laipsnį ir jų veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo, taip pat į faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika. DK normomis taip pat sureguliuotos darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribos – nurodyta, kad, išskyrus šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis). DK 154 straipsnyje įtvirtinti atvejai, be kitų, kai žala padaryta tyčia, kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą.

53. Taip pat, jei nėra nustatoma darbuotojo atsakomybė už darbdaviui padarytą žalą, gali būti sprendžiamas klausimas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo (juo ieškovė ir grindė savo reikalavimą), tačiau ir pastarojo taikymas darbo užmokesčiui pasižymi specifika. Vadovaujantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu, negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

54. Anksčiau nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad, sprendžiant klausimą dėl to, ar egzistuoja ieškovės piniginė prievolė atsakovei ir jeigu taip – kokios apimties, turi būti nustatomos įvairios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. Atsakovė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo nustatomi tiek darbuotojos atsakomybei, tiek nepagrįsto praturtėjimo taikymui reikšmingi faktai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų – nurodymų pavaldiems asmenims davimo mokėti atsakovei didesnį, nei priklausė, darbo užmokestį ir jos kaltės; darbo užmokestis atsakovei buvo faktiškai mokamas tokio dydžio, koks ir buvo nustatytas pačios darbdavės (nenustatyta, kad į 7000 Eur darbo užmokestį (atskaičius mokesčius) turėjo būti įskaitytas ir nekonkuravimo mokestis, kaip teigė ieškovė); darbdavė ilgą laiką vykdė darbo užmokesčio mokėjimo pareigą, kaip kylančią iš šalių sudarytos Darbo sutarties, nekvestionavo savo pačios mokėto darbo užmokesčio dydžio. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nenustatė nei ieškovės įrodinėtų atsakovės neteisėtų veiksmų, nei jos kaltės dėl darbdavei, kaip pastaroji teigė, padarytos žalos. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė atsakovės nepagrįsto praturtėjimo. Tačiau šias aplinkybes bei išvadas teismas vertino kaip teisiškai reikšmingas kitiems bylos klausimams (dėl Susitarimo sumą viršijančios sumos priteisimo, darbo užmokesčio dydžio nustatymo) ir jų nevertino kaip teisiškai reikšmingų, spręsdamas Susitarimo kvalifikavimo klausimą bei ieškovės reikalavimo priteisti Susitarime nurodytą sumą iš atsakovės klausimą. Nors atsakovė apeliaciniame skunde kėlė klausimą dėl prieštaringų pirmosios instancijos teismo išvadų, teismui pripažinus, kad neįrodyta, jog atsakovei buvo mokamas per didelis darbo užmokestis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai įvertinęs, kad Susitarimas laikytinas novacija ir kad dėl šios išvados faktinių aplinkybių, susijusių su šalis siejusia pradine prievole, tirti nereikia, motyvų šiuo aspektu iš esmės nepateikė.

55. Taigi teisėjų kolegija teisiškai pagrįstais pripažįsta atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino esminių DK normose įtvirtintų su darbuotojo atsakomybe darbdaviui susijusių aplinkybių (sąlygų), neanalizavo, ar Susitarimas nepablogino atsakovės, kaip darbuotojos, padėties, palyginti su DK nustatytomis garantijomis. Teismams neištyrus visų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, kasaciniame teisme negalima atsakyti į klausimą, ar Susitarimas apskritai (tokio turinio) galėjo šalių būti sudarytas, ar jis neprieštarauja DK įtvirtintam teisiniam reguliavimui, ar iš jo apskritai kyla atsakovės įsipareigojimai ir kokios jie apimties.

56. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės nuostatas, taip pat pažeidė pareigą tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius bei pareigą nustatyti įrodinėjimo dalyką byloje sudarančias faktines aplinkybes (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Vis dėlto kadangi pirmosios instancijos teismas tyrė aplinkybes, teisiškai reikšmingas nepagrįsto praturtėjimo ar darbuotojo civilinės atsakomybės taikymui (tik, minėta, jų nevertino kaip teisiškai reikšmingų vertinant Susitarimu sukeliamas teisines pasekmes), teisėjų kolegijos nuomone, minėti pažeidimai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš atsakovės ieškovei 54 6000,01 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, naikintina ir byla dėl šios dalies grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą tinkamai motyvuoti procesinius sprendimus, aiškinimo ir taikymo sprendžiant klausimą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu

57. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Vadovaudamasi šia teisės norma, atsakovė prašė pripažinti Susitarimą negaliojančiu tuo pagrindu, kad jis buvo sudarytas prieš atsakovės valią, darbdavei taikant psichologinį smurtą, ekonominį spaudimą ir realų grasinimą. Atsakovė, be kita ko, teigė, kad nebuvo pagrindo ir motyvo jai laisva valia sudaryti Susitarimą dėl teisėtai ir pagrįstai darbo santykių metu gautos sumos grąžinimo.

58. Teismai laikėsi vienodos pozicijos – kad atsakovė neįrodė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą Susitarimą pripažinti negaliojančiu, laikė, kad Susitarimas buvo pasirašytas atsakovei sutikus, esant informuotai apie darbdavės pretenzijas, nesant neteisėto poveikio jos valiai ar staigmenos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir vertino visas aplinkybes, atsakovės nurodytas grindžiant Susitarimo pripažinimą negaliojančiu, ir padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovės dėstoma įvykių eiga neleidžia spręsti apie atsakovei darytą psichologinį spaudimą, pasinaudojimą sunkia ekonomine padėtimi, grasinimus. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie įrodymai byloje. Abiejų instancijų teismai akcentavo atsakovės pareigas, kurios reikalavo specialių žinių ir išmanymo, atitinkamų asmeninių savybių (atsparumo poveikiui, gebėjimo savarankiškai priimti sudėtingus sprendimus). Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad lieka neaišku, kodėl atsakovė, laikydama, kad Susitarime nurodyta nepagrįsto dydžio prievolė, iškart po Susitarimo pasirašymo nesikreipė į teismą ir jo neginčijo.

59. Šias teismų išvadas atsakovė kasaciniame skunde ginčija argumentuodama tuo, kad teismai atsakovei taikė neproporcingai aukštą įrodinėjimo standartą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, atskirus įrodymus vertino selektyviai, neatsižvelgdami į kontekstą ir šalis siejančius darbo teisinius santykius bei atitinkamą aplinką, tinkamai ir pakankamai nemotyvavo savo išvadų.

60. Kaip ir minėta šios nutarties 32 punkte, teisėjų kolegija vertins minėtus atsakovės argumentus teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą aspektu.

61. CPK 263 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Šio reikalavimo turinys yra detalizuotas kitose CPK nuostatose. Pavyzdžiui, CPK 265 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas; CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančiose atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvuojamųjų dalių turinį, nustatyta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjUxLTM4MS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-251-381/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-251-381/2024">e3K-3-251-381/2024</a>, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-823/2025, 42 punktas).

62. Vadovaujantis anksčiau nurodytu teisiniu reguliavimu, kasacinio teismo praktikoje skiriamos dvejopos teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimus pasekmės. Tuo atveju, kai teismo sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, toks atvejis yra kvalifikuotinas kaip absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tuo atveju, kai teismo sprendimas (nutartis) yra nepakankamai motyvuotas, toks pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-823/2025, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjgtNDAzLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-68-403/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-68-403/2022">e3K-3-68-403/2022</a>, 35 punktas).

63. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų sprendimų motyvus dėl faktų, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl Susitarimo negaliojimo CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, nustatymo, sutinka su atsakovės kasacinio skundo argumentais, jog teismų išvados minėtais klausimais negali būti laikomos pakankamai motyvuotomis.

64. Įrodinėdama CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų Susitarimą pripažinti negaliojančiu buvimą atsakovė nuosekliai bylos nagrinėjimo metu akcentavo įvykių iki Darbo sutarties nutraukimo ir Susitarimo pasirašymo eigą ir jų turinį, teigdama, kad visa tai atskleidžia, jog įvykiai klostėsi itin greitai, trūko aiškumo, Susitarimas Darbo sutarties nutraukimo dieną darbdavės pateiktas pasirašyti netikėtai, jis pasirašytas ne atsakovės laisva valia, o ieškovei šią valią paveikus.

65. Iš procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai formaliai vertino įvykių eigą, tačiau nemotyvavo savo išvadų tuo aspektu, ar byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai spręsti, jog atsakovei buvo žinoma apie darbdavės reikalavimą atsakovei atlyginti konkretaus dydžio žalą bei realų jo pagrindą ir todėl Susitarimo pateikimas pasirašyti nutraukiant darbo santykius atsakovei negalėjo būti netikėtas, sprendimas dėl pasirašymo iš esmės atsakovės buvo apgalvotas ir priimtas laisva valia. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Susitarimo pateikimas pasirašyti 2021 m. balandžio 26 d. ir jo turinys negalėjo būti atsakovei jokia staigmena, nes jau nuo 2021 m. balandžio 9 d. atsakovei vienu ar kitu būdu buvo pradėtos reikšti pretenzijos dėl gauto per didelio atlyginimo. Tačiau teismas nemotyvavo, kaip skundžiamoje nutartyje paminėta abstrakti informacija (kad 2021 m. balandžio 9 d. atsakovė pirmą kartą išgirdo, jog neva apgavo vadovybę, už akių inicijuodama Nekonkuravimo sutarties su savimi pasirašymą, balandžio 13 d. ieškovės prezidentas ir vidaus audito direktorė susirinkime teigė, kad atsakovė apgaulės būdu sau nusistatė didesnę algą, kuri didesnė nei paties prezidento, balandžio 23 d. atsakovė parašė elektroninius laiškus, kad atsistatydina iš pareigų) galėjo pašalinti atsakovės įrodinėtą – konkretaus turinio Susitarimo pateikimą pasirašyti darbo santykių nutraukimo metu – netikėtumo elementą. Nenustatyta, kad darbdavė būtų iki Susitarimo pateikimo 2021 m. balandžio 26 d. pasirašyti įvardijusi reikalaujamą sumą, konkretų reikalavimo pagrindą, anksčiau teikusi atsakovei susipažinti jos parengto Susitarimo projektą.

66. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė akcentavo, kad darbdavė sutiko nutraukti darbo santykius DK 54 straipsnio pagrindu tik tuo atveju, jei ji pasirašys Susitarimą, ir tai patvirtina, jog atsakovei buvo daromas spaudimas, be to, susitarime dėl Darbo sutarties nutraukimo jau buvo nurodyta, kad šalys viena kitai pretenzijų neturi ir ateityje reikalavimų nereikš.

67. Teismų nustatyta, kad nutraukiant darbo santykius tuo pat metu buvo pasirašyti du šalių susitarimai. Viename jų – dėl Darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu – išvardytos atsakovei išmokėtinos sumos ir, kaip teisingai pažymėjo atsakovė, jokia žala nenurodyta, be to, nurodyta, kad jokių pretenzijų šalys neturi ir neturės. Kitame – ginčo Susitarime, kurio tekstą pasiūlė darbdavė, nurodoma, kad atsakovė įsipareigoja ieškovei atlyginti žalą, atsiradusią dėl atsakovei išmokėtos per didelės darbo užmokesčio ir nekonkuravimo išmokų sumos. Teismai nepasisakė dėl aplinkybės, susijusios su susitarimų pasirašymo (sudarymo) eiliškumu, kuri yra svarbi vertinant atsakovės argumentų (dėl jai taikyto spaudimo ir neaiškumų bei atitinkamų atsakovės lūkesčių) pagrįstumą. Ginčo Susitarime nurodyta, jog jis sudaromas, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė pagal Darbo sutartį dirba pas ieškovę – eina administracijos direktoriaus Baltijos šalims pareigas, o Darbo sutartis nutraukta, taigi ir darbo santykiai pasibaigė antrojo susitarimo pagrindu, šalims jame patvirtinant, kad jos pretenzijų viena kitai neturi.

68. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo rašytinį įrodymą – atsakovės 2021 m. balandžio 23 d. elektroninį laišką vadovybei ir susirinkime dalyvavusiems darbuotojams. Teismas vertino, kad jis patvirtina, jog atsakovė nereiškė pretenzijų dėl Susitarime nurodytos sumos, pateikė paaiškinimą, dėl kokios priežasties jos darbo užmokestis sudarė darbdavės nurodytą sumą, iš esmės motyvuodama darbo užmokesčio padidėjimą padidėjusia atsakomybe bei atliekamų darbo funkcijų skaičiumi. Taip pat teismas vertino, kad minėtas elektroninis laiškas (kartu su aplinkybe, kad nuo momento, kai darbdavė pirmą kartą pareiškė pretenzijas, ir Susitarimo pasirašymo praėjo pakankamas laiko tarpas) patvirtina, jog atsakovė sutiko pasirašyti Susitarimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks motyvavimas, su kuriuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, yra akivaizdžiai prieštaringas ir nepakankamas. Visų pirma byloje nebuvo nustatyta, kad, rengdama 2021 m. balandžio 23 d. elektroninį laišką, atsakovė jau būtų žinojusi apie Susitarimo turinį ir juo siūlomas sąlygas. Teismai nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima paaiškinti, kad 2021 m. balandžio 23 d. elektroninis laiškas yra pozicija dėl Susitarimo sąlygų ir kad tai liudija, jog pretenzijų dėl Susitarime nurodytos sumos atsakovė neturi. Antra, teismai atitinkamai nepateikė jokių argumentų, leidžiančių suprasti, kaip iš aplinkybės, kad 2021 m. balandžio 23 d. elektroniniame laiške nėra išreikštos pozicijos ar sąlygų dėl Susitarime nurodytos sumos, galima daryti išvadą apie atsakovės sutikimą su Susitarimu ar tai, kad ji Susitarimą sudarė laisva valia. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovė 2021 m. balandžio 23 d. elektroniniame laiške nurodė, jog juo nesiekia jokio prisipažinimo, siekia išdėstyti savo poziciją, kurios nepajėgė išsakyti po netikėtai viešo teismo formatu pasibaigusio susirinkimo, patikina, kad nėra kalta, neveikė nusikalstamai, apgaulės būdu nedarė įtakos jai naudingiems sprendimams dėl išskirtinai atsakovei palankaus darbo užmokesčio nustatymo. Minėtame elektroniniame laiške atsakovė neigia esanti skolinga ieškovei ir teikia argumentus, kodėl jai nekilo abejonių dėl jai mokėto darbo užmokesčio dydžio. Teismų motyvuose nėra atskleista, kaip tokia atsakovės pozicija dera su Susitarime nurodyta aplinkybe dėl jai mokėto per didelio darbo užmokesčio ir įsipareigojimo jį grąžinti.

69. Apibendrindama tai, kas nurodyta, ir vadovaudamasi kasacinio teismo praktika dėl teismo pareigos motyvuoti teismų sprendimus (61-62 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors negali būti laikoma, kad teismai apskritai nepateikė motyvų dėl teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų bei argumentų, tačiau pirmiau nurodyti teismų motyvai dėl jų prieštaringumo bei neišsamumo laikytini nepakankamais. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja teismus pažeidus CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, t. y. konstatuoja, kad teismai padarė esminį procesinį pažeidimą, kadangi neatsakė į esminius išvadai dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu svarbius faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to šis klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas atsakovės priešieškinis, kuriuo reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu Susitarimą dėl atsakovės įsipareigojimo grąžinti darbo užmokesčio ir nekonkuravimo išmokų permoką, naikintina ir byla perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

Dėl premijavimą reglamentuojančių darbo teisės normų aiškinimo ir taikymo

70. Atsakovė, vadovaudamasi DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, prašė priteisti iš ieškovės nutraukiant darbo teisinius santykius nepagrįstai neišmokėtą premijos sumą.

71. Pirmiau nurodytose DK nuostatose, reglamentuojančiose darbuotojų premijavimą, įtvirtinti galimi darbuotojo premijavimo tikslai: darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį; darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (žr. DK 142 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus). Pagal DK 142 straipsnio 3 dalį, jeigu premijuoti numatyta pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbo santykių pasibaigimas neatleidžia darbdavio nuo pareigos sumokėti premiją, kurios dydis proporcingas darbo laikui per laikotarpį, už kurį skiriama premija, jeigu šalys nenustato kitokio laikotarpio.

72. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal premijavimo tikslus išskiriamos dvi premijų kategorijos: premijos, kurių skyrimo pagrindai, dydžiai ir tvarka įtvirtinti darbo sutartyje, kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kitose darbo teisės normose (premijos už atliktą darbą); taip pat darbdavio iniciatyva skiriamos premijos, kurių tikslas – paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (darbdavio iniciatyva skiriamos premijos). Pastaroji premija gali būti neskiriama, jeigu darbuotojas per paskutinius šešis mėnesius padaro pareigų, nustatytų darbo teisės normose ar darbo sutartyje, pažeidimą (DK 142 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYwLTEwNzUvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-260-1075/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-260-1075/2022">e3K-3-260-1075/2022</a> 27 punktą).

73. Privalomasis premijos už atliktą darbą požymis yra aiškių jos dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo rodiklių nustatymas. Nesant aiškių rodiklių, apskritai nėra pagrindo premijos kvalifikuoti kaip darbo užmokesčio dalies. Toks požymis nėra būtinas skatinamajai premijai kvalifikuoti. Kita vertus, tai nepaneigia to, kad skatinamoji premija taip pat gali būti apibrėžta remiantis aiškiais jos apskaičiavimo ir mokėjimo rodikliais. Darbdavio diskrecija nustatyti ir išmokėti skatinamąją premiją lemia ir jo teisę apsispręsti dėl jos dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Tokia darbdavio diskrecijos įgyvendinimo išraiška yra ir tie atvejai, kai darbdavys nors aiškiai apibrėžia premijos apskaičiavimo ir mokėjimo rodiklius, tačiau, apibrėždamas mokėjimo rodiklius, kartu nustato ir taisyklę, kad premija gali būti sumažinama ar netaikoma (neskiriama) darbdavio nustatytais atvejais, įskaitant ir už darbo drausmės pažeidimus. Darbdaviui nustačius tokią taisyklę, nėra pagrindo spręsti, kad darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo ir darbdavys įgyja pareigą jį mokėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYwLTEwNzUvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-260-1075/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-260-1075/2022">e3K-3-260-1075/2022</a> 34 punktą).

74. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ieškovės vidaus teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą, konstatavo, kad atsakovei priklauso premija už 2020 metus, ją kvalifikavo pagal DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip darbo užmokesčio dalį. Teismas nustatė, kad metinių premijų mokėjimas priklauso ne išimtinai nuo darbdavės diskrecijos, o nuo konkrečių įmonės ir darbuotojo darbo rezultatų – vidaus aktuose nustatyti aiškūs metinės premijos dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo rodikliai. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė premijos nepriteisti, motyvuodamas tuo, kad, nepaisant nustatytų objektyvių kriterijų skaičiuoti ir išmokėti premiją, darbdavė vis dėlto buvo pasilikusi sau teisę spręsti, ar paskirti premiją konkrečiam darbuotojui, kaip nustatyta Darbo apmokėjimo sistemos 4.7 punkte. Be to, Metinių premijų apskaičiavimo tvarkos aprašo 14 punkte nustatyta, kad metinės premijos išmokamos kartu su gegužės mėnesio alga; premijos išmokamos tik darbuotojams, kurie gegužės mėnesį dirba įmonėje, o kadangi atsakovė 2021 m. gegužės mėn. jau nedirbo ieškovės bendrovėje, premija už 2020 metus jai negalėjo būti išmokama.

75. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 142 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo šių normų išaiškinimų, nepagrįstai pripažino, kad ginčo premija laikytina skatinamąja išmoka, kuri priklauso vien nuo darbdavės diskrecijos. Atsakovės įsitikinimu, tokia išvada prieštarauja bendrovės vidaus tvarkos dokumentams, kurie premijos skyrimą sieja ne su darbdavės diskrecija, o su objektyviai pasiekiamais visų metų darbo rezultatais. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus vertina kaip teisiškai nepagrįstus.

76. Apeliacinės intsancijos teismas tiesiogiai nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal ieškovės vidaus teisės aktuose nustatytą tvarką ginčo premija yra susieta su darbuotojo pasiektais metiniais veiklos rodikliais, todėl galėtų būti laikoma sudėtine darbo užmokesčio dalimi. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų motyvų darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ginčo premiją kaip darbdavės iniciatyva skiriamą (skatinamąją) premiją. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje, darbdavė buvo pasilikusi teisę spręsti, ar paskirti premiją konkrečiam darbuotojui. Darbo apmokėjimo sistemos 4.7 punkte nustatyta, kad premijos mokamos darbdavio iniciatyva už išskirtinius darbo pasiekimus. Premijos gali būti skiriamos darbuotojams už labai gerą, aukštą darbo kultūrą, nepriekaištingą klientų aptarnavimą, svarbių ir skubių užduočių vykdymą bei už ypač reikšmingą bendrovei veiklą ar veiklos rezultatus. Darbdavio inciatyva skiriama premija neįpareigoja darbdavio ją mokėti darbuotojui.

77. Apeliacinės instancijos teismo išvada ne prieštarauja, kaip teigia atsakovė, o, priešingai, koreliuoja su kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos, darbdaviui apibrėžus premijos apskaičiavimo ir mokėjimo rodiklius, tačiau kartu nustačius ir taisyklę, kad premija gali būti sumažinama ar netaikoma (neskiriama) darbdavio nustatytais atvejais, tokiu būdu patvirtinant nuostatą, kad šis priedas nėra nuolat mokamas kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojas neįgyja subjektyvios teisės reikalauti nustatyto dydžio premijos ir darbdavys neįgyja pareigos ją mokėti.

78. Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad atsakovės argumentai dėl Metinių premijų apskaičiavimo tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos, kuria taip pat rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvadų neteisėtumo. Atsakovė teigia, kad minėta nuostata reglamentuoja tik premijos išmokėjimo momentą, tačiau nepanaikina ieškovės pareigos atsiskaityti su atsakove už jos 2020 m. darbo rezultatus. Teisėjų kolegija nurodo, kad, pagal pirmiau nurodytą vidaus teisės akto nuostatą, premijos išmokamos tik darbuotojams, kurie gegužės mėnesį dirba įmonėje. Tiek lingvistinis, tiek sisteminis pastarosios nuostatos aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad nuostata yra skirta tik premijos išmokėjimo momentui nustatyti. Joje aiškiai nurodyta, kad premija išmokama tik darbuotojui, kuris gegužės mėnesį dirba įmonėje. Taigi yra nustatytas ne tik premijos mokėjimo momentas, bet ir jos mokėjimo sąlyga, kurios nesant premija nemokama. Ši nuostata kartu papildomai pagrindžia, kad ginčo premija vertintina kaip darbdavio iniciatyva skiriama premija, o ne kaip atlyginimas už darbą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad premija už 2020 metus turėjo būti išmokama kartu su 2021 metų gegužės mėnesio atlyginimu, o gegužės mėnesio atlyginimo mokėjimo diena, pagal Darbo apmokėjimo sistemos 2 priedą, administracijos darbuotojams buvo birželio mėnesio 1–2 d., tačiau tą dieną atsakovė darbo santykius su ieškove jau buvo nutraukusi, todėl skatinamoji premija už 2020 metus jai neturėjo būti išmokama.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

79. Kaip ir minėta, pirmiau šioje nutartyje nurodyti teismų padaryti teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista Susitarime nurodyta 54 600,01 Eur suma, o priešieškinio reikalavimas pripažinti Susitarimą negaliojančiu atmestas. Ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 362 straipsnio 2 dalis).

80. Vadovaujantis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrą, visų pirma turėtų įvertinti, ar atsakovei buvo mokamas didesnis, nei jai priklausė, darbo užmokestis ir jei vis dėlto buvo – kokios konkrečios priežastys lėmė tokią permoką. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti dėl to, kokio pobūdžio teisiniai santykiai susiklostė tarp šalių dėl minėtos galimos permokos – ar darbuotojo atsakomybės už darbdavei padarytą žalą, ar nepagrįsto praturtėjimo, ar kitokie. Tik atsakęs į šiuos klausimus, apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog Susitarimas saisto šalis ir turi būti vykdomas, ir spręsti, ar Susitarimas sukelia teisinių pasekmių šalims ir ar nėra pagrindo konstatuoti Susitarimo negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu, įvertinus jo atitiktį DK nuostatoms (žr. nutarties 46-55 punktus). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Susitarimo galimą negaliojimą CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, turėtų pateikti motyvus šios nutarties 64-68 punktuose nurodytais klausimais. Antra vertus, tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, jog Susitarimas nesukelia teisinių pasekmių ar yra negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu, Susitarimo negaliojimo CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu vertinimas tampa neaktualus ir nėra būtinas.

81. Kita skundžiamos nutarties dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir atmesta priešieškinio dalis dėl 50 247,41 Eur skolos (premijos) priteisimo atsakovei iš ieškovės, nenustačius pažeidimų, paliktina nepakeista.

82. Kadangi bylos dalis perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis). Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas šioje byloje nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 spalio 2 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista Susitarime nurodyta 54 600,01 Eur suma, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos ir priešieškinio reikalavimas pripažinti Susitarimą negaliojančiu atmestas, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir atmesta priešieškinio dalis dėl 50 247,41 Eur skolos (premijos) priteisimo atsakovei iš ieškovės, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Donatas Šernas

Eglė Zemlytė