Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir teismo vaidmenį įrodinėjimo procese nagrinėjant ginčą dėl būtinybės lygiagrečiam importuotojui perpakuoti tą patį vaistinį preparatą, kuriuo prekių ženklo savininkas importo valstybėje prekiauja kitu pavadinimu, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-46-313/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01067-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4.4; 2.7.4.5; 3.2.4.3; 3.2.4.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lex ano“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vokietijos įmonės „Berlin-Chemie AG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei,,Lex ano“ dėl prekių ženklo savininko teises pažeidžiančių veiksmų nutraukimo, prekių išėmimo iš apyvartos ir turtinės žalos atlyginimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir teismo vaidmenį įrodinėjimo procese nagrinėjant ginčą dėl būtinybės lygiagrečiam importuotojui perpakuoti tą patį vaistinį preparatą, kuriuo prekių ženklo savininkas importo valstybėje prekiauja kitu pavadinimu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Vokietijos įmonė „Berlin-Chemie AG“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

2.1. įpareigoti atsakovę UAB „Lex ano“ nutraukti neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius ieškovės išimtines teises į prekių ženklus, t. y. prekiauti Lietuvoje iš Vengrijos lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais „L-Thyroxin Berlin-Chemie 50 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 75 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 125 µg N100“ (lygiagrečiai importuojamų vaistų registracijos Nr. LT/L/20/1227/001, Nr. LT/l/21/1480/003, Nr. LT/L/20/1365/001 ir Nr. LT/L/20/1462/001), ir uždrausti atlikti šiuos veiksmus ateityje;

2.2. įpareigoti atsakovę UAB „Lex ano“ išimti iš apyvartos ieškovės išimtines teises į prekių ženklus pažeidžiančias prekes, t. y. atsakovės iš Vengrijos į Lietuvą lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus „L-Thyroxin Berlin-Chemie 50 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 75 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 125 µg N100“ (lygiagrečiai importuojamų vaistų registracijos Nr. LT/L/20/1227/001, Nr. LT/l/21/1480/003, Nr. LT/L/20/1365/001 ir Nr. LT/L/20/1462/001);

2.3. priteisti iš atsakovės UAB „Lex ano“ atlyginti visus ieškovės nuostolius, atsiradusius dėl atsakovės neteisėtos prekybos Lietuvoje lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais „L-Thyroxin Berlin-Chemie 50 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 75 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 125 µg N100“ (lygiagrečiai importuojamų vaistų registracijos Nr. LT/L/20/1227/001, Nr. LT/l/21/1480/003, Nr. LT/L/20/1365/001 ir Nr. LT/L/20/1462/001), kurie sudaro ne mažiau kaip 32 436,99 Eur;

2.4. priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2.5. priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad ji gamina ir platina vaistus bei medicinos prietaisus Vokietijoje ir užsienyje. Be kita ko, ji gamina ir Rytų Europoje platina vaistinius preparatus su veikliąja medžiaga levotiroksino natrio druska, skirta skydliaukės hormono levotiroksino trūkumui atkurti ir (arba) skydliaukės veiklos įtampai sumažinti. Skirtingose Rytų Europos valstybėse jie yra registruojami ir platinami skirtingais pavadinimais, pavyzdžiui, Lietuvoje jie užregistruoti ir platinami pavadinimu „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, o Vengrijoje – „Letrox“. Tiek pavadinimas,,Berlin-Chemie“, tiek,,Letrox“ ieškovės yra užregistruotas kaip prekių ženklas 5 prekių klasei (farmaciniai preparatai, vaistai).

4. Ieškovės teigimu, atsakovė 2020 m. liepos 17 d., 2020 m. spalio 7 d., 2021 m. sausio 5 d., 2021 m. vasario 11 d. pranešimais informavo ieškovę apie ketinimą lygiagrečiai importuoti iš Vengrijos į Lietuvą vaistinius preparatus „Letrox 50 µg N100“ nauju pavadinimu – kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie 50 µg N100“, „Letrox 100 µg N100“ – kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 µg N100“, „Letrox 125 µg N100“ – kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie 125 µg N100“, o „Letrox 75 µg N100“ – kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie 75 µg N100“, pateikė ieškovei dalies jų sukurtas naujas išorines pakuotes, pakuotės lapelio ir lizdinės pakuotės pavyzdžius. Ieškovė pažymėjo, kad nors pavadinimas,,L-Thyroxin Berlin-Chemie“ ir nėra registruotas kaip prekių ženklas, nes žodis,,L-Thyroxin“ yra hormono levotiroksino trumpinys vokiečių kalba, tačiau žodžių junginys,,Berlin-Chemie“ yra užregistruotas kaip ieškovės prekių ženklas.

5. Ieškovė atsakovei pranešė, kad ji prieštarauja iš Vengrijos importuojamų vaistų „Letrox 50 µg N100“, „Letrox 100 µg N100“, „Letrox 125 µg N100“, „Letrox 75 µg N100“ pervadinimui ir nesutinka, kad šie vaistai būtų pervadinti, perpakuoti į naujas pakuotes bei pardavinėjami Lietuvos rinkoje naujuoju pavadinimu, nes atsakovė nepagrindė būtinumo pervadinti ir perpakuoti šiuos vaistinius preparatus. Ieškovės nuomone, nėra jokių duomenų, kad nepervadintas šis vaistinis preparatas, t. y. jei būtų paliktas jo pavadinimas „Letrox“, naudojamas Vengrijos rinkoje, būtų atpažintas gydytojų, vaistininkų ar vartotojų. Kadangi atsakovė ieškovės prieštaravimų nepaisė ir pradėjo pervadintų vaistų prekybą Lietuvoje, ieškovė prašo įpareigoti atsakovę šiuos neteisėtus veiksmus nutraukti, išimti pervadintus vaistinius preparatus iš prekybos. Taip pat ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės 32 436,99 Eur nuostolių atlyginimą, t. y. atsakovės nuo 2021 metų pradžios iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. gautą naudą, pardavus ginčo vaistinius preparatus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 9500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Teismas sutiko su ieškove, kad, pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškovė, kaip šių ženklų savininkė, turi teisę uždrausti kitiems asmenims, neturintiems jos sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti. Tačiau, skirtingai nei tvirtina ieškovė, teismo vertinimu, šios jos teisės nėra absoliučios.

8. Teismas nustatė, kad vaistinis preparatas su veikliąja medžiaga levotiroksino natrio druska pavadinimu „Letrox“ buvo išleistas į Europos ekonominės erdvės rinką (parduodamas Vengrijoje) pačios ieškovės, todėl ji, kaip prekių ženklo savininkė, neteko teisės uždrausti šių prekių perpardavimo Lietuvoje (PŽĮ 19 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ženklas „Letrox“, reg. Nr. 31335, 1999 m. sausio 25 d. buvo įregistruotas ir Lietuvoje, tačiau ieškovė, nepaisydama atsakovės reikalavimų, nepateikė įrodymų, kad per 5 metus iki ieškinio pateikimo šis ženklas buvo naudojamas (PŽĮ 21 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovė pripažįsta, jog vietoje „Letrox“ ženklo ji žymi Lietuvoje parduodamus ginčo vaistinius preparatus kitu ženklu – „L-Thyroxin Berlin-Chemie“. Taigi, ženklas „Letrox“ nebuvo Lietuvoje naudojamas ne tik 5 metus iki ieškinio pareiškimo, bet ir visą laiką nuo pat jo įregistravimo.

9. Teismas nurodė, kad teigdama, jog yra pažeidžiamos jos teisės ir į prekių ženklą „Berlin-Chemie“, ieškovė šių aplinkybių plačiau nedetalizavo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą valstybinės institucijos leidimą lygiagrečiai importuoti būtent iš Vengrijos vaistinį preparatą pavadinimu „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, o ieškovė neįrodinėja šio leidimo neteisėtumo. Šių aplinkybių pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad nėra ieškovės, prekių ženklo „Berlin-Chemie“ savininkės, teisių pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad leidimas yra išduotas būtent referencinio vaisto „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ pagrindu, kaip tai nustatyta Vaistinių preparatų lygiagretaus importo taisyklių 3.2, 6.2.1 punktuose.

10. Teismas nusprendė, kad atsakovė įvykdė ir Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą pareigą apie ketinimą lygiagrečiai importuoti vaistinį preparatą ne vėliau kaip prieš 15 darbo dienų iki numatomo pirmojo importo raštu pranešti šio vaistinio preparato registruotojui ir Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai, ji taip pat pateikė sukurtus naujus šio vaistinio preparato išorinės pakuotės, pakuotės lapelio ir lizdinės pakuotės pavyzdžius.

11. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta, o ieškovė to ir neįrodinėjo, kad perpakavimas turėjo įtakos pradinei produkto būklei pakuotės viduje ar kad perpakuoto produkto pateikimas pakenkė prekių ženklo ir (ar) jo savininko reputacijai. Anot teismo, ieškovė, teigdama, kad atsakovė, pervadindama ir perpakuodama vaistinius preparatus, siekia komercinio pranašumo, jokių šiuos teiginius pagrindžiančių duomenų nepateikė. Teismo nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek ieškovės, tiek ir atsakovės, kaip vaistinių preparatų lygiagrečios importuotojos, Lietuvos vaistinėse parduodamo vaistinio preparato kaina yra vienoda, nors pati ieškovė tam pačiam (identiškam) vaistiniam preparatui skirtingose Europos Sąjungos valstybėse, t. y. Vengrijoje ir Lietuvoje, taiko skirtingą kainodarą, o kainos skirtumas yra itin reikšmingas (pvz., „Letrox 100 μg N100“, kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 μg N100“, Vengrijoje kainuoja 2,37 Eur, o Lietuvoje – 6,31 Eur).

12. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismo posėdžio metu apžiūrėtas vaistinių preparatų pakuotes, teismas konstatavo, kad pervadinimas ir perpakavimas neturi visiškai jokios įtakos pradinei produkto būklei, kadangi pats produktas nėra niekaip pakeičiamas. Naujoje pakuotėje aiškiai nurodoma, kad UAB „Lex ano“ perpakavo gaminį, nurodomas gamintojo vardas – „Berlin- Chemie AG“, t. y. atskleidžiama informacija, kad šį vaistinį preparatą lygiagrečiai importuoja ir yra atlikusi jo perpakavimą atsakovė, o šio vaistinio preparato gamintoja yra ieškovė. Teismo vertinimu, galutiniai vartotojai, gaudami privalomą informaciją apie lygiagretų importą, be jokių sunkumų gali atskirti, jog atsakovės į Lietuvos rinką tiekiamas vaistas (levotiroksino natrio druska) yra perpakuotas. Pakuotės yra tvarkingos, be defektų ir visiškai identiškos, išskyrus prierašą apie gamintoją. Teismo nuomone, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymo „Dėl vaistinių preparatų lygiagretaus importo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-228 6.6.1 punkto reikalavimus, kad jei perpakuojama vidinė pakuotė perdedama į naują išorinę pakuotę, pateikiamas paaiškinimas.

13. Spręsdamas, ar egzistavo objektyvios aplinkybės ir būtinumas perpakuoti bei pervadinti ginčo vaistinius preparatus, teismas nustatė, kad vaistinis preparatas levotiroksino natrio druska („L-Thyronix Berlin-Chemie“) yra įtrauktas į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą; veiklioji medžiaga – levotiroksino natrio druska, pagal 2020, 2021 metų vaistų suvartojimo ataskaitą, yra vienas iš daugiausiai parduodamų preparatų pagal bendrinį pavadinimą Lietuvoje; ieškovė ilgą laiką, t. y. nuo 1995 metų, buvo vienintelė vaistinio preparato tiekėja Lietuvoje; dabartiniu metu vaistai išrašomi į jų sudėtį įeinančios veikliosios medžiagos bendriniu pavadinimu, tačiau anksčiau vaistinis preparatas buvo išrašomas „L-tiroksino“ pavadinimu ar vaistinio preparato pavadinimu „L-Thyronix Berlin-Chemie“; ieškovė, nors yra įregistravusi prekių ženklą „Letrox“, niekada šio ženklo Lietuvos Respublikoje nėra naudojusi; vaistinis preparatas yra skirtas skydliaukės hormono levotiroksino trūkumui atkurti ir paprastai skiriamas ilgam laikui, todėl vartotojai natūraliai pripranta prie konkretaus gamintojo, prekių ženklo; sveikatos priežiūros specialistai vaistinį preparatą, kurio sudėtyje yra levotiroksino druskos, naudoja ne veikliosios medžiagos pavadinimu, o „L-tiroksino“ pavadinimu.

14. Teismas pažymėjo, kad ir išvadą teikiančios institucijos – Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) – išvadose nurodoma, jog pacientai sunkiai renkasi vaistus, kurie jiems nežinomi, dauguma pacientų rinktųsi tą patį vaistą, kokį ir anksčiau vartojo. Tai patvirtina ir VLK užsakymu atliktas šalies gyventojų informuotumo ir pasitikėjimo PSD sistema bei ligonių kasomis sociologinis tyrimas. Teismo vertinimu, per tokį ilgą laikotarpį vartotojai bei sveikatos priežiūros specialistai priprato prie vaistinio preparato pavadinimo ir gamintojo, juo labiau kad Lietuvoje ilgą laiką nebuvo jokių kitų jo tiekėjų. Susiformavę vartotojų įpročiai teismui sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti buvusį objektyvų būtinumą pervadinti ir perpakuoti ieškovės gaminimą vaistinį preparatą.

15. Pagrįstais teismas pripažino atsakovės atsikirtimus, kad ieškovės reikalavimas tiekti į Lietuvos rinką levotiroksino vaistus originalia pakuote sudarytų sąlygas galutiniams vaisto vartotojams abejoti vaisto autentiškumu, nes pažeidus pakuotę (tam, kad būtų pakeistas reikalavimus atitinkantis pakuotės lapelis) ant originalios ir jau pažeistos apsaugos priemonės turėtų būti užklijuojama nauja apsaugos priemonė. Šios teismo išvados nepaneigė ir ieškovės argumentai, kad lygiagrečiai importuojamas vaistas būtų priimtinas vartotojams eksporto šalies pavadinimu, t. y. „Letrox“, ir neperpakuotas į naują pakuotę, jeigu jis būtų tiekiamas žemesne kaina, negu šį vaistą į Lietuvos rinką tiekia pati ieškovė. Teismas pažymėjo, kad, bylos duomenimis, iš Lietuvos rinkos pasitraukė ir buvo išbrauktas iš kompensuojamųjų vaistų kainyno kito lygiagretaus importuotojo į Lietuvą tiekiamas vaistas, kurio priemoka kompensuojamųjų vaistų kainyne buvo žemiausia, t. y. pacientams vaistinėje jis buvo siūlomas su mažiausia priemoka.

16. Aplinkybė, kad šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas įpareigoja receptuose rašyti tik vaisto veikliąją medžiagą, taip pat nepakeitė teismo pozicijos, jog tiek pacientai, tiek sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai per daugelį metų labiau yra įpratę prie „L-Thyronix Berlin-Chemie“ pavadinimo. Nepriklausomai nuo recepto išrašymo, vartotojams labiau žinomas „L-Thyroxin“ pavadinimas nei į vaisto sudėtį įeinančios veikliosios medžiagos bendrinis pavadinimas, todėl, Lietuvos rinkoje egzistuojant dideliam reikšmingos vartotojų dalies pasipriešinimui perženklintiems vaistiniams preparatams, taip pat vaistiniams preparatams, parduodamiems kitokiais pavadinimais, nei gamintojai juos parduoda Lietuvoje, tai taptų kliūtimi vaistiniam preparatui veiksmingai patekti į rinką.

17. Apibendrindamas argumentus teismas pripažino, kad atsakovė UAB „Lex ano“ įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti, jog egzistavo objektyvus būtinumas perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus, nes priešingu atveju atsakovė nebūtų turėjusi realių galimybių patekti į Lietuvos rinką su vaistiniu preparatu, kurio pavadinimas „Letrox“, tokiu būdu nebūtų galimybės vykdyti veiksmingą lygiagretaus vaistinio preparato importą. Atsakovė, pervadindama ir perpakuodama vaistinius preparatus, neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepažeidė ieškovės teisių, o ieškovė, kaip prekių ženklo savininkė, negali uždrausti atsakovei, kaip lygiagrečiai importuotojai, pervardinti ir perpakuoti vaistinių preparatų.

18. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinio reikalavimai dėl prekių ženklo savininko teises pažeidžiančių veiksmų nutraukimo ir prekių išėmimo iš apyvartos buvo atmesti, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, įpareigojo atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius ieškovės išimtines teises į prekių ženklus, t. y. prekiauti Lietuvoje iš Vengrijos lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais „L-Thyroxin Berlin-Chemie 50 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 75 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 125 µg N100“ (lygiagrečiai importuojamų vaistų registracijos Nr. LT/L/20/1227/001, Nr. LT/l/21/1480/003, Nr. LT/L/20/1365/001 ir Nr. LT/L/20/1462/001), ir uždraudė atlikti šiuos veiksmus ateityje, taip pat įpareigojo atsakovę išimti iš apyvartos ieškovės išimtines teises į prekių ženklus pažeidžiančias prekes, t. y. atsakovės iš Vengrijos į Lietuvą lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus „L-Thyroxin Berlin-Chemie 50 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 75 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 100 µg N100“, „L-Thyroxin Berlin-Chemie 125 µg N100“ (lygiagrečiai importuojamų vaistų registracijos Nr. LT/L/20/1227/001, Nr. LT/l/21/1480/003, Nr. LT/L/20/1365/001 ir Nr. LT/L/20/1462/001). Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo panaikino ir perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

19. Teisėjų kolegija sutiko su ieškove, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, jog ginčo objektu tapusių vaistinių preparatų perpakavimas buvo būtinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, teisės nebuvo pažeistos, suklydo.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė įrodė tokią prekių ženklo savininko draudimą prekiauti perpakuotomis farmacinėmis prekėmis pašalinančią sąlygą kaip būtino pranešimo ieškovei pateikimą. Apie savo ketinimą importuoti ir perpakuoti vaistinius preparatus ji įspėjo ieškovę ir, šiai prašant, pateikė perpakuotos prekės pavyzdį. Kolegija nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė 2020 m. liepos 17 d. pranešimu informavo ieškovę apie ketinimą lygiagrečiai importuoti iš Vengrijos į Lietuvą 50 mikrogramų tabletes „Letrox“ 100 tablečių pakuotėje kaip „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ ir pridėjo naujos pakuotės pavyzdį, informacinį lapelį lietuvių kalba ir vaistinio preparato lizdinę plokštelę. Kitu – 2020 m. spalio 7 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę apie 100 mikrogramų tablečių 100 tablečių pakuotėje lygiagretų importą, 2021 m. sausio 5 d. pranešimu – apie 125 mikrogramų tablečių 100 tablečių pakuotėje lygiagretų importą, 2021 m. vasario 11 d. pranešimu – apie 75 mikrogramų tablečių 100 tablečių pakuotėje lygiagretų importą ir pridėjo pakuočių, informacinių lapelių, lizdinės plokštelės pavyzdžius. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė yra įgyvendinusi sąlygą, susijusią su prekių ženklo savininko įspėjimu ir prekės pakuotės pavyzdžio pateikimu.

21. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad byloje įrodyta ir kita būtinoji sąlyga – ant naujos pakuotės aiškiai nurodyta, kas prekę perpakavo bei jos gamintoja.

22. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad iš byloje esančių duomenų, kurių teisingumo nė viena iš šalių neneigė, matyti, jog atsakovė į naują pakuotę iš pradinės pakuotės perdėjo lizdinę plokštelę, kuri nebuvo daloma ar atidaryta, tablečių kiekis nebuvo keičiamas. Todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad perpakuojant galėjo būti paveikta vaistinio preparato kokybė. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2020 m. kovo 12 d. išdavė atsakovei vaistinio preparato lygiagretaus importo leidimą, leidžiantį iš Vengrijos importuoti 50 mikrogramų tablečių lizdines plokšteles, N 100, pavadinimu „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, 2020 m. rugpjūčio 13 d. jai buvo išduotas analogiškas leidimas dėl 100 mikrogramų tablečių lizdinės pakuotės importo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalys taip pat pripažįsta, jog 75 ir 125 mikrogramų tablečių lizdinių plokštelių importo leidimai buvo gauti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad perpakuojant buvo paveikta vaistinių preparatų būklė bei kokybė.

23. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovės pateiktos naujos pakuotės išoriškai yra tvarkingos. Kolegija nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovės Lietuvoje ir Vengrijoje platinamų vaistinių preparatų su ta pačia veikliąja medžiaga pakuotės yra iš esmės identiškos – jų abiejų dešiniajame kampe yra tas pats vaizdinis elementas – ketvirtadalis apskritimo, susidedantis iš mėlynos ir raudonos spalvos, teksto išdėstymas ant pakuočių taip pat identiškas, tik Vengrijos rinkoje naudojamose pakuotėse nurodytas pavadinimas „Letrox“, o Lietuvos rinkoje – „L-Thyroxin Berlin-Chemie“. Atsakovė, perpakuodama šiuos vaistinius preparatus, iš esmės panaudojo identišką ieškovės Lietuvoje naudojamam įpakavimą, prie aprašymo tik papildomai nurodžiusi, kas jį perpakavo ir importavo. Be to, lyginant su Vengrijos rinkoje naudojama pakuote, ant naujos pakuotės nurodytas ir vaisto pavadinimas Brailio raštu. Todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog perpakavimas galėjo turėti neigiamos įtakos ieškovės reputacijai.

24. Pasisakydama dėl kitos sąlygos, kuriai esant perpakavimas pripažįstamas pateisinama priemone, t. y. dirbtinai skaidomos valstybių narių rinkos, kai neperpakavus patekimas į rinką nepagrįstai pasunkėtų ar būtų iš esmės neįmanomas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi sprendime nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika ir teisiniu reglamentavimu, padarė išvadą, kad atsakovės veiksmai, jai perpakuojant ir parduodant lygiagrečiai importuotus vaistinius preparatus, galėtų būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais tik tada, jeigu atsakovė įrodytų, kad Lietuvoje negalima (draudžiama) jais prekiauti toje pačioje pakuotėje, kokioje jais prekiaujama Vengrijoje (eksporto valstybėje), arba kad prekės neperpakavus ir nepervadinus jos prekyba būtų galima tik ribotoje Lietuvos rinkos dalyje. Teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog prekyba originalia, Vengrijoje naudojama pakuote, jos neperpakavus ir nepakeitus pavadinimo, Lietuvoje būtų negalima (neįmanoma). Kolegijos vertinimu, pagal Lietuvoje galiojančią tvarką į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą yra įtraukiami ne konkretaus gamintojo vaistų pavadinimai, o bendrinis jų pavadinimas, kuris nagrinėjamu atveju yra levotiroksinas, o gydytojai, išrašydami pacientui konkrečius vaistus, taip pat nurodo ne konkretų vaisto gamintoją, o jo veikliąją medžiagą. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pakuotėje esančių vaistų kiekių, jų dozuočių nekeitė, todėl ir teisinių kliūčių gydytojams ar vaistininkams rekomenduoti šį neperpakuotą, identišką ieškovės platinamam, tik kitu originaliu pavadinimu „Letrox“, vaistinį preparatą nebuvo.

25. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (baigiamasis magistro darbas,,Lietuvos pacientų nuomonė apie tiroksino, vartojamo pakaitinei hormonų terapijai, efektyvumą, saugumą ir gydymo nurodymų laikymąsi analizė“, Valstybinio audito ataskaita,,Ar užtikrinamas kompensuojamųjų generinių vaistų prieinamumas“, VLK pateikti atsakymai) nesudaro pagrindo padaryti vienareikšmę išvadą, jog atsakovė į rinką galėtų patekti tik perpakavusi ir pervadinusi vaistinius preparatus, nes pacientai nėra linkę rinktis lygiagrečiai importuojamo vaisto.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, rinkoje esant ne vienam, o keliems tiekėjams, vartotojai turėtų didesnę pasirinkimo galimybę. Tačiau atsakovės pasirinkta verslo taktika, kai ji kelis kartus pigiau įsigytą vaistinį preparatą Lietuvos rinkoje pardavinėja už tą pačią kaip ir ieškovė kainą, nėra naudinga galutiniams vartotojams. Pačios atsakovės veiksmai, kai ji už tą pačią kaip ieškovė kainą nusprendė platinti vaistinius preparatus, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti priežastis, dėl kurios jos patekimas į rinką būtų ne toks veiksmingas, kokio ji norėtų ir siektų.

27. Kolegija tokius atsakovės veiksmus pripažino nesąžiningais ir pažeidžiančiais ieškovės, kaip prekės ženklo savininkės, teises, nes atsakovė, perpakuodama ir pervadindama vaistinius preparatus, siekė ekonominio pranašumo. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė sąlygų lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatų perpakuoti ir pervadinti būtinybės, atitinkamai to padaryti be prekių ženklų savininkės pritarimo negalėjo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28. Atsakovė UAB „Lex ano“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Apeliacinės instancijos teismas atsakovei de facto uždraudė vykdyti vaistinių preparatų lygiagretaus importo veiklą ir į Lietuvos rinką uždraudė tiekti levotiroksino natrio druską, taip leisdamas susidaryti situacijai, kai ieškovė liko vienintelė šio vaistinio preparato tiekėja Lietuvoje, todėl ji neturės jokių konkurencinių paskatų mažinti jos pačios gaminamų ir tik jos į Lietuvą tiekiamų vaistų kainos. Nors ši byla inicijuota dėl tariamo prekių ženklų savininko teisių pažeidimo, tačiau ieškovės tikslas šiuo atveju yra užkardyti bet kokį galimą lygiagretų importą. Skirtingais pavadinimais skirtingose valstybėse pardavinėjant tą patį vaistinį preparatą siekiama, kad lygiagretūs importuotojai negalėtų patekti į kitą rinką nepervadinę ir neperpakavę vaistinio preparato.

28.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 dalį, nukrypdamas nuo ESTT praktikoje suformuluotų sąlygų, nes nesivadovavo ESTT praktikoje nustatytomis kumuliatyviomis sąlygomis, kurių visumai esant lygiagretus importuotojas gali pervadinti ir perpakuoti vaistinius preparatus. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šias sąlygas, suteikiančias pagrindą lygiagretiems importuotojams pervadinti ir perpakuoti vaistinius preparatus, sukūrė naują siurprizinę sąlygą, kuri nustato, jog vertinant pervadinimo (perpakavimo) teisėtumą didelę reikšmę turi lygiagretaus importuotojo nustatyta kaina, t. y. tuo atveju, jei ši nėra mažesnė nei vaistų gamintojo, toks lygiagretus importuotojas yra laikomas nesąžiningu. Nors tokia aplinkybė nei ESTT, nei kitų valstybių praktikoje neturi ir niekuomet neturėjo teisinės reikšmės, apeliacinės instancijos teismo nepagrįstu vertinimu, tai pagrindžia lygiagretaus importuotojo nesąžiningumą. Tokia nesąžiningumo prezumpcija net neegzistuoja, todėl lygiagretus importuotojas net ir neturėjo jos paneigti. Be to, tai prieštarauja bendrajam sąžiningumo prezumpcijos principui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kad asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja, kad šis asmuo nesąžiningas.

28.3. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės apribojo galimybę lygiagretiems importuotojams konkuruoti kainos požiūriu, nustatant, kad į rinką lygiagretus importuotojas gali tiekti vaistinius preparatus tik tuo atveju, jei šie bus pigesni nei paties gamintojo tiekiami tie patys vaistiniai preparatai. Tokios pozicijos nepagrįstumą pagrindžia faktas, jog iki 2015 m. lapkričio 17 d. galiojęs teisinis reguliavimas nustatė, kad lygiagrečiai importuojamas vaistas privalo būti pigesnis už referencinį vaistą ne mažiau kaip 4–10 procentų. Toks reguliavimas buvo pakeistas remiantis Konkurencijos tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. pranešimu Nr. 6S-31,,Apie atliktą lygiagretaus importo rinkos tyrimą“, kuriame konstatuota, kad naudą vartotojams sukuria tik aktyvi konkurencija rinkoje, ir pripažinta, jog reikalavimas iš lygiagretaus importuotojo taikyti lygiagrečiai importuojamo vaisto kainą, kuri būtų 4–10 procentų mažesnė nei analogiško referencinio vaisto, riboja lygiagretaus importo veikla užsiimančių įmonių galimybes pirkėjams, kurie suinteresuoti įsigyti tam tikrą prekių asortimentą, pateikti pasiūlymą, konkurencingą referencinio vaisto tiekėjo teikiamam pasiūlymui.

28.4. Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo tai, kad: i) įstatymų leidėjo bei Konkurencijos tarybos nuomonė yra ta, jog reikalavimas iš lygiagretaus importuotojo reikalauti vaistinius preparatus tiekti į rinką pigiau nei referencinį vaistą būtent ir iškreipia konkurenciją rinkoje, panaikinant vaistų gamintojo (šioje byloje ieškovės) paskatas konkuruoti kainos požiūriu; ii) vartotojų vaistinių preparatų pasirinkimo praktika pagrindžia, jog esminiai elementai vartotojams renkantis vaistinius preparatus yra pavadinimas bei pakuotės priimtinumas, o ne vaistų kaina. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sukūrė teisės taikymo taisyklę, kuri pati savaime neatitinka Lietuvos rinkos praktikos ir užkerta kelią aktyviai konkurencijai rinkoje.

28.5. Pagal ESTT praktiką, prekių ženklų savininkas gali teisėtai prieštarauti tolesnei farmacijos produkto prekybai, jei importuotojas perpakavo produktą ir pakartotinai pritvirtino prekės ženklą, nebent egzistuoja penkios sąlygos: i) savininko prieštaravimas prekiauti perpakuotais produktais, pažymėtais prekių ženklu, prisidėtų prie dirbtinio rinkų padalijimo tarp valstybių narių; ii) perpakavimas negali turėti įtakos pradinei produkto būklei pakuotės viduje, pavyzdžiui, dėl to, kad išorinėje ar vidinėje perpakuoto produkto pakuotėje arba naujose vartotojo instrukcijose ar informacijoje nėra tam tikros svarbios informacijos arba pateikiama netiksli informacija, arba tuo, kad importuotojas į pakuotę įdėjo papildomą gaminį, skirtą nuryti, ir produkto dozė neatitinka naudojimo būdo ir gamintojo nustatytų dozių; iii) naujoje pakuotėje aiškiai nurodoma, kas perpakavo gaminį, ir gamintojo vardas, atspausdintas taip, kad žmogus, turintis normalų regėjimą ir turintis įprastą dėmesingumą, galėtų suprasti; iv) perpakuoto produkto pateikimas negali pakenkti prekių ženklo ir jo savininko reputacijai; taigi pakuotė neturi būti brokuota, nekokybiška ar netvarkinga; v) importuotojas praneša prekių ženklo savininkui prieš parduodant perpakuotą gaminį ir paprašius pateikia jam perpakuoto produkto pavyzdį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja visos nurodytos sąlygos, išskyrus sąlygą dėl dirbtinio rinkų skaidymo, nes teismas nusprendė, kad iš atsakovės pateiktų įrodymų negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog atsakovė dėl objektyvių priežasčių privalėjo pervadinti ir perpakuoti vaistinius preparatus.

28.6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nesilaikė ESTT praktikoje nacionaliniams teismams suformuluotos pareigos ir vadovavosi neaktualia ESTT praktika. Apeliacinės instancijos teismas visą įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei, paneigdamas ESTT suformuotą pareigą nacionaliniam teismui nustatyti vaistų gamintojo poreikį tuos pačius vaistinius preparatus skirtingose valstybėse ženklinti skirtingais prekių ženklais, nors tai turi esminę reikšmę, vertinant dirbtinio rinkų skaidymo sąlygą. Tokiu būdu, vaistų gamintojui negalint pateikti nė vienos objektyvios priežasties dėl poreikio skirtingose valstybėse prekiauti skirtingais prekių ženklais pažymėtais tais pačiais vaistiniais preparatais bei esant išskirtinai skirtingai vaistinio preparato kainai, toks teismo elgesys yra visiškai nepateisinamas.

28.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ESTT 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu byloje C-297/15, nes šioje byloje ESTT pasisakė ne dėl dirbtinio rinkų skaidymo sąlygos, kai vaistų gamintojas skirtingose valstybėse tą patį vaistinį preparatą pardavinėja skirtingais pavadinimais, o dėl situacijos, kai vaistinis preparatas pakartotinai paženklinamas tuo pačiu prekių ženklu, nes valstybės rinkos segmente neįmanoma pardavinėti vaistinių preparatų tokio dydžio pakuotėmis, kokios yra importuojamos. Taigi, nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės bei ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Be to, šiuo atveju teismas privalėjo vertinti ne aplinkybes, ar lygiagretus importuotojas negali patekti į ribotą rinkos dalį, ar šiam patekti draudžiama remiantis teisės aktais, o tai, ar valstybėje egzistavo aplinkybės, trukdžiusios veiksmingai patekti į valstybės narės rinkas.

28.8. Ieškovė yra nesąžininga ir savo veiksmais siekia skaidyti rinkas, leisdama kitiems verslo subjektams importuoti vaistinius preparatus tik tuo pavadinimu, kuriuo ji pati niekada nesinaudojo ir kuris yra visiškai nežinomas Lietuvos rinkoje. Tai pagrindžia aplinkybė, kad nors ieškovė Lietuvoje niekuomet neprekiavo vaistiniais preparatais pavadinimu „Letrox“, tačiau, pradėjus šią civilinę bylą, įregistravo dar vieną prekių ženklą „LETROX“, t. y. analogišką jau registruotajam, tik didžiosiomis raidėmis, siekdama dirbtinai išvengti reikalavimo pateikti įrodymus, jog per penkerių metų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo ženklą iš tikrųjų naudojo prekėms ar paslaugoms, kurioms jis užregistruotas, žymėti. Tokie veiksmai, kuriais to paties ženklo pakartotinis registravimas vien tam, kad būtų pratęstas formalus ženklo apsaugos laikotarpis, nors ženklas iš tikrųjų nėra naudojamas, pagal Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktiką laikytini nesąžiningu prekių ženklo paraiškos pateikimu.

28.9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei pareigą įrodyti, kad buvo objektyviai būtina perpakuoti ir pervadinti vaistinius preparatus. Šiuo atveju teismas, padarydamas tokią išvadą, įvertino tik tris byloje pateiktus įrodymus, nesiremdamas kitais atsakovės byloje pateiktais reikšmingais įrodymais. Byloje atsakovė laikyta neįvykdžiusia savo įrodinėjimo pareigos, nors tie patys proceso dalyvio pateikti įrodymai patvirtina, jog šis net objektyviai jų pateikti daugiau negali.

28.10. Apeliacinės instancijos teismas nevertino visų ieškovės ir atsakovės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog egzistavo objektyvios aplinkybės pervadinti bei perpakuoti vaistinius preparatus, o kitų įrodymų, t. y. rinkos tyrimų, atsakovė net objektyviai pateikti negalėjo. Atsakovė teikė daugybę kitų įrodymų, pagrindžiančių, jog: i) ieškovė beveik 25 m. Lietuvos rinkoje buvo vienintelė vaistinio preparato tiekėja; ii) iki 2010 m. vaistinių preparatų receptai buvo išrašomi ne veikliosios medžiagos pavadinimu, o vaisto pavadinimu, tad per šį laikotarpį pacientai, farmacininkai bei gydytojai priprato prie konkretaus vaistinio preparato konkrečiu pavadinimu; iii) vaistinis preparatas levotiroksino natrio druska yra hormoninis vaistinis preparatas, skirtas skydliaukės hormono levotiroksino trūkumui atstatyti ir (arba) skydliaukės veiklos įtampai sumažinti, prie jo vartotojų pripratimas yra itin reikšmingas, vertinant jo galimybes sėkmingai patekti į rinką, kadangi šis vaistas yra skiriamas visam likusiam paciento gyvenimo laikui; iv) levotiroksino natrio druskos naudojimas priklauso išimtinai nuo gamintojo (prekių ženklo savininko), kadangi tai pakeitus reikia koreguoti dozes bei atlikti tyrimus; v) nors nagrinėjamu atveju vaistiniai preparatai „Letrox“ ir „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ yra identiški (tapatūs), to paties gamintojo (pagaminti tame pačiame fabrike) ir pacientai, pradėję gydymą „L-Thyroxin Berlin-Chemie“ vaistiniu preparatu, galėtų tęsti gydymą naudodami „Letrox“, nekeičiant ir nekoreguojant dozės, tačiau pasaulinė praktika įrodo, jog pacientai vaistinio preparato „Letrox“ nesirinktų, o gydytojai ir farmacininkai šio preparato nesiūlytų, nes būtų baiminamasi kitos hormono koncentracijos ir poreikio iš naujo sureguliuoti dozę.

28.11. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovės pateiktų įrodymų, kad vaistinių tinklai atsisakė pardavinėti vaistinį preparatą pavadinimu „Letrox“, suvokdami pacientų reakcijas į jiems nežinomo pavadinimo vaistinį preparatą. Vien aplinkybė, kad vaistinių tinklai atsisako prekiauti vaistiniu preparatu eksporto šalies pavadinimu, pagrindžia, jog atsakovė objektyviai negalėjo veiksmingai patekti į rinką ir vaistinio preparato originaliu pavadinimu net negalėjo pasiūlyti vartotojams.

28.12. ESTT praktikoje pažymima, kad būtinumo sąlyga nagrinėtina atsižvelgiant į prekybos importo valstybėje metu buvusias aplinkybes, dėl kurių egzistuoja objektyvi būtinybė pervadinti ir perpakuoti lygiagrečiai importuojamus vaistinius preparatus tam, kad lygiagretus importuotojas galėtų veiksmingai patekti į importo valstybės narės rinką. Taigi, nacionaliniai teismai turi vertinti ne tik importo valstybės taisykles, bet ir praktiką: vaistų kompensavimo sistemą, kuri lemia išlaidų už vaistus apmokėjimą pagal atitinkamas pakuotes; vyraujantį vaistų skyrimą, atsižvelgiant į patvirtintas standartines pakuotes, rekomenduojamas asmens sveikatos priežiūros specialistų ar farmacininkų, atitinkamai privalo būti įvertinama ir tai, ar importo valstybės narės rinkoje, ar žymioje jos dalyje vyrauja reikšmingos dalies vaistinių preparatų vartotojų (pacientų) neigiamas požiūris ar nusistatymas dėl perženklintų vaistinių preparatų pakuočių, o tai taip pat pagal ESTT praktiką laikytina kliūtimi lygiagrečiam importuotojui veiksmingai patekti į valstybės narės rinką (ESTT 2002 m. balandžio 23 d. prejudicinis sprendimas byloje Boehringer Ingelheim, C-143/00, 46, 51–54 punktai; taip pat 1996 m. liepos 11 d. prejudicinis sprendimas byloje Bristol-Myers Squibb ir kt., sujungtos bylos C-427/93, C-429/93 ir C-436/93, 79 punktas; 2002 m. balandžio 23 d. prejudicinis sprendimas byloje Merck, Sharp & Dohme GmbH prieš Paranova Pharmazeutika Handels GmbH, C-443/99, 26 ir 31 punktai).

29. Ieškovė „Berlin-Chemie AG“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi ESTT suformuluotų sąlygų ir naujos nesąžiningumo prezumpcijos nesukūrė. Todėl atsakovė nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas vieną iš sąlygų – objektyvią būtinybę pervadinti ir perpakuoti lygiagrečiai importuojamus vaistus – vertino laikydamasis ESTT praktikoje nustatytų tokios sąlygos vertinimo kriterijų, be kita ko, atsižvelgdamas į lygiagrečiai importuojamų vaistų kainą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovė ginčo vaistinius preparatus Lietuvoje parduoda už tokią pat kainą kaip ir ieškovė, todėl pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog egzistuoja objektyvi būtinybė pervadinti ginčo vaistinius preparatus ir perpakuoti juos į naują pakuotę.

29.2. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės taikomą lygiagrečiai importuojamų ginčo vaistų kainą, de facto (faktiškai) sukūrė šeštąją sąlygą ir taip nukrypo nuo ESTT praktikos. ESTT yra pažymėjęs, kad prekių ženklo savininko teisė prieštarauti tam, kad lygiagretus importuotojas prekiautų jo prekių ženklu pažymėtomis ir perpakuotomis prekėmis, negali būti ribojama, jei pirminio prekių ženklo pakeitimu kitu to paties savininko prekių ženklu siekiama vien ekonominės naudos, pavyzdžiui, kai ūkio subjektas nori pasinaudoti referencinio vaisto prekių ženklo reputacija arba priskirti prekę prie pelningesnių prekių kategorijos.

29.3. Priešingai nei teigia atsakovė, ESTT praktikoje vaistinio preparato kaina turi teisinę reikšmę vertinant pirmosios sąlygos (objektyvios būtinybės pervadinti lygiagrečiai importuojamus vaistus) buvimą, nes pagal formuojamą praktiką pripažįstama, kad nėra objektyvios būtinybės pervadinti lygiagrečiai importuojamus vaistus, jei tokiu pervadinimu siekiama vien ekonominės naudos, ką, be kita ko, gali parodyti lygiagrečiai importuojamų vaistų kaina. Kadangi atsakovė neįrodė, kad pacientai nesirinktų, o vaistininkai nesiūlytų nepervadinto ir neperpakuoto į naują pakuotę ginčo vaistinio preparato (net jeigu jis būtų pigesnis už ieškovės parduodamą vaistinį preparatą), darytina išvada, jog ginčo vaistų pavadinimas keičiamas siekiant tikslo gauti išimtinai didžiausią pelną.

29.4. Atsakovė taip pat nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sukūrė naują nesąžiningumo prezumpciją, kurios nėra nei nacionaliniuose, nei Europos Sąjungos teisės aktuose ar teismų praktikoje. Remiantis ESTT praktika, lygiagrečiai importuojamo vaisto perpakavimas (pervadinimas) yra leistinas, kai lygiagretus importuotojas įrodo visas penkias sąlygas. Taigi, ESTT praktikoje nustatyta sąlygų nebuvimo prezumpcija, kurią turi paneigti lygiagretus importuotojas.

29.5. Atsakovė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo ESTT praktikos ir taip pažeidė CPK 3 straipsnio 5 dalį, iš tikrųjų kelia fakto, o ne teisės taikymo ir aiškinimo klausimus. Taip atsakovė siekia, kad byloje jos pateikti įrodymai, neva patvirtinantys pirmosios sąlygos buvimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo būtų iš naujo įvertinti ir jų pagrindu būtų padaryta kita išvada (nustatyta kita faktinė aplinkybė), nei padarė apeliacinės instancijos teismas. Atsakovė, tvirtindama, kad apeliacinės instancijos teismas prie visų penkių sąlygų de facto (faktiškai) sukūrė šeštąją sąlygą dėl kainos, siekia sukurti klaidingą įspūdį, jog atsakovės vaistų kainos klausimas yra susijęs su teisės aiškinimu ir taikymu, nors iš tikrųjų tai yra fakto klausimas. Nustatymas, ar egzistuoja objektyvi būtinybė perpakuoti vaistus, yra fakto klausimas.

29.6. Remiantis ESTT praktika, tam, kad būtų įrodyta pirmoji sąlyga – objektyvi būtinybė pervadinti lygiagrečiai importuojamus vaistus, turi būti įrodyta, jog egzistuoja arba teisinė, arba praktinė kliūtis, dėl kurios nepervadintas lygiagrečiai importuojamas vaistas negalėtų veiksmingai pateikti į rinką. Neįrodžius tokių kliūčių buvimo automatiškai preziumuojama, kad lygiagrečiai importuojamų vaistų pervadinimu siekiama tik komercinio pranašumo. Taip yra dėl to, kad lygiagretaus importuotojo komercinis pranašumas pervadinant lygiagrečiai importuojamus vaistus pasireiškia vien tuo, jog lygiagrečiam importuotojui nereikia imtis rinkodaros, pardavimo ir kitų veiksmų, kurių paprastai imamasi įvedant naują produktą į rinką, kad būtų pritraukiami importuojamu produktu suinteresuoti subjektai.

29.7. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apribojo galimybę lygiagretiems importuotojams konkuruoti kainos požiūriu. Skundžiamame sprendime kainos klausimas buvo analizuojamas tik vertinant lygiagretaus importuotojo galimybes keisti lygiagrečiai importuojamo vaisto pavadinimą be prekių ženklo savininko sutikimo. Tuo tarpu santykis tarp lygiagretaus importuotojo taikomų kainų ir analogiškų referencinių vaistų kainų lygiagrečiam importuotojui neatliekant neteisėtų prekių ženklo savininko teises pažeidžiančių veiksmų skundžiamame sprendime nebuvo analizuojamas.

29.8. Remiantis ESTT praktika, vertinant prekių ženklo savininko teisę prieštarauti vaisto pervadinimui, t. y. vertinant, ar prieštaravimas neskaido Europos Sąjungos rinkos, turi būti analizuojami objektyvūs veiksniai (objektyvi būtinybė pervadinti vaistus); tuo tarpu subjektyvūs veiksniai (priežastys, kodėl naudojami skirtingi vaistų pavadinimai tam pačiam vaistui) neturi būti vertinami. Iš apeliacinės instancijos sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje buvo įvertintos būtent tos aplinkybės, kurios ir turėjo būti įvertintos remiantis aktualia ESTT praktika, konkrečiai – ESTT sprendimu byloje Pharmacia & Upjohn SA, C-379/97. Nurodytoje byloje ESTT konstatavo, kad objektyvi būtinybė pervadinti lygiagrečiai importuojamus vaistus gali būti pateisinama arba teisinėmis, arba praktinėmis kliūtimis lygiagrečiai importuojamiems vaistams be pervadinimo patekti į Lietuvos rinką.

29.9. ESTT praktika neįtvirtina pareigos nustatyti aplinkybes dėl skirtingo to paties vaistinio preparato ženklinimo skirtingose valstybėse, todėl apeliacinės instancijos teismas proceso teisės normų nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nenukrypo. ESTT sprendimai ir generalinio advokato nuomonė, kuriuos nurodo atsakovė, teigdama, kad ESTT praktika nustato pareigą nacionaliniams teismams nustatyti aplinkybes dėl skirtingo to paties vaistinio preparato ženklinimo skirtingose valstybėse, buvo priimti 1977–1978 m. Tačiau atsakovė ignoruoja vėlesnę ESTT praktiką, kurioje atsakant į prejudicinį klausimą, susijusį būtent su atsakovės nurodomu ESTT 1978 m. spalio 11 d. sprendimu byloje Centrafarm prieš American Home Products Corporation, C-3/78, yra išaiškinta, jog nustatydami pirmąją sąlygą nacionaliniai teismai neprivalo nustatyti aplinkybių dėl skirtingo to paties vaistinio preparato ženklinimo skirtingose valstybėse (lot. lex posterior derogat legi priori).

29.10. Pagal ESTT praktiką, siekis dirbtinai skaidyti rinką negali būti preziumuojamas prekių ženklo savininko teisių pažeidimo atvejais, kaip nagrinėjamu atveju, kai lygiagretus importuotojas pakeičia ketinamo lygiagrečiai importuoti vaisto pavadinimą ir sukuria naują pakuotę, tačiau neįrodo objektyvios šių veiksmų būtinybės. Tik nustačius objektyvių priežasčių pervadinti vaistą buvimą konstatuojama, jog prekių ženklo savininko prieštaravimas vaistų pervadinimui gali būti požymis, kad prekių ženklo savininkas siekia dirbtinai skaidyti rinką. Tuo tarpu faktas, kad vaisto gamintojas naudoja skirtingus pavadinimus tam pačiam vaistui skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, jokios teisinės reikšmės tokio pobūdžio bylose neturi.

29.11. Be to, skirtingi pavadinimai Vengrijoje ir Lietuvoje buvo pradėti naudoti 1990–1993 m., kai nei Lietuva, nei Vengrija nebuvo ES šalys (jos Europos Sąjungos šalimis tapo tik 2004 m.) ir ieškovė net teoriškai negalėjo turėti atsakovės dirbtinai iškelto tikslo skaidyti Europos Sąjungos rinką. Atsakovės nuomonė apie tariamą ieškovės nesąžiningumą ir siekį skaidyti rinką remiantis aplinkybe, jog ieškovė šalia prieš daug metų Lietuvoje įregistruoto prekių ženklo „Letrox“ įregistravo prekių ženklą „LETROX“, yra teisiškai nereikšminga ir paminėta tik turint tikslą diskredituoti ieškovę.

29.12. Atsakovės teiginiai apie ieškovės tariamą dirbtinį rinkos skaidymą dėl jos taikomos skirtingos kainodaros tapatiems vaistams skirtingose ES valstybėse narėse yra teisiškai nereikšmingi, nes: i) tai nėra aplinkybė, kuri turi reikšmės vertinant siekį dirbtinai skaidyti rinką bylose dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo lygiagrečiam importuotojui keičiant importuojamo vaisto pavadinimą (prekių ženklą); ii) kainų skirtumai tarp valstybių narių yra daugiausia nulemti specifinio farmacijos sektoriaus reguliavimo. Lygiagretus importas būtent ir egzistuoja dėl skirtingų kainų tam pačiam vaistui skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse buvimo. Kitu atveju importuotojai neturėtų prasmės lygiagrečiai importuoti vaistus.

29.13. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas sąlygą dėl dirbtinio rinkos skaidymo (pirmosios sąlygos), vadovavosi neaktualia ESTT praktika, kurios ratio decidendi nesutampa su nagrinėjama byla, yra teisiškai nereikšminga, nes ji neturėjo esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas vertino, ar egzistuoja teisinės kliūtys lygiagrečiai importuojamiems ginčo vaistams be pervadinimo bei perpakavimo į naują pakuotę patekti į Lietuvos rinką, ir konstatavo, kad jų nėra. Taip pat teismas vertino, ar egzistuoja praktinės kliūtys lygiagrečiai importuojamiems ginčo vaistams be pervadinimo bei perpakavimo į naują pakuotę patekti į Lietuvos rinką, ir konstatavo, kad jų taip pat nėra. Tokį vertinimą apeliacinės instancijos teismas atliko aiškindamasis, ar egzistuoja galimybė ginčo vaistiniams preparatams patekti į ribotą Lietuvos rinkos dalį. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad buvo įvertintos būtent tos aplinkybės, kurios ir turėjo būti įvertintos remiantis bylai aktualia ESTT praktika.

29.14. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovės kasaciniame skunde nurodytų įrodymų, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas jų apskritai nevertino, nes sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo. Aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nepalankus atsakovei, nereiškia, jog sprendimas priimtas neįvertinus įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino faktinių aplinkybių ir įrodymų visumą. Atsakovė, pasinaudodama tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į dalį įrodymų, kelia ne teisės aiškinimo ar taikymo, o fakto klausimus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

30. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).

31. Šioje byloje tarp ieškovės ir atsakovės kilęs ginčas dėl atsakovės teisės perpakuoti lygiagrečiai iš Vengrijos į Lietuvą importuojamus ieškovės pagamintus ir į rinką išleistus vaistinius preparatus su veikliąja medžiaga levotiroksino natrio druska, skirta skydliaukės hormono levotiroksino trūkumui panaikinti ir (arba) skydliaukės veiklos įtampai sumažinti. Teismų nustatyta, kad šiuos vaistinius preparatus ieškovė pardavinėja Vengrijoje ir Lietuvoje skirtingais pavadinimais.

32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra suformulavęs principus, susijusius su prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigimu paralelinio vaistų importo atveju (1996 m. liepos 11 d. sprendimas Bristol-Myers Squibb ir kt., C‑427/93, C‑429/93 ir C‑436/93, 79 punktas, ir 2007 m. balandžio 26 d. sprendimas Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, 32 punktas). Remiantis šia jurisprudencija, prekių ženklo savininkas gali teisėtai užprotestuoti tolimesnę prekybą valstybėje narėje vaistiniu preparatu, importuotu iš kitos valstybės narės, jei importuotojas prekę perpakavo ir ją iš naujo paženklino prekių ženklu, nebent: pirma, įrodoma, jog prekių ženklo savininko naudojimasis prekių ženklo suteiktomis teisėmis tam, kad užprotestuotų prekybą perpakuotomis šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, prisidėtų prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo; antra, įrodoma, jog perpakavimas negali paveikti originalios pakuotėje esančios prekės būklės; trečia, ant pakuotės aiškiai nurodomas prekės perpakuotojas ir jos gamintojas; ketvirta, perpakuotos prekės pateikimas neturi būti toks, kad pakenktų prekių ženklo ir jo savininko geram vardui; taigi etiketė negali turėti trūkumų, būti prastos kokybės ar netvarkinga, penkta, prieš pateikdamas perpakuotas prekes į rinką importuotojas turi įspėti prekių ženklo savininką ir jo prašymu turi jam pateikti tokios prekės pavyzdį. Šios nurodytos penkios sąlygos, trukdančios, jei yra įvykdytos, prekių ženklo savininkui teisėtai užprotestuoti tolimesnę prekybą atitinkama preke, taikomos tik tada, jei importuotojas perpakavo prekę (ESTT 2018 m. gegužės 17 d. prejudicinis sprendimas byloje Junek Europ-Vertrieb GmbH prieš Lohmann & Rauscher International GmbH & Co. KG, C-642/16, 27–28 punktai).

33. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta ir šalių neginčijama, kad atsakovė pagrindė antrosios–penktosios sąlygų, kurioms esant galimas vaistinio preparato, lygiagrečiai importuoto iš kitos valstybės narės, perpakavimas, buvimą. Byloje išsiskyrė šalių ir teismų pozicijos dėl pirmosios sąlygos – prekių ženklo savininko naudojimosi prekių ženklo suteiktomis teisėmis tam, kad užprotestuotų prekybą perpakuotomis šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, prisidedant prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo, – vertinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas sudaro tik pirmiau nurodytos pirmosios sąlygos vertinimas.

Dėl

34. Byloje kilo klausimas, ar nagrinėjamu atveju ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, naudojimasis prekių ženklo suteiktomis teisėmis tam, kad užprotestuotų prekybą perpakuotomis šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo ir ar atsakovei egzistavo objektyvus būtinumas perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai iš Vengrijos į Lietuvą importuojamą tą patį vaistinį preparatą.

35. Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (nauja redakcija) (toliau – Prekių ženklų direktyva 2015/2436) 15 straipsnyje reglamentuojamas prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti juo žymėti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su savininko sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į Sąjungos rinką. Tai netaikoma, jeigu savininkas turi teisėtų priežasčių prieštarauti tolesniam prekių komercializavimui, ypač jei po išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė (Prekių ženklų direktyvos 2015/2436 15 straipsnio 2 dalis). Iš esmės analogiškos taisyklės įtvirtintos 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas 2017/1001) 15 straipsnyje.

36. Prekių ženklų direktyvos 2015/2436 15 straipsnyje nustatytos taisyklės perkeltos į nacionalinę teisę ir yra įtvirtintos PŽĮ 19 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad ženklo savininkas neturi teisės uždrausti ženklu žymėti prekių, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į Europos Sąjungos rinką. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu ženklo savininkas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės toliau būtų komercializuojamos (naudojamos siekiant gauti pelną), ypač jeigu po jų išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė (PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis).

37. Minėta Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata yra susijusi su laisvu prekių judėjimu, kaip vienu iš esminių Europos Sąjungos principų, kuriant ir plėtojant vidaus rinką. Šis principas reiškia, kad valstybėse narėse turi būti pašalintos visos kliūtys (tokios kaip muito mokesčiai, kiekybiniai prekybos apribojimai, lygiaverčio poveikio priemonių panaikinimas), kad būtų sukurta Europos Sąjungos vidaus rinka, kurioje prekės galėtų judėti taip pat laisvai, kaip jos juda nacionalinėje rinkoje (Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 34–35 straipsniai, taip pat Grigienė, J., ir kiti. Prekės ženklo apsauga, vykdant vaistinių preparatų lygiagretų importą. Vytauto Didžiojo universitetas. Teisės apžvalga (Law review) 2 (24), 2021, p. 37).

38. Teisės doktrinoje pažymima, kad laisvo prekių judėjimo principu yra grindžiama lygiagretaus importo veikla. Vaistinių preparatų lygiagretus importas vyksta dėl skirtingų vaistų kainų skirtingose valstybėse, t. y. lygiagretus importuotojas įsigyja vaistinį preparatą valstybėje narėje, kurioje produktas pardavinėjamas mažesne kaina, ir importuoja į valstybę narę, kurioje tas pats vaistinis preparatas pardavinėjamas didesne kaina. Lygiagrečiai importuojant vaistinius preparatus į importuojančias valstybes nares, lygiagrečiam importuotojui kyla poreikis pakoreguoti vaistinio preparato pakuotes, pritaikant jį importuojančios valstybės nacionalinei rinkai, pavyzdžiui, dėl vaistinių preparatų pakuočių ženklinimui taikomų nacionalinės kalbos reikalavimų (Grigienė, J., ir kiti. Prekės ženklo apsauga, vykdant vaistinių preparatų lygiagretų importą. Vytauto Didžiojo universitetas. Teisės apžvalga (Law review) 2 (24), 2021, p. 37–38). Vykdant lygiagretų vaistinių preparatų importą turi būti užtikrinama ne tik balansas tarp laisvo prekių judėjimo ir prekių ženklo savininko teisių apsaugos, bet ir vertinamas pacientų saugumas bei visuomenės sveikatos užtikrinimas (Grigienė, J., ir kiti. Prekės ženklo apsauga, vykdant vaistinių preparatų lygiagretų importą. Vytauto Didžiojo universitetas. Teisės apžvalga (Law review), 2 (24), 2021, p. 54).

39. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad lygiagretus vaistų importas svarbus dėl kelių itin reikšmingų priežasčių. Pirma, lygiagretus importas gali suteikti daugiau galimybių vartotojams, kuriems reikalingi vaistai, šių įsigyti už prieinamą kainą: importuodami vaistus iš šalių, kuriose jie yra pigesni, lygiagretūs importuotojai gali juos parduoti už mažesnę kainą, todėl vaistai tampa prieinamesni asmenims, kurie kitu atveju turėtų sunkumų juos įsigyjant, ypač įsigyjant brangių vaistų, taip pat vaistų tose šalyse, kuriose vaistų kaina yra didelė arba kuriose tam tikrų vaistų tiekimas yra ribotas. Antra, lygiagretus importas didina konkurenciją vaistų rinkoje, taip pat skatina vaistų gamintojus ir pagrindiniame tiekimo kanale veikiančius subjektus didinti savo prekių konkurencingumą. Didesnė konkurencija taip pat gali paskatinti farmacijos įmones diegti naujoves ir kurti naujus produktus, tobulinti esamus preparatus. Trečia, lygiagretus importas stiprina ir diversifikuoja tiekimo grandinę, tokiu būdu sumažina tiekimo grandinės sutrikimų riziką ir užtikrina stabilesnį ir patikimesnį vaistų tiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-969/2023, 103 punktas).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovė į teismą kreipėsi dėl jos, kaip prekių ženklo savininkės, teisių į jai priklausantį prekių ženklą apsaugos, šioje byloje kilęs ginčas yra susijęs ne tik su prekių ženklo savininko teisių apsauga, bet ir su veiksmingos konkurencijos vaistų rinkoje užtikrinimu.

41. ESTT jurisprudencijoje pažymima, kad prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo prisidedama, kai prekių ženklo savininkas, skirtingose valstybėse narėse prekiaujantis tapačiu skirtingu prekių ženklu pažymėtu vaistu (priklausomai nuo to, kokioje valstybėje narėje prekiaujama šiuo vaistu), prieštarauja, jog prekių ženklas, naudojamas eksporto valstybėje narėje, būtų pakeistas prekių ženklu, kurį šis savininkas naudoja importo valstybėje narėje, jeigu toks pakeitimas yra objektyviai būtinas tam, kad lygiagretus importuotojas galėtų prekiauti tuo vaistu pastarojoje valstybėje narėje (ESTT 1999 m. spalio 12 d. prejudicinis sprendimas byloje Upjohn, C‑379/97, 19 ir 38–40 punktai). Taigi, teismas, nagrinėdamas prekių ženklo savininko pareikštą ieškinį dėl galimo jo teisių į tam tikrą prekių ženklą pažeidimo, turi atsižvelgti ir įvertinti, ar prekių ženklo savininko prieštaravimas lygiagrečiam importuotojui perpakuoti tą pačią prekę, kuria prekių ženklo savininkas kitoje valstybėje narėje prekiauja kita pakuote ir pavadinimu, neprieštarauja vienai pagrindinių ES laisvių – laisvam prekių judėjimui – ir taip neiškreipia konkurencijos ES vaistų rinkoje, t. y. ar egzistuoja objektyvus būtinumas lygiagrečiam importuotojui perpakuoti vaistinį preparatą, siekiant veiksmingai įeiti į rinką.

42. Suprantama, tai savaime nereiškia, kad turi būti paneigiamos ieškovės, kaip atitinkamų prekių ženklų savininkės, teisės, kai jomis naudojamasi pagal jų paskirtį. Kaip nurodoma ir teisės doktrinoje, kiekvienas vaistinių preparatų gamintojas sprendžia, ar tą patį produktą skirtingose valstybėse narėse žymėti tuo pačiu prekių ženklu ar skirtingu prekių ženklu (Grigienė, J., ir kiti. Can a Parallel Importer Rebrand Pharmaceutical Products in the EU? Tallinn University of Technology. Baltic Journal of European Studies, 9(1)(26), 2019, p. 62). Tačiau tokiais atvejais, be kita ko, atsižvelgiant į šios nutarties 32 punkte nurodytas sąlygas, būtinas perpakuoti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą, svarbu atsakyti į klausimą, ar ieškovės siekiami taikyti (ir apeliacinės instancijos teismo patvirtinti) laisvo prekių judėjimo ribojimai teisinių ir faktinių bylos aplinkybių kontekste yra proporcingi (nes tai tiesiogiai įtakoja konkurenciją), ir jais nėra dirbtinai padalijama rinka tarp valstybių narių.

43. Nagrinėjamu atveju šalys skirtingai vertina objektyvųjį būtinumą atsakovei perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai iš Vengrijos į Lietuvą importuojamą tą patį vaistinį preparatą, kuriuo Lietuvoje ieškovė prekiauja kitu pavadinimu. Ieškovė byloje laikosi pozicijos, kad atsakovė, be jos sutikimo perpakuodama ir pervadindama į Lietuvos rinką iš Vengrijos lygiagrečiai importuojamą tą patį vaistinį preparatą, pažeidžia ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, išimtines teises į prekių ženklą, siekdama komercinio pranašumo. Tuo tarpu atsakovė iš esmės laikosi pozicijos, kad ieškovė savo veiksmais siekia skaidyti rinkas, kitiems verslo subjektams leisdama importuoti tuos pačius vaistinius preparatus, kurie jau buvo išleisti į Europos ekonominės erdvės bendrijos rinką tik tuo pavadinimu, kuriuo ieškovė Lietuvoje niekada nesinaudojo ir kuris šioje valstybėje visiškai nežinomas, taip užkirsdama kelią lygiagrečiam importuotojui veiksmingai patekti į Lietuvos rinką.

44. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, nusprendė, kad ieškovės reikalavimas tiekti į Lietuvos rinką levotiroksino vaistus originalia pakuote sudarytų sąlygas galutiniams vaisto vartotojams abejoti vaisto autentiškumu, nes pažeidus pakuotę (tam, kad būtų pakeistas reikalavimus atitinkantis pakuotės lapelis) ant originalios ir jau pažeistos apsaugos priemonės turėtų būti užklijuojama nauja apsaugos priemonė. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos rinkos pasitraukė ir buvo išbrauktas iš kompensuojamųjų vaistų kainyno kito lygiagretaus importuotojo į Lietuvą tiekiamas vaistas, kurio priemoka kompensuojamųjų vaistų kainyne buvo žemiausia, t. y. pacientams vaistinėje jis buvo siūlomas su mažiausia priemoka.

45. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės veiksmai galėtų būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais tik tada, jeigu atsakovė įrodytų, kad Lietuvoje negalima (draudžiama) vaistiniais preparatais prekiauti toje pačioje pakuotėje, kokioje jais prekiaujama Vengrijoje, arba kad prekės neperpakavus ir nepervadinus jos prekyba būtų galima tik ribotoje Lietuvos rinkos dalyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, jog prekyba originalia, Vengrijoje naudojama pakuote, jos neperpakavus ir nepakeitus pavadinimo, Lietuvoje būtų negalima (neįmanoma). Anot apeliacinės instancijos teismo, atsakovės pasirinkta verslo taktika, kai ji kelis kartus pigiau įsigytą vaistinį preparatą Lietuvos rinkoje pardavinėja už tą pačią kaip ir ieškovė kainą, nėra naudinga galutiniams vartotojams, todėl pačios atsakovės veiksmai gali būti laikomi priežastimi, dėl kurios jos patekimas į rinką nėra toks veiksmingas, kokio ji norėtų ir siektų.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą ESTT praktiką, taip pat kilusio ginčo pobūdį ir byloje teismų nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais. Visų pirma, ESTT yra nusprendęs, jog savininko prieštaravimas, kad vaistai būtų perpakuoti, prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo, kai šis perpakavimas yra būtinas, kad lygiagrečiai importuota preke būtų galima prekiauti importo valstybėje narėje (ESTT 2007 m. balandžio 26 d. prejudicinis sprendimas byloje Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, 18 punktas).

47. Tokiu atveju būtina atsižvelgti į prekybos importuojančioje valstybėje narėje metu vyraujančias aplinkybes, dėl kurių perpakavimas yra objektyviai būtinas, kad lygiagretus importuotojas galėtų pateikti vaistinį preparatą į šios valstybės rinką. Prekių ženklo savininko prieštaravimas perpakavimui yra nepagrįstas, jei jis trukdo importuojamam produktui veiksmingai patekti į tos valstybės rinką. Ši būtinybės sąlyga yra įvykdyta, kai importo valstybėje narėje teisės aktai arba praktika trukdo šios valstybės rinkoje prekiauti minėtomis prekėmis tokioje pačioje pakuotėje, kurioje jomis prekiaujama eksporto valstybėje narėje (ESTT 1999 m. spalio 12 d. prejudicinis sprendimas byloje Upjohn, C‑379/97, 37–39 ir 43 punktai). Taigi, kaip pagrįstai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo ieškovė, vertinant būtinumo perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato egzistavimą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar importo valstybėje narėje egzistuoja teisinės ir praktinės kliūtys, trukdančios lygiagrečiam importuotojui veiksmingai patekti į rinką.

48. ESTT yra nusprendęs, kad teisės į prekių ženklą yra esminis neiškreiptos konkurencijos sistemos, kurią siekiama sukurti Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo, elementas. Tokioje sistemoje įmonės turi sugebėti pritraukti ir išlaikyti klientus savo gaminių ar paslaugų kokybe, o tai įmanoma tik dėl skiriamųjų ženklų, leidžiančių juos atpažinti. Kad prekių ženklas galėtų atlikti šią funkciją, jis turi būti garantija, jog visi juo pažymėti gaminiai buvo pagaminti kontroliuojant vienai įmonei, kuriai gali būti priskirta atsakomybė už jų kokybę (ESTT 1990 m. spalio 17 d. prejudicinis sprendimas byloje SA CNL-SUCAL NV prieš HAG GF AG, C-10/89, par. 13; 1994 m. birželio 22 d. prejudicinis sprendimas IHT Internationale Heiztechnik GmbH ir Uwe Danzinger prieš Ideal-Standard GmbH ir Wabco Standard GmbH, C-9/93, par. 37, 45).

49. Taigi, pagrindinis prekių ženklo tikslas – užtikrinti prekių ženklo savininkui teisę naudoti savo prekių ženklą produktams pirmą kartą išleidžiamiems į rinką. Esminė prekių ženklo paskirtis – garantuoti vartotojams tam tikru prekių ženklu pažymėto produkto kilmę. Savininko prekių ženklo naudojimas, neatitinkantis šio reikalavimo, gali neatitikti pirmiau minėtų nuostatų ir todėl gali būti laikomas nesąžiningu valstybių narių tarpusavio prekybos ribojimu, kurį draudžia Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo. Taip yra tuomet, kai nustatoma, kad prekių ženklo savininko naudojimasis teise į prekių ženklą, atsižvelgiant į jo pasirinktą rinkodaros sistemą, prisidės prie dirbtinio rinkų padalijimo tarp valstybių narių (ESTT 1978 m. gegužės 23 d. prejudicinis sprendimas byloje Hoffmann-La Roche & Co. AG prieš Centrafarm Vertriebsgesellschaft Pharmazeutischer Erzeugnisse mbH, C-102/77, par. 7; 1981 m. gruodžio 3 d. prejudicinis sprendimas byloje Pfizer Inc. prieš Eurim-Pharm GmbH, C-1/81, par. 7; 1990 m. spalio 17 d. prejudicinis sprendimas byloje SA CNL-SUCAL NV prieš HAG GF AG, C-10/89, par. 33).

50. Teisėmis į prekių ženklą nėra siekiama leisti jų savininkams dirbtinai pasidalyti nacionalines rinkas ir taip skatinti kainų skirtumus tarp valstybių narių. Nors, ypač farmacijos rinkoje, tokie kainų skirtumai gali atsirasti dėl veiksnių, kurių prekių ženklų savininkai nekontroliuoja, pavyzdžiui, skirtingų valstybių narių taisyklių dėl didžiausių kainų nustatymo, vaistų didmenininkų ir vaistinių pelno maržos, arba didžiausios medicininių išlaidų sumos, kuri gali būti kompensuojama pagal sveikatos draudimo sistemas, iškraipymus, atsiradusius dėl skirtingų kainodaros taisyklių vienoje valstybėje narėje, turi ištaisyti Europos Sąjungos valdžios institucijos, o ne kita valstybė narė, taikanti priemones, kurios yra nesuderinamos su laisvu prekių judėjimu (ESTT 1974 m. spalio 31 d. prejudicinis sprendimas byloje Centrafarm BV and Adriaan de Peijper prieš Winthrop BV, C-16/74, par. 16–17).

51. ESTT yra pažymėjęs, kad žodžių „dirbtinis rinkų padalijimas“ vartojimas nereiškia, jog importuotojas turi įrodyti, kad, skirtingose valstybėse narėse pateikdamas į rinką identišką gaminį su skirtingomis pakuotėmis, prekių ženklo savininkas sąmoningai siekė padalyti rinkas valstybėse narėse. Teigdamas, kad nagrinėjamas atskyrimas turi būti dirbtinis, ESTT pabrėžia, kad prekių ženklo savininkas visada gali remtis savo, kaip savininko, teisėmis prieštaraudamas perpakuotų gaminių prekybai, kai toks veiksmas yra pateisinamas būtinybe apsaugoti esminę prekių ženklo funkciją, o tokiu atveju atsiradęs atskyrimas negali būti laikomas dirbtiniu (ESTT 1996 m. liepos 11 d. prejudicinio sprendimo sujungtose byloje Bristol-Myers Squibb prieš Paranova A/S; C. H. Boehringer Sohn, Boehringer Ingelheim KG ir Boehringer Ingelheim A/S prieš Paranova A/S ir Bayer Aktiengesellschaft ir Bayer Danmark A/S prieš Paranova A/, bylų Nr. C-427/93, C-429/93, C-436/93, para. 57, taip pat pagal analogiją 2022 m. lapkričio 17 d. prejudicinio sprendimo Novartis Pharma GmbH prieš Abacus Medicine A/S, bylos Nr. C‑147/20, para. 44).).

52. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės vaistinių preparatų lygiagretaus importo metu Lietuvos rinkoje neegzistavo teisinės kliūtys, trukdžiusios atsakovei prekiauti iš Vengrijos į Lietuvą importuojamu vaistiniu preparatu jo neperpakavus ir nepervadinus, kadangi dabar vaistai išrašomi į jų sudėtį įeinančios veikliosios medžiagos bendriniu pavadinimu, o ne vaistinio preparato pavadinimu, taip pat teisės aktuose nėra jokių draudimų, dėl kurių atsakovė negalėtų prekiauti lygiagrečiai importuojamu vaistiniu preparatu jo neperpakavusi. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 112 „Dėl vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo)“ 98 punkte nurodoma, kad farmacijos specialistas, ligoniui sutikus, turi teisę išduoti to paties bendrinio pavadinimo kompensuojamąjį vaistą kitu prekiniu pavadinimu, nekeisdamas jo formos bei vartojimo dažnumo tik tuo atveju, jei faktiškai išduodamų vaisto dozuočių vaistinės medžiagos kiekis atitinka išrašytą vaistinės medžiagos kiekį ir išduoto vaisto kompensuojamoji suma ne didesnė už išrašyto vaisto kompensuojamąją sumą. Taigi, teisinių kliūčių gydytojams ar vaistininkams rekomenduoti neperpakuotą, identišką ieškovės platinamam, tik kitu originaliu pavadinimu vaistinį preparatą nagrinėjamu atveju nėra.

53. Vis dėlto byloje kilo ginčas, ar šiuo atveju egzistuoja praktinės kliūtys atsakovei veiksmingai patekti į Lietuvos rinką lygiagrečiai importuojant ieškovės Vengrijoje išleistą tą patį vaistinį preparatą, kuriuo Lietuvoje ji prekiauja kitu pavadinimu. Šias praktines kliūtis ir būtinumą perpakuoti ginčo vaistinius preparatus atsakovė grindė pacientų įpročiais pirkti tą patį anksčiau vartotą vaistinį preparatą jau žinomu pavadinimu ir vaistinių atsisakymu prekiauti neperpakuotu atsakovės lygiagrečiai importuojamu vaistiniu preparatu, tapačiu ieškovės platinamam vaistiniam preparatui kitu pavadinimu.

54. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės veiksmai galėtų būti pripažįstami teisėtais tik tuo atveju, jei lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato prekyba originalia eksporto valstybės pakuote Lietuvoje būtų draudžiama. Priešingai, vadovaujantis anksčiau cituotoje ESTT praktikoje nurodytomis sąlygomis, lygiagretaus importuotojo veiksmai perpakuojant lygiagrečiai importuojamą tą patį vaistinį preparatą, kuriuo Lietuvoje jo gamintojas prekiauja kitu pavadinimu, gali būti pripažįstami teisėtais, jei, be kita ko, nustatomas būtinumas perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą, kuris gali pasireikšti ir dėl importo valstybėje narėje egzistuojančių praktinių (ne tik teisinių) kliūčių veiksmingam importuotojo patekimui į rinką, t. y. kad prekių ženklo savininko prieštaravimas prekiauti perpakuotais produktais, pažymėtais prekių ženklu, prisidėtų prie dirbtinio rinkų padalijimo tarp valstybių narių.

55. Nagrinėjamu atveju atsakovė byloje įrodinėjo, kad ieškovė, prieštaraudama jos atliktam ieškovės į Vengrijos rinką išleistam vaistinio preparato perpakavimui, siekia dirbtinai padalyti rinkas, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose šios aplinkybės nevertino ir neanalizavo. Nors pirmosios instancijos teismas byloje vertino šios nutarties 32 punkte nurodytas ESTT praktikoje suformuluotas sąlygas, kurioms esant lygiagretus importuotojas turi teisę perpakuoti ir pervadinti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą, įskaitant ir būtinumą (dėl to ir kyla tarp šalių ginčas), tačiau dėl jų nepasisakė dirbtinio rinkos padalijimo aspektu. Todėl byloje liko nenustatyta, ar ieškovė, nagrinėjamu atveju siekdama jai priklausančio prekių ženklo apsaugos, nesiekia dirbtinai padalyti rinkų tarp valstybių narių. Ši aplinkybė yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius ir neįvertinus šios faktinės aplinkybės, kurią byloje įrodinėjo atsakovė, nėra galimybės teisingai išnagrinėti šioje byloje kilusio ginčo, t. y. įvertinti, ar ieškovė, siekdama jai priklausančio prekių ženklo apsaugos, nesiekia pasinaudoti šio ženklo suteikiamomis teisėmis tikslu, nesuderinamu su šių teisių paskirtimi.

56. Antra, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino atsakovės taikomą perpakuoto lygiagretaus vaistinio preparato kainodarą, ją nepagrįstai susiedamas su atsakovės nesąžiningumu.

57. Vis dėlto, kartu svarbu atkreipti dėmesį, kad ESTT praktikoje pažymima, jog objektyvios būtinybės perpakuoti vaistinį preparatą sąlyga nėra įvykdyta, jeigu prekės perpakavimas paaiškinamas tik paralelinio importuotojo siekiu gauti komercinę naudą (ESTT 1999 m. spalio 12 d. prejudicinis sprendimas byloje Upjohn, C‑379/97, 44 punktas; 2022 m. lapkričio 17 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose Impexeco NV prieš Novartis AG ir kiti, C-253/20 ir C-254/20, 56 punktas; 2007 m. balandžio 26 d. prejudicinis sprendimas byloje Boehringer Ingelheim KG ir kiti prieš Swingward Ltd ir kiti, C-348/04, 37 punktas), pavyzdžiui, kai ūkio subjektas nori pasinaudoti vaisto prekių ženklo reputacija arba priskirti prekę prie pelningesnių prekių kategorijos (ESTT 2022 m. lapkričio 17 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose Impexeco NV prieš Novartis AG ir kiti, C-253/20 ir C-254/20, 73 punktas).

58. Iš apeliacinės instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų galima matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertino tiek teisines, tiek praktines kliūtis (pacientų pasipriešinimą) atsakovei veiksmingai patekti į Lietuvos rinką su lygiagrečiai iš Vengrijos importuojamu vaistiniu preparatu, nors skundžiamame sprendime buvo padaręs išvadą, kad lygiagretaus importo atveju perpakavimas būtų galimas tik tada, jei prekiauti neperpakuotu produktu importo valstybėje narėje būtų draudžiama. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės į bylą pateikti įrodymai nepakankami vaistinių preparatų perpakavimo ir pervadinimo objektyviam poreikiui pagrįsti, nes jie nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, jog atsakovė į rinką galėtų patekti tik perpakavusi vaistinius preparatus, nes pacientai nėra linkę rinktis lygiagrečiai importuojamo vaisto. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino tinkamais VLK atsakymų, kuriuos atsakovė pateikė vadovaudamasi VLK užsakymu atliktu šalies gyventojų informuotumo ir pasitikėjimo PSD sistema bei ligonių kasomis sociologiniu tyrimu, kadangi atsakydamos į 5 klausimą VLK nurodė, jog tyrimo metu nebuvo renkami duomenys, kokį vaistinį preparatą vartotojai pasirinktų, jeigu priemoka už lygiagrečiai importuojamą vaistą būtų tokia pati kaip už referencinį vaistą.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal ESTT praktiką būtent lygiagrečiam importuotojui tenka pareiga įrodyti visų šios nutarties 32 punkte nurodytų sąlygų, kai galimas lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato perpakavimas ir perženklinimas, buvimą, įskaitant ir tai, ar prekių ženklo savininko naudojimasis prekių ženklo suteiktomis teisėmis tam, kad užprotestuotų prekybą perpakuotomis šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, prisidėtų prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo, bei būtinumą lygiagrečiam importuotojui perpakuoti tą patį vaistinį preparatą, kuriuo prekės ženklo savininkas importo valstybėje prekiauja kitu pavadinimu (ESTT 2007 m. balandžio 26 d. prejudicinis sprendimas byloje Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, 52 punktas), tokį ginčą nagrinėjantis teismas negali likti pasyvus įrodinėjimo procese. Kaip minėta šios nutarties 40 punkte, šioje byloje kilęs ginčas, be kita ko, susijęs ir su konkurencijos teise, t. y. su galimu konkurencijos ribojimu vaistų rinkoje.

60. CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis).

61. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), spręsti dėl ekspertizės byloje paskyrimo CPK 212 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2008; 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019 22 punktą). Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (CPK 159 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).

62. Pagal ESTT formuojamą praktiką, veiksmingos konkurencijos užtikrinimas sudaro viešosios tvarkos turinį (žr. ESTT 1999 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Eco Swiss China Time Ltd prieš Benetton International NV, C-126/97).

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio bylose, kuriose sprendžiama dėl būtinumo lygiagrečiam importuotojui perpakuoti ir perženklinti lygiagrečiai importuojamą vaistinį preparatą ir dėl prekių ženklo savininko prieštaravimo tokiam perpakavimui ir perženklinimui teisėtumo, teismo vaidmuo įrodinėjimo procese privalo būti aktyvesnis, siekiant išsiaiškinti visas ginčui teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir nustatyti, ar prekių ženklo savininkas, skirtingose valstybėse narėse tą patį vaistinį preparatą žymėdamas skirtingais pavadinimais, neprisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų skaidymo. Toks teismo aktyvumas įrodinėjimo procese išplaukia būtent iš tokio ginčo, susijusio su konkurencijos vaistų rinkoje galimu ribojimu ir atitinkamai pacientų (vartotojų) interesu, kad vaistų rinkoje būtų veiksminga ir didesnė konkurencija, pobūdžio. Todėl tai lemia aktyvesnį teismo vaidmenį įrodinėjimo procese paskirstant tarp šalių įrodinėjimo naštą ir pareikalaujant papildomai įrodinėti aplinkybes, kurioms nustatyti byloje pateiktų įrodymų nepakanka. Toks teismo aktyvumas šio pobūdžio bylose, teisėjų kolegijos nuomone, pateisinamas siekiu teisingai išnagrinėti byloje kilusį ginčą, t. y. užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp prekių ženklo savininko interesų ir siekio užtikrinti veiksmingą konkurenciją vaistų rinkoje, apribojant prekių ženklo savininkui per šio ženklo suteikiamas teises skaidyti valstybių narių vaistų rinkas.

64. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismai, vertindami atsakovės veiksmus perpakuojant lygiagrečiai iš Vengriją į Lietuvos importuojamą vaistinį preparatą be šio prekių ženklo savininko sutikimo, nenustatė: pirma, ar ieškovė, siekdama jai priklausančio prekės ženklo apsaugos, prekės ženklo suteikiamomis teisėmis naudojasi pagal paskirtį ir nesiekia dirbtinai padalyti rinkų; antra, kokios priežastys lėmė kito lygiagretaus importuotojo pasitraukimą iš rinkos. Nors pirmosios instancijos teismas šia aplinkybe rėmėsi kaip patvirtinančia būtinumą atsakovei perpakuoti ginčo vaistinius preparatus, vis dėlto byloje liko nenustatytos nei šio lygiagretaus importuotojo pasitraukimo iš rinkos priežastys, nei jų įtaka veiksmingam lygiagretaus importuoto patekimui į rinką neperpakuojant ginčo vaistinių preparatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšminga įvertinti, ar iš rinkos pasitraukęs kitas lygiagretus importuotojas Lietuvos rinkoje prekiavo Lietuvoje ginčo vaistiniu preparatu tuo pačiu pavadinimu kaip ir ieškovė, ar šis lygiagretus importuotojas taip pat perpakavo lygiagrečiai importuojamą vaistą. Tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad lygiagretus iš rinkos pasitraukęs importuotojas taip pat perpakavo vaistinį preparatą, reikšminga įvertinti, ar ieškovė taip pat prieštaravo šiam perpakavimui; trečia, ar vaistinės ir kokia jų dalis kokia dalis vaistinių atsisako prekiauti neperpakuotais atsakovės lygiagrečiai importuojamais vaistiniais preparatais. Byloje atsakovė šią aplinkybę įrodinėjo tik dviem elektroniniais laiškais, dėl kurių, kaip pagrįstai nurodo atsakovė kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisekė ir jų nevertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ši aplinkybė, be kita ko, gali būti svarbi siekiant įvertinti objektyvų būtinumą perpakuojant ginčo vaistinius preparatus; ketvirta, ar byloje yra įmanoma atlikti rinkos tyrimą, siekiant išsiaiškinti vaistinių ir pacientų poziciją dėl neperpakuoto lygiagrečiai importuojamo vaistinio preparato. Šiuo klausimu byloje išsiskyrė šalių pozicijos dėl galimybės byloje atlikti tokį tyrimą, o šie prieštaravimai byloje teismų nebuvo išanalizuoti ir įvertinti.

65. Kita vertus, sutiktina su atsakove, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, t. y., vertindamas tik dalį atsakovės į bylą pateiktų įrodymų dėl pacientų pasipriešinimo tam pačiam lygiagrečiai importuojam vaistiniam preparatui, tik kitu pavadinimu, nei juo prekiaujama importo valstybėje narėje, nevertino pirmiau nurodytų aplinkybių ir jų įtakos atsakovės veiksmingam patekimui į rinką buvimo. Nors šiuo atveju būtent atsakovei tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti visų sąlygų, įskaitant ir objektyvųjį būtinumą perpakuoti vaistinius preparatus siekiant veiksmingai patekti į rinką, buvimą, vis dėlto, kaip minėta, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių tinkamai išnagrinėti šią bylą kasaciniame teisme, dėl netinkamo ir neišsamaus bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nustatymo ir įvertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nenustatymas ir neįvertinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai netinkamai atskleidė kilusio ginčo esmę, o tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriomis buvo netinkamai įvertinta pirmoji sąlyga, kuri lygiagrečiam importuotojui būtina perpakavimo objektyviajam būtinumui pagrįsti, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

66. Šiuo atveju bylą pakartotinai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turi nustatyti ir išanalizuoti šios nutarties 64 punkte nurodytas aplinkybes ir, įvertinęs jų visumą, nuspręsti, ar lygiagretaus importo metu egzistavo kliūtys, sutrukdžiusios atsakovei veiksmingai patekti į rinką, taip pateisinusios objektyvųjį būtinumą perpakuoti tą patį vaistinį preparatą, kuriuo Vengrijoje ir Lietuvoje ieškovė prekiauja skirtingais pavadinimais ir ar ieškovė, prieštaraudama perpakavimui, taip dirbtinai nedalija rinkų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas šio teismo iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Artūras Driukas

Virgilijus Grabinskas