Dėl antstolio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-148-686/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34573-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 87; 129.20.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tegros investicija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tegros investicija“ skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys – „KIM JAROLIM Im-Und Export GmbH“, antstolis G. B., uždaroji akcinė bendrovė „PNC Prekyba“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių turtinių teisių (į prekės ženklus) areštą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Antstolis G. B. 2009 m. rugsėjo 28 d. priėmė vykdyti Europos vykdomąjį raštą – Vokietijos Viurcburgo žemės teismo 2009 m. birželio 26 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 11 O 1172/08 dėl 5 153 628,08 Lt (1 492 593,86 Eur) skolos ir 8 proc. metinių palūkanų iš UAB „Tegra“ (dabar – UAB „PNC Prekyba“) „KIM JAROLIM Im-Und Export GmbH“ naudai išieškojimo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3092-232/11, pripažino UAB „PNC Prekyba“ ir UAB „Tegros investicija“ 2008 m. spalio 15 d. sudarytą Intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir leido nukreipti pagal nurodytą vykdomąjį raštą išieškojimą į UAB „Tegros investicija“ nuosavybės teise priklausančius intelektinės nuosavybės objektus.

2013 m. birželio 17 d. Turto arešto aktu, patikslintu 2013 m. birželio 20 d. Turto arešto aktu areštuota 17 UAB „Tegros investicija“ vardu registruotų intelektinės nuosavybės objektų (prekių ženklų ir kito turto), apribojant UAB „Tegros investicija“ teises valdyti, naudoti areštuotą turtą ir juo disponuoti. Areštuotino turto apimtis, įtraukiant papildomų intelektinės nuosavybės objektų, buvo tikslinama 2013 m. liepos 25 d., 2013 m. liepos 30 d., 2013 m. rugpjūčio 28 d. turto arešto aktais. 2013 m. rugsėjo 18 d. antstolio patvarkymu tenkintas „KIM JAROLIM Im-Und Export GmbH“ (toliau – išieškotojas) skundas ir tos pačios dienos Turto arešto aktu areštuoti 25 UAB „Tegros investicija“ vardu registruoti intelektinės nuosavybės objektai, uždraudžiant bendrovei juos valdyti, naudoti ir jais disponuoti, o areštuoto turto saugotoju paskirtas išieškotojas.

Pareiškėjas UAB „Tegros investicija“ pateikė antstoliui skundą, prašydamas panaikinti jo 2013 m. rugsėjo 18 d. patvarkymą ir 2013 m. rugsėjo 18 d. (patikslinantį) Turto arešto aktą. Skundas grindžiamas tuo, kad antstolio areštuoti intelektinės nuosavybės objektai nuosavybės teise priklauso ne UAB „PNC Prekyba“, o pareiškėjui. Jis nurodytas kaip turto savininkas visuose turto arešto aktuose ir jų patikslinimuose. Išieškotojui yra žinoma, kokiu pagrindu UAB „Tegros investicija“ yra įsigijusi šį turtą, nes jis ginčijo 2008 m. spalio 15 d. intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartį teisme. Pareiškėjo teigimu, teismas neuždraudė ir neapribojo UAB „Tegros investicija“ nuosavybės teisės ar jos dalių į areštuotą turtą, todėl, kol vyksta išieškojimas, pareiškėjas turi teisę šiuo turtu naudotis ir jį valdyti.

Antstolis 2013 m. spalio 14 d. patvarkymu atsisakė patenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad pareiškėjas nepateikė informacijos apie areštuotų objektų naudojimą, jų vertės išlaikymą šiuo metu ir ateityje, todėl, atsižvelgus į šias aplinkybes ir gavus išieškotojo prašymą, pareiškėjui buvo apribota areštuotų objektų valdymo ir naudojimosi teisė ir areštuoto turto saugotoju paskirtas išieškotojas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.

Teismas sprendė, kad antstolis ginčijamu turto arešto aktu teisėtai apribojo pareiškėjo teises naudotis intelektinės nuosavybės objektais ir juos valdyti ir pagrįstai areštuoto turto saugotoju paskyrė išieškotoją. Teismas nurodė, kad antstolis 2013 m. rugsėjo 18 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo areštuoto turto vertei nustatyti. Atsakymus į ekspertės klausimus gali pateikti tik pareiškėjas, todėl antstolis 2013 m. spalio 2 d. priėmė patvarkymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją nedelsiant pateikti prekių ženklų vertinimui reikalingų dokumentų sąrašą. Iki šios dienos pareiškėjas jokios informacijos nepateikė, taip, teismo vertinimu, trukdydamas antstoliui tinkamai įvertinti areštuotą turtą ir nukreipti į jį išieškojimą. Teismas pažymėjo, kad išieškotojas yra suinteresuotas, jog būtų išlaikyta areštuotų prekių ženklų ir dizaino vertė, taip pat kad jie būtų tinkamai administruojami ir teiktų ekonominę naudą, nes tokiu atveju, juos pardavus, išieškotojas galėtų tikėtis, kad jam bus grąžinta skola. Teismo teigimu, areštuotų objektų vertės išlaikymas susijęs su papildomomis investicijomis, tačiau nėra garantijų, kad UAB „Tegros investicija“, žinodama, kad šie prekių ženklai artimiausiu metu bus parduodami, darys tokias investicijas. Ištyręs vykdomojoje ir civilinėje bylose pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad antstolis nepažeidė CPK nuostatų, reglamentuojančių vykdymą, todėl atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atskirojo skundo argumento, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 15 d. pateikė atsakymą į antstolio patvarkymą ir pridėjo tuos antstolio nurodytus dokumentus, kuriais pareiškėjas disponuoja, o dėl kitų dokumentų nurodė, dėl kokių priežasčių jų negali pateikti, pažymėjo, jog pareiškėjo atsakymo byloje nėra, tokių duomenų teismui nepateikė ir antstolis, todėl nėra galimybės įvertinti pareiškėjo 2013 m. spalio 15 d. atsakymo turinio, prie jo pateiktų dokumentų ir argumentų, dėl kokių priežasčių visi antstolio prašomi dokumentai negalėjo būti pateikti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje pateiktame antstolio atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodyta, jog pareiškėjas neteikia antstoliui ekspertizei atlikti reikalingos informacijos, nebendradarbiauja. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas trukdo antstoliui tinkamai įvertinti areštuotą turtą ir nukreipti į jį išieškojimą.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, kad jis skundu dėl antstolio veiksmų nesutiko su jam nustatytais ginčo turto valdymo ir naudojimo apribojimais, o ne su ekspertizės paskyrimu ar įpareigojimu pateikti informaciją bei dokumentus, pažymėjo, jog aplinkybės, kad pareiškėjas nebendradarbiauja su antstoliu ir neteikia jam reikalingos informacijos, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad, paskyrus turto saugotoju išieškotoją, bus užtikrinamas tinkamas prekių ženklų išsaugojimas iki jų realizavimo, todėl pareiškėjo naudojimosi, disponavimo ir valdymo teisių apribojimas intelektinės nuosavybės objektų atžvilgiu yra pagrįstas. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad jau 2013 m. birželio 20 d. antstolio Turto arešto aktu buvo apribotos pareiškėjo valdymo, naudojimosi ir disponavimo teisės į prekės ženklus, tačiau šio patvarkymo nei UAB „PNC Prekyba“, nei pareiškėjas neskundė.

Teisėjų kolegija nesutiko su atskirojo skundo argumentu, kad antstolio areštuoti intelektinės nuosavybės objektai nuosavybės teise priklauso ne UAB „PNC Prekyba“, o pareiškėjui, t. y. kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu pripažinus UAB „PNC Prekyba“ ir pareiškėjo 2008 m. spalio 15 d. sudarytą intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į šį turtą, negaliojančia, restitucija netaikyta, o tik buvo leista nukreipti išieškojimą į šį pareiškėjui priklausantį turtą, todėl, kol vyksta išieškojimas, pareiškėjas turi teisę šiuo turtu naudotis ir jį valdyti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu UAB „PNC Prekyba“ ir pareiškėjo 2008 m. spalio 15 d. sudaryta intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tai reiškia, kad prekių ženklų nuosavybės teisės turėtoju laikomas pradinis jų turėtojas – UAB „PNC Prekyba“; vien tik formali registracija Prekių ženklų registre apie asmenį, registravusį prekės ženklus, nesuteikia pagrindo teigti ar tvirtinti, jog nuosavybės teisės į prekės ženklus priklauso asmeniui, nurodytam registre. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nei pareiškėjas, nei UAB „PNC Prekyba“ nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kurie iš areštuotų prekių ženklų ir kokiais pagrindais bei sąlygomis yra naudojami. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis ir priimti naują nutartį – patenkinti kasatoriaus 2013 m. spalio 7 d. skundą dėl antstolio veiksmų. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad antstolis pagrįstai uždraudė kasatoriui naudotis su areštuotu turtu susijusiomis turtinėmis teisėmis, netinkamai aiškino ir taikė CPK 749 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – Prekių ženklų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalį, 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) nuostatas. CPK 749 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad patvarkyme areštuoti turtines teises turi būti nurodoma tik tai, kad skolininkas (areštuojamų teisių savininkas) neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo arba valdyti turtinę teisę ar ja disponuoti, t. y. neįtvirtinama draudimo skolininkui naudotis areštuojama turtine teise. Kasatoriaus nuomone, toks teisinis reglamentavimas pagrįstas, nes, pritaikius draudimą naudotis turtine teise, susidarytų situacija, kai teisės savininkas apskritai netektų teisės gauti naudos iš savo turtinės teisės. Naudojantis teise gauta nauda nukreipiama ne skolininkui, o antstoliui (CPK 749 straipsnio 3 dalis). Prekių ženklų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė į ženklą gali būti įkeista ar areštuota (laikinai apribota teisė naudoti, valdyti ženklą arba juo disponuoti) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kasatoriaus įsitikinimu, ši norma taip pat nesuteikia pagrindo uždrausti savininkui naudotis prekių ženklu, iš kurio bus išieškoma. Pirma, kai turtinių teisių areštas taikomas siekiant užtikrinti būsimą išieškojimą vykdomajame procese, nuostata „įstatymų nustatyta tvarka“ nukreipia į CPK 749 straipsnio 3 dalį, kurioje, kaip nurodyta pirmiau, nėra įtvirtinta galimybės uždrausti naudojimąsi areštuojama turtine teise, iš kurios išieškoma. Antra, pagal Prekių ženklų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį nustatyta galimybė uždrausti naudojimąsi areštuojamu prekių ženklu yra galima tik tais atvejais, kai pats areštuojamas prekių ženklas yra ginčo objektas, pavyzdžiui, jeigu tarp ieškovo ir prekių ženklo savininko yra sprendžiamas ginčas dėl prekių ženklo registracijos teisėtumo.

2. Kasatoriaus nuomone, draudimas naudotis teisėmis į prekių ženklą kenkia tiek prekių ženklo savininko, tiek išieškotojo interesams, todėl taip, be kita ko, pažeidžiama Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad antstolis, atlikdamas išieškojimo veiksmus, turi ne tik užtikrinti, kad visi jo veiksmai būtų teisėti, bet taip pat imdamasis bet kokių vykdymo veiksmų turi garantuoti, jog būtų apginti išieškotojo interesai ir nebūtų pažeistos kitų vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai. Pirma, uždraudus naudotis prekių ženklu, jam, kaip teisių objektui, daroma žala, nes apribojamos pagrindinės prekių ženklo funkcijos, kuriančios jo vertę. Pagal Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pagrindinė prekių ženklo funkcija – identifikuoti gamintojo prekes ir atskirti jas nuo kitų gamintojų prekių. Šiuo atveju antstolio patvarkymu buvo uždrausta kasatoriui naudotis prekių ženklais, kurių teisėtumas neginčijamas, išieškotojas suinteresuotas, kad šių ženklų teisėtumas ir vertė būtų išlaikyti. Taigi draudimas naudotis prekių ženklu panaikina esminę prekių ženklo funkciją, t. y. prekės, kurios buvo žymėtos prekių ženklu, nebegali būti identifikuojamos, vartotojai nebegali nustatyti prekių kilmės. Antra, uždraudus prekių ženklu žymėti prekes ir jas reklamuoti, vartotojai nemato šio ženklo rinkoje. Dėl to, kasatoriaus teigimu, mažėja prekių ženklo žinomumas, jo reputacija ir didėja tikimybė, kad ateityje, atnaujinus šio ženklo naudojimą, vartotojai jo nebeatpažins; atnaujinęs ženklo naudojimą, jo savininkas patirs papildomų investicijų ženklo žinomumui atkurti. Trečia, išieškotojas suinteresuotas už išieškomą prekių ženklą gauti kuo didesnę kainą. Prekių ženklas, kaip priverstinai išieškojimo procese parduotinas objektas, turės didesnę vertę tik tada, kai jis bus aktyviai naudojamas ir reklamuojamas. Potencialūs prekių ženklo pirkėjai nebus suinteresuoti įsigyti prekių ženklą (mokėti už jį didesnę kainą), kuris nenaudojamas ir nežinomas rinkoje. Ketvirta, Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prekių ženklas, kuris yra nenaudojamas, gali būti panaikintas. Taigi, uždraudus naudoti ženklą, kiltų rizika, kad išieškojimo objektas apskritai gali išnykti, todėl išieškotojo interesai nebus patenkinti, o prekių ženklo savininkui bus padaryta nepataisoma žala.

3. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antstolis turėjo pagrindą paskirti išieškotoją areštuotų turtinių teisių saugotoju, nepagrįsta. Kasatoriaus nuomone, neužbaigus išieškojimo proceso, prekių ženklų perdavimas saugoti išieškotojui negalimas, nes tai reikštų faktinį išieškojimo įvykdymą. Išieškotojo paskyrimas prekių ženklų saugotoju, t. y. kad išieškotojas administruotų šiuos prekių ženklus ir rūpintųsi jų vertės išlaikymu bei ekonominės vertės kūrimu, iš esmės reiškia, kad išieškotojui yra perkeliamos prekių ženklo savininkui priklausančios išimtinės teisės (žymėti prekių ženklu prekes, reklamuoti prekes ir pan.). Tokia situacija prilygsta turto (turtinių teisių) realizavimui vykdymo procese. Tai reiškia, kad išieškotojas įgijo teisę pats naudoti areštuotus prekių ženklus, t. y. žymėti jais savo prekes, siūlyti jas parduoti, reklamuoti. Taip, kasatoriaus nuomone, paneigiamos prekių ženklo savininko teisės, o išieškotojas įgyja galimybę naudotis prekių ženklų reputacija, žinomumu ir uždirbti pajamas iš savo prekių pardavimo, nors, kol prekių ženklai nėra realizuoti vykdymo proceso tvarka, tam nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko

2013 m. rugsėjo 18 d. antstolio G. B. (patikslinančiu) turto arešto aktu 0040/09/04785-KP13 buvo areštuoti UAB „Tegros investicija“ vardu registruoti 25 intelektinės nuosavybės objektai – prekių ženklai (tarptautiniai, Europos Bendrijos, nacionaliniai Lietuvoje, taip pat nacionaliniai kitose valstybėse registruoti prekių ženklai (Vokietijoje, Rusijoje, Kazachstane); teisės į dizainą (Turto arešto akto 7, 22 punktai), turtinės autorių teisės (Turto arešto akto 12, 18 punktai). Kasaciniame skunde nurodomi argumentai iš esmės susiję su Prekių ženklų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad teisė į prekių ženklą gali būti areštuota (laikinai apribota teisė naudoti, valdyti ženklą arba juo disponuoti) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, aiškinimu ir taikymu, šios nuostatos ir CPK įtvirtintų vykdymui skirtų proceso teisės normų, kitų prekių ženklų teisės normų (pavyzdžiui, Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies, susijusios su prekių ženklo registracijos panaikinimu dėl nenaudojimo, ir kt.) santykiu. Nurodyti klausimai sudaro kasacinio nagrinėjimo dalyką.

Argumentai dėl teisių į dizainą, autorių teisių arešto yra abstraktaus pobūdžio ir nesudaro savarankiško kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kartu pažymėtina, kad kaip ir prekių ženklų teisėje, Dizaino įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas teisių į dizainą areštas. Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatyme (toliau – ATGTĮ), skirtingai negu pramoninės nuosavybės teisių reguliavime, apie areštą kalbama šio įstatymo 81 straipsnyje (ATGTĮ VI skyriaus „Autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių gynimas”), kuriame reglamentuojamas laikinųjų apsaugos ir įrodymų užtikrinimo priemonių taikymas.

Dėl Prekių ženklų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, susijusios su teisės į prekių ženklą areštu, aiškinimo ir taikymo

Aktualus teisinis reglamentavimas ir teismų praktika

CPK 1 straipsnio „Civilinio proceso įstatymai“ 1 dalyje nustatyta, kad intelektinės nuosavybės bylos, be kitų šioje teisės normoje nurodytų bylų kategorijų, nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CPK 749 straipsnio „Išieškojimo iš skolininko turtinių teisių tvarka“ 3 dalyje, inter alia, nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytame patvarkyme, be šio Kodekso 613 straipsnyje nurodytų reikalavimų, antstolis nurodo skolininkui, jog šis neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo arba valdyti ar disponuoti turtine teise. Prekių ženklų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė į ženklą gali būti areštuota (laikinai apribota teisė naudoti, valdyti ženklą arba juo disponuoti) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Joje, skirtingai nei CPK 749 straipsnio 1 dalyje, expressis verbis nustatyti visi trys arešto būdai (naudojimas, valdymas, disponavimas). CPK 675 straipsnio „Skolininko turto areštas“ 1 dalyje, kurioje apibrėžta turto arešto samprata, nustatyta, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Taigi, apibrėžiant arešto sampratą, aptartoji teisės norma expressis verbis nustato visas tris nuosavybės teisės sudėtines dalis, kaip (galimą) turto arešto objektą. CPK 678 straipsnio „Turto arešto akto turinys“ 1 dalies 7 punkte taip pat nustatyta, kad turto arešto akte turi būti nurodoma turto arešto būdai (nuosavybės teisės ar atskirų jos sudėtinių dalių apribojimas) ir mastas. Aiškinant Prekių ženklų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, susijusią su teisių į prekių ženklą areštu, nurodytini šie aspektai.

Pirma, remiantis tuo, kas minėta anksčiau, Prekių ženklų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma neprieštarauja teisiniam reguliavimui, nustatytam aptartose CPK normose, bet yra joms specialioji (lex specialis). Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojant praktiką turtinių teisių (mokesčių permokų) arešto bylose, pripažįstama, kad areštas šiuo atveju gali apimti ne tik valdymą ir disponavimą, bet ir naudojimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Polikopija“ pareiškimą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įpareigojimo, bylos Nr. 3K-3-94/2007; 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Auto1 Logistics“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-684/2013; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą, bylos Nr. 3K-3-617/2013). Trečia, teisių į prekių ženklą arešto apimtis gali būti skirtinga, t. y. areštas gali būti taikomas visoms nuosavybės teisės sudėtinėms dalims – valdymui, naudojimuisi ar disponavimui – arba tik daliai jų, pavyzdžiui, paliekant naudojimosi prekių ženklu galimybę. Tai priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Kasatorius teisingai pažymi, kad paprastai naudojimasis konkrečiu prekių ženklu bus laikinai uždraustas ar apribotas, kada ginčo objektu yra areštuojamas prekių ženklas (pavyzdžiui, yra sprendžiamas ginčas dėl prekių ženklo registracijos teisėtumo).

Dėl teisių į prekių ženklus arešto apimties (būdų) šioje byloje

Kasatorius nurodo, kad jam nepagrįstai buvo uždrausta naudotis areštuotais prekių ženklais, nes tai nėra ginčas dėl prekių ženklo registracijos teisėtumo; šiuo atveju iš teisių į prekių ženklus, kaip turtinių teisių, yra vykdomas išieškojimas pagal vykdomąjį raštą (dėl skolos ir metinių palūkanų suinteresuoto asmens – Vokietijos bendrovės „KIM JAROLIM Im-Und Export GmbH“ – naudai išieškojimo), todėl naudoti prekių ženklus buvo uždrausta nepagrįstai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes ir atliktą jų teisinį įvertinimą, šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta.

Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu tenkintas nurodytos Vokietijos bendrovės actio Pauliana UAB „PNC Prekyba“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Tegra“) ir UAB „Tegros investicija“ (kasatoriui). UAB „PNC Prekyba“ ir UAB „Tegros investicija“ 2008 m. spalio 15 d. sudaryta Intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartis pripažinta negaliojančia (t. y. konstatuotas jos šalių nesąžiningumas) nuo jos sudarymo momento ir leista nukreipti išieškojimą pagal Europos vykdomąjį raštą, išduotą 2009 m. gegužės 12 d. Vokietijos Viurcburgo žemės teismo sprendimo pagrindu, į UAB „Tegros investicija“ nuosavybės teise priklausančius intelektinės nuosavybės objektus, kurie buvo įgyti pagal 2008 m. spalio 15 d. Intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartį. Taigi Vilniaus apygardos teismas, pripažinęs sutartį negaliojančia, taikė restituciją ne grąžindamas intelektinės nuosavybės objektus UAB „PNC Prekyba“ (skolininkui), o leisdamas nukreipti į juos kreditoriaus reikalavimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius šiuo atveju apskritai negali remtis teise naudoti konkrečius prekių ženklus, nes teisių į prekių ženklus įgijimo (nuosavybės) teisinis pagrindas – 2008 m. spalio 15 d. Intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sutartis – pripažintas negaliojančiu (neteisėtu) nurodytu Vilniaus apygardos teismo sprendimu. Tai reiškia, kad jo nuosavybės teisių įgijimo pagrindas yra negaliojantis ab initio, net jeigu įrašas apie prekių ženklo savininką Prekių ženklų registre išliko UAB „Tegros investicija“ (kasatoriaus) vardu. Taip yra tik dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu restituciją taikė būtent tokia apimtimi, t. y. kreditoriaus reikalavimą nukreipdamas į skolininko perleistą turtą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Prekių ženklų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisės į pareikštą registruoti ar registruotą ženklą perdavimas negalioja, jeigu perdavimo duomenys neįrašyti į Prekių ženklų registrą, nereiškia, kad, panaikinus nuosavybės teisių įgijimo pagrindą, tačiau nepakeitus įrašo (įrašų) Prekių ženklų registre (kaip yra šioje byloje), subjektas, kurio vardu yra įrašas Prekių ženklų registre, yra prekių ženklo savininkas nuosavybės teisės prasme. Remdamasi šiais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentai dėl to, jog jam turi būti palikta teisė naudoti areštuotus prekių ženklus, nepagrįsti ir atmestini. Tokie kasatoriaus argumentai reiškia siekį sau teisių iš neteisėtų veiksmų (neteisėto 2008 m. spalio 15 d. intelektinės nuosavybės objektų perdavimo sandorio).

Pažymėtina, kad, kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, būtent išieškotojas prašė areštuoti visas tris nuosavybės sudėtines dalis (valdymą, naudojimą, disponavimą), areštuoto turto saugotoju paskiriant išieškotoją, kuris ir užtikrintų areštuoto turto vertės išlaikymą, prašymą argumentuodamas, inter alia, tuo, kad jis yra suinteresuotas areštuotų prekių ženklų bei dizaino vertės išlaikymu, tinkamu administravimu ir kūrimu tam tikros ekonominės naudos, kuri galbūt dengtų skolininko skolą. Kasacinio skundo argumentai, kad, uždraudus naudoti prekių ženklus, daroma žala prekių ženklams ir išieškotojui, šiuo atveju taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių ir antstolio veiksmus pripažinti neteisėtais. Kasacinio skundo argumentai ir bylos duomenys nepagrindžia nei kaip konkrečiai kasatorius naudojo (naudotų, jeigu nebūtų naudojimosi teisės apribojimo) prekių ženklus, nei kokia konkrečiai būtų dėl to nauda išieškotojui, nei kad išieškotojo paskyrimas areštuotų turtinių teisių saugotoju šiuo atveju yra nepagrįstas. Įvertinus šioje byloje susiklosčiusius materialinius teisinius santykius, tarp jų – Vokietijos Viurcburgo žemės teismo iš UAB „PNC Prekyba“ (buvusi UAB „Tegra“) Vokietijos įmonei „KIM JAROLIM Im-Und Export GmbH“ priteistos skolos dydį, dėl kurios išieškojimo areštuotos atitinkamos turtinės teisės, nėra pagrindo antstolio veiksmus, areštuoto turto saugotoju paskiriant ieškotoją, vertinti kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, kad klausimai dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu pastebėtina, kad jeigu toks ginčas būtų nagrinėjamas (dėl prekių ženklų registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo), aplinkybės, inter alia, susijusios su prekių ženklų areštu, kartu su kitomis aktualiomis aplinkybėmis galėtų būti vertinamos ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo byloje. Šią bylą nagrinėjantis kasacinis teismas nepateikia teisinio vertinimo dėl arešto įtakos, sprendžiant dėl registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo, t. y. ar areštas tokiu atveju yra svarbi ir nuo ženklo savininko valios nepriklausanti aplinkybė, sutrukdžiusi naudoti ženklą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinis skundas atmestinas, o skundžiami bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai paliktini galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas turėjo 5,23 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo UAB „Tegros investicija“ (j. a. k. 125257765) 5,23 Eur (penkis Eur 23 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas