Civilinė byla Nr. 3K-3-27/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 30.4.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo bei atsakovo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje ieškovo S. K. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, S. R., N. D., J. D., UAB „Rivona“, R. K., R. S. dėl administracinių aktų ir sandorių panaikinimo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, notarė Dalia Štaupienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisėtumo.
Ieškovas S. K. 1991 m. spalio 3 d. pateikė prašymą Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių į buvusių žemės savininkų B. K. ir A. K. valdytą žemę Kauno rajone, Babtų apylinkėje, Paparčių ir Sitkūnų kaimuose, atkūrimo.
Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. gegužės 31 d. parengė pažymą, kad ieškovas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,19 ha buvusios žemės savininkės A. K. valdytos žemės Kauno rajone, Sitkūnų kaime. Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 13 d. įsakymu ir tos pačios datos sprendimu ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 0,75 ha dalį iš 1,19 ha iki žemės nacionalizavimo jo močiutei A. K. nuosavybės teise priklausiusios žemės Kauno r., Babtų sen., Sitkūnų k., o į likusią dalį nuosavybės teises numatyta atkurti vėliau, sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu už likusią dalį – 0,44 ha – nuspręsta sumokėti 377 Lt.
Nuosavybės teisės į 0,30 ha ir 0,14 ha žemės dalis, patenkančias į žemės sklypą, į kurį ieškovas siekė atkurti nuosavybės teises natūra, buvo atkurtos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimais atitinkamai N. S. ir atsakovei S. R.. 1995 m. kovo 17 d. sutartimi S. R. pardavė žemę atsakovui N. D., o šis su atsakove J. D. 2006 m. vasario 14 d. sutartimi pardavė žemę atsakovei UAB „Rivona“.
Ieškovas, teigdamas, kad neteisėtas žemės, į kurią jis pretenduoja, grąžinimas S. R. ir N. S. bei sprendimas atlyginti jam už 0,44 ha žemės pinigais, nors nuosavybės teises buvo galima atkurti natūra, pažeidžia jo teises, ir apie šį pažeidimą jis sužinojo tik gavęs Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą, prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 11-15-5529 dalį, kuria N. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,30 ha žemės; 1994 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11-1640-3872 dalį, kuria S. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha žemės; 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D.; 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“; Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 52/11982, kuriuo ieškovui atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės ir parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, atlyginant pinigais; įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teises į 0,30 ha žemės, grąžinant ją natūra; priteisti iš atsakovų N. D. ir J. D. solidariai 11 200,25 Lt; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 0,44 ha žemės, kuri priklausė buvusiems savininkams B. K. ir A. K., pateko į S. R. ir N. S. suformuotus žemės sklypus ir yra valstybės išperkama (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis), tačiau nepažeistas Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 punkte nustatytas reikalavimas, kad grąžinamos žemės ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis ne daugiau kaip 40 proc. Nustatęs, kad ieškovas 2000 m. sausio 24 d. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui prašymą grąžinti jam 0,44 ha žemės natūra ir nenurodė kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ieškovui grąžintina 0,44 ha žemė yra valstybės išperkama, teismas konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdą teisėtai parinko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Teismas taip pat pripažino, kad atsakovei S. R. nuosavybės teisės į 17,59 ha žemės Kauno rajone, Babtų apylinkėje, grąžinant 16,77 ha žemės ekvivalentine natūra, atkurtos pažeidžiant Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos 11, 13 punktus, nes atsakovė negyveno toje teritorijoje, kurioje buvo ekvivalentine natūra grąžinamas žemės sklypas, nesudarytas kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas. Teismas atmetė reikalavimus dėl atsakovų sudarytų žemės sklypo dalies perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Atsakovams prašant, teismas taikė ieškinio senatį, nustatęs, kad ieškovas 1996 ir 1998 m. reiškė pretenzijas dėl žemės gražinimo, dalyvavo matuojant žemę atsakovams, taigi apie teisių pažeidimą žinojo daugiau kaip dešimt metų, ieškinį pareiškė tik 2007 m., nepateikė jokių įrodymų, kad praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartimi perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies – panaikino Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. S. į 0,30 ha žemės, 1994 m. sausio 19 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. R. į 0,14 ha žemės, 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Štaupienės, dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir įsakymą, kuriais nuspręsta S. K. už 0,44 ha žemės sumokėti 377 Lt, taikė restituciją ir grąžino valstybei 0,30 ha žemės sklypo dalį, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės N. S., priteisė valstybės naudai solidariai iš atsakovų N. D. ir J. D. 11 200 Lt; paliko nenagrinėtą reikalavimą įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha žemę natūra.
Teisėjų kolegija, pažymėjusi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartyje pripažino, jog ieškinys dėl ieškinio senaties termino praleidimo atmestas nepagrįstai, pažeidžiant CPK nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, taip pat ieškinio senatį nustatančias materialiosios teisės normas, nenagrinėjo klausimo dėl ieškinio senaties, o pasisakė tik dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.
Kolegija nurodė, kad ieškovo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu galiojo 1991 m. Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, kurio 4 straipsnio 4 dalyje (1992 m. sausio 14 d. redakcija) buvo nustatyta, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini visi toje vietovėje turimi žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kurie gali būti parduodami privatinėn nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą. Byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai patvirtina, kad tai, jog neišsprendus ieškovo nuosavybės teisių atkūrimo natūra atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės, į žemės sklypo, į kurį atkurti nuosavybės teises natūra siekia ieškovas, dalis, yra esminis šio teisių pažeidimas. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuosavybės teisių į ieškovui grąžintiną žemę atkūrimas atsakovei S. R. ir N. S. negali būti pagrindžiamas vien tik poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtinta galimybe koreguoti žemės sklypų ribas, nes, minėta, atsakovams nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas dėl prioritetinio nuosavybės teisių atkūrimo natūra principo pažeidimo. Teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad nuosavybės teisės S. R. ir N. S. atkurtos pažeidžiant Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą, jog nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir rajono valdyboje patvirtintus kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos planus; būtent tinkamai parengti žemėtvarkos planai, pažymint suformuotus žemės sklypus ir plotus, kuriuos planuoja susigrąžinti savininkai ar jų palikuonys, turėjo užtikrinti, kad nebūtų supriešinti pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atkuriant nuosavybės teises S. R. ir N. S. kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos planas nebuvo sudarytas. Be kita ko, atsakovė S. R. negyveno toje teritorijoje, kurioje ekvivalentine natūra buvo grąžintas žemės sklypas, todėl ir dėl šios priežasties jai negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė.
Panaikinusi Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. S. į 0,30 ha žemės ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. R. į 0,14 ha žemės, bei atsižvelgdama į tai, jog ieškovas siekia nuosavybės teisių atkūrimo ne bet kuriuo įstatymo nustatytu būdu, bet natūra, teisėjų kolegija taip pat panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir įsakymą, kuriais nuspręsta S. K. už 0,44 ha atlyginti pinigais.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsniuose nustatytas privalomas išankstinis neteisminis prašymų dėl nuosavybės teisės atkūrimo nagrinėjimas administracine tvarka. Šioje byloje nenustačiusi pagrindų, kuriems esant teismas galėtų pats tiesiogiai nagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo ieškovui, kolegija paliko reikalavimą įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha žemę natūra nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Spręsdama dėl restitucijos taikymo ir būdo, teisėjų kolegija akcentavo, kad byloje įrodyta, jog atkuriant nuosavybės teises atsakovei S. R. ir N. S. buvo pažeista esminė Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostata – žemės sugrąžinimo natūra principas, todėl atsakovai negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.
Nustačiusi, kad 0,30 ha žemės sklypo dalies, į kurią N. S. atkurtos nuosavybės teisės, atsakovas R. S. nėra niekam perleidęs, teisėjų kolegija šią žemės sklypo dalį grąžino valstybei (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, panaikinus administracinio akto dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo atsakovei S. R. į 0,14 ha žemės, išnyksta šios žemės dalies perleidimo sutarčių pagrindas, todėl tenkinti ieškovo reikalavimai panaikinti 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., ir 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Štaupienės, dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“.
Kolegija taip pat akcentavo, kad sandorių dalies negaliojimas nepaneigia sąžiningo įgijėjo apsaugos netaikant restitucijos natūra (CK 6.153 straipsnis). Nenustačiusi, kad paskutinis žemės sklypo įgijėjas UAB „Rivona“ būtų nesąžiningas, nes jis žemės sklypą įsigijo ne iš S. R., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės, o iš atsakovų sutuoktinių N. D. ir J. D. 2006 m. vasario 14 d., kai dar nebuvo prasidėję teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo žemę, sumokėjęs rinkos kainą, teisėjų kolegija netaikė restitucijos iš UAB „Rivona“ (CK 4.96, 6.153 straipsniai).
Nustačiusi, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, kolegija sprendė dėl restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais. Nustatant grąžintiną ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnio 2 dalis), teisiškai reikšmingu pripažino atsakovo N. D., kuris 1995 m. kovo 17 d. žemės sklypą nusipirko iš S. R., sąžiningumą. Spręsdama dėl jo, teisėjų kolegija nustatė, kad N. D., būdamas institucijos, tiesiogiai dalyvavusios nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę procese, vadovas, nevengdamas viešųjų ir privačių interesų konflikto ir atstovaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese pretendentei S. R., ne tik galėjo, bet ir turėjo žinoti, jog jai atkuriamos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra į žemę, kurios dalis patenka į žemės plotą, į kurį natūra pageidauja atkurti nuosavybės teisę ieškovas, taigi administracinio akto, kuriuo atsakovei S. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha žemės, dalis yra neteisėta. Dėl šios priežasties kolegija pripažino, kad atsakovas N. D. nėra sąžiningas įgijėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į drastišką pastarųjų metų Lietuvos Respublikos ekonomikos nuosmukį, didžiausia ginčo žemės vertė buvo 2006 m. vasario 14 d., kai iš atsakovų sutuoktinių N. D. ir J. D. ją įsigijo atsakovas UAB „Rivona“: už 13,4333 ha žemės sklypą buvo sumokėta 1 074 664 Lt, taigi 0,14 ha žemės sklypo dalies vertė yra 11 200 Lt. Šią suma teisėjų kolegija priteisė solidariai iš atsakovų sutuoktinių N. D. ir J. D. ne ieškovui, kurio nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas dar bus sprendžiamas iš naujo, o valstybei, nes būtent ji nebegali susigrąžinti 0,14 ha dalies žemės sklypo valdymo natūra.
Įvertinusi tai, kad atsakovė S. R., kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę, šią savo teisę jau įgyvendino, žemę, į kurią jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, pardavė, pretenzijų valstybei dėl nuosavybės teisių atkūrimo neturi, taikyti restitucijos natūra nėra galimybės, nes dabartinis žemės savininkas yra sąžiningas įgijėjas, teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovės S. R. gautus už žemės pardavimą pinigus grąžinti valstybei ir iš naujo spręsti jos nuosavybės teisių atkūrimo į 0,14 ha žemės klausimą būtų ekonomiškai netikslinga ir neprotinga.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl ginčijamų aktų panaikinimo iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimo dalį dėl 0,14 ha bei 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl 0,3 ha, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kad kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto nebuvimas, pasak teismo, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, pirmiau nurodyti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėtų būti panaikinti visa apimtimi.
2. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. S. teisėtumo. Nei Įstatyme dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atstatymo tvarkos ir sąlygų, nei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, nei Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikoje, patvirtintoje Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423, nebuvo nustatyta reikalavimo rengti kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, atkuriant piliečiams nuosavybės teises natūra. Priešingai, vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas piliečiams natūra turėjo būti vykdomas pagal preliminarinius žemės reformos žemėtvarkos projektus. Nuosavybės teisių atkūrimas N. S. į 11,45 ha žemės buvo vykdytas pagal VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 1992 m. parengtą Kauno rajono Babtų apylinkės Sitkūnų kaimo preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, t. y. nepažeidžiant tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nuosavybės teisės N. S. buvo atkurtos pažeidžiant teisės aktus, nes nebuvo parengtas kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas. Atkuriant N. S. nuosavybės teises ir formuojant jam 11,45 ha žemės sklypą, buvo nukrypta nuo buvusio žemės savininko I. S. valdytos žemės ribų 0,3 ha į buvusių žemės savininkų Kalvaičių žemės valdos pusę. Šiuo veiksmu nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, tai buvo būtinas veiksmas, nes, vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, N. S. buvo formuojamas racionalių ribų, priderintų prie vietovės situacijų kontūrų, žemės sklypas.
3. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. R. teisėtumo. Pagal Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos, galiojusios nuosavybės teisių S. R. atkūrimo metu, 11 punktą žemės ūkio paskirties žemė grąžinama pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos kompleksinius žemė reformos žemėtvarkos projektus asmenims, jeigu jie dirba žemę arba grįžta ūkininkauti. Neparengus kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto buvo nesilaikoma kai kurių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, tačiau, įvertinus tai, kad S. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises, taip pat tai, jog žemės sklypas buvo projektuojamas racionalių ribų ir šiuo metu priklauso sąžiningam įgijėjui – UAB „Rivona“, vadovaujantis protingumo principu, ta aplinkybė, kad nebuvo parengtas kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas, nepaneigia S. R. teisės atkurti nuosavybės teises būtent į tokio dydžio ir ribų žemės sklypą. Kauno rajono valdybos 1993 m. balandžio 6 d. išvadoje dėl nuosavybės teisių S. R. atkūrimo nurodyta, kad atsakovė gyvena adresu: Kauno g. 8-10, Babtai, Kauno r., t. y. toje vietovėje, kur jai buvo suprojektuotas ir grąžintas žemės sklypas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės ir vadovavosi tik Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės 1994 m. kovo 17 d. pažymėjimu, kuris buvo parengtas jau po sprendimo dėl nuosavybės teisių atsakovei priėmimo. Šios aplinkybės išsamus nagrinėjimas reikšmingas bylos išnagrinėjimui ir Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos 13 punkto nuostatų taikymui.
4. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. K. teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, kad atkuriant nuosavybės teises N. S. buvo vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis, bei į tai, kad UAB „Rivona“, įsigijusi S. R. grąžintą 0,14 ha žemės dalį, yra sąžiningas įgijėjas, neteisėta yra teismo išvada panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir įsakymą, kuriais nuspręsta S. K. atlyginti už 0,44 ha grąžintinos žemės pinigais.
Atsakovai N. D., J. D., R. S. ir trečiasis asmuo Teisingumo ministerija prisideda prie atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinio skundo.
Atsakovas R. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimą bei Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šalių interesų pusiausvyros ir seniai susiklosčiusių žemėnaudos santykių, apgynė ieškovo, sužinojusio apie savo teisių pažeidimą 1992 m., teises, konstatavęs, kad jis apie savo teisių pažeidimą subjektyviai suvokė tik 2007 m. spalio mėnesį. Prioritetiškai apsaugant tik vienos iš teisinio santykio šalių interesus, pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir CPK 6 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis), nes byloje nenustatytos pateisinamos priežastys, trukdžiusios ieškovui per daugiau kaip penkiolika metų įgyvendinti įstatymų jam suteiktą teisę kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškovas apie savo pažeistas teises tokiais pačiais pagrindais, kuriais buvo pareikštas ieškinys pirmosios instancijos teisme, žinojo 1993–1996 m., nes analogiškus teisinius klausimus kėlė ir tuo laikotarpiu, taigi, savo teisių pažeidimą suvokė. Apeliacinės instancijos teismas paneigė ieškinio senaties instituto paskirtį ir esmę bei aiškiai nukrypo nuo vienodos, aiškiai suformuotos teismų praktikos dėl ieškinio senaties normų taikymo. Ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Akivaizdu, kad bet koks apdairus ir rūpestingas asmuo, kuriam buvo žinomos valdytos iki nacionalizacijos žemės ribos, sužinojęs, jog jam atkuriamos nuosavybės teisės tik į dalį žemės, turėtų suvokti, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nėra iki galo išsprendžiamas. Jei asmuo nurodo, kad tik 2007 m. suvokė, kad jam nebus atkurtos nuosavybės teisės į tą žemę, kuri 1992 m. jam dalyvaujant buvo matuojama kitiems asmenims, reiškia, kad penkiolika metų trukęs suvokimo laikotarpis yra teisiškai nepateisinamas ir prieštaraujantis operatyviam savo teisių gynimo principui. 1992 m. ieškovui buvo 43 metai, jis yra išsilavinęs, pakankamai orientuotas socialiai bei teisiškai nuovokus asmuo. Terminas yra praleistas daug, svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškovo praleistą terminą reikėtų atnaujinti, nėra, todėl ieškinys privalėjo būti atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.126 straipsnis).
2. Dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, taikymo. Teismų praktikoje yra aiškiai suformuota nuostata, kad prioritetinio žemės nuosavybės atkūrimo natūra principas yra taikomas derinant asmenų, kurių nuosavybės teisių atkūrimo klausimas yra sprendžiamas natūra, ir kitų asmenų grupių (pvz., asmeninio ūkio turėtojų, asmenų, įgyjančių žemės sklypą ekvivalentine natūra savininkui grąžintinoje žemėje), tačiau negali būti argumentu ginant vieno savininko ar jo teisių perėmėjo interesus prieš kito savininko ar jo teisių perėmėjo interesus, šioje byloje ginčas kilo tarp asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra (ieškovo ir N. S. teisių perėmėjų). Byloje nebuvo įrodyta, kad, atkuriant nuosavybės teises N. S. ir įtraukiant į jam suformuotą 11,45 ha sklypą apie 0,3 ha žemės, kuri priklausė B. K. ir A. K., buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Analizuojant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, akivaizdu, kad jis vyko tam tikrais etapais pagal galiojančius teisės aktus. Žemės planų sudarymas yra vienas iš nuosavybės teisių į išlikusią žemę atkūrimo etapų, kurį reglamentuoja specialusis teisės aktas. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 punkte buvo nustatyta, kad, projektuojant racionalias žemėnaudas, grąžinamo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusiu žemėnaudos ribomis, ne daugiau kaip 40 proc. turėtosios žemės valdos; šios tvarkos 18 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys savo nesutikimą bei pretenzijas dėl suprojektuoto žemės sklypų vietos ir ribų per 15 d. nuo projekto derinimo raštu pateikia rajonų žemėtvarkos skyriams, galutinį sprendimą del piliečių pretenzijų priima apskrities viršininkas, taigi ieškovas, nesutikdamas su žemės sklypo ribomis, galėjo administracine tvarka ginčyti jam sugrąžinamo žemės sklypo ribas. Ieškovo reikalavimai negalėjo būti tenkinti ir remiantis Vyriausybes 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos pagrindu, nes jis nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikęs ir papildomus dokumentus, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti žemės sklypo, į kurį jis pretenduoja, ribas.
3. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą (CPK 178, 185 straipsniai), pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas administracinio akto nepagrįstumą, konstatavo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio l dalį žemės reformos projektai rengiami pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, o iki projektų parengimo žemės sklypas nuosavybėn negalėjo būti suteiktas, tačiau ši aplinkybė nebuvo ieškovo įrodinėta kaip ieškinio pagrindas, teismas šį faktą nustatė savo iniciatyva, netirdamas bylos duomenų, nereikalaudamas tai pagrindžiančių įrodymų ir nesiekdamas nustatyti, ar iš tiesų toks žemėtvarkos projektas nebuvo patvirtintas. Kadangi toks ieškinio dalykas nebuvo ieškovo nurodytas, tai nė viena iš šalių neteikė atsikirtimų dėl šių aplinkybių. Visi faktai, turintys neginčytiną įtaką ieškovo reikalavimų nepagrįstumo nustatymui, teismo nebuvo vertinti, pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, nukrypstant nuo jų aiškinimo ir taikymo praktikos, teismas, tirdamas įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo sąsajumo, leistinumo ir įrodomosios reikšmės. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas byloje surinktų įrodymų visumos iš esmės netyrė, apsiribodamas formaliais teiginiais.
4. Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas nepraleido ieškinio termino ir dėl to padarydamas priešingą išvadą, nei pirmosios instancijos teismas, nenurodė jokių teisinių argumentų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl ieškinio senaties termino praleidimo yra nepagrįstos ar prieštaraujančios įstatymams, nors pirmosios instancijos teismas motyvuotai išdėstė išvadas dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).
5. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Apeliacinės instacijos teismas, panaikinęs 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų, nes sandorį patvirtinusi notarė L. Šilerienė nebuvo įtraukta į bylą, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nagrinėjamoje byloje panaikinus ginčijamus aktus ir sandorius, notarėms kyla teisinių padarinių, todėl jų abiejų įtraukimas į procesą buvo būtinas.
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisideda prie atsakovo R. S. kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas S. K. prašo skundus atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl ginčijamų aktų panaikinimo iš dalies. Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimais nuosavybės teisės buvo atkurtos ne tik į ieškovo močiutės, bet ir į kitą žemę, ieškovas turėjo teisę reikalauti ir reikalavo panaikinti tik tas sprendimų dalis, kuriomis nuosavybės teisės atkurtos į tą žemę, į kurią jis pretenduoja, todėl teismas, laikydamasis ieškinio ribų, naikino tik dalį tų sprendimų.
2. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumo. Ieškovo senelio žemės sklypas buvo suformuotas tiesiomis linijomis tarpukario Lietuvoje, jau atsižvelgus į vietovės reljefą ir kitas svarbias aplinkybes, todėl, formuojant sklypus, į kuriuos atkuriama nuosavybės teisė, jau nebebuvo jokių priežasčių keisti jų formas atsižvelgus į tas pačias aplinkybes. 1993 m. balandžio 6 d. išvadoje dėl nuosavybės teisių S. R. atkūrimo buvo įrašyta, kad ji gyvenanti Babtuose, Kauno g.18-10, tai yra atsakovo N. D. gyvenamoji vieta, S. R. ten niekada negyveno, todėl jai negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į žemę prie Babtų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, atkuriant nuosavybės teises S. R. ir N. S. toje žemėje, į kurią dar 1991 m. ieškovas buvo pareiškęs pretenzijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, S. R. negyvenant toje vietovėje ir nesant tos vietovės patvirtintų žemėtvarkos planų, buvo pažeista tuo metu galiojusi Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų esmė, jo 4 straipsnio l, 4 dalys ir ieškovo teisės.
3. Dėl ieškinio senaties. Savo teisės pažeidimu ieškovas įsitikino tik gavęs 2007 m. gegužės 14 d. įsakymą ir nepraleidęs 30 d. termino kreipėsi į teismą, iki to laiko buvo apgaudinėjamas, kad gaus žemę natūra, šis pažadas buvo patvirtintas veiksmu, ieškovui buvo išnuomota žemė, todėl ieškovo teisių pažeidimo suvokimas buvo siejamas ne tik su pasitikėjimu pareigūnų pažadais (subjektyvusis momentas), bet ir su konkrečiu veiksmu (objektyvi aplinkybė).
4. Dėl prioritetų atkuriant nuosavybės teises į žemę. Teisės aktai teikia prioritetą nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Žemė, į kurią pretendavo ieškovas ir N. S., buvo išlikusi, todėl ieškovo reikalavimas ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas pirmenybę suteikti ieškovui, o ne R. S., kuriam dalis ieškovo žemės yra atiduota, atitinka 1991 m. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, kuris galiojo atkuriant nuosavybės teises N. S., ir dabar galiojančio 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo esmę.
5. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Ginčo teisenoje teismo sprendimu teisės ir pareigos tretiesiems asmenims nesukuriamos ir nepanaikinamos. Jeigu teismo sprendimu notarei būtų sukurtos teisės ir pareigos, tai ji turėtų būti ieškovė arba atsakovė. Nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliaicnės instancijos teismuose, ieškovas tvirtino, kad pažeisti įstatymai, atkuriant nuosavybės teises S. R. ir N. S. negalėjo būti pritaikyta metodika, leidusi nukrypti nuo buvusių ribų formuojant žemės sklypus dėl nuosavybės teisių, todėl netiesa, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi aplinkybėmis, kuriomis ieškovas negrindė ieškinio ar apeliacinio skundo ir nesilaikė ieškinio, apeliacinio skundo ribų.
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinių skundų ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją, teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Dėl ieškinio senaties termino skųsti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems asmenims pradžios nustatymo ypatumų
Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais, santykių stabilumas neturi būti pasiekiamas per kitų teisių pažeidimą. Kita vertus, santykių stabilumas negali būti savitikslis, nes realiai turi būti užtikrinta pažeistų teisių apsauga. Tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo objektyviai ir asmuo tai suvokė ir nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad santykių stabilumas kaip didesnė vertybė turi būti išsaugota. Nuosavybės teisių atkūrimo santykiai yra specialūs, kompleksiški, jų reguliavimas keitėsi vykstant nuosavybės teisių grąžinimo procesui. Netradicinei situacijai reguliuoti buvo priimti specialieji teisės aktai – 1991 m. Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šiuose aktuose nustatyti terminai institucijų sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo skųsti (1991 m. įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje – dvidešimt dienų, 1997 m. įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – trisdešimt dienų) reikšmingi siekiant tą procesą paspartinti ir greičiau įvykdyti žemės reformą, tačiau jie negali būti aiškinami taip, kad pažeistų pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisėtą lūkestį, jog įstatymo nustatyta tvarka, sąlygomis, būdais bei terminais bus įgyvendinta jo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti, svarbu nustatyti, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas skundo padavimo terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje R. G. v. J. G., V. L. ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-464/2010). Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Tokiais atvejais reikšminga aplinkybė, ar pretendentas suvokė, kad pažeidžiama jo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, kai nuosavybės teisės į gretutinius sklypus savininkams atkuriamos natūra ne vienu metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese svarbus yra pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą interesų derinimo principas, kuris reiškia, kad vieno pretendento teisių negalima atkurti pažeidžiant kito teisę, ir šio principo įgyvendinimas yra valstybės institucijų, vykdančių nuosavybės teisių atkūrimą, pareiga. Interesų derinimo principu paremtas teisinis santykis tarp pretenduojančio atkurti nuosavybės teises asmens ir institucijos reiškia, kad tokio principo nesilaikymą asmuo suvokia, kai dėl jo priimamas atitinkamas administracinis aktas, tačiau jis nežino, kokie aktai ir kada priimami dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems asmenims. Kita vertus, tokių aktų priėmimas savaime nesuponuoja asmens teisės pažeidimo, kol jis nesužino, kad jam nebus atkurtos nuosavybės teisės jo prašomu būdu. Teisėjų kolegija atmeta kasatorių teiginį, kad, pasirašęs sklypų paženklinimo aktą, ieškovas suprato, jog jam nebus toje vietoje natūra grąžinta žemė, todėl turėjo pagrindą kreiptis į teismą, nes paženklinimo aktais tik nustatomos sklypų ribos, bet tuo būdu neatsisakoma žemę grąžinti natūra. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad greta buvo laisvos žemės plotai, nes atsakovei S. R. buvo ekvivalentine natūra atkurtos nuosavybės teisės gretimame sklype vėliau, nei kasatoriui N. S. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovas suprato jo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises natūra pažeidimą tuo metu, kai 2007 m. gegužės 14 d. buvo priimtas sprendimas jam atlyginti už 0,44 ha grąžintinos žemės pinigais, pagrįsta bylos faktais ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso vertinimu.
Dėl asmenų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į gretimus sklypus, interesų derinimo principo reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui
Interesų derinimo principo taikymas nuosavybės teisių atkūrimo procese reikšmingas ne tik derinant visuomenės ir asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus, bet ir pačių siekiančių atkurti nuosavybės teises asmenų interesus. Tai reiškia, kad negalima suabsoliutinti vieno asmens teisių, t. y. atkurti vienų asmenų teises, pažeidžiant kitų. Pirmenybės teisė suteikiama asmeniui, pageidaujančiam atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, o ekvivalentine natūra nuosavybės teisės atkuriamos iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės. Teisėjų kolegija, vertindama, ar nagrinėjamos bylos atveju atkuriant nuosavybės teises buvo remiamasi šiomis nuostatomis, yra saistoma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 363 straipsnio 1 dalis). Viena iš reikšmingų aplinkybių – kada buvo pradėtas ir baigtas bylos šalių nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo 1991 m. ir prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, valios dėl atkūrimo būdo nekeitė; nuosavybės teisės į dalį žemės buvo atkurtos 2000 m. liepos 13 d., o kitiems asmenims – daug anksčiau: N. S. – 1992 m., o S. R. – 1994 m. Byloje nenustatyta, dėl kokių priežasčių ieškovui taip ilgai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės.
Teisėjų kolegija sutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinio skundo argumentu, kad atkuriant nuosavybės teises N. S. atkūrimo procesą buvo galima vykdyti vadovaujantis preliminariniais žemės reformos žemėtvarkos projektais (1991 m. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos 44 punktas), kurie tapo kompleksinių žemės reformos žemėtvarkos projektų sudėtine dalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemėtvarkos projektų parengimo reikalavimai yra reikšmingi, tačiau jų taikymas negali pažeisti lygiateisiškumo principo, kitų prašiusių atkurti nuosavybės teises asmenų teisių, paneigti nuosavybės teisių atkūrimo natūra principo ir suteikti teisę nuosavybės atkūrimo procesą vykdančiai institucijai pakeisti nuosavybės atkūrimo būdą vien tuo pagrindu, kad vykdant projektavimą galimi buvusių ir grąžinamų žemės sklypų ribų nesutapimai. Pažymėtina, kad nesutapimai turi būti taikomi proporcingai visiems savininkams ir nepaneigti teisės atgauti žemės sklypą natūra kaip tokios. Žemėnaudos formavimo tikslus suformuoti atitinkamą žemės masyvą su aiškiomis ribomis, priderintomis prie kraštovaizdžio ir pan., būtina derinti su asmens teise atkurti nuosavybės teises natūra, nes Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nenustatyta teisinio pagrindo vien žemėnaudos projektavimo tikslais negrąžinti žemės natūra, o už turėtą žemės sklypą atlyginti kitais būdais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju nukrypimai nuo buvusių žemės sklypų ribų nebuvo taikomi proporcingai pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą į gretimus sklypus, nes N. S. žemėtvarkos projekto rengimo momentu nebuvo reglamentuota galimų sklypų ribų nesutapimo sprendimo tvarka. Nuostatos dėl galimo 40 proc. nukrypimo nuo buvusių sklypų ribų įtvirtintos tik 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 punkte. Toks grąžintino žemės sklypo suformavimas, kai jo ribos nesutampa su buvusios žemėnaudos ribomis, negali būti vertinamas kaip lemiantis negalimumą grąžinti prašomą žemės sklypą natūra, jeigu nėra pagrindų žemės sklypą išpirkti valstybei (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis). 2000 m. liepos 13 d. sprendimu atkūrusi ieškovui nuosavybės teises į dalį valdyto žemės sklypo, nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdanti institucija nurodė, kad nuosavybės teisės į likusią žemės dalį bus atkurtos sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu atkuriant nuosavybės teises ieškovui buvo keliami kitokie reikalavimai nei atsakovams, kurių nuosavybės teisėms atkurti pakankamais pripažinti preliminariniai žemėtvarkos projektai. Jeigu žemės sklypas ieškovui būtų formuojamas tuo pat metu, kaip ir N. S., tai jo, kaip toje vietovėje turėjusio žemes sklypą savininko įpėdinio, teisė susigrąžinti žemę natūra nebūtų pažeista. Pažymėtina, kad žemėnaudos projektavimui nebuvo keliami reikalavimai dėl žemės sklypo minimalaus dydžio. Kita vertus, atkurdama nuosavybės teises ieškovui tik į dalį sklypo, institucija jau sumažino žemėnaudą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, suformavusi žemės sklypą N. S. ir nesuformavusi ieškovui, galų gale nebeatkūrusi ieškovui nuosavybės teisių į likusią dalį žemės natūra, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija pažeidė nuosavybės grąžinimo tvarką tiek dėl ieškovo, tiek dėl N. S., nes atkūrė nuosavybės teises į vieno buvusio savininko žemės sklypo dalį kitam. Minėta, kad ribų paženklinimo aktas negali būti kvalifikuojamas kaip atsisakymas nuo nuosavybės teisių atkūrimo natūra būdo, jeigu tokia valia nepareikšta įstatymo nustatyta tvarka. Ribų paženklinimo aktas vertinamas kaip kaimyninių sklypų ribų suderinimas, ribų keitimas, palyginti su buvusiomis žemės sklypų ribomis.
Laiku nesuformavusi ieškovui grąžintino žemės sklypo, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija sudarė sąlygas greta esančioje žemėje suformuoti žemės sklypą, grąžintiną ekvivalentine natūra atsakovei S. R.. 1991 m. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnyje (1993 m. liepos 15 d. redakcija) buvo nustatyta, kad žemė sugrąžinama ekvivalentine natūra iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės, t. y. tų toje vietovėje esančių žemės plotų, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei, jų nepretenduoja susigrąžinti nuosavybėn natūra įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kuriuos galima parduoti privatinėn nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, grąžinant žemę ekvivalentine natūra, taip pat privalu laikytis žemėnaudos projektavimui keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad šių reikalavimų nebuvo laikomasi, nes, nustatant S. R. grąžintinos žemės sklypo ribas, į jo plotą pateko žemės sklypo dalis, kurią pretendavo susigrąžinti nuosavybėn natūra ieškovas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teiginys, kad likusi žemės sklypo dalis ieškovui pagrįstai ir teisėtai negrąžinta natūra, prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniui. Tokiu atveju negalima remtis vien Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, reglamentuojančiu atlyginimą piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, nes šis straipsnis yra procedūrinis, jame įtvirtinta žemės plotų išpirkimo 12 straipsnyje nustatytais atvejais tvarka. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnis negali būti aiškinamas kaip sudarantis prielaidas nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai išplėsti pagrindus, kuriais nuosavybės teisės neatkuriamos natūra.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. S. ir S. R., grąžinant jiems ieškovo pageidaujamą susigrąžinti natūra žemę, teisėtumo atmestini, nes tokiais veiksmais nuosavybės teises atkurianti institucija pažeidė asmenų interesų derinimo bei visų nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavusių subjektų lygiateisiškumo principą.
Dėl Nacionalinės žemės tarnybos kasacinio skundo argumento dėl administracinių aktų panaikinimo iš dalies
Kasatorės Nacionalinės žemės tarnybos skunde teigiama, kad, konstatavus, jog nuosavybės teisės N. S. ir S. R. buvo atkurtos neteisėtai, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems turėtų būti panaikinti ne iš dalies, o visa apimtimi. Teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovo S. K. atsiliepimo į kasacinius skundus argumentu, kad jis turėjo teisę reikalauti ir reikalavo panaikinti tik tas sprendimų dalis, kuriomis nuosavybės teisės atkurtos į tą žemę, į kurią jis pretenduoja, todėl teismas, laikydamasis ieškinio ribų, naikino tik dalį tų sprendimų, atmeta šį Nacionalinės žemės tarnybos kasacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl R. S. kasacinio skundo argumento dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
Kasatoriaus R. S. skunde teigiama, kad yra absoliutus pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes, neįtraukus į bylą trečiuoju asmeniu vieną iš ginčijamų sandorių tvirtinusios notarės, nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje A. E. R. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-163/2006; 2006 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje J. R. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-430/2006; kt.). Nagrinėjamoje byloje nebuvo spręsta dėl 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutartį patvirtinusios notarės L. Šilerienės teisių ir pareigų, todėl šis R. S. kasacinio skundo argumentas atmestinas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl kasaciniai skundai atmestini, apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 268,83 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Ieškovas S. K. patyrė 300 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinius skundus. Atmetus kasacinius skundus, šios išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos iš kasatorių atitinkamai ieškovui ir į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kodas 188704927) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme ieškovui S. K. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovo R. S. (duomenys neskelbtini) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme ieškovui S. K. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovės nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kodas 188704927) 134,42 Lt (vieną šimtą trisdešimt keturis litus 42 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Priteisti iš atsakovo R. S. (duomenys neskelbtini) 134,42 Lt (vieną šimtą trisdešimt keturis litus 42 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
Janina Stripeikienė
