Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

114.11; 124.2.9; 128.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. L. teisių perėmėjos D. K. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija, A. R., Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Trakų rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja L. L. 2001 m. balandžio 23 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas M. L. iki nacionalizacijos Trakų mieste, Wiel. Kowienska g. 53, nuosavybės teise valdė 0,24 ha žemės sklypą, pateikto plano nurodytose ribose prie išlikusių pamatų.

Trakų rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. L., miręs 1976 m. sausio 29 d., iki nacionalizacijos Trakų mieste, tuometėje Wiel. Kowienska gatvėje, nuosavybės teise valdė 0,24 ha ploto žemės sklypą Nr. 53 su dabar išlikusiais namo pamatais; sklypą nuosavybėn įgijo apie 1914-1918 metus paveldėjimo keliu. Teismas nurodė, kad Trakų miesto žemės sklypų savininkų 1923 m. sąraše įrašytas M. L.; sąrašo stulpelyje nekilnojamojo turto-namų numeris įrašyta „53“, o stulpelyje „jei šeimininkaujantis asmuo nėra savininkas, pateikti savininko pavardę“ įrašų nėra. Teismas pažymėjo, kad sąrašo stulpeliuose „bendras sklypo plotas“ ir „pastabos“ įrašai yra prieštaringi, be to, įrašas „200s.“, kurį suinteresuoto asmens atstovė aiškina kaip nurodymą į sklypo plotą, yra ne stulpelyje „bendras sklypo plotas“, o stulpelyje „pastabos“, kuriame yra ir kitokių įrašų, kuriuose jokie matavimo vienetai nenurodyti. Dėl nurodytų prieštaringumų 1923 m. žemės savininkų sąrašo stulpeliuose „pastabos“ ir „bendras sklypo plotas“ teismas, nustatydamas sklypo plotą, rėmėsi ne šia sąrašo dalimi, o liudytojų parodymais bei sklypo apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, 2004 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ir, išnagrinėjus bylą pakartotinai, panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos L. L. pareiškimą. Prašyme nurodyta, kad teismo sprendimas priimtas nesant pakankamai įrodymų apie M. L. nuosavybės teisę į 0,24 ha žemės sklypą Trakų mieste, buvusioje Wiel. Kowienska gatvėje Nr. 53. Prašyme pažymima, kad teismas nesirėmė Trakų miesto žemės sklypų 1923 m. sąrašu, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas Wiel. Kowienska g. 53, kurį naudoja M. L., yra 200 sieksnių, t. y. apie 0,09 ha. Be to, įrašas „Trakų m.“ nurodyto sąrašo grafoje „savininko pavardė arba jei šeimininkaujantis asmuo nėra savininkas“, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nuomone, leidžia daryti išvadą, kad M. L. nebuvo šio sklypo savininkas, o tik sklypu naudojosi, nes sklypų Nr. 2, 7, 9, 11 ir t. t. savininkai įvardyti pavardėmis. Prašyme nurodoma, kad nuspręsdamas, jog M. L. sklypą įgijo paveldėjimo keliu, teismas rėmėsi tik pareiškėjos atstovės parodymais, tačiau nesiūlė pareiškėjai pateikti papildomų dokumentų. Be to, patvirtindamas faktą, kad ginčo sklype dabar išlikę namo pamatai, teismas nenagrinėjo klausimo, kada buvo pastatytas buvęs pastatas, kurį Trakų miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1978 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 20 įpareigojo nugriauti. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nenagrinėjo klausimo, kur iki nacionalizacijos M. L. gyveno ir kiek ginčo sklype turėjo namų. Prašyme nurodyta, kad įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, negalima laikyti pakankamais, teismas padarė 1964 m. CPK 217 straipsnio, 215 straipsnio 2 dalies, 65 straipsnio teisės normų taikymo klaidų. Prašyme teigiama, kad padaryta proceso teisės normos taikymo klaida yra ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.

2004 m. rugsėjo 7 d. mirusios pareiškėjos L. L. teises perėmė A. R. ir D. K.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atskirąjį skundą, 2005 m. balandžio 14 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. nutartį panaikino, atnaujino procesą civilinėje byloje ir perdavė bylą nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui.

Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 28 d. sprendimu panaikino Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendimą ir pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad Trakų miesto 1923 metų laikinasis sklypų sąrašas (T. 1, b. l. 5-6, 9-11) nėra žemės sklypų savininkų sąrašas, jame yra atskiros grafos to paties žemės sklypo šeimininkui ir savininkui įrašyti. Teismas pažymėjo, kad šiame sąraše yra eilučių, kur žemės sklypo šeimininko bei savininko pavardės sutampa, tačiau didžiojoje dalyje įrašai šiose grafose nesutampa, o kai kuriose grafose, kaip ir prie sklypo, esančio Wiel. Kowienska gatvėje, kurio Nr. 53, žemės sklypo savininkas iš viso nenurodytas, be to, kai kuriose sąrašo eilutėse šeimininkaujančiu nurodytas fizinis asmuo, o savininku – Trakų miestas. Ištyręs šį dokumentą, teismas konstatavo, kad jis nepatvirtina aplinkybės nei apie M. L. turėtą žemės nuosavybės teisę, nei apie jo valdyto žemės sklypo plotą, nes teigti, jog įrašas „200s“ esantis grafoje „pastabos“ reiškia sklypo plotą, nėra jokio pagrindo, nes grafa, žyminti bendrą sklypo plotą, šioje sąrašo eilutėje yra tuščia, be to, kitaip konstatuoti neleidžia ir kitų sąraše esančių kiekvienos eilutės grafų „bendras sklypo plotas“ ir „pastabos“ analizė. Teismas pripažino nepagrįsta ankstesnį sprendimą priėmusio teismo išvadą, kad įrašai šiose grafose yra prieštaringi. Teismas pažymėjo, kad Trakų miesto 1923 metų laikinojo sklypų sąrašo išrašo kitame vertime iš lenkų kalbos (T. 1, b. l. 32) padaryta klaida, įrašas, originaliame dokumente esantis grafoje „pastabos“, vertime įrašytas į grafą „bendras žemės plotas“. Teismo nuomone, byloje apklaustų liudytojų J. J. ir J. B. parodymų vertinimas taip pat neleidžia daryti išvados apie fakto buvimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, 1948 m. rugpjūčio 28 d. atliktos sodybos M. Melnikaitės g. 62 (ta pati Wiel. Kowienska g. 53) inventorizacijos duomenimis, ši valda buvo 931 kv. m bendro ploto, toks pat plotas išliko ir po 1981 m gruodžio 26 d. atliktos inventorizacijos. Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie tai, kurį konkrečiai pastatą pareiškėja nugriovė vykdydama Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1978 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 20. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad 0,24 ha žemės M. L. paveldėjo iš savo tėvo, nes jokių duomenų apie jo tėvui priklausiusią žemę byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad remtis vien tik byloje esančiu 2001 m. kovo 21 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu nėra pagrindo, nes liudytojai T. L. ir Č. J., parodę sklypo ribas, byloje nebuvo apklausti kaip liudytojai, be to, byloje apklaustas Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojas H. K. parodė, kad liudytojai parodė tik apytiksles žemės sklypo ribas, o jis, įsitikinęs, kad parodyta žemė yra laisva, ją „įklojo” į grafinę medžiagą. Teismas atkreipė dėmesį į liudytojos G. F. parodymus, kad iki 1940 metų toje vietoje buvo žemės sklypai, skirti amžinam naudojimui, bet jie nebuvo privatūs.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos L. L. teisių perėmėjos D. K. apeliacinį skundą, 2007 m. sausio 23 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad siekdama pašalinti apeliaciniame skunde nurodomus pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaravimus vertinant du to paties dokumento (1923 m. sąrašo) skirtingus vertimo iš lenkų kalbos variantus, juos ištyrė dalyvaujant vertėjai. Kolegija darė išvadą, kad įrašai pagal išsidėstymą grafose teisingiau nurodyti sąrašo vertime, esančiame pirmojo tomo 9-11 lapuose, tačiau grafų pavadinimų vertimas tikslesnis 32 lape esančiame sąraše, kuriame trečioji grafa įvardijama kaip,,nekilnojamojo turto namų numeris“; ketvirtoji –,,šeimininkaujančio asmens pavardė“; penktoji –,,jei šeimininkaujantis asmuo nėra savininkas, pateikti savininko pavardę“; šeštoji –,,bendras žemės, kurioje šeimininkauja duotasis asmuo, plotas“ ir septintoji –,,pastabos“. Kolegija, apžiūrėjusi dokumento originalą, nustatė, kad aptariamo sąrašo ketvirtojoje grafoje šeimininkaujančiu asmeniu W. Kowienska g. 53 name (antroji ir trečioji grafos) nurodytas M. L., o penktojoje grafoje,,jeigu šeimininkaujantis asmuo nėra savininkas, pateikti savininko pavardę“ visiškai nėra jokių žymėjimų. Dėl to, kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįrodyta, kad M. L. žemę valdė nuosavybės teise: kai grafos pavadinimas reikalauja nurodyti savininką, jeigu šeimininkaujantis asmuo nėra savininkas, ir joje nenurodyta jokios kito savininko pavardės, darytina išvada, kad šeimininkaujantis asmuo ir yra savininkas. Kolegijos vertinimu, tokią išvadą galima daryti ir vertinant kitas šio sąrašo pozicijas. Kolegijos nuomone, daug labiau tikėtina, kad jokio kito savininko nenurodymas sąraše, taip pat bet kokios žymos, galinčios reikšti informacijos pasikartojimą, nebuvimas reiškia šeimininkaujančio asmens sutapimą su savininku, negu kad tai, jog šeimininkaujančiu asmeniu nurodytas M. L. nėra žemės savininkas. Kolegija sprendė, kad nors įrašas,,200 s.“ yra ne grafoje,,bendras žemės, kurioje šeimininkauja asmuo, plotas“, o grafoje,,pastabos“, tačiau būtent nuoroda,,s.“, reiškianti mato vienetą, leidžia daryti išvadą, jog tai reiškia būtent žemės sklypo plotą. Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, 1923 m. laikinasis sklypų sąrašas yra pakankamas įrodymas, kad M. L. tuo metu nuosavybės teise W. Kovienska g. 53 valdė 200 sieksnių žemės sklypą, tai atitinka 0,09 ha pagal dabartinius mato vienetus. Kolegija pažymėjo, kad tokią išvadą pagrindžia ir inventorizacijos knygos duomenys apie tai, kad prie namų valdos esančio žemės sklypo plotas yra 931 kv. m, taip pat liudytojų parodymai, jog žemė buvo valdoma nuosavybės teise. Kolegija konstatavo, kad pagal byloje pareikštą prašymą dėl juridinio fakto nustatymo, teismas neturi galimybės tokio pareiškimo patenkinti netgi iš dalies (dėl 0,09 ha sklypo), nes pareiškėja prašymu prašė nustatyti faktą, kad buvo valdoma 0,24 ha žemės sklypas, pateikto plano nurodytose ribose prie išlikusių namo pamatų. Atsižvelgdama į pareiškėjos pateiktą sklypo planą, liudytojo H. K. parodymus, Trakų senamiesčio išplanavimo projektą bei planavimo dokumentus, kolegija konstatavo, kad pareiškėja prašė nustatyti faktą, jog jos tėvas M. L. valdė nuosavybės teise 0,24 ha žemės sklypą, kuris yra už jos namų valdos sklypo ribų. Kolegija, įvertinusi įrodymus, sprendė, kad yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra įrodytas 0,24 ha ploto žemės sklypo, esančio tose ribose, kurios buvo nubrėžtos 2001 m. kovo 21 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte, valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjos L. L. teisių perėmėja D. K. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartį ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendimą. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2005, esančiu CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto išaiškinimu ir teigia, kad bylą nagrinėję teismai nenurodė jokios teisės normos pažeidimo, kuris galėtų būti įvardijamas kaip aiški teisės normos taikymo klaida. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendimas buvo priimtas laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 6 aprobuoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2 reikalavimų – buvo nustatytas turto įsigijimo būdas, t. y. paveldėjimas, ir į bylą patrauktos visos suinteresuotos šalys. Kasatorė pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta naujų esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2006, esančiais teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimais. Be to, kasatorės nuomone, ginčo žemės sklypo buvimas urbanistinio draustinio teritorijoje nėra pagrindas konstatuoti viešojo intereso byloje buvimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad CPK 370 straipsnio nuostata reiškia, jog kasacinio peržiūrėjimo objektu gali būti tik galimybę proceso atnaujinimui užkertanti apeliacinės instancijos teismo nutartis, o dėl teismo nutarties, kuria procesas byloje atnaujintas, nėra procesinės galimybės paduoti kasacinį skundą, nes tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde nepateikiama motyvų ir argumentų, nurodančių, kad, teismui išnagrinėjus bylą, kurioje procesas atnaujintas, ir priėmus naują sprendimą, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsiliepime teigiama, kad teismas, nustatęs, jog pasitvirtino proceso atnaujinimo pagrindas, panaikino ankstesnį sprendimą ir priėmė naują teisingą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai taikė teisės normas ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Atsiliepime nurodoma, kad byloje yra viešasis interesas, ir nesutinkama su kasacinio skundo teiginiais, kad tokio intereso nėra bei kad pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas siekiant atkurti nuosavybės teises.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindai.

Proceso atnaujinimo tvarką reglamentuoja CPK XVIII skyriaus normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse ne kartą aiškino proceso atnaujinimo paskirtį ir tikslus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. Kraujelis v. G. Mečkovskaja, bylos Nr. 3K-3-303/2007). Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti taikomas tokiais pagrindais ir sąlygomis bei tokiems tikslams, kokius nustatė įstatymų leidėjas. Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą privalo įrodyti besikreipiantis su atitinkamu prašymu asmuo.

CPK 365 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Šios generaliniam prokurorui įstatymo suteiktos teisės, kuriai gali būti suteikta ir pareigos prasmė, viena iš būtinų įgyvendinimo sąlygų yra tai, kad prašymu atnaujinti procesą turi būti siekiama apginti viešąjį interesą. Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti viešojo intereso buvimo, t. y. kad nėra vienos iš būtinų generalinio prokuroro teisės paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo įgyvendinimo sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo dalyką ir pagrindą, teismų procesiniams sprendimams keliamą teisėtumo reikalavimą, materialinių teisinių santykių, lėmusių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo poreikį, pobūdį, valstybės pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių apsauga bei nagrinėjamoje byloje reikšmingo žemės sklypo lokalizaciją, įvertinusi kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje viešasis interesas yra ir generalinis prokuroras šiuo aspektu turėjo teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, būtent į kuriose esančius teisės taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti taikydami teisę teismai, yra ne kartą aiškinęs CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Kozlovienė, S. Kanevičius v. O. A. Tamošiūnienė, bylos Nr. 3K-3-125/2005; 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Šimonienė v. A. Petkevičius ir kt., bylos Nr. 3K-3-647/2005; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatyme neatskleidžiama, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka yra vertinamoji. Dėl to, ar pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos taikymo klaida yra aiški ir ar tai yra proceso atnaujinimo pagrindas, sprendžia prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Pagrindas atnaujinti procesą gali būti aiški teisės normos taikymo klaida, teismo padaryta taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas. Aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas arba jos netinkamas taikymas. Teisės normos taikymo klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą ir nepagrįstą bei yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti.

CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 358 straipsnyje, ir pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra šioje dalyje nurodyti trūkumai. Šiame teismo posėdyje sprendžiama, ar pagrindas procesui atnaujinti iš tiesų egzistuoja, tiriami ir vertinami su nurodomu proceso atnaujinimo pagrindu susiję įrodymai, tačiau šio teismo posėdžio metu nenagrinėjama nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo reikšmė visos bylos kontekste, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis), t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras kaip pagrindą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą nurodė tai, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendime yra padaryta aiškių ir esminių 1964 m. CPK 217 straipsnio, 215 straipsnio 2 dalies, 65 straipsnio teisės normų taikymo klaidų, pažeistos teismo sprendimo ir įrodymų vertinimo (įrodymų pakankamumo sprendimui priimti) taisyklės. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 14 d. nutartyje, kuria panaikinta Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. nutartis ir procesas byloje atnaujintas, konstatuota, kad tik atnaujinus procesą galima analizuoti šį proceso atnaujinimo pagrindą, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ir nustatyti, ar yra pagrindas suabejoti priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu; šie klausimai nesprendžiami, taip pat nenagrinėjamos visos bylos aplinkybės, nustatant, ar turi būti atnaujintas procesas byloje.

Iš apskųstų procesinių sprendimų turinio matyti, kad juos priėmę teismai, išnagrinėję atnaujintą bylą, nekonstatavo, jog Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 sprendime yra padaryta aiški teisės taikymo klaida. Pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektu yra nurodyta tik tai, kad yra pripažintina nepagrįsta ankstesnį sprendimą priėmusio teismo išvada, kad Trakų miesto 1923 metų laikinojo sklypų sąrašo (T. 1, b. l. 5-6, 9-11) grafose „žemės sklypo plotas“ ir „pastabos“ esantys įrašai yra prieštaringi. Bylą pakartotinai išnagrinėję teismai panaikino Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendimą, nes savaip vertino faktinius bylos duomenis. Pažymėtina, kad pakartotinai išnagrinėjus bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tuos pačius faktinius duomenis vertino iš dalies skirtingai ir padarė priešingas išvadas dėl M. L. žemės valdymo nuosavybės teise fakto: pirmosios instancijos teismas laikė tokį faktą neįrodytu, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad M. L. 1923 m. nuosavybės teise W. Kowienska g. 53 valdė 200 sieksnių žemės sklypą, tai atitinka 0,09 ha pagal dabartinius mato vienetus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Blažienės personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Beinorienė ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. Krapikas v. K. Krapikas ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kita vertus, įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas svarbias aplinkybes. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių žemės valdymo nuosavybės teise faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į tai būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą.

Nagrinėjamos bylos medžiaga rodo, kad, bylą nagrinėjant pakartotinai, įrodymų visetas iš esmės nepakito, naujai pateikti įrodymai yra tik patikslinantys, paaiškinantys, juose nėra tiesioginės informacijos įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti. Tiesioginių įrodymų, galinčių vienareikšmiškai patvirtinti arba paneigti prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nėra išlikę, byloje įrodinėjama netiesioginiais įrodymais. Jų visuma, kurioje ypač akcentuotini 1923 m. laikinojo sklypų sąrašo (T. 1, b. l. 9-11, 30-32) duomenys, lemia išvadą, jog labiau tikėtina, kad M. L. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, buvusį Trakų mieste, tuometėje Wiel. Kowienska g. 53, negu kad to nebuvo. Minėtame 1923 m. sąraše žemės sklypo, reikšmingo nagrinėjamoje byloje, plotas nenurodytas (grafoje „bendras žemės, kurioje šeimininkauja asmuo, plotas“ nėra jokių įrašų). Kituose byloje surinktuose įrodymuose esanti informacija apie M. L. valdyto žemės sklypo plotą yra nevienareikšmė. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą apie M. L. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo plotą grindė minėto 1923 m. sąrašo grafoje „pastabos“ esančiu įrašu „200 s.“ bei dokumentų iš laikotarpio po nacionalizacijos – atitinkamo gyvenamojo namo inventorizacijos knygos – duomenimis apie prie namų valdos esančio žemės sklypo plotą. Byloje apklaustų liudytojų J. J. ir J. B. parodymus apeliacinės instancijos teismas vertino kaip pagrindžiančius patį faktą, jog M. L. valdė žemę nuosavybės teise, tačiau, kita vertus, kaip ne tokius išsamius ir patikimus, kad jų pagrindu galėtų būti nustatytas prašomas juridinis faktas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie M. L. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo plotą padaryta neįvertinus 2001 m. kovo 25 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietoje apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto (T. 1, b. l. 20, 28). Iš jo matyti, kad dalyvaujant liudininkams – nagrinėjamoje byloje reikšmingų įvykių amžininkams – T. L., gim. 1923 m., ir Č. J., gim. 1923 m., buvo vietoje apžiūrėtas M. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas, nurodyta jo ribos, plotas, lokalizacija. Šis aktas yra ne tik žemės sklypo apžiūrėjimo fakto įrodymas, bet ir netiesioginis įrodymas apie M. L. valdymą žemės sklypo nuosavybės teise, to žemės sklypo plotą, lokalizaciją, ribas. Byloje kaip liudininkas apklaustas sklypo apžiūrėjime dalyvavęs ir šį aktą surašęs Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vyresnysis specialistas H. K. patvirtino akte užfiksuotus duomenis (T. 2, b. l. 177, 178), tačiau apeliacinės instancijos teismas, darydamas aptariamą išvadą, šio liudytojo parodymų neįvertino. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada apie M. L. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo plotą padaryta neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų, jų tarpusavio ryšio ir įrodomosios reikšmės. Byloje surinkti netiesioginiai įrodymai, juos, vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis bei logikos dėsniais, įvertinant kiekvieną atskirai ir visą įrodymų visetą, neleidžia daryti išvados, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendime yra padaryta aiški proceso teisės normų, nurodytų generalinio prokuroro prašyme dėl proceso atnaujinimo, taikymo klaida.

Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apskųstuose procesiniuose sprendimuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tai yra pagrindas naikinti apskųstus sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus priimamas naujas sprendimas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymas atmetamas (CPK 359 straipsnio 4 dalis, 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas), paliekant galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį, bylos esmę, sprendė, kad ši byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 30 d. sprendimo panaikinimo atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis