Administracinė byla Nr. eA-1678-968/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00806-2025-6
Procesinio sprendimo kategorija 10.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. M., G. M., G. M., J. J. S. M., J. N., R. E. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai B. M., G. M., G. M., J. J. S. M., J. N., R. E. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 1V-59 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Lietuvos reikalų vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir atsakovas) pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
2.1. Pareiškėjai pateikė prašymus vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kuriuos grindė savo senelio / prosenelio J. L. (J. L.), gim. 1904 m. Kaune, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktu. J. L. yra pareiškėjų R. E. N. ir J. J. S. M. senelis, o pareiškėjų G. M., J. N., G. M. ir B. M. prosenelis.
2.2. Vidaus reikalų ministras ginčijamu Įsakymu, atsižvelgdamas į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. teikimą Nr. 24TR346 (toliau – ir Teikimas), nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjų seneliui / proseneliui J. L. 1921 m. gegužės 7 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas, tačiau pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybė nebuvo atkurta, kadangi pareiškėjų protėvis mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini), todėl 1940 m. birželio 15 d. jo ryšys su Lietuva ir jos pilietybe buvo nutrūkęs.
2.3. Toks vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies nuostatų bei jas aiškinančios teismų praktikos. Teismai laikosi nuoseklios pozicijos, kad pagal šią teisės normą Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tai, kad asmuo nurodytu laikotarpiu nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs dėl savo valinių veiksmų. Kaip ir nurodoma Teikime, pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad jų senelis / prosenelis J. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Šią aplinkybę patvirtina kartu su Kauno regioninio valstybės archyvo 2022 m. gegužės 10 d. pažyma Nr. V10-1163 „Dėl pilietybės“ pateikta informacija apie J. L. Kaune išduotą Lietuvos Respublikos vidaus pasą.
2.4. Taigi, pareiškėjų senelis / prosenelis išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Duomenų apie tai, kad pareiškėjų senelis / prosenelis iki savo mirties būtų netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra. Teikime nepagrįstai sutapatinamas asmens mirties faktas su Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktu, atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras. Šiuo atveju, asmens mirties faktas nėra susijęs su jokiais asmens valiniais veiksmais, kurie galėjo nutraukti ryšį su Lietuvos Respublika ir pilietybe. Aplinkybei, kad asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę esant įrodytai, toks asmuo (jo palikuonys), turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
2.5. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje gimė J. L. dukra D. L.. D. L. yra pareiškėjų R. E. N. ir J. J. S. M. motina, o pareiškėjų G. M., J. N., G. M. ir B. M. senelė. Teikime nurodoma, jog pareiškėjų motina / senelė D. L. negali būti laikoma asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Nors jos tėvas J. L. jos gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau duomenų apie jos gimimo registravimą Lietuvos Respublikos kompetentingose institucijose iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos archyvuose saugomuose dokumentų fonduose nerasta.
2.6. Tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta šiam ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos tarpukario teisės aktų nuostatomis bei pateikia išgalvotą ir subjektyvią tarpukario teisės aktų interpretaciją, nepagrįstą nei teisės normomis, nei teismų praktika. Akcentuotina, kad pareiškėjų teisei atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę realizuoti pakanka vien įrodyto fakto apie jų senelio / prosenelio J. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.
2.7. Pareiškėjų motina / senelė D. L. taip pat laikoma asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos piliečio J. L. duktė D. L., gimusi 1938 m(duomenys neskelbtini), ipso iure (pagal įstatymą) automatiškai ir be jokių papildomų veiksmų atlikimo gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. D. L. gimimo metu galiojusios 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos (toliau – ir 1928 m. Konstitucija) 9 straipsnis nustatė, kad pilietybės teisė įgyjama ir ji nustojama einant atitinkamu pilietybės įstatymu. Tuo metu galiojusio 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (toliau – ir 1919 m. Laikinasis įstatymas) 1 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos piliečio J. L. duktė D. L. pagal įstatymą ir be jokių papildomų išlygų gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2.8. Nepagrįsta Migracijos departamento pozicija, kad asmenys Lietuvos piliečiais tapdavo po tam tikro sprendimo. Tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas įvirtino, kad asmuo, atitinkantis 1919 m. Laikinojo įstatymo apibrėžtas sąlygas, buvo automatiškai laikomas Lietuvos piliečiu. Teisinis reguliavimas nenumatė jokių išlygų, kada Lietuvos Respublikos piliečio vaikas ar asmuo, įgijęs pilietybę gimimu, nebūtų laikomas Lietuvos piliečiu. Sprendžiant klausimą dėl užsienyje gimusio Lietuvos piliečio vaiko Lietuvos pilietybės statuso, nėra reikalaujama jokių kitų dokumentų, išskyrus įrodymų vaiko giminystei su tėvais pagrįsti. Tos aiškinimas pateiktas 1938 m. gegužės 10 d. išleistame Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento Aplinkraščių sąvade. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, darytina išvada, kad net jei asmuo gimimu būtų įgijęs užsienio valstybės pilietybę, tai nereiškia, jog šis asmuo negalėtų įgyti / prarastų Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi aplinkybė, ar D. L. gimimu įgijo ar neįgijo Pietų Afrikos (Britanijos) pilietybės, pareiškėjų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą įgyvendinti nėra teisiškai aktuali, nes tai nepaneigtų fakto, kad ji iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2.9. Minėta, kad teisinis reguliavimas nenumatė jokių išlygų, kada Lietuvos Respublikos piliečio vaikas ar asmuo, įgijęs pilietybę gimimu, nebūtų laikomas Lietuvos piliečiu. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenumatė specialių pareigų registruoti vaiko gimimą Lietuvoje ar turėti pasą tam, kad asmuo būtų laikomas Lietuvos piliečiu. Vertinant faktą, kad Lietuvos archyvuose nėra duomenų apie D. L.iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, svarbu pažymėti, jog ji, gimusi 1938 metais, buvo mažametė. Tarpukario Lietuvos Respublikos teisės aktai nustatė pareigą turėti pasą Lietuvos piliečiams tik nuo 17 metų amžiaus. D. L. tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo įstatyminės pareigos atlikti kokius nors veiksmus dėl D. L. Lietuvos pilietybės įgijimo ir Lietuvos paso gavimo. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjų motina / senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
3. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
3.2. Pareiškėjai neatitinka įstatyme numatytos sąlygos, kadangi pareiškėjų motina / senelė D. L. neturėjo Lietuvos pilietybės niekada, o pareiškėjų senelis / prosenelis J. L. turėjo Lietuvos pilietybę, bet mirė iki 1940 m. birželio 15 d.
3.3. 1919 m. Laikinasis įstatymas, kuriuo grindžiamas skundas, turėtų būti taikomas sistemiškai su 1928 m. Konstitucijos 10 straipsniu, kuriuo buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis ir 1938 metų Lietuvos Konstitucijos 13 straipsniu, kuriuo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Dėl šių draudimų pareiškėjų motina / senelė neįgijo Lietuvos pilietybės, nes 1938 metais gimimu įgijo Britų Unijos Pietų Afrikos pilietybę. Tokią išvadą atsakovas padarė, kadangi pareiškėjai neatsakė į Migracijos departamento paklausimą, kada D. L.ir J. L. įgijo Pietų Afrikos pilietybę. Skundžiamas Įsakymas grindžiamas būtent tuo, kad pareiškėjų motina / senelė niekada neįgijo Lietuvos pilietybės.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad:
4.1. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų dokumentus, konstatavo, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjų motina / senelė D. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas paruošė Teikimą Vidaus reikalų ministerijai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo.
4.2. Atsižvelgiant į D. L. gimimo metu bei iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusius teisės aktus, ji negali būti laikoma turėjusia Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes nėra tiesioginių duomenų, kad ji būtų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. nėra duomenų, kad jos tėvai būtų atlikę veiksmus, dėl kurių ji galėjo būti pripažinta įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę.
4.3. Nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad jų motina / senelė automatiškai ir be jokių papildomų išlygų gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Priešingai nei teigia pareiškėjai, tuometiniuose teisės aktuose nebuvo įtvirtintas automatinis pilietybės įgijimas. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. L. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ar kad jos tėvai kreipėsi į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas, norėdami pranešti apie asmens, Lietuvos Respublikos piliečio, gimimą.
4.4. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo ir siekdamas surinkti visą aktualią informaciją, 2024 m. sausio 23 d. kreipėsi į pareiškėjus su prašymu pateikti informaciją, kada D. L.ir J. L. įgijo Pietų Afrikos pilietybę. Pareiškėjai šios informacijos nepateikė. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas sprendė, kad D. L. įgijo Pietų Afrikos pilietybę gimdama, o vadovaujantis 1928 m. Konstitucijos 10 straipsniu, kuris numatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis, D. L. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neįgijo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų seneliui / proseneliui J. L. 1921 metais buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas, t. y. jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau miręs 1940 m. (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas asmeniu turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes 1940 m. birželio 15 d. jis jau buvo miręs ir jo ryšys su Lietuvos Respublika bei Lietuvos Respublikos pilietybe vertintinas kaip nutrūkęs.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Įsakymą, įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir priteisė pareiškėjams už skundą sumokėtą žyminį mokestį.
6. Teismas nustatė, kad: pareiškėjai kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo; Migracijos departamentas Teikimu siūlė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti; Vidaus reikalų ministras 2025 m. sausio 23 d. Įsakymu nusprendė, jog B. M., G. M., G. M., J. J. S. M., J. N., R. E. N. neatkuria Lietuvos Respublikos pilietybės.
7. Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Teikime nurodyta, jog pareiškėjų senelis / prosenelis J. L., miręs 1940 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, negali būti laikomas asmeniu turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes 1940 m. birželio 15 d. jis jau buvo miręs ir jo ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. vertintinas kaip nutrūkęs.
8. Vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, kurioje nurodyta, koks asmuo laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, teismas sprendė, jog Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas sietinas su privalomų procedūrų atlikimu, kurių pagrindu būtų priimtas įstatymuose numatytas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Byloje nebuvo duomenų, jog J. L. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
9. Įvertinęs byloje esančius duomenis bei aptartą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Teikime padaryta klaidinga ir teisės aktų neatitinkanti išvada, kad J. L. negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismo įsitikinimu, asmens mirtis iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti laikytina faktu, pagrindžiančiu Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, be to, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje vartojama sąvoka „be kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d.“, reiškia, kad bet kuriuo laikotarpiu iki nurodytos datos asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pilietybė jam nebuvo panaikinta įstatymo numatytu pagrindu.
10. Pasisakydamas dėl pareiškėjų motinos / senelės turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės, teismas pažymėjo, kad Teikime konstatuota, jog nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų motina / senelė D. L., gim. 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.
11. Teismas pakartojo Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aptarė Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatytas sąlygas, kuomet Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimus (žr. 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDY5MS03NTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4691-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4691-756/2017">eA-4691-756/2017</a>) išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.
12. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo ginčo, jog J. L. buvo Lietuvos pilietis, šiuos duomenis patvirtino Kauno regioninio valstybės archyvo išduota J. L. 1921 m. gegužės 7 d. paso kopija. Teismas atkreipė dėmesį, jog Migracijos departamentui pateiktame D. L. gimimo liudijime nurodyta, kad ji gimė 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, jos tėvai yra J. L., 34 metų, gim. Lietuvoje, ir B. G., 32 metų, gim. Pietų Afrikoje.
13. Teismo vertinimu, atsakovas ir Migracijos departamentas be pagrindo byloje (teismo posėdžio metu) rėmėsi LVAT 2025 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje eA-2005-525/2025, kadangi minėta nutartis nelaikytina precedentu šioje administracinėje byloje, nes iš esmės skiriasi bylose esančios faktinės aplinkybės. Teismas vertino, kad aptariamoje byloje Lietuvos Respublikos pilietybės neveikimu neįgijo pilnametis asmuo, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės asmuo neįgijo dėl savo valinių veiksmų, tuo tarpu šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl to, ar (duomenys neskelbtini) užsienyje Lietuvos piliečiui gimęs vaikas laikytinas Lietuvos piliečiu.
14. Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. ir 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimus), teismas pažymėjo, kad ir administracinių, ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., taigi, teismai, nagrinėdami pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis, taiko atitinkamu laikotarpiu galiojusius teisės aktus, kuriais buvo reglamentuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykiai (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzUzNC01MjAvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3534-520/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3534-520/2020">eA-3534-520/2020</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjg0LTIxOS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-284-219/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-284-219/2020">e3K-3-284-219/2020</a>).
15. Teismas analizavo 1928 m. Konstitucijos, 1919 m. Laikinojo įstatymo nuostatas, nurodė, kad pagal 1938 m. Konstitucijos 11 straipsnį pilietybė įgyjama gimimu, jungtuvėmis ar kitokiu šeiminiu ryšiu, taip pat jos optavimu arba jos atgavimu.
16. Remdamasis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS ir nustato ne ilgesnį kaip vienų metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti arba patikslinti.
17. Buvo nustatyta, kad Migracijos departamentas Teikime nurodė, jog į 2024 m. sausio 23 d. Migracijos departamento paklausimą dėl duomenų, kada D. L.ir J. L. įgijo Pietų Afrikos pilietybę, pateikimo pareiškėjai neatsakė, todėl institucija, kad šie asmenys įgijo Pietų Afrikos pilietybę, o D. L. Pietų Afrikos pilietybę įgijo gimdama. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjai motinos / senelės D. L.ir senelio / prosenelio J. L. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti pateikė D. L. gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad ji gimė 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, jos tėvai yra J. L., 34 metų, gim. Lietuvoje, ir B. G. 32 metų, gim. Pietų Afrikoje.
18. Įvertinęs teisinį reguliavimą ir nustatytus faktinius duomenis, teismas sprendė, jog tokia faktų konstatavimo loginė seka, kurią padarė Migracijos departamentas, remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjai nepateikė atsakymo, nebuvo teisinga. Anksčiau konstatuota, jog J. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, su šia faktine aplinkybe sutiko tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl, teismo įsitikinimu, byloje nustačius šią faktinę aplinkybę, padaryta klaidinga išvada, jog Lietuvos Respublikos piliečiui gimęs vaikas gimimu įgijo tik Pietų Afrikos pilietybę.
19. Dėl Teikime padarytos išvados, kad D. L. tėvai nesiėmė jokių veiksmų, dėl kurių ji galėjo būti pripažinta įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę, teismas pastebėjo, kad Migracijos departamentas nenurodė, koks teisės aktas reglamentavo Lietuvos piliečio, kuriam gimė vaikas ne Lietuvos teritorijoje, pareigą tokį gimimą įregistruoti Lietuvoje.
20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 (2023 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. 3K-100 redakcija) patvirtintos Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos (toliau – ir Metodika) III skyrius reglamentuoja dokumentų vertinimą turint netiesioginių įrodymų, o Metodikos 12.3 papunktyje nurodyta, kad jeigu gimimo įraše tiesiogiai nenurodyta, kad tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai – turi būti pateikti tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai. Buvo nustatyta, kad pareiškėjai pateikė duomenis apie tai, jog J. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas neanalizavo tos aplinkybės, jog D. L. gimė 1938 metais ir 1940 m. birželio 15 d. buvo 2 metų, todėl pati negalėjo spręsti dėl Lietuvos pilietybės atsisakymo, o mirė 1971 metais, kuomet Lietuvos Respublikos valstybė nebuvo atkurta, todėl objektyviai negalėjo išreikšti valios nei veiksmu, nei neveikimu priimti ar atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės.
21. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentui sprendžiant, jog pareiškėjai pateikė nepakankamai duomenų, kurie patvirtina D. L. iki 1940 m. birželio 15 d. įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę gimimu, šie duomenys turėjo būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.), tačiau nepriimta neigiama išvada, patvirtinanti, jog D. L. gimimu įgijo tik Pietų Afrikos pilietybę.
22. Teismas, įvertinęs skundžiamo akto turinį bei Migracijos departamento Teikimą, kurio pagrindu priimtas Įsakymas, sprendė, jog Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Panaikinęs Įsakymą teismas įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.
III.
23. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
24. Vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad:
24.1. Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tam tikram asmenų ratui. Įstatymas kalba apie asmenis, turėjusius Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d., kadangi toks asmuo turėjo būti tuo asmeniu, kurio pilietybė 1940 m. birželio 15 d. buvo suvaržyta įvykusios okupacijos. Pareiškėjai nebuvo Lietuvos piliečiais 1940 m. birželio 15 d., kadangi gimė vėliau. Taigi, vertintina, ar jie Pilietybės įstatymo prasme yra palikuonys asmens, buvusio piliečiu 1940 m. birželio 15 d.
24.2. Mirus asmeniui pasibaigia ir pilietybės santykis. Taigi, pareiškėjų senelis / prosenelis J. L. nebebuvo piliečiu 1940 m. birželio 15 d., kadangi mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjų senelis / prosenelis J. L. netinkamas protėvis pilietybės atkūrimui ir dėl to, kad tik vėlesnė karta – J. L. dukra (pareiškėjų motina / senelė) D. L., gim. 1938 metais, galėjo 1940 m. birželio 15 d. perduoti savo vaikams pilietybės galimybę. Asmenys pilietybės galimybę gauna iš tėvų. Tokia taisyklė kyla iš pilietybės tęstinumo (Pilietybės įstatymo 3 str. 1 d.); 1919 m. Laikinojo įstatymo 1 paragrafo 4 punkto – Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai (būtent vaikai, o ne vaikaičiai, ne provaikaičiai). Šią taisyklę pripažino ir LVAT 2025 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2005-525/2025. Nesuprantamas pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad tarpukario Lietuva turėjo priimti sprendimą dėl mirusio asmens pilietybės netekimo.
24.3. Dėl pareiškėjų motinos / senelės D. L. pažymėtina, kad ji gimė 1938 m. (duomenys neskelbtini) Britų Pietų Afrikos Sąjungoje. Tuo metu galiojo 1919 m. Laikinasis įstatymas, kurio 1 paragrafo 4 punktas nustatė, jog Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Tai – bendra norma. Tuo metu galiojo ir 1928 m. Konstitucija, kurios 10 straipsnis nustatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Tai – speciali norma, be to – vėlesnė norma.
24.4. Lietuva iš Pietų Afrikos Respublikos valdžios negali pati gauti informacijos, kada D. L. tapo Britanijos piliete. Tokios informacijos Migracijos departamentas pareikalavo iš pareiškėjų, tačiau jie atsisakė (nurodyta Migracijos departamento Teikime) pateikti informaciją. Pagal contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją laikytina, kad egzistuoja pareiškėjams nepalankus faktas – Britanijos pilietybė įgyta D. L. gimimu. Tai patvirtina ir LVAT 2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTEwMy01MjAvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1103-520/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1103-520/2024">eA-1103-520/2024</a>, kurioje buvo nagrinėjama analogiška situacija.
24.5. Pareiškėjų motinos / senelės gimimo metu galiojo (veikė) minėta speciali 1928 m. Konstitucijos norma (dvigubos pilietybės draudimas). Taigi, D. L. netapo Lietuvos piliete, o Lietuvos valdžiai nebuvo reikalo priimti sprendimą dėl pilietybės netekimo, nes ji nebuvo įgyta – nebuvo ką naikinti. Be to, iš D. L.(jos atstovų) pusės nebuvo jokių aktyvių veiksmų Lietuvos pilietybei įgyti.
24.6. Kadangi D. L. negalėjo įgyti Lietuvos pilietybės, nebuvo pagrindo Lietuvos pilietybės faktą nustatinėti teismo tvarka bendros kompetencijos teisme. Pažymėtina, kad ypatingoji teisena nenaudotina, jei juridinis faktas nustatytinas administracine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 str.).
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
26. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
26.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančią medžiagą, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo išvados neatitinka bylos medžiagos ir teisės aktų nuostatų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Pilietybės įstatymo, nevertino jų sistemiškai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir LVAT išaiškinimus.
26.2. Akcentuotinas pilietybės įstatyme (t. y. 9 str. 1–2 d., 38 str. 4 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
26.3. Atsižvelgiant į pareiškėjų motinos / senelės D. L. gimimo metu bei iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje galiojusius teisės aktus, ji negali būti laikoma turėjusia Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi nėra tiesioginių duomenų, kad ji būtų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. nėra duomenų, kad jos tėvai būtų atlikę veiksmus, dėl kurių ji galėjo būti pripažinta įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę.
26.4. Atitinkamai, nesutiktina, kad pareiškėjų motina / senelė D. L., gim. 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, automatiškai ir be jokių papildomų išlygų gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Visų pirma, tuometiniuose teisės aktuose nebuvo įtvirtintas automatinis pilietybės įgijimas. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jų motina / senelė D. L. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ar kad jos tėvai kreipėsi į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas norėdami pranešti apie asmens, Lietuvos Respublikos piliečio, gimimą. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo, nerado jokių duomenų, patvirtinančių, kad jų motina / senelė D. L. būtų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. nėra duomenų, kad jos tėvai būtų atlikę veiksmus, dėl kurių ji galėjo būti pripažinta įgijusia Lietuvos Respublikos pilietybę.
26.5. Be to, Migracijos departamentas, siekdamas surinkti visą aktualią informaciją, 2024 m. sausio 23 d. kreipėsi į pareiškėjus su prašymu pateikti informaciją, kada D. L., gim. 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, ir J. L. (j. l.), gim. 1904 m. Kaune, įgijo Pietų Afrikos pilietybę. Pareiškėjai šios informacijos nepateikė. Atsižvelgiant į tai ir buvo traktuojama, kad D. L., gim. 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, įgijo Pietų Afrikos pilietybę gimdama, o vadovaujantis 1928 m. Konstitucija, kurios 10 straipsnis skelbė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis, laikytina, kad D. L. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neįgijo.
26.6. Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme (3 str. 1 d.), todėl Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo vertinimas analogiškose bylose yra aktualus ir po Pilietybės įstatymo nuostatų pasikeitimo.
26.7. Dėl pareiškėjų senelio / prosenelio J. L., kuriam 1921 metais buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas, t. y. jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, atkreiptinas dėmesys, kad J. L., miręs 1940 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, negali būti laikomas asmeniu turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nes 1940 m. birželio 15 d. jis jau buvo miręs ir jo ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. vertintinas kaip nutrūkęs. Aplinkybė, kad pareiškėjų senelis / prosenelis, miręs 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos pilietybę, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi, kaip minėta, pareiškėjų motina / senelė D. L. neįgijo Lietuvos pilietybės gimimu ir neatliko aktyvių veiksmų, kad įgytų Lietuvos pilietybę, todėl negalėjo perduoti Lietuvos pilietybės (teisės į Lietuvos pilietybę) savo vaikams, o jie – saviesiems.
26.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, 7 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies nuostatų sistemiškai kartu su Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nevertino pareiškėjų senelio / prosenelio J. L. Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo pareiškėjų atžvilgiu, atsižvelgiant į teismų išaiškinimus, todėl teismas netinkamai aiškino Pilietybės įstatymo nuostatas ir faktines aplinkybes.
27. Pareiškėjai atsiliepime į Vidaus reikalų ministerijos ir Migracijos departamento apeliacinius skundus prašo juos atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai atsiliepime nurodo, kad:
27.1. Apeliaciniuose skunduose nepateikiama jokių naujų teisinių argumentų, t. y. kartojami tie patys ginčijamo administracinio sprendimo motyvai, niekaip neįvertinant (ignoruojant) pirmosios instancijos teismo pateiktų išaiškinimų. Apeliantų pozicija grindžiama sistemiškai nepagrįstu ir istoriškai nekorektišku tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisės normų aiškinimu, todėl ji nesuderinama su nuosekliai suformuota Konstitucinio Teismo, LVAT ir LAT jurisprudencija.
27.2. Apeliantų teiginys, kad asmens mirtis iki 1940 m. birželio 15 d. nutraukia jo ryšį su Lietuvos Respublikos pilietybe, neturi jokio teisinio pagrindo (Pilietybės įstatymo 2 str. 11 d.). Teismas pagrįstai pažymėjo, kad asmens mirtis iki 1940 m. birželio 15 d. savaime negali būti vertinama kaip faktas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą.
27.3. Byloje nėra ginčo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjų senelio (prosenelio) atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. būtų buvę atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjų senelis (prosenelis) mirė iki 1940 m. birželio 15 d., savaime nereiškia, kad jis kada nors neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ex lege įstatymo nustatyta tvarka.
27.4. Apeliantai kartoja prielaidą apie tariamą situacijos nelogiškumą, suponuodami, kad asmens mirtis turėtų eliminuoti reikšmingas pilietybės statuso pasekmes. Tačiau toks argumentavimas remiasi neteisingu materialiosios teisės aiškinimu: pilietybės tęstinumui lemiamą reikšmę turi pilietybės netekimas įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (pvz., pilietybės panaikinimas), o ne biologinis faktas – piliečio mirtis, kuris pats savaime nesukuria pilietybės netekimo teisinio efekto ir negali būti traktuojamas kaip pilietybės statuso nutrūkimo pagrindas.
27.5. Aiškus apeliantų pozicijos nepagrįstumas atsiskleidžia iš tarpukario Lietuvos Respublikos konstitucinio ir įstatyminio reguliavimo, kurio apeliantai iš esmės neįvertina. Nei J. L. mirties metu galiojęs 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymas, nei 1938 m. Konstitucija nenustatė, kad piliečio mirtis sukeltų pilietybės statuso pasikeitimo ar pilietybės tęstinumo nutrūkimo teisines pasekmes jo palikuonių atžvilgiu. Priešingai, 1939 m. Pilietybės įstatymas aiškiai reglamentavo pilietybės netekimo (panaikinimo) situaciją: pagal šio įstatymo 20 straipsnio nuostatas pilietybės netekimo padariniai apimdavo ir nepilnamečius vaikus (iki 18 metų). Vadinasi, tarpukario teisė nuosekliai skyrė (i) pilietybės netekimą, kaip teisės normose apibrėžtą institutą, siejamą su įstatyme numatytais pagrindais ir jų taikymu, nuo (ii) biologinio fakto – piliečio mirties, kuri teisės požiūriu nėra pilietybės netekimo pagrindas. Kitaip tariant, kai pilietybė prarandama įstatymo numatytais pagrindais (pvz., panaikinimo atveju), pilietybės tęstinumas gali nutrūkti ir palikuonių atžvilgiu. Tačiau piliečiui mirus, jo vaikų Lietuvos pilietybės statusas dėl vien mirties fakto nesikeičia ir nėra pagrindo konstatuoti pilietybės tęstinumo nutrūkimą.
27.6. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada šiuo aspektu yra teisėta ir teisinga, atitinkanti Pilietybės įstatymo nuostatas. Šios nuostatos, mirties nelaikančios aplinkybe, ribojančia ar blokuojančia pilietybės tęstinumo principą, nėra atsitiktinis teisėkūros neapsižiūrėjimas ar spraga, bet nuoseklus ir istoriškai pagrįstas teisinis sprendimas, atitinkantis tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą. Šį aiškinimą nuosekliai patvirtino ir detaliai išplėtojo LAT bei LVAT savo suformuotoje jurisprudencijoje, pabrėždami, kad esminiu kriterijumi, leidžiančiu konstatuoti Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principo pažeidimą, laikytini tik valingi asmens veiksmai ar kiti įstatyme aiškiai ir imperatyviai įtvirtinti pagrindai, dėl kurių pilietybė prarandama. Net ir tokiais atvejais pilietybės netekimas nebuvo laikomas atsirandančiu ex lege – tam buvo būtinas individualus ir kompetentingos institucijos, t. y. Ministrų Tarybos, sprendimas (žr. LVAT 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjkxNS02MDIvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2915-602/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2915-602/2019">eA-2915-602/2019</a>, LAT 2021 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Tuo tarpu biologiniai ar faktiniai įvykiai, tokie kaip asmens mirtis, savaime negali būti laikomi aplinkybėmis, sukeliančiomis pilietybės netekimo teisines pasekmes.
27.7. Dėl apeliantų pozicijos, kad pareiškėjų motinos (senelės) gimimas užsienyje ir jos neužregistravimas Lietuvos Respublikoje esą paneigia jos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą gimimu, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo proceso metu apeliantai buvo ne kartą raginami nurodyti bent vieną tarpukario teisės aktą, kuris būtų nustatęs pareigą užsienyje gimusio Lietuvos piliečio vaiko gimimą registruoti Lietuvoje, kaip pilietybės įgijimo gimimu sąlygą. Apeliantai tokio teisės akto nenurodė.
27.8. Byloje buvo pateikta išsami tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo analizė, apimanti tiek norminius teisės aktus, tiek administracinės praktikos šaltinius. Iš šios analizės matyti, kad pilietybės įgijimas gimimu buvo suprantamas kaip materialinė teisinė pasekmė, kylanti tiesiogiai iš įstatymo (ipso iure), ir nebuvo siejamas su papildomų registracinių veiksmų atlikimu Lietuvos Respublikos institucijose. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad apeliantai nepagrindė ir nenurodė jokio teisės akto, kuris būtų nustatęs pareigą registruoti užsienyje gimusio vaiko gimimą Lietuvos Respublikoje ir kurio nesilaikymas galėtų būti vertinamas kaip pilietybės neįgijimo ar pilietybės tęstinumo nutrūkimo pagrindas. Apeliantai šių išvadų nepaneigė teisiniais ir faktiniais argumentais.
27.9. Byloje apeliantai neginčijo, kad pareiškėjų senelis / prosenelis J. L. dukters D. gimimo metu – 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje – buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamentas atsisakymą iš esmės grindžia tuo, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, kada ir kokiu pagrindu D. įgijo Pietų Afrikos ar Britanijos pilietybę, ir šią įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkelia pareiškėjams, siūlydamas taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Pareiškėjams keltas reikalavimas pateikti duomenis apie jų motinos / senelės D. L. įgytą Pietų Afrikos Respublikos pilietybę laikytinas neturinčiu teisinio pagrindo. Atitinkamai, vien tik šio dokumento nepateikimo faktu grindžiamos išvados, esą D. L. gimimu įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, neturi jokios teisinės reikšmės ir negali būti vertinamos kaip pagrindas sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio statuso.
27.10. Migracijos departamento aiškinimas neatitinka pareiškėjų motinos (senelės) gimimo metu galiojusio 1919 m. Laikinojo įstatymo. Kaip aiškiai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos piliečio vaikas pagal šį įstatymą ipso iure (pagal įstatymą) gimimu tapdavo Lietuvos piliečiu ir teisės normos nenumatė jokių papildomų sąlygų, siejančių pilietybės įgijimą gimimu su kitos valstybės pilietybės neįgijimu ar tokios galimybės nebuvimu. Priešingai, pilietybės įgijimas gimimu buvo grindžiamas objektyviu teisiniu ryšiu su Lietuvos valstybe – pirmiausia, tėvų pilietybe – o ne hipotetine ar tariama galimybe įgyti užsienio valstybės pilietybę.
27.11. Apeliantų logika ne tik neatitinka galiojusio teisinio reguliavimo, bet yra pagrįsta neteisinga faktų konstatavimo seka, kai vien dėl nepateikto atsakymo į paklausimą daroma išvada apie užsienio pilietybės įgijimą gimimu. Teismas aiškiai nurodė, kad tokia loginė grandinė yra teisiškai ydinga ir negali paneigti fakto, jog Lietuvos Respublikos piliečiui gimęs vaikas gimimu įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta (ir institucijų neginčyta) aplinkybė, jog „J. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis“, reiškia, kad padaryta išvada, jog Lietuvos Respublikos piliečiui gimęs vaikas gimimu įgijo tik Pietų Afrikos pilietybę, yra klaidinga. Taigi apeliantų argumentacija, paremta dėl nepateikto atsakymo kildinama prielaida dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo gimimu ir iš to daroma išvada dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neįgijimo, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta kaip neteisinga ir teisiškai nepagrįsta.
27.12. Papildomai pažymėtina, kad apeliantų pozicija iš esmės remiasi teisiškai nepagrįsta prielaida apie tariamą pilietybių prioritetinę eilę, t. y. esą užsienio pilietybė naujagimiui atsiranda pirmiau ir vėliau savaime riboja ar eliminuoja Lietuvos pilietybės įgijimą. Toks aiškinimas teisiškai nepagrįstas ir nelogiškas. Lietuvos pilietybės įgijimas gimimu yra tiesioginė įstatymo (ex lege) pasekmė, o ne vėlesnis suteikimo ar pripažinimo aktas, kurį būtų galima sąlygoti jau esama kitos valstybės pilietybe. Priešingai, tarpukario teisinis reguliavimas aiškiai ir be jokių išlygų nustatė, kad vaikas gimimu tampa piliečiu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti prielaidą, jog D. pirmiausia turėjo išimtinai užsienio pilietybę, o Lietuvos pilietybė galėjo atsirasti tik vėliau. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, net hipotetiškai darant prielaidą dėl kitos pilietybės įgijimo, tai savaime nepaneigia Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu pagal 1919 m. Laikinąjį įstatymą.
27.13. Apeliantų pozicija yra nesuderinama su Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, taip pat su aktualiu laikotarpiu galiojusia oficialia administracine praktika, kuri patvirtina, kad tarpukario teisinėje sistemoje pilietybės įgijimas gimimu buvo suprantamas kaip materialinė teisinė pasekmė, kylanti tiesiogiai iš įstatymo, o ne kaip nuo papildomų formalių ar registracinių veiksmų priklausantis statusas. Be to, vidaus pasai tuo laikotarpiu buvo išduodami tik tam tikro amžiaus asmenims ir tik gyvenantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl 1938 metais gimusio vaiko atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. objektyviai negalėjo būti reikalaujama atlikti jokių dokumentavimo ar registravimo procedūrų kaip pilietybės atsiradimo sąlygos. Apeliantai šias aplinkybes ignoruoja ir nepagrįstai sutapatina materialinį pilietybės įgijimą gimimu su vėlesniu administraciniu dokumentų išdavimu ir taip taiko neigiamą prezumpciją, kurios nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato. Apeliantų pozicija prieštarauja ir 2021 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTUyMTItNTM1LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-5212-535/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-5212-535/2021">eI2-5212-535/2021</a> įsiteisėjusiame sprendime suformuluotiems išaiškinimams, kur patvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė perduodama gimstant ir nėra priklausoma nuo to, ar vaikas gimimu įgyja kitos valstybės pilietybe.
27.14. Taigi, pareiškėjų motina (senelė) D. L.1938 m. (duomenys neskelbtini) gimusi kaip Lietuvos Respublikos piliečio vaikas automatiškai ir be jokių papildomų išlygų gimimu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nors apeliantai remiasi 1928 m. Konstitucijos ir 1938 m. Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis taisyklę, kad dviguba pilietybė nėra leidžiama, tačiau nutyli, kad pagal 1928 m. Konstitucijos 9 straipsnį (1938 m. Konstitucijos 15 str.) pilietybė yra įgyjama ir jos netenkama tik įstatymo pagrindu. Taigi pati Konstitucija tiesiogiai nukreipia į įstatymą, kaip vienintelį teisės šaltinį, nustatantį pilietybės įgijimo, netekimo ar atėmimo sąlygas bei tvarką. Dėl šios priežasties abstraktaus konstitucinio teiginio apie dvigubos pilietybės neleistinumą nepakanka konstatuoti pilietybės netekimą ar neįgijimą konkrečiu atveju. Kol nėra aiškiai identifikuota konkreti tuo metu galiojusi Pilietybės įstatymo norma ir jos taikymo sąlygos, bet kokios išvados dėl asmens pilietybės teisinio statuso laikytinos nepagrįstomis. Šią teisės aiškinimo praktiką patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwOTQtODUyLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1094-852/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1094-852/2022">e2A-1094-852/2022</a> kur numatyta, kad be to, pagal 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymą asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę ir vėliau įgiję kitos valstybės pilietybę, ir toliau buvo laikomi Lietuvos piliečiais tol, kol Ministrų Taryba teisės aktų nustatyta tvarka priimdavo sprendimą dėl jų Lietuvos pilietybės netekimo.
27.15. Vidaus reikalų ministerija remiasi LAVT nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTEwMy01MjAvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1103-520/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1103-520/2024">eA-1103-520/2024</a>, tačiau nenurodo nei esminių faktinių aplinkybių tapatumo, nei konkrečios teisės aiškinimo taisyklės, kuri galėtų būti perkelta ir taikoma nagrinėjamu atveju. Be to, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir motyvuotai pasisakė dėl analogiškų bandymų remtis netaikytinais precedentais. Detali bylų faktinių ir teisinių aplinkybių skirtumų analizė jau buvo pateikta pareiškėjų 2025 m. lapkričio 10 d. papildomuose paaiškinimuose. Apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas ne teisine precedento analize, o formaliu bandymu perkelti netaikytiną teismų praktiką į akivaizdžiai skirtingą faktinę ir teisinę situaciją.
27.16. Apeliantai nepaneigia esminio trūkumo, kad byloje nėra pateikta nė vieno objektyvaus fakto, dokumento ar teisės normos, patvirtinančios Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą įstatymų nustatyta tvarka. Vien tik asmens mirties faktas ar hipotetiniai samprotavimai dėl tariamai nutrūkusio ryšio su Lietuvos Respublika negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti pilietybės netekimą, kadangi tai nesusiję su jokiais asmens valiniais veiksmais ar privalomomis procedūromis, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas dėl pilietybės netekimo.
27.17. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taikytiną teisinį reguliavimą ir šalių argumentus, pagrįstai konstatavo, skundžiamas Įsakymas neatitinka teisėtumo ir motyvavimo reikalavimų.
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 1V-59 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (Įsakymas), kuriuo netenkinti pareiškėjų prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. y. kaip asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonims) teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Įsakymas priimtas, vadovaujantis Migracijos departamento Teikimu, kuriame, įvertinus pareiškėjų pateiktus dokumentus konstatuota, kad: 1) nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų motina / senelė D. L., gim. 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė; 2) pareiškėjų motina / senelė D. L., gim. 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, negali būti laikoma asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, nors jos tėvas J. L. (J. L.) jos gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau duomenų apie jos gimimo registravimą Lietuvos Respublikos kompetentingose institucijoje iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos archyvuose saugomuose dokumentų fonduose nerasta; 3) pareiškėjų senelis / prosenelis J. L., gim. 1904 m. Kaune, negali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jis mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini), t. y. 1940 m. birželio 15 d. jis nebuvo Lietuvos piliečiu, o pareiškėjai nepateikė duomenų, kad J. L. duktė, pareiškėjų motina / senelė D. L., gim. 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliete, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principu jo palikuonys negali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš esmės konstatavęs, kad Įsakymas priimtas padarius klaidingą išvadą, jog J. L. negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, nes byloje nėra duomenų, kad šis asmuo būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, o asmens mirtis iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti laikytina faktu, pagrindžiančiu Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą. Teismas sprendė, kad atsakovas padarė klaidingą išvadą, jog 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje gimusi D. L., kurios gimimo liudijime nurodyta, jog jos tėvai yra J. L., 34 metų, gim. Lietuvoje, ir B. G. 32 metų, gim. Pietų Afrikoje, įgijo tik Pietų Afrikos pilietybę, tik dėl to, kad pareiškėjai nepateikė informacijos, kada D. L. tapo Pietų Afrikos piliete.
31. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose su pirmosios instancijos teismo vertinimais nesutinka. Teigia, kad teismas bylai aktualų teisinį reguliavimą išaiškino, neatsižvelgdamas į ginčui aktualią teismų praktiką, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu.
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateiktų apeliacinių skundų ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovas atsisakė pareiškėjams, kurie yra Pietų Afrikos piliečiai, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, konstatavęs, jog jie negali būti pripažinti asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuoniais. Pareiškėjai teigia, kad jie pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių paminėtą aplinkybę, t. y. tai, kad jų motina / senelė D. L.ir senelis / prosenelis J. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl jie atitinka būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu.
34. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę sąvoka įtvirtinta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, kur nustatyta, kad asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę laikomas asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir kad ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
35. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, primintina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
36. Bylos duomenimis nustatyta:
36.1. Pareiškėjai B. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), G. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), G. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. J. S. M. ((duomenys neskelbtini)), J. N. (gim. (duomenys neskelbtini)), R. E. N. (gim. (duomenys neskelbtini)) kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metu buvo Pietų Afrikos Respublikos piliečiai. Jie nėra išreiškę valios atsisakyti turimos Pietų Afrikos Respublikos pilietybės.
36.2. Pareiškėjų motina / senelė D. L. gimė 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje. Jos gimimo liudijime, be gimimo datos ir vietos, nurodyta, kad jos tėvai yra J. L., 34 metų, gim. Lietuvoje, ir B. G., 32 metų, gim. Pietų Afrikoje. Jos pranešimo apie mirtį kopijoje, be kita ko, nurodyta, kad D. S., gim. L., mirė (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje būdama Pietų Afrikos piliete. Lietuvos archyve saugomuose fonduose nėra informacijos nei kad D. L. gyveno Lietuvoje, nei kad ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė, nei kad iki 1940 m. birželio 15 d. ji neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. rugsėjo 18 d. pažyma Nr. R4-3719). Pareiškėjai neatsakė į Migracijos departamento paklausimą dėl duomenų, kada D. L. įgijo Pietų Afrikos pilietybę.
36.3. D. L. tėvas J. L. (J. L., J. L., J. L.), gimė 1904 m. (duomenys neskelbtini) Kaune. Jam 1921 m. gegužės 7 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas. Jis 1921 m. atvyko į Pietų Afriką, kur 1938 m. (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters D. L. Lietuvos archyve saugomuose fonduose nėra informacijos nei kad J. L. gyveno Lietuvoje, nei kad jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nei, kad iki 1940 m. birželio 15 d. jis neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. rugsėjo 18 d. pažyma Nr. R4-3719). Jis mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje.
37. Nustatytas faktines aplinkybes apibendrinant nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad (i) byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjų motina / senelė, gimusi 1938 m. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iš viso kada nors turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, taigi ji negali būti pripažinta „asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje; (ii) pareiškėjų senelis / prosenelis J. L. Lietuvos Respublikos piliečiu buvo nuo 1921 m. gegužės 7 d. iki mirties (t. y. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini)), byloje nėra duomenų, kad jis Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ar kad dėl jo buvo priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, taigi jis pripažintinas „asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę“, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje.
38. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamento Teikime nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjų senelis / prosenelis J. L., gim. 1904 m. Kaune, negali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, vien dėl to, kad jis mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini).
39. Kita vertus, nagrinėjamu atveju sprendžiant ar yra pagrindas pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, reikšminga tai, kad pareiškėjai kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metu buvo Pietų Afrikos Respublikos piliečiai.
40. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).
41. Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.
42. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).
43. Vadinasi, sprendžiant, ar pareiškėjams, esantiems asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuoniais, kurie kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metu buvo Pietų Afrikos Respublikos piliečiais, yra pagrindas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, būtina įvertinti ne tik tai, ar jie laikytini asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 2 str. 11 d.) ar yra tokio asmens palikuoniais (Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d.), tačiau ir tai, ar tokie asmenys pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį turi teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, t. y. ar jie atitinka bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatytų sąlygų. Nustačius, kad tokie asmenys neturi teisės būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, kaip tai numatyta Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, jiems Lietuvos Respublikos pilietybė 9 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti atkurta.
44. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjų senelis / prosenelis J. L. juo labiau patys pareiškėjai buvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjams, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu netaikytinas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės (Pietų Afrikos Respublikos pilietybės) Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 4 punktų pagrindu.
45. Nagrinėjamoje byloje turi būti vertinama, ar pareiškėjams gali būti netaikomas Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu atsisakyti kitos valstybės pilietybės (Pietų Afrikos Respublikos pilietybės) Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3, 4 punktuose įtvirtintais pagrindais, pagal kuriuos Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.) arba yra <...> 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).
46. Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodoma, kad tokiu asmeniu laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje; ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio sąvoka – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
47. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDY5MS03NTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4691-756/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4691-756/2017">eA-4691-756/2017</a> konstatavo, jog „išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo [Pilietybės įstatymo] nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. <...> tik tokiu atveju galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Įstatymas [Pilietybės įstatymo], nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“.
48. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjų senelis / prosenelis J. L. į Pietų Afriką atvyko dar 1921 m., kur 1938 m(duomenys neskelbtini) susilaukė dukters, o 1940 m. (duomenys neskelbtini) (t. y. iki 1940 m. birželio 15 d.) mirė. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjų senelio / prosenelio J. L. išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė ne besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, o kitos su tuo nesusijusios priežastys. Atsižvelgiant į tai, jis ir jo palikuoniai (pareiškėjai) nelaikytini Lietuvos Respublikos piliečiu (jo palikuoniais), kuris buvo priverstas išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3, 4 punktuose įtvirtintų dvigubos pilietybės draudimo išimčių taikymo aspektu.
49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nepaisant to, jog Migracijos departamentas Teikime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų senelis / prosenelis J. L., gim. 1904 m. Kaune, negali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, vien dėl to, kad jis mirė 1940 m. (duomenys neskelbtini), Įsakyme pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjai, kurie kartu yra ir Pietų Afrikos Respublikos piliečiai, negali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jie neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo turėti teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais.
50. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose ir tikrinamame teismo sprendime išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
51. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamame teismo sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Įsakymas yra nepagrįstas bei neteisėtas. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinami, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą atmesti. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjų naudai, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų B. M., G. M., G. M., J. J. S. M., J. N., R. E. N. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė
