Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-179/2010 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.15.1.1.;

2.3.4.6.1.;

2.3.6.3.1. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

gynėjams advokatams Zenonui Juknevičiui, Daivai Dereškevičienei,

nuteistiesiems V. K., R. L.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo ir nukentėjusiosios B. Š. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, o R. L. – pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėjus visą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 10 d. nuosprendžiu R. L. paskirtą bei to paties teismo 2007 m. kovo 10 d. nutartimi pakeistą ir neatliktą bausmę, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams ir 16 MGL (2000Lt) bauda. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. Š. civilinis ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas, o nukentėjusiosios turėtos 2000 Lt išlaidos ją byloje atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti nepripažintos proceso išlaidomis.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. gynėjo, nuteistųjų V. K. ir R. L. apeliaciniai skundai atmesti, o nukentėjusios B. Š. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas iš nuteistųjų V. K. bei R. L. solidariai priteisiant nukentėjusiajai B. Š. 2000 Lt jos turėtų atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo V. K. gynėjo ir nukentėjusiosios B. Š. kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio jo atstovaujamosios kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V. K. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo V. K. gynėjo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios B. Š. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. L. ir jo gynėjos, prašiusių nukentėjusiosios B. Š. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. K. ir R. L. nuteisti už tai, kad 2007 m. balandžio 25 d., apie 19.15 val., Panevėžio r., Piniavos k., autobusų stotelėje, veikdami bendrininkų grupe su asmenimis, kuriems baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, pagrobė R. Š. priklausantį 1330 Lt vertės turtą. V. K. ir R. L., asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, sugriebus nukentėjusįjį R. Š. už rankos, jį prievarta įsodino į automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nuvežė prie degalinės Panevėžyje, Smėlynės g. 210a, kur, turėdami tikslą palaužti nukentėjusiojo valią priešintis ir pagrobti jo su savimi turimą turtą, prieš jį panaudojo fizinį bei psichinį smurtą. Asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, du kartus sudavus alkūne nukentėjusiajam R. Š. į galvą ir taip nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, taip pat kartu su V. K. užlaužus nukentėjusiajam rankas, o R. L. prikišus jam prie veido revolverį, kitas asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, iškraustė nukentėjusiojo R. Š. kišenes ir pagrobė 1300 Lt vertės mobilųjį telefoną „Sony Ericsson K800“ su SIM kortele, 30 Lt piniginę su joje buvusiais dokumentais.

2. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atstovavimo išlaidų nepriteisimo nukentėjusiajai B. Š., nurodė, kad nukentėjusiajai B. Š. procesinius dokumentus rengė bei jai ir mirusiam jos sūnui – nukentėjusiajam R. Š. – pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas S. Butkevičius, kuriam ji sumokėjo 2000 Lt (tai patvirtina advokato išrašytas pinigų priėmimo kvitas), ir konstatavo, kad nukentėjusioji B. Š. pagrįstai prašo priteisti šias išlaidas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos nuosprendį pakeitė iš nuteistųjų solidariai priteisdamas nukentėjusiajai 2000 Lt jos turėtų atstovavimo išlaidų.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, „duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme“, gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi balsu, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių ir pan. Tuo tarpu nukentėjusysis R. Š. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisme nebuvo apklaustas, nes jis dar nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui – 2007 m. birželio 19 d. – žuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas balsu perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjams, ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kartu kasatorius pabrėžia, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinta BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio grindimas įrodymais, kurių negalima patikrinti teisme, pažeidžia ne tik minėtas BPK 20 straipsnio 4 dalies, bet ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, nuteistojo V. K. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad BPK garantuoja kaltinamajam teisę dalyvauti tiriant įrodymus, kuriais siekiama pagrįsti kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, taip pat juos tikrinant teisme (BPK 22 straipsnio 3 dalis), tačiau jo ginamasis dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negalėjo pasinaudoti šia įstatymo jam garantuota teise.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusioji B. Š. prašo pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jos civilinio ieškinio atmetimo ir jos pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš nuteistųjų jai priteisiant 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kasatorės nuomone, tai, kad ji tik po sūnaus mirties buvo pripažinta nukentėjusiąja, neeliminuoja jos, kaip nukentėjusiosios, teisės reikalauti atlyginti neturtinę žalą, „<...> atsiradusią dėl jos neigiamų išgyvenimų, apiplėšus sūnų“. Pasak kasatorės, pagal teismų praktiką nukentėjęs asmuo teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi ne vien tik gyvybės atėmimo atveju (kasacinė byla Nr. 2K-388/2008).

Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs jos teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nurodęs, jog jos civilinis ieškinys netenkintinas, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų, nes neatsižvelgė į neturtinės žalos sąvoką, jos galimas išraiškas (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), taip pat į žalos dydį nustatančias aplinkybes. Kasatorės nuomone, CK nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, netinkamas taikymas kartu yra ir BPK 113 straipsnio pažeidimas.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su jos bei jos gynėjo argumentu, jog ji, kaip nukentėjusioji, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, atsiradusios apiplėšus jos sūnų, tačiau, kasatorės nuomone, nepagrįstai nurodė, kad jos sveikata pablogėjo tik po sūnaus mirties ir tai patvirtina byloje esantys bei ištirti įrodymai. Kasatorės tvirtinimu, dėl sūnaus užpuolimo ji patyrė sunkių išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, stresą, taip pat po šio įvykio labai pablogėjo jos sveikata ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai (medicinos pažymos, jos pačios, nukentėjusiojo J. Š., liudytojų V. I., O. U. parodymai), kurių teismai tinkamai neįvertino bei neištyrė. Kasatorė pabrėžia, kad sūnaus netikėta mirtis 2007 m. birželio 19 d. nebuvo jos sveikatos pablogėjimo ir kitų neigiamų pasekmių priežastis – ši aplinkybė tik dar labiau pablogino jos būseną. Pasak kasatorės, sūnaus mirtis, be abejo, sukėlė dar didesnes neigiamas pasekmes, tačiau „<...> negalima mechaniškai konstatuoti, kad minėtos pasekmės atsirado tik po R. Š. žūties“.

5. Nuteistojo V. K. gynėjo ir nukentėjusiosios B. Š. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. K. gynėjo kasacinio skundo

1. Esminis nuteistojo V. K. gynėjo kasacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne teismo posėdyje balsu perskaitytais nukentėjusiojo R. Š., žuvusio 2007 m. birželio 19 d., ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ikiteisminio tyrimo tyrėjams duotais parodymais. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio grindimas įrodymais, kurių negalima patikrinti teisme, taip pat pažeidžia ir BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis).

Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės bylos Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Kartu pažymėtina, kad pareigūno teisme duoti parodymai apie ikiteisminio tyrimo metu jam atliekant apklausą išaiškintas aplinkybes ar byloje esančius duomenis yra įrodymas ir juo teismas gali remtis priimdamas nuosprendį.

3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. vasario 11 d. teisiamajame posėdyje balsu perskaitė nukentėjusiojo R. Š., žuvusio 2007 m. birželio 19 d., ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus ir, pažeisdamas BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, turėjo teisę ir galėjo teismo posėdyje perskaityti nukentėjusiojo R. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė abu kaltinamuosius, po nukentėjusiojo R. Š. mirties nukentėjusiais pripažintus jo tėvus – B. ir J. Š., liudytojus policijos pareigūnus A. J., A. U., kurie apklausė nukentėjusįjį R. Š. ikiteisminio tyrimo metu, D. G., D. M., A. P., E. S., V. V., E. V., V. M., A. Z., E. T., R. G., A. S., O. U., V. I., balsu perskaitė nukentėjusiojo R. Š. ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotus parodymus, taip pat liudytojų A. P., D. M., V. I. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, liudytojų V. M., E. T., V. V., A. Z., D. G., A. U., E. V., A. S., A. J., R. G., E. S., O. U. teisiamuosiuose posėdžiuose ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo nuteistąjį V. K. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – V. K. teisinančius – įrodymus.

4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. K. gynėjo skunde, ir sutikęs su jo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė teismo posėdyje balsu perskaitytais nukentėjusiojo R. Š., žuvusio 2007 m. birželio 19 d., ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, iš naujo įvertino byloje esančių įrodymų visetą, nukentėjusiojo R. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, perskaitytų teisiamajame posėdyje, nevertindamas kaip savarankiško įrodymo, ir motyvuotai konstatavo, kad apkaltinamasis „<...> nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais <...> V. K. <...> kaltės įrodymais <...>“, todėl jis pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti V. K. padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą.

5. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir (ar) tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Dėl to kasatoriaus nurodytas BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti šioje byloje priimtus teismų sprendimus.

Dėl nukentėjusiosios B. Š. kasacinio skundo

1. Esminis kasatorės skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs jos teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nurodęs, jog jos civilinis ieškinys netenkintinas, nesilaikė CK 6.250 ir BPK 113 straipsnių nuostatų. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jos sveikata pablogėjo tik po sūnaus mirties. Kasatorės tvirtinimu, ji dėl sūnaus užpuolimo patyrė sunkių išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, stresą, taip pat po šio įvykio labai pablogėjo jos sveikata ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai.

2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad civiliniam ieškiniui patenkinti turi būti nustatytos visos minėtos aplinkybės, todėl, jei bent į vieną iš nurodytų klausimų atsakoma neigiamai, civilinis ieškinys turi būti atmestas.

3. Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu civilinio ieškinio dalyku yra neturtinė žala, jos dydis turi būti taip pat įrodytas, todėl teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos. Neigiami emociniai išgyvenimai savaime nesudaro pagrindo atlyginti neturtinę žalą (kasacinės bylos Nr. 2K-338/2008, 2K-358/2008, 2K-380/2008, 2K-321/2009). Vadinasi, neturtinė žala tretiesiems asmenims gali būti priteista tik išimtiniais atvejais, pvz., artimo asmens (sutuoktinio, vaiko ar pan.) gyvybės atėmimo atvejais.

4. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu R. Š. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau civilinio ieškinio nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iki savo žūties 2007 m. birželio 19 d. nepareiškė ir nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu. Nukentėjusiajam R. Š. 2007 m. birželio 19 d. žuvus eismo įvykyje, jo motina J. Š. perėmė jo, kaip nukentėjusiojo (bet ne kaip civilinio ieškovo), teises ir ikiteisminio tyrimo tyrėjo 2007 m. liepos 3 d. nutarimu ji buvo pripažinta nukentėjusiąja. Nukentėjusioji B. Š. 2007 m. rugpjūčio 30 d. pareiškė civilinį ieškinį V. K., R. L. bei dar dviem asmenims, kuriems baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, dėl jai padarytos 50 000 Lt neturtinės žalos. Civiliniame ieškinyje B. Š. nurodė, kad: jai padaryta neturtinė žala, nes dėl prieš sūnų padaryto nusikaltimo ir sūnus, ir ji patyrė didelį šoką, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją; sūnui sumažėjo emocinės bendravimo galimybės, nes po nusikaltimo jis buvo persekiojamas, prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas; dėl sūnaus dvasinių išgyvenimų, depresijos, gydymosi, bendravimo galimybių sumažėjimo, nemigos ir ji negalėjo dirbti, bendrauti, taip pat patyrė daug nepatogumų, negalėjo miegoti naktimis, gydėsi.

Minėta, kad V. K. ir R. L. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, panaudodami šaunamąjį ginklą, taip pat fizinį bei psichologinį smurtą prieš R. Š., šį apiplėšė. Taigi nukentėjusioji B. Š. nuo nuteistųjų V. K. ir R. L. nusikalstamos veikos tiesiogiai nenukentėjo. Kita vertus, byloje, be nukentėjusiosios B. Š. parodymų ir jos atstovo paaiškinimų, duomenų pagrindžiančių tai, kad ji dėl prieš sūnų padaryto nusikaltimo patyrė didelį šoką, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, negalėjo dirbti, bendrauti, taip pat patyrė daug nepatogumų, negalėjo miegoti naktimis, gydėsi, nėra kitų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: B. Š. Panevėžio miesto infekcinėje ligoninėje gydėsi 2007 m. rugpjūčio 13–22 d., t. y. ne po R. Š. apiplėšimo, bet po jo žūties eismo įvykyje; J. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad „<...> po sūnaus laidotuvių žmona gydėsi ligoninėje <...>“ ir „po sūnaus žūties žmona paliko ligonis <...>“. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiosios B. Š. atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog „nukentėjo ir pati B. Š., patyrė nedidelį stresą <...>“ ir civilinį ieškinį reiškia dėl jai, o ne sūnui, plėšimu padarytos neturtinės žalos. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad B. Š. sveikata pablogėjo ir dideli išgyvenimai atsirado po sūnaus mirties, nesusijusios su nuteistųjų V. K. ir R. L. nusikalstama veika, ir teisingai konstatavo, kad „<...> B. Š. prieš jos sūnų padaryti neteisėti veiksmai, nesuteikia jai teisės gauti kompensaciją iš neteisėtus veiksmus prieš jos sūnų padariusių asmenų <...>“.

4. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios B. Š. pareikštas civilinis ieškinys išspręstas tinkamai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. K. gynėjo ir nukentėjusiosios B. Š. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Josifas Tomaševičius

Jonas Prapiestis