Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eA-2088-415/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07286-2025-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 25S288604 (toliau – ir Sprendimas) ir i?pareigoti atsakovą is? naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, skunde nurodė:

2.1. atsakovas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje ir įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos teritorijos bei nurodė, jei pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos per nustatytą terminą, jį išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvą ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi;

2.2. atsakovas nepagrįstai atmetė pareiškėjo pasakojimą apie jo tėvo nužudymą, baimę būti nužudytam savo dėdžių ar persekiojamam dėl sufabrikuotos baudžiamosios bylos. Pareiškėjas per apklausas teikė iš esmės tą pačią informaciją, o pasakojimo dalys, kurios nepatvirtintos rašytiniais įrodymais, turėjo būti vertinamos jo naudai. Jei atsakovui kilo papildomų klausimų dėl pareiškėjo teiginių, jis, atsižvelgdamas į bendradarbiavimo pareigą, turėjo sudaryti galimybę pareiškėjui pateikti papildomus paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos, prieštaravimų ar pan.;

2.3. atsakovas nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos (pvz., dėl korupcijos, teisės į gynybą, kalinimo sąlygų), Sprendime tinkamai nenustatė pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvų, neišnagrinėjo pareiškėjo teiginių tiek dėl grėsmės būti nužudytam savo dėdžių, tiek dėl sufabrikuotos baudžiamosios bylos;

2.4. tuo atveju, jeigu teismas konstatuotu?, jog atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, taip pat dėl išvestinių priemonių taikymo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. pareiškėjas teikė prieštaringus ir abstrakčius paaiškinimus apie tėvo mirtį, pasikreipimą į policiją, dėdžių grasinimus ir kt., todėl jis nelaikytinas patikimu asmeniu. Pareiškėjas nepateikė jokių jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, taip pat įtikinimų ir objektyvių paaiškinimų apie priežastis, dėl kurių jis negali pateikti tokių įrodymų. Šiuo atveju nenustatytos prielaidos pareiškėjo pasakojimui taikyti abejonės privilegiją;

4.2. pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, kad jam turėjo būti sudaryta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus. Per apklausas pareiškėjui buvo užduodami klausimai, tikslinamos detalės ir pan. Apklausoje dalyvavo advokatas. Pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę susisiekti su Departamento atstovu dėl papildomų duomenų, įrodymų ar paaiškinimų pateikimo;

4.3. Sprendime yra tinkamai nustatyti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai, įvertinti jo paaiškinimai. Kadangi pareiškėjo nurodyti prašymo suteikti prieglobstį motyvai nėra laikytini tikrovę atitinkančiais materialiaisiais faktais, atsakovui nekilo pareiga rinkti kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokią konkrečią kilmės valstybės informaciją atsakovas turėjo surinkti papildomai.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. R. skundą.

6. Teismas nustatė:

6.1. pareiškėjas per 2025 m. rugpjūčio 29 d. apklausą nurodė: jis gimė ir iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini), išpažįsta (duomenys neskelbtini), turi vidurinį išsilavinimą, pagal profesiją yra prekybininkas; iš kilmės valstybės išvyko (duomenys neskelbtini); pareiškėjo dėdės nužudė jo tėvą; pareiškėjas norėjo pateikti policijai pareiškimą, tačiau policijos pareigūnai jo nepriėmė, nes dėdės juos papirko; policijos pareigūnai pradėjo ieškoti pareiškėjo dėl kito asmens nužudymo, norėjo jį suimti; dėdės perėmė visus pareiškėjo verslus, jis buvo priverstas išvykti į Indiją, o jo advokatas patarė išvykti į bet kurią Europos šalį;

6.2. pareiškėjas per 2025 m. spalio 23 d. apklausą iš esmės nurodė ankstesnės apklausos metu pateiktą informaciją. Pareiškėjas papildomai paaiškino: jo tėvas nuo 2011 metų dirbo (duomenys neskelbtini) bei nuolat siųsdavo šeimai pinigus pragyventi (pinigai siųsti į brolio sąskaitą); grįžęs iš (duomenys neskelbtini), jis pareikalavo brolių ir seserų atsiskaityti už jo atsiųstus ir išleistus pinigus, t. y. grąžinti pinigus ar padalyti už šiuos pinigus įgytą turtą; jiems nesutikus, pareiškėjo tėvas ne kartą kreipėsi į policiją, tačiau, kadangi tėvo broliai buvo „galingi“, policija atsisakė „pradėti bylą“; taip pat pareiškėjo tėvas kreipėsi į kaimo vyresnįjį (seniūną); tėvas 2025 m. gegužės 2 d. paskutinį kartą kreipėsi į policiją, o, grįždamas iš gretimo kaimo buvo užpultas savo brolių ir sunkiai sužalotas peiliais, mirė pakeliui į ligoninę (ar ligoninėje); pareiškėjas kreipėsi į policiją dėl tėvo nužudymo, tačiau policijos pareigūnai jo „nesiklausė... nebendravo... jokia byla nebuvo pradėta“; pareiškėjo dėdės jam grasino, kad, jeigu jis kreipsis į policiją, jis pats bus apkaltintas tėvo nužudymu; vėliau pareiškėjas sužinojo, kad jo „vardą minėjo tarp įtariamųjų dėl tėčio nužudymo“, t. y. jo dėdės jį apkaltino tėvo nužudymu, taip pat kito asmens nužudymu; pareiškėjas baiminosi, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju jis taip pat, kaip jo tėvas, bus nužudytas savo dėdžių;

6.3. atsakovas 2025 m. gruodžio 23 d. priėmė Sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį.

7. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas tvirtino, jog jis baiminasi (pagrindinė priežastis), kad dėl to, jog norėjo pateikti pareiškimą policijai dėl jo tėvo nužudymo, jis gali būti nužudytas asmenų (tėvo brolių), kurie nužudė jo tėvą. Pareiškėjo nurodomo galimo persekiojimo, siekiant nužudyti, priežastys yra išskirtinai santykių tarp jo ir jo šeimos narių pobūdžio, bet nėra susijusios su nė viena Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Net tuo atveju, jei pareiškėjas galėtų įrodyti, kad jo tėvą nužudė būtent jo minimi asmenys – tėvo broliai, ir nužudymo priežastis, šie veiksmai taip pat negalėtų būti vertinami kaip įvykę dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų asmens persekiojimo priežasčių. Pareiškėjas per apklausas paaiškino, kad jis niekada nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

8. Teismo vertinimu, Departamentas Sprendime padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina pagrįsta. Iš pareiškėjo paaiškinimų ir surinktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas tik daugiau bendrais bruožais grindė būsimo persekiojimo tikimybę, iš esmės visai nepagrįsdamas individualaus galimo persekiojimo. Pareiškėjas labiau akcentavo galimą susidorojimą su juo, tačiau nepateikė jokių svarių argumentų ar įrodymų apie savo tėvo nužudymą (pvz., mirties liudijimo). Pareiškėjas savo išvadas grindė remdamasis kitų asmenų pasakojimais. Taip pat nebuvo jokių įrodymų apie tėvo darbą (duomenys neskelbtini), jo siųstus pinigus (pvz., bankinius pavedimus) šeimai (galima konflikto priežastis). Pareiškėjas nepateikė nuoseklių argumentų, įrodymų apie jo parengtus ir policijai teiktus pareiškimus dėl tėvo nužudymo. Pareiškėjas teigė, kad grasinimų iš dėdžių sulaukė per savo motiną, o atsakydamas, ar jam tiesiogiai buvo grasinta, negalėjo tiksliai pasakyti nei kada, nei kur, tik nurodė, kad buvo negeros psichologinės būsenos. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teiginiai apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės (tėvo mirtis, grasinimai iš giminaičių), yra prieštaringi, nėra nei pakankamai nuoseklūs, nei išsamūs ir nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjo konfliktiniai santykiai su šeimos nariais savaime nelemia galimybės gauti prieglobstį, o vien tik abstraktūs teiginiai, kad dėl jo ketinimų kreiptis į policiją su juo gali būti susidorota, nėra pakankami prielaidai, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas daugiau sąmoningai stengėsi kuo labiau atitikti prieglobsčio kriterijus ir taip išvengti grąžinimo į kilmės šalį, tačiau nė vieno pareiškėjo pasakojimo negalima susieti su Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. liepos 28 d. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytomis priežastimis (dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai), todėl pareiškėjo prašymo Departamentui bei skundo teismui argumentai nelaikytini pagrindu pabėgėlio statusui gauti.

10. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus, jog atsakovas nesurinko jokios aktualios informacijos, akcentavo, kad atsakovas ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją (kelios apklausos, užduodami pakartotiniai klausimai), tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, priėmė Sprendimą. Pareiškėjo apklausoje dalyvavo ir advokatė, todėl pareiškėjas galėjo jaustis pakankamai saugus savo teisių aspektu.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nebuvo susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomo galimo persekiojimo priežastys yra išskirtinai grindžiamos pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Be to, byloje nėra duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo faktinė situaciją neatitinka Įstatymo 130 straipsnyje nustatytų kriterijų, kai draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį. Bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų įstatyme nustatytas priežastis, dėl kurių pareiškėjas galėtų likti Lietuvos Respublikoje. Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra adekvatus nustatytų jo atvykimo į Lietuvą aplinkybių kontekste.

14. Teismo vertinimu, Sprendime nustatytas draudimas pareiškėjui 1 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis savanoriškai neišvyks iš Lietuvos per nustatytą savanoriško išvykimo terminą, yra proporcingas, atitinkantis Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) įtvirtintus kriterijus. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta realios rizikos, lėmusios tarptautinės apsaugos poreikį, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas turi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punkto ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu, nurodė, kad, kadangi pareiškėjui taikomas išsiuntimas, jo duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

16. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, atmetė pareiškėjo skundą.

III.

17. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

18.1. nors atsakovas Sprendime konstatavo pareiškėjo pasakojimo prieštaravimus ir bendrą nenuoseklumą, tačiau Sprendimo pradžioje nurodyta, kad pareiškėjas per 2025 m. spalio 23 d. apklausą iš esmės nurodė ankstesnės apklausos metu pateiktą informaciją. Atsakovo nurodyti pasakojimo trūkumai ir prieštaravimai nėra esminiai. Atsakovui vadovaujantis bendradarbiavimo pareiga, pareiškėjas būtų pateikęs papildomus paaiškinimus (pvz., dėl tėvo perverstų sumų, konvertuojant jas į JAV dolerius), ir tokiu būdu nebūtų buvę pasakojimo nenuoseklumų. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, turėjo būti pripažintas nuosekliu ir vertinamas jo naudai;

18.2. priešingai nei nurodė teismas, pareiškėjas pateikė baudžiamosios bylos medžiagą: pirminį informacinį pranešimą, skundą, kaltinamąjį aktą, arešto orderį, mirties liudijimą, advokato raštą (su paaiškinimu apie dėl pareiškėjo iškeltą baudžiamąją bylą ir informacija dėl tėvo nužudymo bylos), ieškovo rašytinį pareiškimą. Bylos nagrinėjimo metu Departamentas suorganizavo papildomą apklausą (2026 m. vasario 12 d.), kurioje: 1) pareiškėjas užtikrino, kad atsakovas gautų pateiktų dokumentų originalus; 2) apie kitus per apklausas duotų parodymų netikslumus nebuvo klausiama. Po apklausos atsakovo teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės prieita prie išvados, kad pareiškėjo pateikti dokumentai buvo suklastoti, tačiau tokia išvada pagrįsta atsakovo subjektyvia nuomone, o apie dokumentų trūkumus (pvz., antspaudo nebuvimas) nebuvo klausiama per apklausą. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose, apibendrindamas, nurodė, kad „(duomenys neskelbtini) egzistuoja dokumentų klastojimo problema“, kas neva suponuoja išvadą apie pateiktų dokumentų suklastojimą;

18.3. atsakovas nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos (pvz., dėl korupcijos, teisės į gynybą, kalinimo sąlygų), Sprendime tinkamai nenustatė pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvų ir esminių faktų, neišnagrinėjo pareiškėjo teiginių tiek dėl grėsmės būti nužudytam savo dėdžių, tiek dėl sufabrikuotos baudžiamosios bylos;

18.4. tuo atveju, jeigu teismas konstatuotu?, jog atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, taip pat dėl išvestinių priemonių taikymo.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad pareiškėjo pasakojimo trūkumai buvo esminiai, pareiškėjo teiginiai dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo yra nepagrįsti (pvz., Departamentas nagrinėjo pareiškėjo pateiktus duomenis, atliko papildomą apklausą, informavo jį apie teisę teikti papildomus dokumentus), bet pareiškėjas nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio, todėl atsakovas neturėjo pagrindo rinkti kilmės valstybės informaciją. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, tačiau, atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į pateiktų dokumentų formos ir turinio trūkumus bei informaciją apie didelę dokumentų klastojimo problemą (duomenys neskelbtini), šių dokumentų įrodomoji galia yra žema, jie nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo. Atsakovas teigia, kad priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo pagrįstai atmestas, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų kriterijų, o Sprendime nurodytos sąlyginės nuostatos dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti, jeigu jis neišvyks iš Lietuvos teritorijos per nustatytą savanoriško išvykimo terminą, atitinka teisės aktų reikalavimus.

k o n s t a t u o j a :

IV.

21. Ginčo teisiniams santykiams taikoma teisė pareiškėjui yra žinoma, pirmosios instancijos teismas ją nurodė, todėl teisėjų kolegija nekartoja aktualaus nacionalinio teisinio reguliavimo, tačiau akcentuoja aktualią Europos Sąjungos teisę.

22. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), priimtos siekiant įvesti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus (Direktyva 2011/95/ES konstatuojamosios dalies 17 p.) ir nustatyti būtiniausius papildomos apsaugos statuso apibrėžimo ir apibūdinimo turinio standartus (Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamosios dalies 24 p.), 2 straipsnio d punkte terminas „pabėgėlis“ apibrėžiamas kaip trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis.

23. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnio 1 dalį, apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybė arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį.

24. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnyje yra nurodytos persekiojimo priežastys ir veiksniai, į kuriuos atsižvelgia valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis.

25. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 16 d. prejudicinį sprendimą byloje WS prieš Intervyuirasht organ na Darzhavna agentsia za bezhantsite pri Ministerskia savet, C‑621/21, EU:C:2024:47) pažymėta, kad, kai persekiojimo veiksmą vykdo nevalstybinis subjektas, Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga laikoma įvykdyta, jei šis veiksmas grindžiamas viena iš šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų persekiojimo priežasčių, net jei apsaugos nebuvimas nepagrįstas šiomis priežastimis. Ši sąlyga taip pat turi būti laikoma įvykdyta, jeigu apsaugos nebuvimas grindžiamas viena iš pastarojoje nuostatoje nurodytų persekiojimo priežasčių, net jei nevalstybinio subjekto vykdomas persekiojimas nepagrįstas šiomis priežastimis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip: jeigu prašytojas teigia, jog baiminasi būti persekiojamas savo kilmės šalyje nevalstybinių subjektų, nebūtina nustatyti ryšio tarp vienos iš šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų persekiojimo priežasčių ir persekiojimo veiksmų, jei toks ryšys gali būti nustatytas tarp vienos iš šių persekiojimo priežasčių ir tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nurodytų apsaugos teikėjų apsaugos nebuvimo nuo šių veiksmų.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma baimės bei persekiojimo priežastis dėl to, kad jis norėjo pateikti pareiškimą policijai dėl jo tėvo nužudymo, todėl gali būti nužudytas asmenų (tėvo brolių), kurie nužudė jo tėvą, yra išskirtinai santykių tarp jo ir jo šeimos narių pobūdžio, bet nėra susijusi su nė viena Įstatymo, kuriuo yra įgyvendinama, be kita ko, Direktyva 2011/95/ES, 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Pareiškėjas per apklausas paaiškino, kad jis niekada nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam apsaugos nuo tariamo persekiojimo ar didelės žalos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Taigi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų (toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją panašaus pobūdžio bylose; žr., pvz., 2024 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ4OS01MDIvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2489-502/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2489-502/2024">eA-2489-502/2024</a>). Be to, pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

27. Vertinant faktines aplinkybes, kai pareiškėjas atsakovui pateikė papildomus dokumentus, pareiškėjo nurodomus kaip baudžiamosios bylos medžiaga, nagrinėjant bylą teisme privalu taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimui ir įrodymų vertinimui nustatytas taisykles. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti atsakovo vertinimus, jog, atsižvelgiant į pateiktų dokumentų formos ir turinio trūkumus bei informaciją apie plačią dokumentų klastojimo praktiką (duomenys neskelbtini), pareiškėjo pateiktų dokumentų įrodomoji galia yra žema, jie nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo. Teisėjų kolegija, taikydama šios Nutarties 27 punkte nurodytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad dėl atsakovo nurodytų priežasčių pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai yra nepatikimi, todėl neturi įrodomosios galios.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nurodytus šios Nutarties 18.3 punkte, juos atmeta kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui gresia baudžiamasis persekiojimas, įkalinimas, o dėl to aktualios teisės į gynybą įgyvendinimo galimybės, atsakovas neturėjo pareigos rinkti bei vertinti kilmės valstybės informaciją šiais aspektais.

30. Šios Nutarties 12–15 punktuose nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumas dėl nenustatytų papildomos apsaugos taikymo sąlygų bei išvestinių priemonių taikymo teisėtumo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtas. Teisėjų kolegija kitokiam teisės taikymui byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teisinių pagrindų neturi.

31. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Milda Vainienė