Civilinė byla Nr. e2A-707-513/2026 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10769-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1; 1.2.4.8; 3.1.7.6; 3.3.1.19.2
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 23 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 623 straipsnis), susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Beljana“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Y. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Y. P., nesutikdama su Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. liepos 24 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-9551/2024, kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Beljana“ neišmokėtą 3 504,60 Eur darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio, padauginto iš uždelstų mėnesių skaičiaus, dydžio netesybas, tačiau ne daugiau kaip iš šešių mėnesių, 320 Eur turtinę žalą, 2 730 Eur neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovui Y. P. iš atsakovės UAB „Beljana“ priteista 2 484,44 Eur neišmokėta su darbo santykiais susijusių išmokų suma (atskaičius mokesčius) ir 8 527,20 Eur netesybos (atskaičius mokesčius), o atsakovei iš ieškovo priteista 3 496,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai iš atsakovės priteistas 248 Eur žyminis mokestis.
3. Teismas nustatė, kad šalys 2023 m. balandžio 14 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 756, kuria ieškovas buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini). Darbo sutarties 1.3 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti darbuotojui (ieškovui) 1,651 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA per mėnesį algą, atlyginimas išmokamas vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 25 d. Darbo sutarties 4 punktu nustatyta darbo laiko norma: teisės aktuose (duomenys neskelbtini) nustatyta maksimali darbo trukmė, taikant suminę darbo laiko apskaitą. Darbo sutarties 6 punkte numatyta, kad komandiruotės metu į užsienį dienpinigių norma gali būti mažinama iki 50 proc. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2024 m. kovo 12 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.
4. Ieškovas teigė, kad atsakovė su juo yra neatsiskaičiusi už 2024 m. vasario ir kovo mėn. komandiruotę ir prašė priteisti neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 3 504,60 Eur sumą (darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas), netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį ir turtinę bei neturtinę žalą. Ieškovas savo reikalavimus grindė žodiniu susitarimu su atsakove, jog už ieškovo vieną darbo dieną jam turėjo būti mokamas 130 Eur dydžio atlyginimas, atsakovės darbo skelbimu interneto tinklalapyje ir liudytojų (buvusių atsakovės darbuotojų) parodymais. Ieškovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad siekė pas atsakovę dirbti būtent (duomenys neskelbtini), nes šio tipo (duomenys neskelbtini) algos yra didesnės, susitarė su atsakove (jos direktoriumi) dėl 130 Eur darbo užmokesčio (su dienpinigiais) už vieną darbo dieną. Ieškovas teigė, kad tik pradėjęs dirbti pas atsakovę (duomenys neskelbtini), todėl gaudavo 80 Eur per dieną (36 dienas), o pradėjęs (duomenys neskelbtini) gaudavo po 130 Eur per dieną, t. y. darbdavys 2023 m. birželio–gruodžio mėn. mokėjo sutartą darbo užmokestį (duomenys neskelbtini), išskyrus už paskutinę komandiruotę. Atsakovė teigė, kad turi būti vadovaujamasi rašytinės darbo sutarties sąlygomis, pagal kurias darbuotojui mokama 1,651 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA per mėnesį alga ir dienpinigiai, kurių norma gali būti mažinama iki 50 proc.
5. Teismas nurodė, jog byloje yra kilęs ginčas dėl tikrosios šalių valios sudarant darbo sutartį ir nustatant joje apmokėjimo už darbą sąlygas, t. y. ar iš tiesų egzistavo šalių susitarimas dėl kitokios apmokėjimo už darbą tvarkos nei nurodyta šalių sudarytoje darbo sutartyje. Teismas pažymėjo, kad DK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis). Kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). Be to, turi būti remiamasi ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje.
6. Teismas nustatė, kad darbuotojui dėl darbo specifikos kiekvieną mėnesį buvo apskaičiuojama skirtinga mokėtina darbo užmokesčio suma, be to, pats darbdavys nurodė visais atvejais mokėjęs 62 Eur dienpinigius už kiekvieną komandiruotės dieną. Darbdavio pateiktuose atlyginimo lapeliuose yra nurodytas tik ieškovui mokėtinas darbo užmokesčio dydis, o ne bendra mokėtina suma kartu su dienpinigiais, taip pat nėra duomenų, kad šie atlyginimų lapeliai ieškovui buvo įteikti ar jis kitaip su jais buvo supažindintas. Be to, ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas tik su dviem iš devynių atsakovės įsakymų dėl komandiruočių, kuriuose nurodytas ieškovui mokėtinas dienpinigių dydis. Ieškovo banko sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad atsakovė darbo užmokestį ir dienpinigius neretai mokėjo viena suma, jų neišskirdama, be to, mokėjimai buvo atliekami įvairiomis sumomis (nuo 200 Eur iki 3 500 Eur), po keletą kartų per mėnesį, o sumokėtos sumos neatitinka nei pačios atsakovės pateiktų darbo užmokesčio ir dienpinigių paskaičiavimų (atlyginimų priskaitymų suvestinės, 2024 m. birželio 18 d. dienpinigių pažymos (patikslintos), nei darbo sutarties nuostatų dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių dydžio. Be to, mokėjimo pavedimuose nurodoma mokėjimo paskirtis dažnai neatitinka atsakovės 2024 m. birželio 18 d. pažymoje apie atsiskaitymą nurodytų duomenų, t. y. pažymoje nurodyta, kad 2023 m. spalio 12 d. (turėtų būti – 13 d.) 600 Eur yra dienpinigiai, tačiau mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai dienpinigiai ir darbo užmokestis; 2023 m. lapkričio 16 d. 450 Eur nurodyta komandiruotės išlaidos, tačiau mokėjimo paskirtyje 450 Eur pervesta kaip dienpinigiai ir darbo užmokestis ir t. t. Teismas vertino, toks atsakovės taikytas darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo ieškovui būdas yra neaiškus, nenurodyta už kurį mėnesį yra mokama, mokėjimai nenuoseklūs ir ne laiku, o atsakovės teiginiai, kad mokėjo daugiau nei įsipareigojo darbo sutartimi, darbuotojo (ieškovo) informuotumo požiūriu negali būti vertinami kaip paaiškinantys, kokios sumos ir už ką ieškovui buvo mokamos, atsakovė neįrodinėjo ieškovui aiškiai įvardijusi priežastį, dėl ko buvo mokamos didesnės sumos, nei nurodyta pačios atsakovės apskaitos dokumentuose, taip pat nė viename mokėjimo pavedime nenurodyta, kad darbuotojui darbo užmokestis ir dienpinigiai išmokami avansu, kaip teigė atsakovė.
7. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovo pateiktus paskaičiavimus jam už 2023 m. gegužės mėn. ir birželio mėn. (36 komandiruotės dienos) buvo išmokėta 2 975 Eur su darbo santykiais susijusi suma, o tai atitinka ieškovo poziciją dėl žodinio šalių susitarimo mokėti po 80 Eur už vieną ieškovo darbo dieną (duomenys neskelbtini) (2 975 Eur : 36 = 82,64 Eur), o nuo 2023 m. birželio mėn. iki gruodžio mėn. (130 komandiruotės dienų) buvo išmokėta 17 030 Eur su darbo santykiais susijusi suma, kuri iš esmės atitinka ieškovo poziciją dėl žodinio šalių susitarimo mokėti po 130 Eur už vieną ieškovo dirbtą dieną (duomenys neskelbtini) (17 030 Eur : 130 = 131 Eur). Teismas vertino, kad tokiu savo elgesiu (atliktais mokėjimais iki 2023 m. gruodžio mėn.) atsakovė sudarė pagrindą ieškovui manyti, kad apskaičiavo tikslias už konkretų mėnesį mokėtinas sumas ir ieškovui jas išmokėjo (jokia permoka neegzistuoja). Teismas vertino, kad tokio dydžio atsakovės mokėjimai ir lėmė šalių tarpusavio prievolių suvokimą bei ieškovo norą tęsti darbo santykius, kadangi ieškovas iki paskutinės komandiruotės jokių pretenzijų dėl su darbo santykiais susijusių sumų atsakovei nereiškė, nes laikė, jog jam yra sumokėta pagal žodinį šalių susitarimą, o ne avansu (permokėta).
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovės 2024 m. birželio 18 d. pažymoje apie atsiskaitymą dalis sumų nurodytos kaip dienpinigiai, sumokėti į ateitį, pavyzdžiui, jog 2023 m. rugpjūčio 7 d. 3 200 Eur nurodyta ne tik kaip darbo užmokestis ir dienpinigių dalis už birželio, liepos, rugpjūčio mėn., bet ir už rugsėjo mėn., nors prieš tai buvusi ieškovo komandiruotė pasibaigė 2023 m. rugpjūčio 6 d., o kita prasidėjo tik 2023 m. rugsėjo 16 d. Teismas vertino, kad toks mokėjimų paskirties atsakovės pažymoje nurodymas stokoja aiškaus loginio pagrindimo, juo labiau, kad ši pažyma sudaryta po darbo santykių su ieškovu pabaigos, atsakovė šią pažymą tikslino atsižvelgdama į ieškovo poziciją. Teismas pažymėjo, kad nors pažymoje po 2023 m. gruodžio 29 d. 3 500 Eur mokėjimo pavedimo nurodyta 1 104,45 Eur permoka, po to ieškovui suteiktos nemokamos atostogos laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 3 d. iki 2024 m. vasario 16 d. (1,5 mėnesio), tačiau 2024 m. vasario 29 d. atliktas dar vienas 1 000 Eur mokėjimas ieškovui ir nurodyta 458,41 Eur permoka, taigi, iš viso permoka ieškovui sudaro 1 562,86 Eur, vis dėlto, atsakovė jokių pretenzijų ieškovui pasibaigus darbo santykiams nereiškė, nors jos pačios teigimu, ieškovas buvo padaręs atsakovei nuostolių, kurie taip pat nebuvo išskaičiuoti.
9. Teismas vertino, kad atsakovės pateikti apskaitos duomenys (atlyginimų priskaitymų suvestinės, 2024 m. birželio 18 d. dienpinigių pažyma) parodo, jog atsakovė tiksliai žinojo, kokią sumą, jos vertinimu, ji privalo sumokėti ieškovui už konkretų mėnesį, tačiau dėl neaiškių priežasčių neva išmokėdavo ieškovui didesnes sumas (avansu). Atsakovė ne tik logiškai nepaaiškino tokio savo elgesio modelio, kodėl, laikydamasi pozicijos, kad egzistuoja permoka (1 104,45 Eur), ieškovui 2024 m. vasario 29 d. papildomai išmokėjo 1 000 Eur sumą, bet ir atlyginimo lapeliuose, pažymoje įvardydama ankstesnį mėnesį atliktos įmokos dalį kaip skiriamą apmokėti kito mėnesio išmokų dalį, vėlesniuose atsiskaitymo lapeliuose nenurodė jokios iš ankstesnio laikotarpio perkeliamos sumos (galimos permokos), aiškiai įvardijo apskaičiuotas ieškovui išmokėtinas sumas už konkretų mėnesį. Toks atsakovės elgesys negali būti vertinamas kaip patvirtinantis jos procesinę poziciją dėl permokos egzistavimo, aiškų ieškovo informavimą apie su darbo santykiais susijusių finansinių prievolių statusą.
10. Teismas pažymėjo, kad nors pateiktame atsakovės darbo skelbime yra nurodyta bendro pobūdžio informacija, tačiau kitų byloje esančių įrodymų kontekste ji patvirtina aplinkybę, kad darbuotojui įmonė nurodo konkretų atlyginimą, mokėtiną „į rankas“ per mėnesį, t. y. konkrečią sumą, o ne 1,651 MMA + dienpinigiai. Skelbime nurodyta atlyginimo suma (nuo 3 900 Eur iki 4 700 Eur „į rankas“) iš esmės patvirtina ieškovo poziciją, kad su atsakove (jos direktoriumi) buvo tartasi dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio už darbo dieną, įskaitant dienpinigius, t. y. 130 Eur (3 900 Eur : 30 d. = 130 Eur). Tokias pačias aplinkybes patvirtino ir byloje kaip liudytojai apklausti buvę atsakovės darbuotojai ((duomenys neskelbtini)), parodę, jog pats direktorius jiems žodžiu nurodė, kad bus mokamas 130 Eur už dieną atlyginimas, tačiau darbo sutartyje tokia suma nenurodyta.
11. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė labiau tikėtiną išvadą, kad tarp šalių egzistavo ikisutartiniai santykiai, kurių metu buvo sutartas 130 Eur atlyginimo dydis už vieną darbo dieną, apimantis darbo užmokestį ir dienpinigius, todėl ieškovas, įsidarbindamas pas atsakovę, tikėjosi, t. y. turėjo pagrįstą lūkestį, kad jam už darbą bus apmokama žodžiu sutartomis sąlygomis, o ne tomis, kurios nurodytos darbo sutartyje. Tuo tarpu, atsakovė, tiek darbo sutartyje netiksliai (nekonkrečiai) įforminusi sąlygą dėl ieškovui mokėtinų sumų (nenurodyti konkretūs darbo užmokesčio, dienpinigių dydžiai) ir nenuosekliai teikdama ieškovui informaciją dėl jam išmokamas sumas bei jų paskirtį, sukūrė pakankamas prielaidas ieškovui tikėtis, jog jam būtent ir yra mokamas užmokestis pagal šalių žodinį susitarimą, o ne didesnė suma, nei atsakovė fiksavo savo apskaitoje (permoka). Atsakovės procesinę poziciją, kad ji be jokio realaus poreikio mokėdavo ieškovui per dideles sumas, tikėdamasi jas vėliau atsiimti (užskaityti), teismas vertino kaip nepagrįstą ir logiškai nepaaiškinamą. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog iki 2024 m. vasario 29 d. atliktais mokėjimas su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta už ginčo laikotarpį (2024 m. vasario–kovo mėn.).
12. Teismas nurodė, kad ieškovas iš viso komandiruotėse praleido 189 dienas, todėl jam turėjo būti sumokėta iš viso 22 770 Eur su darbo santykiais susijusi suma (36 d. × 80 Eur = 2 880 Eur; 153 d. × 130 Eur = 19 890 Eur), tuo tarpu, atsakovė ieškovui iš viso yra sumokėjusi 21 005 Eur sumą. Teismas nurodė, kad ieškovas turėjo 10,58 d. d. nepanaudotų atostogų. Teismas nustatė, kad vidutinis dienos darbo užmokestis buvo 68 Eur (2 924 Eur : 43 d. d.) (atskaičius mokesčius), todėl ieškovui mokėtina kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro 10,58 d. d. × 68 Eur = 719,44 Eur (atskaičius mokesčius). Taigi, iš viso ieškovui neišmokėta su darbo santykiais susijusių išmokų suma yra 2 484,44 Eur ((22 770 Eur + 719,44 Eur) – 21 005 Eur), kurią teismas priteisė ieškovui iš atsakovės.
13. Teismas nurodė, kad pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, atsakovei su ieškovu jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaičius ir dėl vėlavimo nenustačius ieškovo (darbuotojo) kaltės, ieškovo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sudarytų 1 421,20 Eur (68 Eur × 20,9) (atskaičius mokesčius), uždelsta atsiskaityti suma (2 484,44 Eur) viršija ieškovo vidutinį darbo užmokestį ir su ieškovu neatsiskaityta ilgiau kaip 6 mėnesius, todėl ieškovui iš atsakovės priteisė 8 527,20 Eur (1 421,20 Eur/mėn. × 6 mėn.) netesybų (atskaičius mokesčius).
14. Teismas nustatė, kad reikalavimą priteisti 320 Eur turtinę žalą ir 2 730 Eur neturtinę žalą ieškovas grindė tuo, kad dėl atsakovės veiksmų jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, todėl jam teko išvažiuoti iš Lietuvos, grįžti į (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad ieškovas per savaitę rado kitą darbdavį, kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismas vertino, kad šiuo atveju nenustatyti jokie neteisėti atsakovės veiksmai, o ieškovas neįrodė būtinų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 55 straipsnį, jo 2024 m. kovo 11 d. prašyme atleisti jį iš darbo konkreti data nenurodyta, bet suformuluotas prašymas atleisti savo noru sekančią dieną po to, kai bus pateikti dokumentai dėl darbdavio pakeitimo. Atsakovė ieškovo prašymą tenkino ir atleido ieškovą iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2024 m. kovo 12 d. Teismas pažymėjo, kad darbdavys privalo ne vėliau kaip per 7 dienas pateikti informaciją Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kad darbo santykiai su darbuotoju yra nutraukti (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 36 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Ieškovas atleidimo iš darbo teisėtumo neginčijo, reikalavimo dėl atleidimo datos pakeitimo nereiškė. Teismas vertino, kad ieškovo prašoma priteisti turtinė ir neturtinė žala yra tiesiogiai susijusi su jo paties valia nutraukti darbo santykius ir niekaip nepagrindžia atsakovės veiksmų neteisėtumo, o dėl to, kad su ieškovu nebuvo tinkamai atsiskaityta pasibaigus darbo santykiams, jam yra priteistos netesybos.
15. Atlikęs vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, teismas atsakovei iš ieškovo priteisė 3 496,65 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
16. Atsakovė UAB „Beljana“ (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 15 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
17. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisykles, nevertinto ir neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimų nenuoseklumą, nuolatinį pozicijos ir aplinkybių keitimą viso proceso metu, nevertino šalių sudarytos darbo sutarties nuostatų ir praktikos šiame darbo sektoriuje, objektyviai nevertino subjektyvių ieškovo liudytojų parodymų, netinkamai taikė teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos, priėmė sprendimą, kuris negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir neobjektyviu netiesioginių įrodymų visumos vertinimu, vien tik prielaidomis ir spėjimais konstatuota aplinkybe dėl darbo užmokesčio mokėjimo pagal neva sudarytą šalių žodinį susitarimą.
18. Nurodo, kad esant abiejų šalių pasirašytai darbo sutarčiai, galioja prezumpcija, kad sutarties sąlygos atitinka tikrąją šalių valią, o su jomis nesutinkanti sutarties šalis, šią prezumpciją gali ginčyti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka įrodinėdama, kad tam tikra sutarties sąlyga neatitinka tikrosios šalių valios. Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka sutarties sąlygas ginčijančiai šaliai.
19. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktą, jog ginčo šalys žodžiu susitarė dėl 130 Eur dydžio sumos darbo užmokesčio mokėjimo už vieną darbo dieną, rėmėsi išimtinai tik subjektyviais netiesioginiais įrodymais, t. y. prieštaringais ir nenuosekliais ieškovo paaiškinimais ir skaičiavimais, atsakovės viešu darbo skelbimu ir neva nenuosekliais mokėjimais bei subjektyviais liudytojų, dirbusių pas atsakovę, parodymais. Ieškovas nepateikė nė vieno tiesioginio ar kitokio objektyvaus įrodymo, pagrindžiančio ieškovo teiginius apie šalių sudarytą žodinį susitarimą. Pažymi, jog darbo sutarties 1.2 ir 1.3 punktais šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad ieškovas dirbs (darbo funkcijos) – (duomenys neskelbtini), o jo darbo užmokestis bus – 1,651 LR Vyriausybės nustatytos MMA per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas šalių valią, išreikštą darbo sutartyje, ignoravo didesnę įrodomąją galią suteikdamas išimtinai ieškovo deklaratyviems paaiškinimams. Pažymi, kad darbuotojo paaiškinimai turi būti vertinami itin atsargiai, juos turi pagrįsti kiti įrodymai, nes ieškovas yra suinteresuotas prisiteisti iš atsakovės dideles pinigų sumas.
20. Teigia, kad ieškovo paaiškinimai nebuvo nuoseklūs, iš pradžių ieškovas teigė, kad jam buvo pažadėtas 130 Eur dydžio darbo užmokestis už vieną dieną, tikslindamas reikalavimus ir derindamasis prie išmokėtų sumų ieškovas pradėjo teigti, jog už pirmąją komandiruotę atsakovė nusprendė išmokėti 85 Eur, o vėliau šią sumą dar kartą pakeitė į 80 Eur nurodęs, kad pirmąją komandiruotę (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra vieno įrodymo nei apie kokį nors žodinį susitarimą, nei apie tai, kad pirmąją komandiruotę ieškovas (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad ieškovas, teigdamas, jog buvo sutarta dėl 130 Eur atlyginimo už dieną, tačiau pirmąsias 36 darbo dienas gavęs po 80 Eur už dieną, ieškovas jokių pretenzijų nereiškė.
21. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktos 2021 m. kovo 18 d. darbo sutarties, sudarytos tarp buvusio ieškovo darbdavio (duomenys neskelbtini) ir ieškovo, kurioje buvo nurodytas valandinis darbo užmokestis, kuris yra lygus LR Vyriausybės nustatytam minimaliam darbo atlygiui (MVA) pridedant MVA, padaugintą iš LR Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlyginimo koeficiento. Be to, po darbo santykių su atsakove pabaigos ieškovas 2024 m. spalio 23 d. sudarė darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), joje nurodytas toks pats darbo užmokestis, kaip ir su atsakove sudarytoje darbo sutartyje, t. y. LRV nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas, padaugintas iš koeficiento 1,6501. Visų pirma, šios darbo sutartys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) sektoriuje nėra dieninio darbo užmokesčio tarifo, be to, akivaizdu, kad ginčo darbo sutarties sąlygos ieškovui buvo aiškios ir suprantamos, ieškovas turėjo patirties, kad puikiai suprastų ginčo darbo sutartyje nurodytas darbo užmokesčio apskaičiavimo sąlygas, trečia, tai paneigia melagingus ieškovo paaiškinimus, kad jis neva šiuo metu dirbdamas pas kitą darbdavį gauna 130 Eur dydžio darbo užmokestį už vieną dieną. Akivaizdu, kad ieškovas galėjo nesudaryti darbo sutarties, jeigu joje nurodytas darbo užmokestis neatitiko šalių susitarimo, darbo sutartys yra sudaromos laisva valia, bendru šalių sutarimu, nė vienas darbuotojas nėra priverčiamas dirbti pagal tam tikras jam nepriimtinas sąlygas.
22. Pirmosios instancijos teismas ieškovui ir atsakovei taikė skirtingus įrodinėjimo standartus. Ieškovo žodinis patvirtinimas dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir prieštaraujantis kitiems įrodymams, buvo teismui pagrindas konstatuoti tam tikro fakto egzistavimą, tuo tarpu, atsakovės žodinius paaiškinimus, nors ir atitinkančius kitus įrodymus, teismas laikė nepakankamais.
23. Nurodo, kad tiek atsiskaitymo lapeliai, tiek įsakymai dėl komandiruočių darbuotojams, taip pat ir ieškovui, buvo pateikti. Atsiskaitymo lapeliai yra informacinis dokumentas ir teikiami nepasirašytinai, o jeigu ieškovas nebūtų supažindintas su įsakymais dėl komandiruočių, akivaizdu, kad nebūtų į jas išvykęs. Pažymi, kad dienpinigiai nepatenka į darbo užmokestį, todėl atlyginimo lapelyje nenurodomi. Dienpinigių dydis, atsižvelgiant į komandiruotės dienų skaičių, yra nurodomas ir apskaičiuojamas įsakyme dėl komandiruotės. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas buvo tinkamai informuojamas apie gaunamą darbo užmokestį ir dėl to pretenzijų nereiškė.
24. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neįrodinėjo ieškovui aiškiai įvardijusi priežastį, dėl kurios buvo mokamos didesnės sumos, nei nurodytos atsakovės apskaitos dokumentuose. Darbuotojai vyksta į dviejų, keturių, o kartais ir aštuonių savaičių komandiruotes į užsienį ir įprastai patiria nenumatytų išlaidų, kurias apmoka atsakovė, pavyzdžiui, transporto priemonės nenumatytas remontas, avarinių gedimų šalinimas, kelių mokesčiai, baudos ir t. t. Atsakovė privalo šias išlaidas kompensuoti, todėl darbuotojams yra atliekami avansiniai mokėjimai. Pažymi, kad ieškovas patvirtino, jog tokius avansinius mokėjimus iš atsakovės gaudavo, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir visus atsakovės atliktus mokėjimus priskyrė ieškovo darbo užmokesčiui. Tai, kad buvo atliekami avansiniai mokėjimai patvirtina ir paties ieškovo pateiktos komandiruotės išlaidos, kurios sudaro 1 778,22 Eur ir jos buvo išskaičiuotos iš ieškovui atliktų mokėjimų.
25. Nurodo, kad ieškovo pateiktoje lentelėje nėra įtraukti visi atsakovės atlikti mokėjimai ir nėra įtrauktos ieškovo patirtos komandiruotės išlaidos, t. y. nei ieškovas, nei jo atstovas, negalėjo pagrįsti šioje lentelėje pateiktų duomenų objektyvumo ir teisingumo. Atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovui išmokėta 21 005,00 Eur, iš jų 5 945,92 Eur yra darbo užmokestis, 11 718,00 Eur – dienpinigiai, 1 778,22 Eur – komandiruotės metu patirtos būtinos išlaidos, taigi, darbo sutarties nutraukimo dieną ieškovas liko atsakovei skolingas 1 562,86 Eur. Tuo tarpu, ieškovo lentelėje yra įtraukti tik 20 553,97 Eur dydžio sumos mokėjimai ir neišminusuotos 1 778,22 Eur komandiruotės išlaidos, nors ieškovas ir buvo įpareigotas patikslinti netikslius skaičiavimus.
26. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio ir dienpinigių santykio. Nurodo, jog vadovaujantis ieškovo logika, darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį per mėnesį padalinus iš vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus, išeitų, kad darbuotojas už vieną darbo dieną turėtų gauti po 72,99 Eur (1525,52 Eur / 20,9 = 72,99 Eur). Pridėjus ieškovui mokėtinus vidutinius dienpinigius, kurie kinta priklausomai nuo valstybės, į kurią darbuotojas komandiruojamas, t. y. apie 62 Eur, susidaro 134,99 Eur, tačiau ieškovas nevertino, kad nuo darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio dydžio turi būti mokami gyventojų pajamų ir kiti mokesčiai, įmokos į II pakopos pensijų fondus. Taigi, nurodytas sumas atėmus iš darbo sutartyje šalių sulygto darbo užmokesčio, darbuotojui per mėnesį lieka 877,18 Eur, o ją padalijus iš vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus, ieškovas už vieną dieną atskaičius mokesčius turėjo gauti 41,97 Eur (877,18 Eur / 20,9 = 41,97). Taigi, minėti skaičiavimai patvirtina, kad ieškovo teisėtas lūkestis ir noras tęsti darbo santykius sietinas su darbo sutartimi ir joje nustatytu darbo užmokesčiu neatskaičius mokesčių ir mokėtinais dienpinigiais.
27. Nurodo, kad pateikė visus buhalterinės apskaitos dokumentus, pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ieškovui, iš yra galimybė objektyviai nustatyti ieškovui mokėtiną darbo užmokestį ir dienpinigius, kurie buvo mokami pagal darbo sutartyje nurodytą susitarimą. Pažymi, kad ištaisė pažymoje įsivėlusią klaidą, nes buvo klaidingai nurodžiusi, kad ieškovui buvo mokami 95 proc. dydžio dienpinigiai, o ne 100 proc. Teigia, kad vien tik ieškovo noras gauti didesnį nei sutarta darbo užmokestį negali būti pagrindas patenkinti ieškinį.
28. Mano, kad ieškovo pateiktas darbo skelbimas neatitinka sąsajumo kriterijaus, nes neturi jokio ryšio su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Visų pirma, ieškovas dėl darbo kreipėsi ne pagal šį skelbimą, o gavęs rekomendacijas iš kitų atsakovės darbuotojų. Be to, skelbime aiškiai nurodyta, kad siūlomas darbas (duomenys neskelbtini) su patirtimi, tuo tarpu, ieškovas patirties neturėjo, jis buvo (duomenys neskelbtini). Taip pat pirmosios instancijos teismas, pats nurodęs, jog vidutinį darbo dienų skaičių sudaro 20,9, skelbime nurodytą siūlomą darbo užmokestį dalijo iš 30 dienų ir gavo 130 Eur už dieną. Siūlomą atlygį (3 900 Eur) padalijus iš 20,9 dienų išeitų 186 Eur už dieną, o tai visiškai nelogiškas ir nepagrįstas darbo užmokestis.
29. Kaip liudytojai apklausti buvę darbuotojai ieškovui ir atsakovei sudarant darbo sutartį nedalyvavo, o ieškovo nusiskundimus darbdave išgirdo iš paties ieškovo. Taigi, jų parodymai negali būti laikomi patikimais. Be to, vienas iš liudytojų patvirtino niekada negavęs iš atsakovės 130 Eur atlyginimo už dieną ir jokių pretenzijų dėl darbo užmokesčio nereiškęs, tačiau „net priešui nelinkėtų tokios įmonės“, o kitas liudytojas parodė, kad „jeigu pasirašiau darbo sutartį, tai reiškia sutikau su darbo užmokesčio sąlygomis“.
30. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų, padarė prieštaringą išvadą, kad vidutinis ieškovo darbo užmokestis buvo ne 130 Eur už vieną dieną, o 68 Eur. Iš skundžiamame sprendime pateikto skaičiavimo yra visiškai neaišku, kokiais duomenimis paremtas vidutinio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimas. Pažymi, kad vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, o ieškovas 2024 m. vasario mėn. dirbo 9 dienas, 2024 m. sausio mėn. dirbo 1 dieną, 2023 m. gruodžio mėn. dirbo 19 dienų. Iš viso ieškovas dirbto 29 dienas per paskutinius tris mėnesius. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo skaičiavimu, jeigu ieškovas už vieną darbo dieną turėjo gauti 68 Eur dydžio darbo užmokestį, laikytina, kad trijų mėnesių jo darbo užmokestis sudarė 1 972 Eur (29x68=1972,00 Eur), o ją padalijus iš trijų mėnesių, vidutinis ieškovo mėnesio darbo užmokestis sudaro 657,33 Eur (1972,00 Eur / 3 = 657,33 Eur). Dėl to didžiausia netesybų suma yra 3 944 Eur (657,33 Eur x 6 mėnesiai), o ne teismo priteista 8 527,20 Eur.
31. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Iš pradžių ieškovas reiškė reikalavimą dėl 9 768,62 Eur priteisimo, vėliau atsisakė dalies reikalavimų ir bendra reikalavimo suma sudarė 6 554,60 Eur. Dėl to patenkintų reikalavimų dalis sudaro 25 proc. (2 484,44 Eur dydžio sumą), todėl atsakovės laimėta bylos dalis sudaro 75 proc.
32. Ieškovas Y. P. atsiliepimu su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
33. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir šalių pasirašytą darbo sutartį, tačiau padarė motyvuotą išvadą, kad ši sutartis neatitinka realiai egzistavusio šalių susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsakovės argumentai atspindi tik jos norą, kad įrodymai būtų vertinami jai palankiai, tačiau niekaip nėra susiję su įrodymų vertinimo objektyvumu. Teismas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, ypač atsižvelgęs į ginčo specifiką, kad įrodinėjamas žodinis susitarimas, kuris niekur neužfiksuotas tiesioginiais įrodymais ir tokių įrodymų nėra.
34. Pažymi, kad byloje pateikti kitų įmonių darbo skelbimai (duomenys neskelbtini) ir juose nurodytas darbo užmokestis svarbūs tuo aspektu, kad atsakovė negali siūlyti trigubai mažesnio atlyginimo, kaip numatyta darbo sutartyje, nes esant didelei konkurencijai šioje srityje paprasčiausiai neturės darbuotojų. Liudytojais apklausti buvę atsakovės darbuotojai taip pat patvirtino, kad darbo užmokestį atsakovė jiems mokėjo ne pagal darbo sutartį, o pagal žodinį susitarimą. Pateikti skaičiavimai taip pat patvirtina, kad beveik visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį už darbą buvo apmokama ne pagal sutartį, o pagal žodinį susitarimą. Iš sudarytos lentelės matyti, kad už 2 pirmas komandiruotes iš viso darbo užmokesčio su dienpinigiais gaudavo 82 Eur per dieną, o vėliau už komandiruotes nuo 2023 m. birželio iki 2023 metų gruodžio, kai jau (duomenys neskelbtini), gavo tokias su darbo santykiais susijusias išmokas, dėl kokių tarėsi su darbdaviu t. y. 130 Eur. Tuo tarpu, už paskutinę komandiruotę 2024 metų vasario – kovo mėnesiais, kuri tęsėsi 23 dienas ir kurios metu kilo konfliktas su darbdaviu, jis iš esmės negavo nieko.
35. Teigia, kad darbuotojui ne Lietuvos Respublikos piliečiui, nemokančiam lietuvių kalbos, neišmanančiam Lietuvos Respublikos teisės aktų, akivaizdu, buvo sudėtinga suprasti darbo sutartyje abstrakčiai nustatytas darbo užmokesčio mokėjimo sąlygas ir tvarką. Juo labiau, kad darbo sutartyje nebuvo nurodytas konkretus darbo užmokesčio dydis, kurį galėtų suvokti ir pasiskaičiuoti neturėdamas papildomų žinių. Pats bendrovės direktorius negalėjo nurodyti tikslaus ieškovo darbo užmokesčio. Darbo sutartyje nebuvo įvardyta konkreti darbo užmokesčio suma, todėl ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad tai žodžiu su darbdaviu sutarta suma. Taip pat darbo sutartyje nurodyta, kad dienpinigių norma gali būti mažinama iki 50 proc., tačiau nei kokio dydžio, nei kur ji nustatyta ir kokiais atvejais gali būti mažinama, darbo sutartyje nebuvo nurodyta. Akivaizdu, kad darbo sutartyje ne tik neįvardytas ir neaiškus galutinis ieškovo gaunamas darbo užmokestis, bet ir painiai, neapibrėžtai suformuluotos nuostatos dėl darbo užmokesčio dydžio ir dienpinigių, dėl to jis nesuprato ir negalėjo jų suprasti. Taip pat negalėjo suprasti, kad šios darbo sutarties sąlygos visai nereiškia bendro vidutinio 130 Eur dienos atlygio, kaip jam įsidarbinant deklaravo darbdavys. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė žodinį susitarimą ir DK 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai, juo labiau, kad didžiąją dalį darbo santykių laikotarpio ieškovui ir buvo mokama pagal žodinį susitarimą.
36. Mano, kad teismas, laikydamasis savo pozicijos nuoseklumo, tinkamai skaičiavo vidutinį ieškovo darbo užmokestį, ne pagal rašytinės darbo sutarties, o pagal žodinio susitarimo nuostatas.
37. Taip pat pažymi, kad ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos iš esmės buvo patenkintas, taigi, pripažinta, kad atsakovė su darbuotoju tinkamai neatsiskaitė, todėl didelių bylinėjimosi išlaidų priteisimas nulemtų ieškovui pagrįstai priklausančios kompensacijos netekimą.
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
39. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
40. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys ir jam atsakovės priteista 2 484,44 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų suma (atskaičius mokesčius) ir 8 527,20 Eur netesybų (atskaičius mokesčius), teisėtumo ir pagrįstumo.
41. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes, o tai sudaro teisinį pagrindą ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.
42. Nustatyta, kad šalys 2023 m. balandžio 14 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 756, kuria ieškovas buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini). Darbo sutarties 1.3 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti darbuotojui (ieškovui) 1,651 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA per mėnesį darbo užmokestį, 6 punkte numatyta, kad komandiruotės į užsienį metu dienpinigių norma gali būti mažinama iki 50 proc. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2024 m. kovo 12 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Ieškovas įrodinėjo, kad siekė dirbti būtent (duomenys neskelbtini), nes šis darbas, jo teigimu, geriau apmokamas, ir su darbdave žodžiu susitarė dėl 130 Eur darbo užmokesčio už vieną darbo dieną. Ieškovas pripažino, kad iš esmės tokio dydžio darbo užmokesti jam ir buvo mokamas, išskyrus pirmosios komandiruotės metu, 36 dienas, kai (duomenys neskelbtini) ir gavo 85 Eur už dieną. Pažymėtina, kad ieškovas šią sumą vėliau patikslino ir nurodė gavęs po 80 Eur darbo užmokestį už darbo dieną, tačiau pretenzijų dėl to nereiškia. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė tinkamai su juo neatsiskaitė už paskutinę komandiruotę, vykusią 2024 m. vasario – kovo mėn., t. y. už ją nesumokėjo po 130 Eur žodžiu sutarto darbo užmokesčio. Ieškovo teigimu, viso darbo pas atsakovę laikotarpiu jam turėjo būti sumokėta 22 770 Eur darbo užmokesčio (153 d. d. x 130 Eur pagal žodinį susitarimą + 36 d. d. x 80 Eur), o faktiškai sumokėta 20 553,97 Eur (nesumokėta 2 216,03 Eur), taip pat darbdavys neatsiskaitė už nepanaudotas kasmetines atostogas (1 288,57 Eur) ir liko skolingas iš viso 3 504,60 Eur. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas savo reikalavimų pagrįstumą įrodinėjo savo paaiškinimais, savo sudaryta paskaičiavimų lentele, liudytojų, buvusių atsakovės darbuotojų, parodymais, atsakovės darbo skelbimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.
43. Byloje kilo ginčas dėl tikrosios darbo santykių šalių valios nustatymo, būtinųjų darbo sutarties sąlygų, susijusių su darbo užmokesčiu, aiškinimo ir sutarto atlyginimo dydžio apskaičiavimo, dėl galutinio atsiskaitymo su darbuotoju nutraukus darbo sutartį tinkamumo (DK 146 straipsnio 2 dalis).
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad ieškovas, įrodinėdamas egzistavus žodinį šalių susitarimą dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio nei nurodytas darbo sutartyje, nepateikė nė vieno nei tiesioginio, nei netiesioginio įrodymo. Sutiktina, kad žodinio šalių susitarimo egzistavimo įrodinėjimas iš esmės yra apsunkintas, tačiau, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti labiau tikėtinos išvados, kad darbo sutartyje nebuvo išreikšta tikroji šalių valia dėl darbo užmokesčio dydžio.
45. Nors ieškovas argumentavo ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi DK 6 straipsniu, kuriame įtvirtinti darbo santykius reglamentuojančių sutarčių aiškinimas, o būtent jo 2 dalimi, numatančia, kad tais atvejais, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nelaiko darbo sutarties sąlygos, kuria nustatytas darbuotojo (ieškovo) darbo užmokestis, neaiškia. Visų pirma, pažymėtina, jog darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta dviem kalbomis – lietuvių ir ieškovui suprantama rusų, darbo užmokestis darbo sutartyje nustatytas kaip 1,651 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA per mėnesį darbo užmokestis, padaugintas iš koeficiento 1,651. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbo užmokestį apibrėžianti sąlyga „1,651 LR Vyriausybės nustatytos MMA per mėnesį alga“ yra visiškai aiški ir suprantama, priešingai ieškovo teiginiams ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, jai suprasti nereikia specialių žinių ir įgūdžių, o jeigu ieškovui ši sąlyga buvo neaiški, jis galėjo iš karto šią sąvoką išsiaiškinti su darbdaviu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo konkrečiai darbo sutarties sąlyga, nustatanti valandinį atlygį 1,651 nuo minimalios algos, yra neaiški. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo pasirašytos darbo sutarties sąlyga yra labai konkreti ir aiški, darbo sutartis buvo pateikta ieškovui suprantama rusų kalba, todėl nebuvo jokio poreikio kaip nors kitaip šią sąlygą aiškinti. Be to, ieškovas darbo sutartį pasirašė laisva valia, net ir matydamas bei suvokdamas, jog darbo sutartyje nėra, jo teigimu, su darbdaviu žodžiu sutartos sąlygos dėl 130 Eur užmokesčio už vieną darbo dieną, ir viso darbo laikotarpio pas atsakovę metu (beveik metus) iki pat darbo sutarties nutraukimo jokių pretenzijų ar klausimų darbdaviui dėl to nereiškė.
46. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tiek ieškovo su buvusiu iki atsakovės darbdaviu sudarytoje darbo sutartyje, tiek ir po darbo santykių su atsakove pabaigos su nauju darbdaviu 2024 m. spalio 23 d. sudarytoje darbo sutartyje nurodytas lygiai toks pats – 1,651 LR Vyriausybės nustatytos MMA per mėnesį – ieškovo darbo užmokestis. Taigi ir šiuo požiūriu konstatuotina, kad ieškovas turėjo patirties dėl nurodyto darbo užmokesčio skaičiavimo būdo, prieš įsidarbindamas pats atsakovę dirbo lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, o tai paneigia jo teiginius apie tai, kad nesuprato darbo užmokesčio, nurodyto su atsakove sudarytoje darbo sutartyje, apskaičiavimo būdo. Nustatyta, kad ieškovui, kuris yra ne Lietuvos Respublikos pilietis, atsakovė buvo bent jau antrasis darbdavys Lietuvoje, darbo sutartis, minėta, ieškovui buvo pateikta dviem kalbomis – lietuvių ir jam suprantama rusų, taigi, jis galėjo sutartį perskaityti ir išsiaiškinti visas neaiškias sąlygas, jeigu tokių ieškovui buvo.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant abiejų šalių pasirašytai darbo sutarčiai, galioja prezumpcija, kad sutarties sąlygos atitinka tikrąją šalių valią, o su jomis nesutinkanti sutarties šalis, šią prezumpciją gali ginčyti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka įrodinėdama, kad tam tikra sutarties sąlyga neatitinka tikrosios šalių valios. Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka sutarties sąlygas ginčijančiai šaliai. Ieškovas, kaip buvęs darbuotojas, nėra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbo sutartyje nurodytas bei sulygtas ieškovo darbo užmokestis atitinka šalių valią, ieškovas neįrodė buvus susitarimą dėl didesnio ar kitokio darbo užmokesčio.
48. 2023 metais (kai ieškovas pasirašė ginčo darbo sutartį) Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (MMA) buvo 840 Eur neatskaičius mokesčių, 2024 metais – 924 Eur neatskaičius mokesčių. Atitinkamai šiuos dydžius padauginus iš darbo sutartyje nurodyto koeficiento 1,651, 2023 metais ieškovo darbo užmokestis sudarė 1 386,84 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių, o 2024 metais – 1 525,52 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiam dydžiui suprasti nereikia jokių specialių žinių ar įgūdžių. Nustatyta, kad ieškovo darbo pobūdis buvo tas, jog jis buvo siunčiamas į komandiruotes ir darbo sutartyje komandiruotės į užsienį metu buvo numatyta galimybė ieškovui mokamą dienpinigių normą mažinti iki 50 proc. Iš pateiktų įsakymų dėl komandiruočių turinio matyti, jog ieškovas buvo siunčiamas į Lenkiją, Vokietiją, Šveicariją, Austriją, Belgiją, Italiją, Nyderlandus ir kt. ES šalis. Įsakymuose dėl komandiruočių taip pat nurodyta, kad komandiruočių laikotarpiu nustatoma 100 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta dienpinigių norma; dienpinigiai skaičiuojami pagal pagrindinę komandiruotės šalies – Vokietijos – dienpinigių normą ir sudaro 62 Eur. Taigi, darbdaviui įsakymuose aiškiai įvardijus mokamų dienpinigių normą (100 proc.) ir dydį (62 Eur) taip pat nėra pagrindo teiginiams, kad įsakymų turinys ir juose nustatytas dienpinigių dydis ieškovui galėjo būti neaiškus, juo labiau, kad įsakymai dėl komandiruočių taip pat sudaryti dviem kalbomis, viena iš kurių – ieškovui suprantama rusų kalba.
49. Byloje pateikti tachografo išrašai patvirtina, kad didžiąją komandiruočių laiko dalį ieškovas praleido Vokietijoje, o aritmetiškai suskaičiavus Lenkijoje (48 Eur), Vokietijoje (62 Eur), Šveicarijoje (iki 2023 m. liepos 31 d. 53 Eur, nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. 80 Eur), Austrijoje (iki 2023 m. liepos 31 d. 63 Eur, nuo2023 m. rugpjūčio 1 d. 69 Eur), Belgijoje (61 Eur), Italijoje (63 Eur), Nyderlanduose (64 Eur) taikomų dienpinigių normos vidurkį, jo dydis (pagal nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. galiojančias normas) – 63,86 Eur – yra itin artimas darbdavio taikytai 62 Eur normai. Pažymėtina, jog darbdavys nagrinėjamu atveju nesinaudojo darbo sutartimi sulygta teise mažinti ieškovui mokamų dienpinigių normą ir taikė ieškovui palankesnes darbo apmokėjimo sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas šios aplinkybės neginčijo ir atskirai dienpinigių nepriemokos priteisti neprašė.
50. Ieškovo teigimu, su atsakove žodžiu sutarė dėl vidutinio 130 Eur už darbo dieną atlygio už darbą, apimančio darbo užmokestį bei dienpinigius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neatmeta, kad ieškovą priimant į darbą jam galėjo būti žodžiu paaiškinta, kokio dydžio atlyginimo jis vidutiniškai gali tikėtis. Pridėjus dienpinigių normą, mokamą už komandiruotes į Vokietiją (62 Eur už dieną), įvertinus Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2023 metų ir 2024 metų nustatytą 20,9 darbo dienų per mėnesį skaičių esant penkių darbo dienų savaitei, susidarytų apytiksliai apie 130 Eur (neatskaičius mokesčių nuo fiksuotos darbo užmokesčio dalies) darbo dienos darbo užmokestis. Kaip minėta, ieškovas ieškiniu pripažįsta, kad atsakovė iš esmės jam ir mokėjo tokį darbo užmokestį, išskyrus už paskutinę komandiruotę. Taigi, ieškovo gauto darbo užmokesčio suma faktiškai atitiko darbdavio pažadą, kitaip tariant, šalių susitarimas iš esmės nesiskyrė nuo darbo sutartyje užfiksuoto atlyginimo dydžio, tačiau ieškovas pasirašė darbo sutartį, kaip minėta, sudarytą dviem kalbomis, kurioje buvo nurodytas konkretus darbo užmokestis: MMA, padauginta iš koeficiento 1,651.
51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad paties ieškovo pozicija procese nebuvo nuosekli ir vienareikšmiška ir galima daryti išvadą, kad pats ieškovas nėra įsitikinęs, ar tikrai egzistuoja su darbo santykiais susijusių sumų nepriemoka ir koks jos dydis. Darbo ginčų komisijai pareikštu prašymu ir pradiniu ieškiniu reikalavęs 9 267 Eur su darbo santykiais susijusių sumų nepriemokos priteisimo, vėliau teisme ją sumažino iki 6 718,62 Eur ir galiausiai iki 3 504,60 Eur iš esmės taip ir nepaaiškinęs, kodėl reikalaujama suma sumažėjo beveik 3 kartus. Šių motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nelaiko patikimais ir pagrįstais ieškovo sudarytoje lentelėje pateiktų skaičiavimų, paremtų vien tik paties ieškovo teiginiais apie žodinį susitarimą dėl 130 Eur darbo užmokesčio už vieną darbo dieną ir aritmetiniais skaičiavimais, juo labiau, kad lentelėje ieškovo nurodyta jam atsakovės sumokėta suma (20 553,97 Eur) neatitinka iš tikrųjų atsakovės išmokėtos 21 005 Eur sumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokių kitų objektyvių įrodymų, paneigiančių darbdavio pateiktus skaičiavimus ir suvestines, pažymas apie išmokėtą darbo užmokestį, dienpinigius, avansus komandiruočių išlaidoms, byloje nepateikta, todėl nėra teisinio pagrindo abejoti jų teisingumu ir jais nesivadovauti.
52. Šioje byloje, kaip jau minėta, nustatyta, kad darbdavio galbūt pažadėtas atlyginimas iš esmės atitiko darbo sutartyje nustatytą atlygį, kitaip tariant, galimas šalių susitarimas iš esmės nesiskyrė nuo darbo sutartyje užfiksuoto atlyginimo dydžio. Atlyginimo suma gaunama dauginant sutartą dydį iš dirbtų dienų skaičiaus. Ieškovas pripažino darbdavio nustatytą ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuotą dirbtą darbo dienų skaičių – 189 darbo dienas. Iš darbdavio pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovui darbo pas atsakovę laikotarpiu išmokėta 21 005 Eur, iš jų 5 945,92 Eur darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio, 11 718 Eur dienpinigių, iš jų 2023 m. birželio 29 d. 2 125 Eur ieškovui sumokėjo su atsakove susijusi įmonė UAB „Bertransa“, ir 1 778,22 Eur komandiruočių metu patirtoms išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2024 m. birželio 18 d. dienpinigių pažymos duomenis, ieškovui už visą darbo pas atsakovę laikotarpį buvo skaičiuojami dienpinigiai taikant 62 Eur už dieną normą (189 x 62 = 11 718 Eur).
53. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad darbdavys neatliko ieškovui jokių avansinių mokėjimų, šias teismo išvadas paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai ir paties ieškovo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, jog įsakymuose, kuriais ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotes, nurodyta, jog į kelionės išlaidas įeina kuras, kelionpinigiai, telefono pokalbiai, fakso paslaugos, stovėjimas mokamose aikštelėse, važiavimas nuo stoties iki paskirties vietos visų rūšių transportu, mokami keliai, ekologinis mokestis ir kitos su komandiruote tiesiogiai susijusios išlaidos pagal pateiktus originalius dokumentus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia atsakovės teiginius, kad komandiruočių metu (duomenys neskelbtini) patiria įvairių išlaidų, pavyzdžiui, kurui, mokamiems keliams, aikštelėms, transporto priemonių remontui ir pan. Šios išlaidos apskaitomos pagal avansines apyskaitas, o ieškovas pripažino avansinių mokėjimų iš atsakovės gavęs. Be to, 2023 m. balandžio 14 d., darbo sutarties sudarymo metu, ieškovas pasirašė sutikimą, taip pat sudarytą lietuvių ir rusų kalbomis, jog sutinka ir neprieštarauja, kad grįžus iš komandiruotės iš jo uždarbio būtų išskaičiuotos administracinės baudos, kurių egzistavimas taip pat patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną ieškovas jai buvo skolingas 1 562,86 Eur, tačiau šios sumos iš ieškovo nereikalavo ir tai yra pačios atsakovės apsisprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovui nebuvo mokami jokie avansai, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (su 2023 m. birželio 28 d. pakeitimais) patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9 punkto reikalavimą, pagal kurį ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Taigi, šis imperatyvus teisės akto reikalavimas paaiškina logiką darbdavio atliktų mokėjimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino kaip nelogiškus.
54. Nors ieškovo atlyginimo lapeliuose nurodytas tik darbo užmokestis ir nenurodyti dienpinigiai, taip pat aplinkybė, kad darbdavys ne visada laikėsi darbo sutartyje nurodytos darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos ir terminų, t. y. darbo užmokestį mokėti vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 25 d., yra ydinga darbdavio praktika, tačiau ji pati savaime nepaneigia darbdavio nurodytų ir ieškovui išmokėtų sumų dydžio ir fakto ir neįrodo ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Kaip minėta, nė karto per beveik metų darbo pas atsakovę laikotarpį ieškovas nesiaiškino jokių su darbo užmokesčiu ar jo paskaičiavimu susijusių aplinkybių. Tuo tarpu, ieškovo prašymu kaip liudytojais apklaustų buvusių atsakovės darbuotojų parodymai, iš esmės nei paneigia, nei patvirtina kokias nors reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Nors liudytojai parodė, kad jiems žodžiu taip pat buvo pažadėtas 130 Eur už vieną darbo dieną atlyginimas, jie taip pat parodė tokio dydžio atlyginimo negavę, o jų pasirašytose darbo sutartyse buvo nurodytas toks pats darbo užmokestis, kaip ir ieškovo darbo sutartyje.
55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus tiek ieškovo paaiškinimus ir poziciją, tiek liudytojų parodymus, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus matyti, jog darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis ir dienpinigiai nepagrįstai sutapatinami ir painiojami neatsižvelgiant nei į dienpinigių paskirtį, nei į jų apmokestinimo ypatumus ir skirtumus. Nors dienpinigiai tam tikrais atvejais gali būti laikomi darbo užmokesčio dalimi, tačiau gyventojų pajamų mokesčiu yra neapmokestinama dienpinigių suma, neviršijanti patvirtintos tos užsienio šalies dienpinigių normos tais atvejais, kai darbuotojo mėnesinis užmokestis ne mažesnis kaip minimali mėnesinė alga ar valandinis atlygis padauginti iš koeficiento 1,65. Tuo tarpu, darbo sutartyje numatytas ieškovo darbo užmokestis – MMA, padauginta iš koeficiento 1,651 – yra gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo ir kitų mokesčių objektas. Be to, dienpinigiai gali būti apmokestinami kaip su darbo santykiais susijusios pajamos, jeigu jų bendra suma per mėnesį didesnė nei 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, t. y. viršijanti (50 proc.) dalis apmokestinama. Taigi, tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas, taikę tik elementarius aritmetinius skaičiavimus, nevertino nei ieškovui sumokėtų dienpinigių dydžio, nei jų paskirties, nei apmokestinimo ypatumų ir vien tik ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai dėl ieškovo pozicijos ir ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepagrįstumo.
56. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje esantis atsakovės darbo skelbimas, kuriame nurodyta atlyginimo suma nuo 3 900 Eur iki 4 700 Eur „į rankas“ iš esmės patvirtina ieškovo poziciją dėl jo susitarimo su atsakove dėl 130 Eur darbo užmokesčio už dieną. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai skelbime nurodytą 3 900 Eur darbo užmokestį atskaičius mokesčius dalijo iš 30 kalendorinių mėnesio dienų, antra, teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas pas atsakovę įsidarbino ne šio darbo skelbimo pagrindu. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovė, skelbimas skirtas (duomenys neskelbtini) su patirtimi, tuo tarpu, byloje nėra ginčo, kad ieškovas būtent (duomenys neskelbtini) patirties neturėjo. Tai, kad ieškovas siekė būtent (duomenys neskelbtini) darbo, nes, jo nuomone, jis geriau apmokamas, ar ieškovo supratimas ar įsivaizdavimas, koks darbo užmokestis jam turėjo būti mokamas, nesudaro pagrindo išvadai, kad su ieškovu buvo netinkamai atsiskaityta.
57. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, nevertino byloje esančių įrodymų apie atsakovės atsiskaitymą su atleidžiamu darbuotu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo turėtų nemokamų atostogų laikotarpius, pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nurodytas nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičius – 16,38 – nėra teisingas, o atsakovė pagrįstai apskaičiavo ieškovui 10,58 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl nepriemokos už nepanaudotas atostogas egzistavimo, rėmėsi tik ieškovo teiginiais tiek apie neatsiskaitymą, tiek apie vidutinio darbo užmokesčio dydį, tačiau nevertino rašytinių bylos įrodymų, kurie ieškovo teiginius paneigia. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad 2024 m. kovo 12 d. darbdavio įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo nurodyta, jog ieškovui priklauso kompensacija už 10,578 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, už jas paskaičiuota kompensacija 784,40 Eur (neatskaičius mokesčių) taikant vidutinį ieškovo darbo užmokestį, sudarantį 74,14 Eur už darbo dieną. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog dienpinigiai į vidutinį ieškovo darbo užmokestį neįskaičiuojami, priešingai nei ieškovo pateiktuose skaičiavimuose. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas vidutinį ieškovo darbo užmokestį apskaičiavo ne pagal atsakovės pateiktus duomenis, o aritmetiškai atėmęs dienpinigių dydį iš ieškovo nurodyto neva sutarto 130 Eur už dieną darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2024 m. kovo mėn. atlyginimo lapelyje nurodyta 784,40 Eur kompensacija už ieškovo nepanaudotas kasmetines atostogas ir yra išmokėta ieškovui kartu su kitomis priklausančiomis sumomis.
58. Padaręs nepagrįstą išvadą apie ieškovui nesumokėtą darbo mokestį, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti apie ieškovui priklausančias netesybas, nes teisė į netesybas atsiranda tik tuo atveju, kai darbo santykiams pasibaigus darbdavys ne dėl darbuotojo kaltės uždelsia atsiskaityti su juo DK 147 straipsnio 2 dalis).
59. Apibendrinama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygų aiškinimą (DK 6 straipsnis), atsiskaitymą su darbuotoju, netesybų priteisimą (DK 146, 147 straipsniai), netinkamai vertino įrodymus priimdamas kaip neginčytiną aplinkybę, kurią turėjo įrodyti ja besiremianti šalis (CPK 182 straipsnis), neaptarė ir nevertino dalies atsakovės byloje pateiktų įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą iš dalies patenkinti ieškinį. Ginčijama sprendimo dalis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
60. Priėmus byloje kitokį sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškovo išlaidos neatlyginamos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
61. Atsakovė UAB „Beljana“ pirmosios instancijos teisme patyrė 5 648,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 143,02 Eur dydžio išlaidas už vertimo paslaugas ir 5 505,50 Eur už advokato teisinę pagalbą byloje, t. y. atsiliepimo į ieškinį ir patikslintus ieškinius parengimą, už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdžiuose, už prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir už prašymų dėl papildomų įrodymų pateikimo parengimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės išlaidos advokato teisinei pagalbai neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 20 d. redakcija), yra patirtos realiai, pagrįstos rašytiniais įrodymais, todėl priteistinos iš ieškovo.
62. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą jai iš ieškovo priteistinos ir apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos, kurias sudaro 248 Eur sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 2 904 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos rengiant apeliacinį skundą, iš viso 3152 Eur.
63. Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-131-9551/2024) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. sausio 15 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovo Y. P. ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“ ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo Y. P. ieškinį atmesti,
perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“ iš ieškovo Y. P. priteisti 5 648,52 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 52 centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Beljana“ naudai iš ieškovo Y. P. priteisti 3152 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt du eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.
Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją.
Teisėjos Raimonda Andrulienė
Irma Čuchraj
Aušra Maškevičienė
