Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01854-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija 20
(S)
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės,,Onrama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės,,Onrama“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė,,Onrama“ (toliau – pareiškėjas, UAB,,Onrama“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–12) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – atsakovas, Departamentas) 2012 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. ATK2-119/12 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, kuriuo jam paskirta ekonominė sankcija – 1 250 Lt bauda, o nustačius, kad nėra pagrindo skundžiamą aktą panaikinti, paskirti ekonominę sankciją, lygią Alkoholio kontrolės įstatyme numatytam minimumui.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu nutarimu jam paskirta 1 250 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, nes 2012 m. gegužės 3 d. įmonei priklausančioje kavinėje, adresu: Krėvės pr. 104A, Kaunas, barmenė J. V. apie 00.15 val. pardavė alkoholinius gėrimus – 2 butelius alaus „Tauras Ekstra“ pirkėjui D. J. atidarytose pakuotėse per atidarytą kavinės durų langelį. Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamame nutarime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad jis pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, todėl pareiškėjas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas nutarimą, netinkamai aiškino ir nepagrįstai taikė Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas. Atsakovas išsamiai ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės tinkamam ir teisėtam pareiškėjo veiksmų įvertinimui Alkoholio kontrolės įstatymo normų kontekste.
Pareiškėjas pažymėjo, kad laikosi (laikėsi) Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų ir dar 2011 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 2011/12 „Dėl prekybos alkoholiu nakties metu“, kuriuo visus darbuotojus, įskaitant barmenę J. V., pasirašytinai supažindino su Alkoholio kontrolės įstatymo papildymu 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu bei griežtai įpareigojo nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22 val. iki 8 val. prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais bei informuoti klientus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus jie privalo vartoti tik vietoje. Be to, paminėtame įsakyme buvo aiškiai ir griežtai nurodyta, jog nurodytu laiku draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ir (ar) vartojimui ne vietoje. Pareiškėjas jam priklausančių barų patalpose, įskaitant kavinę, kuri nurodyta ginčijamame nutarime, gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinęs aiškius ir išsamius informacinius pranešimus, kuriais pirkėjai yra papildomai informuojami apie pareigą nuo 22 val. iki 8 val. įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje. Pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, yra atlikęs visus įmanomus veiksmus tam, kad jo valdomoje kavinėje būtų užtikrintas Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymasis. Turėtų būti keliamas darbuotojo, kuris veikė viršydamas turimus įgaliojimus ir prieš įmonės interesus, atsakomybės klausimas, bet jokiu būdu ne pareiškėjo, kuris darbuotojus gali kontroliuoti (kontroliuoja) tik teisinėmis, bet ne fizinėmis elgesio kontrolės priemonėmis. Pareiškėjo darbuotojams veikiant jiems suteiktų įgaliojimų ribose ir laikantis jiems nustatytų elgesio taisyklių, nėra įmanomas Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimas, todėl ginčijamu nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai taikoma atsakomybė juridiniam asmeniui – pareiškėjui. Atsakovas privalėjo nustatyti ne tik barmenės kaltę, bet ir tai, ar barmenė veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, bet tas ginčijamame nutarime nenagrinėta ir nevertinta.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamame nutarime nebuvo nustatinėjama ir įrodyta jo kaltė, todėl nutarimas yra neteisėtas. Nutarimas neatitinka ir individualiam administraciniam aktui nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Jame nėra nurodyta, kokie konkretūs, objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, nėra visapusiškai įvertintas įrodymų tarpusavio ryšys ir nepašalinti tarp įrodymų egzistuojantys prieštaravimai bei tinkamai neišsklaidytos byloje egzistuojančios abejonės.
Pažymėjo, jog 2012 m. gegužės 29 d. barmenės pateiktame pasiaiškinime yra nurodyta, kad ji, įspėjusi apie vartojimą vietoje ir paduodama vienkartinę stiklinaitę, pardavė pirkėjui alų atidarytoje pakuotėje, kurį pirkėjas, trumpai pabuvęs bare, išsinešė kartu su savimi. Tai patvirtina, kad barmenė Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų nepažeidė, kadangi pagal pateiktą pasiaiškinimą alus buvo parduotas atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje. Ta aplinkybė, kad pirkėjas alų išsinešė iš baro, negali daryti įtakos pažeidimo nustatymui, nes Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta pardavimo vartoti vietoje sąlyga turi būti nustatoma alkoholinių gėrimų pardavimo metu – pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Nuo alkoholinių gėrimų pardavimo momento gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe, ir pardavėjai praranda bet kokias teises į juos. Kadangi teisės aktai alkoholinių gėrimų pardavėjams nesuteikia jokių konkrečių teisių, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu, todėl bet kokie veiksmai, siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų asmens laisvės arba nuosavybės teisės pažeidimu. Taigi iš alkoholinių gėrimų pardavėjų negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Pirkėjams išsinešus alkoholinius gėrimus iš kavinės ir jų nevartojant vietoje, pardavėjai negali būti pripažįstami pažeidę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą.
Pareiškėjas teigė, kad duomenys apie prekybą per lauko durų langelį neatitinka tikrovės, nes šis langelis buvo naudojamas tuo metu, kai tai leido teisės aktų reikalavimai, tačiau šiuo metu per šį langelį jokia prekyba nėra vykdoma. Pareiškėjas nėra priėmęs jokių vidaus tvarkos taisyklių ar kitų vidinių įmonės aktų, kurie įpareigotų darbuotojus nakties metu vykdyti prekybą per durų langelį. Tai, kad kavinėje nėra vykdoma prekyba per durų langelį, patvirtina ir ankstesni atsakovo tyrimai, kurių metu buvo nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai šioje kavinėje nėra parduodami per lauko durų langelį – atsakovo 2012 m. kovo 26 d. nutarime Nr. ATK2-51/12 nustatyta, jog kavinėje prekyba vykdoma viduje, bet ne per lauko durų langelį.
Be to, pažymėjo, kad ginčijamas nutarimas priimtas praleidus Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, nes tyrimą pradėjo ir visą reikšmingą informaciją surinko policija – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovada, todėl terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. gegužės 3 d., kadangi būtent šią dieną buvo nustatytos visos pagrindinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas nutarimas.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog, priimdamas ginčijamą nutarimą, atsakovas nevertino aplinkybių, galinčių turėti reikšmės skiriamos ekonominės sankcijos dydžiui, nes jis aktyviai bendradarbiavo su atsakovu bei, teikdamas jam paaiškinimus ir kitą informaciją, padėjo vykdyti atliekamą tyrimą.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 44–53) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjui priklausančioje kavinėje Kaune, V. Krėvės pr. 104A, barmenė J. V. apie 00.15 val. pil. D. J. pardavė 2 butelius alaus prasuktais kamšteliais. Alaus buteliai pirkėjui buvo parduoti pro atidarytą kavinės lauko durų langelį, neįleidus jo į kavinės vidų. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus. Užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo nesilaikymo. Pareiškėjas, neigdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą ir nutraukdamas darbo sutartį su J. V., pats prieštarauja savo dėstomai pozicijai ir parodo, kad suvokia apie padarytą teisės pažeidimą ir imasi tam tikrų regreso priemonių prieš pardavėją.
Pažymėjo, jog licencija, kuria leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje ir išsinešti kavinėje, suteikia teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais tik nurodytoje vietoje ir nurodytu būdu, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų. Būtent licencijos gavėjui kyla pareiga laikytis licencijoje nustatytų reikalavimų ir apribojimų. Licencijos gavėjas ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi licencijoje numatytų reikalavimų, kurių laikymasis negali būti perkeliamas pirkėjui/vartotojui. Lokaliniame įmonės teisės akte perkelta Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto norma ir numatyta nuostata informuoti pirkėjus, kad įsigytus alkoholinius gėrimus pirkėjai privalo vartoti tik vietoje, negali būti laikoma teisėta ir pakankama, kadangi tokiu būdu nėra užtikrinamas licencijos sąlygų laikymasis, t. y. alkoholinių gėrimų vartojimas vietoje. Nagrinėjamu atveju tiek licencijos gavėjas, tiek kavinėje dirbantys darbuotojai privalo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip užtikrintas licencijos sąlygų laikymasis. Nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota juridiniam asmeniui pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų elgesio modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus, numatant, kad tai galėtų būti nepakeliama ir neproporcinga našta atskiriems ūkio subjektams, neteisėtas ir neleistinas ūkio subjektų pasirinkimo laisvės varžymas, konkurencijos ribojimas. Pažymėjo, kad alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Pareiškėjas nesudarė sąlygų alkoholinių gėrimų vartojimui vietoje: pirkėjas nebuvo įleistas į kavinę, buvo aptarnautas lauke per prekybos vietos durų langelį, taip pat nesiėmė kitų tinkamų ir veiksmingų šio įstatymo reikalavimo įgyvendinimo priemonių, pvz., sudaryti sąlygas ir pirkėją papildomai žodžiu informuoti apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, stiklinės ar kito indo alkoholiniam gėrimui įsipilti pateikimas ir pan. Pareiškėjo pasirinktas veikimo modelis neužtikrino numatytos imperatyvios pareigos vykdyti viešąjį maitinimą, t. y. prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje. Pareiškėjas, vykdydamas prekybą alkoholiniais gėrimais per savo samdytus darbuotojus draudžiamu metu, pats sudarė visas reikalingas sąlygas gėrimams išsinešti: kavinės patalpos, kuriose įrengta viešojo maitinimo vieta ir kuriose pareiškėjui suteikta teisė parduoti alkoholinius gėrimus vartoti vietoje ir išsinešti, užrakintos, prekyba buvo vykdoma per lauko durų langelį, klientai į baro vidų nebuvo įleidžiami. Be to, esant pačios kavinės patalpoms užrakintoms ir neteikiant viešojo maitinimo paslaugos licencijoje nurodytoje vietoje – kavinėje, negalėjo būti teikiamos viešojo maitinimo paslaugos ir lauke. Viešojo maitinimo paslaugos teikimo vietoje lauke nėra pastatytų staliukų, todėl akivaizdu, kad ši paslauga tokiomis sąlygomis negalėjo būti teikiama lauke.
Atsakovas pažymėjo, jog ginčijamas nutarimas nepanaikina juridinio asmens atsakomybės už pažeidimą, nes pareiškėjo atstovė, t. y. barmenė, veikė savo įgaliojimų ribose ir atliko tai, kas numatyta jos darbo sutartyje ir kituose jos darbo santykius apibrėžiančiuose pareiškėjo priimtuose teisės aktuose. Pardavėja vykdo tik jai pavestas funkcijas ir dirba tokiomis darbo sąlygomis, kurias jai sudaro darbdavys; tačiau darbdavys turi diskrecinę teisę ir veiklos laisvę bei Alkoholio kontrolės įstatyme numatytas pareigas užtikrinti šio įstatymo reikalavimus, nes tik darbdavio iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus. Pardavėja, draudžiamu metu pardavusi alkoholinius gėrimus išsinešti, neveikė prieš įmonės interesus, kadangi gauti pinigai pardavus alkoholinius gėrimus draudžiamu metu priskirti įmonės pajamoms.
Atkreipė dėmesį, kad formalios sudėties teisės pažeidimas yra baigtas, kada pažeidėjas atliko veiksmus, kurie yra įstatymo draudžiami. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Į įstatymo pažeidimo priežastis, t. y. lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, esant tokiam pagrindui, gali būti atsižvelgiama skiriant ekonominę sankciją. Teisės pažeidimui kvalifikuoti juridinės reikšmės neturi skunde dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės dalies – kaltės – pasireiškimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.
Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo kaltė padarius teisės pažeidimą įrodyta byloje esančiais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis. Nėra duomenų, kad policijos pareigūnai, nustatydami pažeidimo faktą, būtų buvę kaip nors suinteresuoti ir dėl to nepagrįstai kaltintų įmonę įvykdžius pažeidimą. Policijos pareigūno tarnybinis pranešimas ir pirkėjo D. J. bei piliečio A. U. pirminiai rašytiniai paaiškinimai sutampa, yra nuoseklūs, tarp jų nėra prieštaravimų, šių asmenų parodymais netikėti nėra pagrindo, nes jie yra pašaliniai asmenys, nesuinteresuoti pažeidimo nustatymu; be to, jų parodymai jiems patiems neužtraukia jokios atsakomybės, duoti melagingus parodymus jiems nebuvo jokių paaiškinamų, logiškų priežasčių, todėl laikyti jų parodymus neteisingais, šališkais ar nepatikimais nėra jokio pagrindo. Jie atitinka ir pareiškėjo darbuotojos J. V. pirminį rašytinį paaiškinimą dėl vykdomos prekybos per lauko durų langelį. Ginčijamame nutarime buvo įvertinti visi įrodymai.
Atsakovas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino atitikimo nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų alkoholinių gėrimų pardavimo faktas Kaune, V. Krėvės pr. 104A, buvo užfiksuotas 2012 m. gegužės 3 d., tačiau, norint atlikti papildomą tyrimą ir surinkti galimo Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo įrodymus, buvo surinkti su galimo pažeidimo nustatymu susijusių asmenų rašytiniai paaiškinimai. Bylos medžiaga pagal žinybingumą 2012 m. gegužės 17 d. buvo perduota Departamentui, kuris, išnagrinėjęs bylos medžiagą motyvuotam ir pagrįstam nutarimui priimti, papildomai kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą 2012 m. gegužės 22 d., prašydamas pateikti fotonuotraukas, kuriose būtų užfiksuotas kavinės kiemas, įėjimo durys, langelis duryse, per kurį naktį prekiaujama alkoholiniais gėrimais, taip pat kasos kvito kopiją, pagal kurį ginčo atveju buvo įsigyti alkoholiniai gėrimai. Ši informacija buvo svarbi, siekiant nustatyti prekybos vietos teritorijos išdėstymą ir įvertinti galimą prekybą per kavinės lauko durų langelį. Prašomą informaciją ir dokumentus Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė 2012 m. gegužės 24 d., ir Departamentas nedelsiant surašė 2012 m. gegužės 24 d. protokolą Nr. ATK2-144, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo pagrindai, ir tik nuo 2012 m. gegužės 24 d. skaičiuojamas naikinamasis vieno mėnesio terminas bylai išnagrinėti ir paskirti ekonomines sankcijas.
Atsakovas dėl ekonominės sankcijos teisėtumo nurodė, kad skirdamas sankciją atsižvelgė į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, o paskirta bauda yra individualizuota, atsižvelgiant į konstatuotas faktines aplinkybes, pažeidimo pobūdį. Priimant ginčijamą nutarimą, nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl dėl šios priežasties jo panaikinti nėra juridinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 152–160) atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dalykas yra Departamento 2012 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. ATK2-119/12, kuriame UAB „Onrama“ paskirta 1 250 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu ir padarė išvadą, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 val. iki 8 val. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Pažymėjo, kad šios įstatymo normos reikalavimas nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nors alkoholiniai gėrimai ir parduoti atidarytoje pakuotėje, bet jie išsinešti ir nesuvartoti vietoje. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012, 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje (bare) 00.15 val. (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 12 p. nurodytu laiku) buvo parduoti alkoholiniai gėrimai pro užrakintų kavinės durų langelį, kurių pirkėjas vietoje nesuvartojo, o išsinešė su savimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, vien šio objektyvaus fakto nustatymo nepakanka, kad būtų konstatuotas paminėtos teisės normos pažeidimas. Šiuo atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, kad kavinės klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet, priešingai – įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje (proporcingumo kriterijus). Taip pat būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, kad būtų užtikrintas Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymasis (protingumo kriterijus). Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo išimtis tinkamai realizuojama, kai nuo 22 val. iki 8 val. parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai arba kai atliekami visi šie veiksmai: 1) alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, 2) pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, 3) jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje.
Teismas nurodė, kad atsakovas ir pareiškėjas byloje neginčija, jog pirkėjui pro kavinės durų langelį parduoti alaus buteliai buvo su prasuktais kamšteliais. Tai įrodo ir byloje esantys A. U. ir pirkėjo D. J. 2012 m. gegužės 15 d. paaiškinimai. Remdamasis antstolio S. U. 2012 m. sausio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 7 su fotolentelėmis, teismas nustatė, kad pareiškėjas, įgyvendindamas Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, 2011 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 2011/12 (su kuriuo buvo supažindinta ir barmenė J. V.), kuris patalpoje viešai iškabintas ir kuriame aiškiai nurodyta, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22 val. iki 8 val. turi būti prekiaujama tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik vartoti vietoje, darbuotojai buvo įpareigoti informuoti klientus, kad įsigytus gėrimus jie privalo vartoti vietoje; ant kavinės durų ir langelio yra pakabintas užrašas, įspėjantis klientus, kad nuo 22 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje tik vartoti vietoje. Be to, teismas pažymėjo, jog atsakovas taip pat neginčija faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas bare yra pakabinęs gerai matomą informaciją, jog nuo 22 val. iki 8 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje tik vartoti vietoje. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad kavinėje buvo pastatyti stalai ir suolai, tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas sudarė tinkamas faktines sąlygas vartoti alkoholinius gėrimus kavinės viduje jų neišsinešant. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pirkėjams yra sudarytos sąlygos vartoti alkoholinius gėrimus vietoje ne tik kavinės salėje, bet ir lauke – tuomet, kai kavinės durys yra užrakintos ir klientams alkoholiniai gėrimai parduodami pro langelį, kaip šiuo atveju, neįleidžiant jų į kavinės vidų. Teismas įvertino policijos pareigūno 2012 m. gegužės 3 d. tarnybinį pranešimą, pirkėjo D. J. 2012 m. gegužės 15 d. paaiškinimą, A. U. 2012 m. gegužės 15 d. paaiškinimą, J. V. 2012 m. gegužės 10 d. paaiškinimą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo darbuotoja alų pardavė pro kavinės langelį, o į vidų pirkėjų neįleido. Nors pareiškėjo pardavėja ir pardavė atidarytus butelius, ant durų buvo tinkamas įspėjimas alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, bet byloje taip pat nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas šiuo atveju būtų sudaręs sąlygas išgerti alkoholinius gėrimus pirkėjams vietoje lauke. Teismas taip pat įvertino J. V. 2012 m. gegužės 29 d. paaiškinimą ir jos teiginius dėl pirkėjų užėjimo į barą laikė nepagrįstais, nes nei policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, nei pirkėjų paaiškinimuose, nei pareiškėjo darbuotojos ankstesniame paaiškinime nenurodyta, kad pirkėjai buvo įleisti į vidų su alumi – priešingai, nurodyta, kad kavinės durys buvo užrakintos. Pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir alkoholinio gėrimo pirkėjų paaiškinimai yra nuoseklūs, sutapo net jų detalės. Todėl pardavėjos vėlesnius teiginius, kad pirkėjai gėrimą išsinešė iš baro patalpų, teismas vertino kaip gynybinę poziciją, prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms, ir juos atmetė.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjas, kaip licencijos verstis alkoholio verslu turėtojas, nevykdė nustatytos pareigos, t. y. nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytą imperatyvią pareigą – prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 val. iki 8 val.) tik vartoti vietoje. Nors pareiškėjas ėmėsi priemonių, kad būtų laikomasi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatyto reikalavimo, t. y. priėmė 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 2011/12 „Dėl prekybos alkoholiu nakties metu“ ir iškabino informacinius pranešimus, tačiau ši pareiškėjo pasirinkta priemonė buvo nepakankama ir neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai po 22 val. būtų vartojami vietoje, nes pirkėjams, šiuo atveju pardavus alų, nebuvo sudaryta galimybė jo suvartoti vietoje. Atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors jie parduoti ir atidarytoje pakuotėje. Pareiškėjo pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo pardavėja, neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo.
Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju atsakomybė už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatos pažeidimą kyla pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, nesvarbu, ar barmenė, žinodama UAB „Onrama“ vidaus tvarką ir parduodama alkoholinius gėrimus išsinešti, veikė prieš įmonės interesus ir tuo viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-109/2009 ir pareiškėjo argumentus dėl UAB „Onrama“ kaltės nebuvimo vertino kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pasirinkdamas verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks, yra įmonės pasirinkimo teisė. Šiuo atveju Departamentas pagrįstai nagrinėjo juridinio asmens, o ne fizinio asmens atsakomybės klausimą.
Teismas, spręsdamas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto patraukimo atsakomybėn termino, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-326/2007, 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1505/2008, 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-702/2008. Nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovada jokio nutarimo dėl UAB „Onrama“ parduotų dviejų alaus butelių nepriėmė, o visą surinktą medžiagą pagal kompetenciją 2012 m. gegužės 17 d. lydraščiu persiuntė Departamentui (Departamente medžiaga gauta 2012 m. gegužės 22 d.). Taigi Departamentas, kuris vėliau priėmė ginčo nutarimą, apie tai, kad padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas, realiai galėjo suvokti ir suvokė tik gavęs persiųstą medžiagą. Susipažinus su gauta medžiaga, ją 2012 m. gegužės 22 d. patikslinus ir įvertinus, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gegužės 24 d. buvo priimtas protokolas, vadinasi, termino eigos pradžia skaičiuotina ne anksčiau kaip nuo 2012 m. gegužės 24 d. Ginčo nutarimas buvo priimtas 2012 m. birželio 12 d., todėl vieno mėnesio terminas nebuvo praleistas.
Teismas taip pat vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3, 7, 8 dalimis. Pažymėjo, jog šiuo atveju atsakovas laikė, kad nėra nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, todėl baudos dydžio nemotyvavo. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas kaip nors aktyviai padėjo ar bendradarbiavo su Departamentu tyrimo metu. Kaip pasireiškė galima pagalba Departamentui, pareiškėjas konkrečiai nenurodė. Teismas taip pat nenustatė ir kitų, Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 8 dalyje nenumatytų, aplinkybių, dėl kurių galėtų sumažinti paskirtą baudą.
Teismo vertinimu, ginčijamas nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, jis yra pakankamai motyvuotas, detalus, aprašyti visi surinkti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo kaltę, nurodytos teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjui taikyta ekonominė atsakomybė. Taigi byloje surinkti įrodymai yra pakankami padarytam pažeidimui konstatuoti, nes pareiškėjo darbuotoja neužtikrino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto laikymosi, o, atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo savo veiklą vykdo per darbo santykiais su įmone susijusius asmenis (šiuo atveju per barmenę), atsakomybės našta už įstatymų pažeidimus tenka būtent juridiniam asmeniui (nagrinėjamu atveju pareiškėjui). Pažeidimas yra įrodytas, pareiškėjui paskirta bauda atitinka įstatymo reikalavimus, bauda yra objektyvi, panaikinti Departamento 2012 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. ATK2-119/12 nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 164–171) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisėtai konstatavo Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, kadangi visiškai nepagrįstai barmenės piktavališkus ir savavališkus, įmonės interesų neatitinkančius veiksmus sutapatino su pareiškėjo veiksmais. Barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš įmonės interesus – viršijo jai suteiktus įgaliojimus – savavališkai vykdė prekybą per langelį, o ne baro viduje, nors barmenės pirminiuose (ir visuose kituose) paaiškinimuose aiškiai pažymėta, jog ji buvo įpareigota laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų ir nebuvo jokių reikalavimų alkoholinius gėrimus pardavinėti per langelį. Būtent todėl tokie savavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės pareiškėjui.
2. Fizinio asmens atsakomybė negali būti absoliučiai sutapatinama su juridinio asmens atsakomybe. Vadovaujantis tiek analogiška Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiek administracinės teisės doktrina, pareiškėjui teisėtai galėjo būti inkriminuotas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas tik tuo atveju, jei būtų buvę nustatyta, jog (i) barmenė, padariusi pažeidimą, veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasi juridinio asmens nurodymų; (ii) egzistuoja subjektyvi pareiškėjo kaltė dėl tokių barmenės veiksmų. Skundžiamame sprendime fizinio asmens atsakomybė yra absoliučiai aklai sutapatinta su juridinio asmens atsakomybe.
3. Remiantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 9 straipsniu ir Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, skundžiamame sprendime turėjo būti įvertinta ir įrodyta pareiškėjo kaltė. Tačiau pareiškėjo kaltė visiškai nebuvo nustatoma – nėra nurodyta jokių jo kaltės įrodymų. Pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo net negalėjo būti nustatyta – Alkoholio kontrolės įstatymas buvo pažeistas išimtinai tyčiniais ir prieš patį pareiškėją nukreiptais barmenės veiksmais. Pats teismas yra pažymėjęs, kad įmonės veikla atitinka visus Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus ir pažeidimą sukėlė vien tik faktas, jog gėrimai buvo parduoti per langelį.
4. Skundžiamame sprendime, konstatuodamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo veiksmų, kurie buvo atlikti siekiant užtikrinti šios teisės normos laikymąsi. Buvo absoliučiai neatsižvelgta į tai, jog pareiškėjas veikia aktyviai ir deda visas galimas pastangas, kad darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas buvo neteisėtai ir nepagrįstai sutapatintas su tais juridiniais asmenimis, kurie apskritai jokių veiksmų neatlieka arba savo darbuotojus skatina nesilaikyti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų.
5. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri nėra panaši ar analogiška šiai bylai. Nagrinėjama byla yra unikali, todėl ir juridinio asmens atsakomybės klausimas joje turėjo būti sprendžiamas individualiai, o ne remiantis absoliučiai skirtingais teismų sprendimais.
6. Teismas klaidingai konstatavo, kad nutarimas buvo priimtas nepraleidus Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, ir neteisėtai pripažino, jog naikinamasis terminas gali būti atnaujintas perduodant dokumentus iš vieno kompetentingo subjekto kitam. Visą tyrimą atliko ir visą medžiagą surinko kompetentingas bausti už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus subjektas – policija, kuri, galėdama bausti ir pati, dokumentus perdavė atsakovui. Todėl dokumentų perdavimas atsakovui negalėjo būti pagrindas atnaujinti naikinamąjį terminą ar pradėti skaičiuoti iš naujo.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 177–181) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai nurodoma, jog juridinio asmens atsakomybei pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą atsirasti pakanka to, jog alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors jie parduoti ir atidarytoje pakuotėje. Apelianto pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo pardavėja, neužtikrino įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Juridinis asmuo yra atsakingas už teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą. Pažymi, kad apeliantas per savo samdytus darbuotojus sudarė visas reikalingas sąlygas išsinešti alkoholinius gėrimus draudžiamu metu. Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai analogiškose bylose. Teigia, jog institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimo diena yra laikoma ne subjektyvus pažeidimo atsiradimo momentas, o surinktos informacijos ir surašyto protokolo diena, t. y. 2012 m. gegužės 24 d. Taigi nutarimas priimtas 2012 m. birželio 12 d., nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto vieno mėnesio termino.
k o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. ATK2-119/12, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą buvo paskirta 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (bylai aktuali 2011-12-23 įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.
Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalis (bylai aktuali 2008-10-14 įstatymo Nr. X-1750 redakcija) numato, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.
Šioje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjui, turinčiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, priklausančioje kavinėje, adresu: V. Krėvės pr. 104A, Kaunas, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu draudžiamu laiku (2012-05-03 apie 00.15 val.) pirkėjui D. J. pro užrakintų kavinės durų langelį, neįleidus jo į kavinės vidų, atsakovo darbuotojos (barmenės J. V.) buvo parduoti alkoholiniai gėrimai (2 buteliai alaus), kuriuos pirkėjas išsinešė su savimi. Nurodyta nagrinėjamai bylai reikšminga faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais, kurių pareiškėjas nepaneigė ir iš esmės neginčija. Pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar yra pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo. Pareiškėjas tvirtino, jog alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku pardavusi barmenė sąmoningai ir tyčia veikė prieš įmonės interesus, viršijo jai suteiktus įgaliojimus, todėl tokie savavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės įmonei, nes dėl to nėra jo (pareiškėjo) kaltės. Be to, pareiškėjo teigimu, nutarimas priimtas praleidus Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Būtina pažymėti, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi. Be to, nagrinėjant administracines bylas inter alia dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės bei Tabako kontrolės įstatymų požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl tam tikri nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.
Kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku, neįleidus pirkėjo į kavinės vidų, pardavė apelianto darbuotoja barmenė-pardavėja, t. y. asmuo, veikiantis UAB „Onrama“ vardu. Prekių pardavimas yra tiesioginės barmenės-pardavėjos funkcijos. Pareiškėjo darbuotojos padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjo padarytu pažeidimu. Pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės, kaip matyti, buvo neefektyvios. Šiame kontekste galima pažymėti, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo, taip pat kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas nutarimas priimtas nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Šioje dalyje (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nurodyta, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos (šiuo atveju atsakovas) bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje nustatyti bylų nagrinėjimo terminai ir jų tarpusavio sąsaja leidžia daryti išvadą, kad naikinamąjį pobūdį turi šioje teisės normoje nurodytas 3 metų, o ne vieno mėnesio terminas. Tai reiškia, kad jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas vieno mėnesio terminas buvo praleistas, tai nebūtų besąlyginė vada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Antra vertus, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad nuostata dėl pažeidimo nustatymo dienos yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą (šiai institucijai gavus patikimą ir teisės aktų nustatytu būdu įformintą informaciją apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą), aptariamas vieno mėnesio terminas yra pradedamas skaičiuoti. Šiuo atveju atsakovas duomenis apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintų nuostatų pažeidimą gavo 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. gegužės 24 d. gavęs iš policijos komisariato 2012 m. gegužės 22 d. paprašytus pateikti papildomas duomenis, 2012 m. gegužės 24 d., t. y. tą pačią dieną, surašė protokolą Nr. ATK2-144, kuriuo konstatavo pareiškėjo padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte numatyto pažeidimo faktą, o nutarimą priėmė 2012 m. birželio 12 d., t. y. nepraleidęs Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Pastebėtina, kad iš esmės panašiai faktinės aplinkybės buvo įvertintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2209/2013.
Pasisakydama dėl pareiškėjui atsakovo parinkto baudos dydžio, kolegija pažymi, kad pareiškėjui paskirta bauda yra individualizuota, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir pažeidimo pobūdį. Todėl Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 ir 8 dalių taikymo požiūriu ji (pareiškėjui paskirta bauda) taip pat pripažintina pagrįsta.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės,,Onrama“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
