R. Z. pagal BK 140 str., 153 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-638-579/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25710-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 8 d.

Kaunas

Kauno

sekretoriaujant Melisai Žvirblytei,

dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui,

išteisintajam R. Z., jo gynėjai advokatei Raimondai Lazauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edvino Alosevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. išteisintas iš jam inkriminuoto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (trys veikos), 153 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. Z.

1.1. Be to, R. Z. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (veika V. V. atžvilgiu), kad jis 2017 m., laikotarpiu nuo sausio 1 d. iki gegužės 31 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje, prie apsaugos darbuotojo posto, išvedęs už rankos mažametę V. V., gim. (duomenys neskelbtini), iš apsaugos darbuotojo posto, ne mažiau vieną kartą spyrė jai į sėdmenis, taip sukeldamas mažametei V. V. fizinį skausmą.

1.2. Be to, R. Z. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (veika E. V. atžvilgiu), kad jis 2017 m., laikotarpiu nuo balandžio 1 d. iki gegužės 25 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje, ne mažiau vieną kartą spyrė nukentėjusiajam mažamečiui E. V., gim. (duomenys neskelbtini), į kairį šoną, ne mažiau du kartus kumščiu sudavė į nugarą, piešė ant pilvo kvadratukus, taip sukeldamas mažamečiui E. V. fizinį skausmą.

1.3. Be to, R. Z. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, kad jis 2017 m., laikotarpiu nuo balandžio 26 d. iki gegužės 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje, (duomenys neskelbtini), būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės apsaugos darbuotoju, žinodamas, kad nukentėjęs M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametis, pasakojo jam amoralius pasakojimus apie seksualinio potraukio tenkinimą – kaip lietė bei laižė lytinius organus savo žmonai, rodė apnuogintos moters, kuriose ji tik su liemenėle ir kelnaitėmis, nuotraukas, t. y. atliko tvirkinimo veiksmus, galinčius sukelti mažamečiui M. Š. per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, iškreiptą santykio tarp lyčių įsivaizdavimą bei sutrikdyti jo fizinį ir psichologinį vystymąsi.

2. Apeliaciniame skunde prokuroras Edvinas Alosevičius prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, R. Z. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (M. Š. nežymus sveikatos sutrikdymas), ir skirti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas V. V.), ir skirti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas E. V.), ir skirti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnių, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Taikyti BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiųjų ir neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

2.1. Skunde prokuroras nurodo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas neanalizavo įrodymų visumos, vertino tik dalį surinktų įrodymų, t. y. tik kaltinamąjį teisinančius įrodymus, o kaltinantys įrodymai liko neaprašyti ir neaptarti. Prokuroras pažymi, kad nuosprendyje daugumos liudytojų parodymai surašyti sutrumpintai (po vieną, du sakinius), o dalis svarbių įrodymų iš viso neaprašyti – tai liudytojų V. B., K. Š., T. B., L. M., V. L., S. S., R. J., I. M., N. K., L. M. parodymai. Apylinkės teismas mini įrodymus, kurie nuosprendyje nėra aprašyti, ir vadovaujasi ikiteisminio tyrimo duomenimis, t. y. buvo remtasi V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors teisiamojo posėdžio metu šios liudytojos parodymai net nebuvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, taip pat nebuvo peržiūrėtas jos apklausos vaizdo įrašas. Vadovautasi ir nepagarsintais K. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

2.2. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad liudytojas A. P. paliudijo, kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės apsaugos darbuotojas kumščiu sudavė vieną smūgį M. Š., šio liudytojo parodymai yra detalūs ir patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl suduoto smūgio. Apylinkės teismas klaidingai nurodė, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, tačiau dėl neaiškių priežasčių teismas šio liudytojo parodymus aprašė dviem sakiniais, kas neleido visų parodymų turinio tinkamai išanalizuoti. Analogiškai selektyviai pateikti ir liudytojo J. K. parodymai. Iš tiesų, šis liudytojas parodė, kad negirdėjo, jog broliai K. ir M. Š. prašytų apkalbėti apsaugos darbuotoją, tačiau apylinkės teismas nurodo, kad iš jo parodymų matyti, jog vaikai susimokė apkalbėti kaltinamąjį. Be to, J. K. patvirtino, jog nukentėjusysis M. Š. kaltinime nurodytu laiku verkė, iš karto pasakė liudytojui, jog buvo sumuštas apsaugos darbuotojo.

2.3. Prokuroras skunde pažymi, jog apylinkės teismas savo išvadas motyvuoja ir klaidingais duomenimis, pavyzdžiui, nurodydamas, jog fizinio smurto prieš M. Š. panaudojimo liudytoja G. P. nematė, tačiau minėta liudytoja apie smūgio į veidą nukentėjusiajam sudavimo aplinkybes nurodė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Toliau skunde prokuroras cituoja liudytojų M. M., T. B., N. M., V. L., I. M., R. J., S. S. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kurie nuosprendyje nebuvo aprašyti bei įvertinti. Prokuroro vertinimu, jei teismas minėtų liudytojų parodymus būtų analizavęs ir įvertinęs visų surinktų duomenų kontekste, tuomet nebūtų padaręs nepagrįstos išvados, jog kaltinimas R. Z. dėl M. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo yra grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina bylos faktiniai duomenys. Iš tiesų, dauguma liudytojų patvirtino, jog kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam smūgį į veido sritį, užlaužė ranką, suplėšė marškinėlius, M. Š. dėl šio incidento verkė, buvo iškviesta policija, tai, kad mažametis emocionaliai reagavo į šį įvykį, skundėsi mamai, yra savaime suprantamas dalykas ir niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog R. Z. buvo apkalbėtas.

2.4. Prokuroras skunde nurodo, jog nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais vien dėl to, kad juose yra šiokių tokių prieštaravimų, nėra pagrįsta ir neatitinka teismų praktikos. Mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai. Tam tikri nesutapimai bei netikslumai M. Š. parodymuose šiuo atveju paaiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo. Tuo tarpu R. Z. parodymai nepagrįstai įvertinti kaip išsamūs bei nuoseklūs. Apklausiamas teisme, kaltinamasis nurodė, jog nukentėjusysis neverkė, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog vaikas nubėgo verkdamas. Be to, teismas nekritiškai vertino R. Z. versiją neva vaikas pats atsitrenkė į jo ranką.

2.5. Prokuroras nesutinka ir dėl R. Z. išteisinimo (pagal BK 140 straipsnio 3 dalį) dėl veikų, padarytų V. V. ir E. V. atžvilgiu. Nuosprendžio dalis, kurioje analizuojamos šios veikos, yra deklaratyvaus pobūdžio, surašyta nesigilinant į nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų esmę. Abiejų nukentėjusiųjų parodymai yra detalūs, duomenų, kad vaikai visas įvykio aplinkybes išsigalvotų, nėra. Tai, kad V. V. ir E. V. apie patirtą smurtą papasakojo tik po to, kai M. Š. pranešė apie jo atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, nesudaro pagrindo teigti, jog vaikai yra susitarę apkalbėti R. Z.. Liudytoja J. V. pripažino, kad sūnus jai buvo užsiminęs, jog apsaugos darbuotojas jį papurtė, nes jis triukšmavo, apie sukeltą skausmą nepasakojo. Tuo tarpu nukentėjusioji V. V. jai sukeltą fizinį skausmą įvertino penkiais balais dešimties balų skalėje. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog kaltinamasis iš esmės neneigia naudojęs smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau teigia tai daręs netyčia, drausmindamas vaikus. Vis dėlto, toks R. Z. elgesys negali būti laikomas nepavojingu ir neužtraukti baudžiamosios atsakomybės taikymo.

2.6. Apeliaciniame skunde prašoma kaltinamąjį pripažinti kaltu ir pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl M. Š. tvirkinimo. Prokuroro teigimu, teismas nevertino V. V. parodymų apie tai, kad apsaugos darbuotojas rodė žinutes, kuriose buvo rašoma: „aš laukiu tavęs, aš tave myliu“, taip pat buvo rodytos nuotraukos, kuriose buvo moteris su liemenėle, R. Z. sakydavo, jog nori, kad ji eitų su juo į lovą. Taip pat nevertinti ligoninės socialinės darbuotojos V. L. parodymai, jog kaltinamasis bendraudavo su mažesniais vaikais, t. y. maždaug iki 13 metų. Vaikai užeidavo į apsaugos darbuotojams skirtą nedidelę patalpą, kur kaltinamąjį erzindavo. R. Z. vaikams pasakodavo, jog yra išsiskyręs ir turi draugę. Vaikai jai pasakojo, kad R. Z. yra durnas, nes jį paliko žmona, todėl jis kompiuterių klasėje žiūri suaugusiesiems skirtus filmus.

2.7. Prokuroro teigimu, apylinkės teismas itin akcentavo nukentėjusiojo M. Š. neigiamą charakteristiką, tuo pagrįsdamas argumentą, kad jis yra linkęs fantazuoti, t. y. išsigalvoti atitinkamus dalykus tam, kad visas dėmesys būtų nukreiptas į jį. Prokuroro vertinimu, fantazavimo nustatymui yra reikalingos specialios žinios. Šiuo atveju buvo tikslinga apklausti apylinkės teismo psichologę I. B., kuri apklausinėjo nukentėjusįjį M. Š., apie tai, ar mažametis meluoja, apkalba kaltinamąjį, ar tikslinga jam skirti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, tačiau apylinkės teismas šių veiksmų neatliko ir besąlygiškai patikėjo kaltinamojo parodymais. Tokiu būdu teismas neatliko visų veiksmų įrodymams patikrinti, kas lėmė neišsamų baudžiamosios bylos išnagrinėjimą.

3. Atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą išteisintojo R. Z. gynėja advokatė Raimonda Lazauskienė prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Gynėja atsiliepime nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-48/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-48/2009">2K-7-48/2009</a>). Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai neva sutrumpintas įrodymų aprašymas ar tam tikrų įrodymų neįvardijimas nuosprendyje sudaro pagrindą pripažinti jį neteisėtu.

3.2. Teigiama, kad R. Z. visos bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios versijos, jog smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, o tik savo ranka netyčia kliudė M. Š. veidą, siekdamas nutraukti jo neteisėtus veiksmus ir apsaugoti M. Š. nuo galimų susižalojimų dūžtant durų stiklui. Akivaizdu, kad M. Š., būdamas jauno amžiaus, dėl susiklosčiusios situacijos galėjo pasimesti ir apsiverkti, tačiau vien M. Š. ašaros bei aplinkybė, jog R. Z. netyčia savo ranka kliudė M. Š. veidą, nesudaro pagrindo pripažinti R. Z. kaltu padarius BK 140 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Išteisintojo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti M. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymima, kad R. Z. nurodytą įvykių versiją iš esmės patvirtino liudytojai M. M., G. P. ir M. L..

3.3. Išteisintojo gynėjos teigimu, objektyviems bylos duomenims prieštarauja apeliacinio skundo motyvai neva byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad M. Š. su kitais vaikais susimokė apkalbėti R. Z., nepagrįstai jį apkaltinant. Susitelkimo prieš išteisintąjį duomenis patvirtina byloje liudytojais apklausti M. M., M. L., J. K., taip pat K. V., kuri paliudijo, jog patys vaikai jai yra pripažinę, kad viską išsigalvojo, ir kad vadeiva įkalbinti kitus vaikus meluoti buvo M. Š. sesė E. Š.. Apie tai, kad vyresni vaikai galėjo susimokyti prieš išteisintąjį, yra paliudijusi ir V. L.. Atkreipiamas dėmesys, kad M. Š. savo parodymus ne kartą keitė, taip pat yra nurodęs, jog tyčinio sudavimo vis tik nebuvo, kad gal kaltinamasis sudavė jam pačiam atsisukant.

3.4. Atsiliepime teigiama, kad R. Z. pagrįstai išteisintas ir dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiams V. V. ir E. V.. Abiejų vaikų paaiškinimai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių nuolat keitėsi, be to, jų paaiškinimai prieštarauja ir kitiems objektyviems byloje surinktiems ir ištirtiems duomenims. Nukentėjusieji nemėgo R. Z. ir turėjo išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu. Atkreipiamas dėmesys, kad abu vaikai turi specialiuosius poreikius, yra emociškai nestabilūs, greitai susierzinantys. Be to, nukentėjusieji nesikreipė pagalbos į medikus, aplinkiniai nematė ant jų kūnų jokių sužalojimų. Bylos duomenys patvirtina, kad R. Z. nuolat bendraudavo su vaikais, su jais žaisdavo, sudrausmindavo, kai šie jo neklausydavo. Tačiau tokie išteisintojo veiksmai visiškai suprantami atsižvelgiant į tai, kad jis dirbo ligoninėje, kurioje buvo gydomi nepilnamečiai. Natūralu, kad žaidžiant vaikai kartais susižeisdavo, tačiau R. Z. niekada neturėjo tyčios sužaloti mažamečius vaikus.

3.5. Gynėjos vertinimu, R. Z. pagrįstai išteisintas ir iš kaltinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju M. Š. paaiškinimai ne tai, kad buvo netikslūs ar buvo nustatyta keli nesutapimai, tačiau šie paaiškinimai iš esmės buvo prieštaraujantys tarpusavyje, be to, jie paneigti kitais objektyviais byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais. Visų apklausų metu M. Š. nuosekliai laikėsi versijos, kad, kai jam R. Z. pasakojo, kaip šis lietė ir laižė žmonos lytinius organus, tai dar girdėjo jo sesė E., taip pat N., L., A., D. ir G., tačiau nei vienas iš šių asmenų tokių M. Š. paaiškinimų nepatvirtino. Visi byloje apklausti vaikai paliudijo, kad yra girdėję iš kitų vaikų, jog R. Z. pasakodavo nešvankius dalykus, rodydavo pornografinio turinio nuotraukas ar video medžiagą, tačiau patys tiesiogiai nematė ir negirdėjo, jog išteisintasis jiems rodytų ar pasakotų nepadorius dalykus.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.

5. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

6. Remiantis susiformavusia teismų praktika, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-53/2017, 2K-275/2017, 2K-150/2018). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2016, 2K-84/2017, 2K-180/2018).

8. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas iš tiesų pažeidė BPK 305 straipsnio, reglamentuojančio nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui keliamus reikalavimus, nuostatas, neanalizavo kai kurių ištirtų įrodymų ir jų nelygino su kitais byloje ištirtais įrodymais, jų nevertino – liudytojų V. B., K. Š., T. B. ir kai kurių kitų liudytojų parodymų (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Todėl skundžiamas nuosprendis savo forma neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų. Į tai savo apeliaciniame skunde teisingai atkreipė dėmesį prokuroras. Tačiau vien savo formos neatitinkantis teismo nuosprendis negali būti besąlygiškai panaikinamas.

Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (smurtas mažamečio M. Š. atžvilgiu)

9. Šios baudžiamosios bylos apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – nustatyti, ar mažamečiui M. Š. 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jei taip, ar tai savo tyčiniais veiksmais padarė išteisintasis R. Z.. Šio esminio baudžiamosios bylos klausimo sprendimas priklauso nuo įrodymų (tiek atskirų, tiek jų viseto) vertinimo.

10. Nors pirmosios instancijos teismas ir neišanalizavo bei neįvertino nuosprendyje visų byloje ištirtų įrodymų (kai kurių liudytojų parodymų), daryti išvadą, kad teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių, neapklausus tam tikrų asmenų, negalima. Kauno apylinkės teismas nuosprendyje gana išsamiai motyvavo kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad nebuvo padaryta ši nusikalstama veika, nurodė, kodėl nesivadovavo R. Z. kaltinančiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija nenustatė nei įrodymų vertinimo klaidų, nei esminių proceso normų pažeidimo.

11. Išteisintasis R. Z. vienodai ir nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino nepadaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo, aiškino, kad, norėdamas sudrausminti ir sulaikyti nuo neteisėtų veiksmų M. Š., netyčia ranka kliudė mažamečio nukentėjusiojo veidą. Esminėse detalėse šie parodymai buvo vienodi ir sutampantys nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Dar daugiau, kaip nurodė liudytojai G. P. ir E. V., iš karto po konflikto su M. Š. išteisintasis ne tik nepradėjo netoliese buvusiems (kitiems) vaikams teisintis, išsisukinėti, bet netgi šiems pažadėjo saldainių, jeigu įvykusio konflikto liudytojai papasakos tiesą, kaip iš tikrųjų viskas vyko, tai yra tai, ką vaikai patys matė, kas taip pat leidžia spręsti apie R. Z. tyčios kryptingumą.

12. Sutiktina su prokuroro skundo argumentu, jog mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai, kad nustatyti tam tikri nesutapimai bei netikslumai M. Š. parodymuose turi būti aiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, kad nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažamečio nukentėjusiojo parodymus. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų privilegijuotas, lyginant su kitais įrodymais, vertinimas pažeistų pamatinius baudžiamojo proceso principus, apribotų kaltinamojo teisę gintis. Taigi mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, jeigu yra duomenų, kad buvo nutarta apkalbėti R. Z., kad būtų atleistas iš darbo.

13. Nors prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, jog daugybė įvykio liudytojų patvirtina, kad R. Z. sudavė į veidą nukentėjusiajam M. Š., su tokiu deklaratyviu skundo autoriaus tvirtinimu sutikti negalima. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kitų įrodymų, patvirtinančių mažamečio M. Š. tvirtinimą, kad jam beldžiant į užrakintas berniukų skyriaus duris R. Z. tyčia kumščiu sudavė į dešinę veido pusę, nėra surinkta. Tai yra joks įvykio liudytojas nepatvirtino būtent tokios įvykių eigos bei nukentėjusiojo ir išteisintojo elgesio (veiksmų) konflikto metu, kokius nurodė nukentėjusysis M. Š..

13.1. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti ir pirmosios instancijos teisme apklausti keturi nepilnamečiai liudytojai, kurie 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., buvo įvykio vietoje ir matė konfliktą tarp M. Š. ir apsaugos darbuotojo R. Z. – M. L., M. M., G. P. ir A. P.. Ir nei vienas iš šių nepilnamečių, apklausiamas nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kaip jau minėta, nenurodė, kad R. Z. tyčia sudavė M. Š. į veidą.

13.2. Vienas iš prokuroro apeliacinio skundo argumentų pripažinti R. Z. kaltu yra tai, kad smurtą M. Š. atžvilgiu matęs patvirtino liudytojas A. P., kurio, kaip teigiama skunde, parodymai detalūs ir kurio parodymais pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė. Tačiau su tokiu skundo teiginiu sutikti negalima. Iš tiesų, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 10-11), šis nepilnametis liudytojas patvirtino, kad prie M. Š., kuris tuo metu daužė berniukų skyriaus duris, priėjo išteisintasis, paėmė nukentėjusiajam už kaklo, pasuko ir trenkė vieną kartą kumščiu į žandą. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas nepilnametis A. P. teigė, kad įvykio aplinkybių gerai neatsimena. Ir nors šios apklausos metu liudytojas taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes atsiminė geriau, kad tuomet apklausiamas sakė tiesą, tačiau kartu A. P. patvirtino, jog įvykio metu stovėjo apsaugos darbuotojui R. Z. už nugaros ir nematė, ar šis sudavė nukentėjusiajam M. Š., tik girdėjo, kaip pastarasis išplūdo R. Z.. Dar daugiau, tuo pačiu šis liudytojas teigė, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pasakojo tai, ką buvo girdėjęs iš kitų vaikų, tai yra, ką tuo metu kalbėjo vaikai, o ne tai, ką pats matė.

13.3. A. P. apklausiamas nurodė, kad nagrinėjamo įvykio vietoje buvo kartu su savo seserimi G. (P.). Šios liudytojos parodymus, kaip mačiusios nagrinėjamo įvykio metu panaudotą fizinį smurtą, skunde cituoja ir prokuroras. Tačiau, vertindamas šios nepilnametės parodymus, skundo autorius nesilaiko taisyklės, kad liudytojo parodymai (turinys) turi būti vertinami visumoje, o ne paimant iš konteksto atskiras parodymų frazes, jas interpretuojant savaip. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad G. P. parodymų turinys patvirtina, jog R. Z. kumščiu trenkė M. Š. į veidą, kad „kaip apsaugos darbuotojas trenkė buvo raudona dėmė“, tačiau savo skunde nutyli, kad nepilnametė liudytoja G. P. net kelis kartus nurodė, jog apsaugos darbuotojas trenkė kumščiu M. Š. netyčia, bei patikslino ką reiškia trenkė kumščiu – tiesiog nestipriai prilietė tą vietą kur buvo raudona, pastūmė. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 18-19) ši liudytoja irgi nenurodė, kad R. Z. sudavė nukentėjusiajam į veidą, o tik teigė, kad išteisintasis, bandydamas sutrukdyti nesiliaujančiam M. Š. daužymui (trankymui) į duris, šiam nereaguojant į pastabas nutraukti tokius veiksmus, rankos pirštais palietė tą nukentėjusiojo veido vietą, kurioje buvo raudona dėmė, likusi po anksčiau įvykusių M. Š. muštynių su kitu vaiku.

13.4. Nagrinėjamo įvykio liudytoja M. L., apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodė, jog tuo metu, kai M. Š., supykęs beldė į berniukų skyriaus durų stiklą, apsaugos darbuotojas paėmė nukentėjusiajam už rankos, kad nedaužytų stiklo. M. Š. dėl tokio veiksmo supyko, pradėjo šaukti ir nuėjo. Taigi ir ši liudytoja nepatvirtina, kad išteisintasis sudavė smūgį į veidą mažamečiui nukentėjusiajam. Be to, nepilnametė liudytoja nurodė ir tai, kad kraujosruvą M. Š. veide ji matė jau iki nagrinėjamo įvykio, kad šis sužalojimas buvo padarytas dieną prieš, M. Š. muštynių su savo broliu K. metu. M. L. apklausiama taip pat teigė, jog apklausos ikiteisminio tyrimo metu, sakydama, kad matė, kaip R. Z., nukentėjusiajam daužant langą, priėjęs paėmė M. Š. už rankos, ją užlaužė ir netyčia trenkė, melavo, kadangi taip sakyti prašė E. V. Š.. Nukentėjusiojo sesuo norėjo, kad ji pasakytų, jog kraujosruva M. Š. veide atsirado nuo apsaugos darbuotojo smūgio (kurio ji iš tiesų nematė).

13.5. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo iškraipyti liudytojo M. M. parodymai, nurodyta, kad Kauno apylinkės teismas nuosprendyje padarė neteisingą išvadą, jog šis nepilnametis liudytojas „matė, kaip M. Š. daužė stiklines duris, o kaltinamasis jam liepė atsitraukti, tačiau jis ir toliau daužė (duris). Matė kaip kaltinamasis bandė sulaikyti M., kad tas neišdaužtų stiklo, tačiau M. Š. sukiojosi, bandė išsilaisvinti ir apsaugos darbuotojas jam netyčia sudavė į veidą“. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Iš tiesų nepilnametis, tik kitais žodžiais: „M. ten sukiojosi kažkaip pats bandydamas išsilaisvinti“, „tyčinio sudavimo į veidą nebuvo, mačiau tikrai, buvau 8 metrus nuo jų, apsaugos darbuotojas bandė atitraukti ir laikyti, kad nedaužytų stiklo“, patvirtino tą patį, ką nuosekliai, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, apklausiamas teigė išteisintasis R. Z. – kad, norėdamas sutramdyti M. Š., kuris nereaguodamas į jo pastabas daužė duris, bandė ranka sulaikyti (pagauti) nukentėjusiojo ranką, o tuo metu M. Š. sukosi į jį veidu ir taip netyčia, to nenorėdamas, ranka užkliudė nukentėjusiojo dešinį skruostą. Būtent tokias įvykusio konflikto aplinkybes šis nepilnametis liudytojas nurodė ir savo seseriai L. M.. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas M. M. taip pat teigė, jog prieš konfliktą su apsaugos darbuotoju R. Z. nukentėjusysis M. Š. buvo susimušęs su savo broliu K. ir jo žandas jau buvo paraudęs, taip pat, kad po įvykio V. B. sugalvojo, jog reikia šiuo įvykiu pasinaudoti, kad R. Z. būtų atleistas iš darbo, parodyti brolio K. Š. M. padarytą sužalojimą (mėlynę) ir pasakyti, kad šį sužalojimą padarė, suduodamas smūgį, apsaugos darbuotojas R. Z..

14. Įvertinus šių įvykį mačiusių liudytojo parodymus, juos sulyginus ir vertinant kartu su paties mažamečio nukentėjusiojo, išteisintojo R. Z. parodymais, neabejotinai galima teigti tik tai, kad 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje, M. Š. intensyviai beldžiant į užrakintas berniukų skyriaus duris (durų stiklą), triukšmaujant, ligoninės apsaugos darbuotojas R. Z. perspėjo mažametį nutraukti tokius veiksmus, nekelti triukšmo (buvo ruošiami miegoti mažesni ligoninėje esantys vaikai), tačiau M. Š. nereagavo, toliau beldė į duris. Nustatyta ir tai, kad R. Z. norėdamas, kad mažametis nukentėjusysis nustotų triukšmauti, bandė M. Š. atitraukti nuo durų ir tokio veiksmo metu R. Z. ranka kontaktavo su nukentėjusiojo veidu. Tačiau, vertinant tokius tiesioginių įvykio dalyvių ir liudytojų parodymus tiek atskirai, tiek ir sugretinus juos tarpusavyje, tikrai negalima daryti išvados, jog šie įrodymai patvirtina nukentėjusiojo M. Š. parodymus apie jo atžvilgiu apsaugos darbuotojo R. Z. panaudotą fizinį smurtą, tyčinį šio smurto (fizinio kontakto) pobūdį.

15. Be abejo, kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. Dar daugiau, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>, 2K-343-719/2018).

16. Tačiau ir netiesioginiai (ar išvestiniai) šioje baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados apie R. Z. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

16.1. Nepilnamečiai liudytojai T. B., V. B., K. Š. tvirtina, kad matė iš karto po įvykio nukentėjusįjį M. Š., kuris buvo išsigandęs, verkė, skundėsi, jog apsaugos darbuotojas R. Z. trenkė į veidą, matė paraudimą nukentėjusiojo veide. Tačiau, kaip jau minėta, nukentėjusysis buvo susierzinęs vien dėl to, kad slaugytoja neatrakina berniukų skyriaus durų, be to, ką tik buvo įvykęs mažamečio M. Š. konfliktas su apsaugos darbuotoju, kurio metu iš tiesų buvo ir fizinis kontaktas tarp šio mažamečio ir R. Z., kuris galėjo sukelti ir skausmą, ar net atsirasti tokio kontakto pasekmės – kraujosruva veide. Visa tai galėjo sukelti dar didesnį nepasitenkinimą, pyktį, nukentėjusysis galėjo sutrikti, išsigąsti. Todėl tokia nukentėjusiojo M. Š. reakcija į konfliktą, toks jo elgesys – verksmas, išgąstis, atsižvelgiant ir į paties nukentėjusiojo asmenybę – jo emocionalumą, neprognozuojamą, isterišką elgesį konfliktinių situacijų metu, tikrai nepatvirtina, kad mažametis nukentėjusysis buvo sužalotas tyčinio fizinio kontakto, tai yra tyčinio smūgio M. Š. į veidą metu. Kartu pažymėtina, kad skausmo pojūtis atsiranda tiek po tyčinio, tiek ir po neatsargaus fizinio kontakto.

16.2. Dar daugiau, nepilnamečiai liudytojai M. M., J. K., N. M., M. L., taip pat ligoninės vairuotojas K. A. K. tvirtina vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis girdėję patys arba girdėję iš kitų asmenų, kad M. Š., jo sesuo E. V. Š., brolis K. Š., V. B. planavo R. Z. melagingai apkaltinti (apkalbėti), jog šis sumušė M. Š., siekdami, kad apsaugos darbuotojas būtų atleistas iš darbo. Iš liudytojų parodymų galima įžvelgti ir tokio apkalbėjimo priežastį – nepilnamečiams M. Š., E. V. Š., K. Š., V. B. R. Z. nepatiko dėl to, kad griežtai reikalavo laikytis nustatytos tvarkos, juos drausmino, kontroliavo minėtų asmenų elgesį.

16.3. Specialisto išvadoje (1 t., b. l. 59) M. Š. užfiksuotas sužalojimas – kraujosruva dešinio žando srityje, kaip matyti iš šios išvados, galėjo būti padarytas tiek daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu, tiek ir kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Tokia išvada atitinka tiek nukentėjusiojo teiginį, kad jam buvo suduotas tyčinis smūgis į veidą, tiek ir R. Z. tvirtinimą, kad fizinis kontaktas su nukentėjusiojo veidu įvyko netyčia, kai jis, tiesdamas ranką, norėjo sulaikyti M. Š. nuo durų trankymo ir siekė paimti mažamečiui už rankos, o šis tuo metu sukosi į dešinę pusę.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertintas ir liudytojo N. M. tvirtinimas, kad, nors kaip R. Z. sudavė nukentėjusiajam M. Š. nematė, tačiau apie tai jam pasakojo M. M.. Tačiau ir šiuo atveju prokuroras liudytojo N. M. parodymus iškraipo, cituoja fragmentiškai, atsiejant nuo kitos šio asmens parodymų dalies – teigdamas, jog kaip išteisintasis sudavė M. Š. nematė, kad apie tai pasakojo M. M., šis liudytojas atsako į prokuroro klausimus, ar teisingi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai N. M. buvo perskaityti remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi), ar matė kaip R. Z. sudavė smūgį nukentėjusiajam? Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu N. M. patvirtino, kad M. M. jam pasakojo, jog M. Š. neklausė apsaugos darbuotojo R. Z. nurodymo nustoti belsti, toliau trankė, todėl išteisintasis užsuko nukentėjusiajam ranką. Taigi apie smūgį M. Š. į veidą šiuose parodymuose net neužsimenama. Juolab, kad, kaip jau minėta, ir pats tiesioginis įvykio liudytojas M. M. apklausiamas paneigė buvus tyčinį smūgį nukentėjusiajam į veidą. Be to, šis nepilnametis liudytojas apklausiamas nurodė ir tai, kad vieni vaikai kalbėjo, jog kraujosruva M. Š. atsirado po muštynių su broliu Karoliu, o kiti – kad po apsaugos darbuotojo R. Z. smūgio.

18. Liudytojas R. J., VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ apsaugos vadovas, kurio parodymai, kaip teigia skunde prokuroras, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo aptarti ir įvertinti, apklausiamas teisme patvirtino tik tai, kad 2017 m. gegužės 25 d., apie 22 val., jam paskambino slaugos administratorė D. G., kuri informavo, kad tarp apsaugos darbuotojo R. Z. ir vieno iš vaikų įvyko konfliktas, todėl jis nedelsiant nuvyko į ligoninę. Šis liudytojas nurodė ir tai, kad dar jam vykstant paskambino ir pats R. Z., kuris paaiškino, kad tarp jo ir vieno iš vaikų įvyko konfliktas, nurodė, kad tas vaikas spardė duris ir jis tuo metu norėjo paimti vaiką už peties ir jam nuslydo ranka, todėl netyčia užgavo M. Š.. Taigi ir šiam liudytojui išteisintasis iš karto po įvykio pasakojo apie netyčinį fizinio kontakto pobūdį.

19. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino liudytojos I. M., dirbančios slaugytojos padėjėja, parodymų, kuriuose ši liudytoja patvirtina, kad berniukų skyriaus duris, į kurias prieš konfliktą su išteisintuoju beldė M. Š., užrakinti nebuvo jokio reikalo. Tačiau tiek R. Z., tiek pats nukentėjusysis teigia, kad konflikto metu, 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., berniukų skyriaus durys buvo užrakintos (tokia aplinkybė nurodyta ir R. Z. pateiktame kaltinime, kurį surašė pats skundą padavęs prokuroras).

20. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje neaptarti ir nevertinti ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus mergaičių poskyrio slaugytojos, liudytojos S. S. parodymai. Tačiau iš šios liudytojos parodymų matyti tik tai, jog 2017 m. gegužės 25 d. vakare iš skyriaus vaikų sužinojo, kad apsaugos darbuotojas trenkė vienam iš vaikų. Ši liudytoja, be to, teigė, kad iš vaikų, taip pat berniukų skyriaus slaugytojos, kelios dienos iki įvykio girdėjusi, jog M. Š. buvo sumuštas brolio kilus konfliktui dėl telefono.

21. Skunde apeliantas cituoja ir liudytojos, socialinės darbuotojos V. L., parodymus, teigdamas, kad ši liudytoja paneigia išteisintojo pateiktą itin neigiamą nukentėjusio M. Š. charakteristiką. Tačiau liudytoja iš tiesų patvirtino, kad M. Š. yra konfliktiško būdo, kad tokių konfliktų metu nepilnametis triukšmauja, keikiasi. Neigiamai, kaip itin konfliktišką, provokacinio elgesio, chuliganiškai besielgiantį apibūdina nepilnametį M. Š. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) ligų klinikos (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojos N. K. (bendrosios praktikos slaugytoja), M. D. (vyr. slaugytoja), K. V. (virėja), taip pat ir kai kurie ligoninėje gydęsi vaikai (pavyzdžiui, G. P.). Kaip sunkaus charakterio, užsispyrusį, konfliktų metu besielgiantį isteriškai M. Š. apibūdina ir jo mama S. L..

22. Apibendrinant pažymėtina, kad prokuroras apeliaciniame skunde (dėl smurto prieš M. Š.) kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymą (jo turinį), tai, kad nebuvo aprašyti ir įvertinti kai kurie atskiri, kaltinantys R. Z., įrodymai, pats įrodymus vertina atsietai vienus nuo kitų, cituodamas juos fragmentiškai, nurodydamas tik prokurorui naudingas parodymų ištraukas, remiasi tik atskirų liudytojų parodymais, be to, nelygina šių parodymų su kitų liudytojų (teisinančių R. Z.) parodymais, nevertina jų visumoje. Skundo autorius visiškai nenurodo, kodėl reiktų remtis jo cituojamais liudytojų parodymais ir netikėti, atmesti kitus, teismo nuosprendyje išanalizuotus ir įvertintus įrodymus.

23. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tinkamai įvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą, patikrino nukentėjusiojo M. Š. parodymų patikimumą – įvertino jų realumą, logiškumą, atitikimą kitoms bylos aplinkybėms, palygino su kitais bylos duomenimis, todėl padarė pagrįstą išvadą dėl R. Z. išteisinimo, neįrodžius, kad buvo padaryta BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika – panaudotas fizinis smurtas prieš mažametį M. Š. (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nesutikti su Kauno apylinkės teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo nėra teisinio pagrindo.

Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (smurtas mažametės V. V. atžvilgiu)

24. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nukentėjusiosios V. V. parodymų apie patirtą fizinį smurtą nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, be to, prokuroro teigimu, ir pačios nukentėjusiosios parodymai yra pakankamai detalūs, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo. V. V. sukeltą fizinį skausmą, R. Z. įspyrus jai į sėdmenis, įvertino penkiais balais dešimties balų skalėje. Šiuos išteisintojo veiksmus vertinti kaip netyčinius, skundo autoriaus vertinimu, nėra pagrindo. Vis dėlto, teisėjų kolegija šiems prokuroro skundo teiginiams nepritaria.

25. Nors įvykio metu nukentėjusioji V. V. buvo mažametė, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jau galėjo suvokti vykstančių įvykių faktines aplinkybes ir teisingai identifikuoti su ja atliekamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias šių asmenų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečiai paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą vaikų apklausoms pritaikytose patalpose, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebūtų daromas neleistinas poveikis, į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Šių reikalavimų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikytasi, nes mažametė V. V. apklausta net tris kartus: du kartus jos apklausą atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnė ir vieną kartą – ikiteisminio tyrimo teisėjas. Normalu, jog mažametis asmuo, daug kartų pasakodamas tas pačias aplinkybes, gali maišyti įvykių seką, netiksliai nurodyti tam tikras detales, tačiau esminės aplinkybės turėtų būti nurodomos pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai. Nagrinėjamu atveju tai nenustatyta.

26. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologei ir įstatyminei atstovei, V. V. parodė, kad į apklausą atvyko dėl apsaugos darbuotojo nuskriausto berniuko, t. y. mažametė neidentifikavo savęs kaip nukentėjusiosios ir tiesiog pasakojo jai žinomas aplinkybes apie VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje dirbusio apsaugos darbuotojo R. Z. elgesį. Atkreiptinas dėmesys, jog mažametės parodymuose gausu ne tik jos pačios matytų įvykių ar patirtų išgyvenimų, tačiau ir aplinkybių, apie kurias jai pasakojo kiti kartu su ja ligoninėje gydęsi vaikai. V. V. teigimu, R. Z. ją paspardydavo, kutendavo ten, kur nereikia. Buvo atvejis, kai apsaugos darbuotojas kitoms mergaitėms prašant įspyrė jai į sėdmenis ir tokiu būdu išprašė iš savo budėjimo patalpos – būdelės. Kai spyrė į sėdmenis, jai truputį skaudėjo, tuomet ji nuėjo į palatą, pasėdėjo ir viskas. Šį įvykį matė kitos mergaitės, apie incidentą ji papasakojo ir vyresnei slaugytojai, kuri liepė jai nemeluoti, nes apsaugos darbuotojas yra geras žmogus. R. Z. yra ją lietęs ir tai matė jos draugės V. bei E. (1 t., b. l. 87-92).

27. Apklausų pas ikiteisminio tyrimo tyrėją metu V. V. pasakojo apie tai, kaip apsaugos darbuotojas prie jos lįsdavo, tai yra buvo užlipęs jai ant kojos, pargriovęs ant žemės (tuo metu nusibrozdino ranką), įspyręs į intymią vietą, matant kitoms mergaitėms, kurioms ji nepatiko. Taip pat ją imdavo už rankos, suspausdavo, kutendavo paguldęs ant sofos, visu svoriu ant jos lipdavo, yra mačiusi, jog R. Z. į sėdmenis įspirdavo ir kitoms mergaitėms (1 t., b. l. 76-78). Papildomos apklausos metu nepilnametė liudytoja nepatvirtino daugelio savo pirminėje apklausoje nurodytų aplinkybių, t. y. apie R. Z. neva lindimą prie jos mažametė pasakojo kur kas santūriau, teigė neprisimenanti jokių nuogybių, guldymo ant sofos ir pan. Be to, buvo patikslinta, jog apsaugos darbuotojas įspyrė jai ne į intymią vietą, tačiau į sėdmenis. Šios apklausos metu V. V. patirtą skausmą įvertino penkiais balais dešimties balų skalėje, tačiau pažymėjo, kad jokių mėlynių nebuvo. Šį incidentą matė E., V., M.. Ar kam nors pasakojo apie patirtą fizinį smurtą, V. V. nenurodė (1 t., b. l. 82-84).

28. Apibendrinus visas nukentėjusiosios apklausas, matyti, kad spyrį V. V. į sėdmenis matė bei turėtų patvirtinti ne viena mergaitė, kurios buvo įvykio vietoje, tačiau apklausus šias liudytojas, nukentėjusiosios parodymai nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti liudytojos nepilnametės V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose ji nurodė, kad su apsaugos darbuotoju nebendravo, tačiau matydavo, jog mažesni vaikai mielai žaisdavo ir bendraudavo su R. Z., ateidavo į budinčiojo kambarėlį, sėdėdavo ant palangės. R. Z. buvo draugiškas su vaikais (1 t., b. l. 129-130). Taigi, spyrio V. V. į sėdmenis ši liudytoja nematė ir nebuvo apie tai girdėjusi iš kitų vaikų. Analogiškas aplinkybes V. B. nurodė ir pirmosios instancijos teisme, t. y. kad išteisintajam patiko bendrauti su vaikais, tačiau jokio smurto iš šio asmens ji nėra patyrusi ar mačiusi, apie spyrį V. V. irgi nieko nežinojo (3 t., b. l. 142-143).

29. Dar viena, nukentėjusiosios teigimu, įvykio metu buvusi ir spyrį mačiusi liudytoja yra nepilnametė M. L., tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme ji pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir susijaudinusi pripažino, jog pirminės apklausos metu melavo. Kadangi liudytoja apsiverkė ir negalėjo tęsti parodymų davimo, todėl jos apklausa buvo nutraukta bei pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (3 t., b. l. 167-168). Susipažinus su šiais parodymais, matyti, kad M. L. nei matė, nei girdėjo apie V. V. atžvilgiu naudotą fizinį smurtą. R. Z. ji apibūdino kaip gerą, dėmesingą, nuoširdų žmogų, tačiau tuo pačiu pažymėjo, jog, kai pradėjo sklisti kalbos apie šio apsaugos darbuotojo netinkamą elgesį su vaikais, ji pradėjo juo nepasitikėti (1 t., b. l. 175-176). Kita įvykio liudytoja, V. V. teigimu, yra E. V. Š., tačiau ir ši liudytoja nukentėjusiosios neva patirto fizinio smurto nepatvirtino. Pirmosios instancijos teisme E. V. Š. apklausta nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu ji apie spyrį V. V. į sėdmenis nieko neminėjo (1 t., b. l. 161-163). Pažymėtina, jog šios liudytojos parodymai teisminio nagrinėjimo metu pagarsinti nebuvo, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja ir jais nesivadovauja, juo labiau, įvertinus tai, kad E. V. Š. yra nukentėjusiojo M. Š. sesuo, o byloje esantys duomenys (pavyzdžiui, M. L. parodymai) patvirtina, jog būtent ji kurstė kitus vaikus sakyti apie R. Z. nebūtus, pramanytus dalykus, siekiant, kad šis būtų atleistas iš darbo.

30. Šie aptarti nepilnamečių liudytojų parodymai paneigia V. V. teiginius apie tai, kad jos atžvilgiu fizinis smurtas buvo naudojamas kitų mergaičių akivaizdoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra ne tik tiesioginių R. Z. smurtą patvirtinančių įrodymų, tačiau ir netiesioginių įrodymų, kuriais būtų galima grįsti kaltinimą. Nors nukentėjusioji apklausų metu nurodė, jog apie spyrį į sėdmenis pasakojo ligoninės personalui, tačiau liudytojomis apklaustos V. L. (socialinė darbuotoja) ir N. K. (bendrosios praktikos slaugytoja) jokių V. V. nusiskundimų neprisiminė. Pirmosios instancijos teisme V. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad vaikai nuolat reikalaudavo dėmesio ir bendravimo, o R. Z. su jais užsiimdavo, žaisdavo. Ji nėra mačiusi, jog išteisintasis stumtų ar muštų kurį nors vaiką, elgtųsi neetiškai ir pan. Vaikų tėvai nėra jai skundęsi dėl šio ligoninės apsaugos darbuotojo netinkamo elgesio (3 t., b. l. 91-92). Apie tai, kad R. Z. būtų lietęs ar graibęs mergaites, nieko nežino, vaikai jį nuolat būdavo apsupę, sėdėdavo jo budėjimo kambaryje, ji juos pamačiusi išvaikydavo (1 t., b. l. 134-135). Taigi, V. V. socialinei darbuotojai nesiskundė dėl patirto smurto ir apie šį incidentą nieko nepasakojo. Jokių priekaištų R. Z. nukentėjusioji neišsakė ir N. K.. Pastaroji pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. Z. nuostabiai bendraudavo su vaikais, ji net stebėdavosi, koks šis mielas ir geras, nei vaikai, nei tėvai nėra skundęsi jai R. Z. elgesiu (3 t., b. l. 92-93). Šie parodymai liudija, jog ligoninės personalas nebuvo informuotas apie išteisintojo nederamą elgesį.

31. Galima daryti prielaidą, jog svetimiems asmenims nukentėjusioji nedrįso (bijojo) pasakoti apie patirtą smurtą, tačiau šeimos nariams mergaitė neabejotinai anksčiau ar vėliau būtų prasitarusi apie incidentą, jei šis iš tiesų būtų įvykęs. Tačiau nei broliui E., nei mamai J. V. apie spyrį į sėdmenis ir sukeltą fizinį skausmą V. V. nepasakojo ir nesiguodė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta J. V. parodė, kad jos dukra V. noriai važiuodavo į (duomenys neskelbtini) skyrių ir buvo patenkinta, dėl netinkamo personalo elgesio niekada nesiskundė. Vaikus liudytoja nurodė lankiusi maždaug kartą per mėnesį, tačiau telefonu susiskambindavo kiekvieną dieną, kartais net ir kelis kartus. Pasitaikydavo, jog V. V. pasakodavo, kad ją berniukai gaudydavo, būdavo, jog su šiais tarpusavyje apsistumdydavo. Ji dukrai sakydavo mažiau maivytis, nes berniukai taip elgdamiesi priekabiauja. Kad dukters atžvilgiu buvo smurtaujama, nieko nežino, apie tai V. nieko neminėjo, nors jeigu jai kas nors nepatinka, ji niekada nesusileidžia (1 t., b. l. 63-65). Taigi, J. V. pripažino, kad su vaikais palaiko glaudų ryšį, šie su ja bendrauja atvirai ir nieko neslepia, todėl jei būtų įvykęs koks nors nemalonus, ypač sukėlęs fizinį skausmą, incidentas, dukra būtų apie tai papasakojusi. Aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, jog V. V. po M. Š. sukelto triukšmo dėl neva patirto fizinio smurto nusprendė prisidėti prie ligoninėje greitai pasklidusių kalbų apie nederamą R. Z. elgesį. Atkreiptinas dėmesys, jog mažamečiams vaikams būdinga imti pavyzdį iš kitų vaikų, tai yra elgtis taip, kaip elgiasi ar kalba kiti vaikai. Darytina išvada, jog V. V., dėl savo amžiaus nesuprasdama visų įvykių bei paskleistų gandų reikšmės, t. y. negebėdama atskirti vaikų fantazijų, prasimanymų nuo realių faktų, pati ėmė kurti bei hiperbolizuoti tam tikrus įvykius. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos direktorės A. D. V. V. apibūdinama kaip draugiška, bendraujanti, paslaugi, mėgstanti būti dėmesio centre, tačiau mergaitė greitai susinervina, jei kas nors nepasiseka, jai nustatyti vidutiniai specialieji poreikiai (3 t., b. l. 109-110). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji yra nurodžiusi, jog su ja vyresnės mergaitės nelabai bendravo, ligoninėje jai trūko draugių. Įvertinus šią aplinkybę, visiškai suprantama, kodėl V. V. taip lengvai pasidavė sklindančioms kalboms apie netinkamą R. Z. elgesį, t. y. ji nenorėjo išsiskirti iš kitų vaikų, o priešingai, norėjo būti mėgstama, todėl tam tikras įvykių detales galimai net ir nesąmoningai, duodama parodymus, pakoregavo.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išteisintasis neneigia, jog yra buvę atvejų, kai iš savo budėjimo posto teko išvyti V. V., kuri savanoriškai ateidavo ir piktybiškai neišeidavo. R. Z. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog atsimena atvejį, kai prašė V. V. išeiti iš jo darbo vietos, tačiau mergaitė nepakluso, tuomet jis ją paėmė už rankos ir išvedė, nepaisydamas to, jog V. V. priešinosi, rankomis kabindavosi į kokius nors daiktus, kad būtų sunkiau ją išvesti. Vis dėlto, jis stipriau truktelėdavo ir mergaitę išvesdavo, nepaisydamas jos nepasitenkinimo. V. V. pas jį į postą ateidavo tiek viena, tiek su kitomis mergaitėmis, tačiau nei karto nėra jai sudavęs ar įspyręs. Galbūt galėjo mergaitę užgauti su ja žaisdamas, tačiau V. V. niekada nesiskundė ir, net ir būdama išprašyta, vis tiek vėl ateidavo į jo postą (3 t., b. l. 87-89). Analogiškus parodymus R. Z. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 11-14), taigi, jo parodymai laikytini nuosekliais ir neprieštaringais.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kaltinimas R. Z. tyčia spyrus mažametei V. V. į sėdmenis nepasitvirtino. Juolab, kad spyris būtų buvęs toks, jog sukeltų tokio pobūdžio skausmą, kuris atitiktų BK 140 straipsnio 3 dalies sudėtį (skausmo pojūtis būtų buvęs toks, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiosios skausmą ar būtų kreiptasi į medikus ar kitus padėti galinčius personalo darbuotojus). Pažymėtina, jog išteisintasis turėjo pareigą sudrausminti neklausančius vaikus, t. y. V. V. nebuvo jokio pagrindo eiti į budinčiojo postą ir ten sėdėti, juo labiau, budinčiajam paprašius išeiti, mergaitė privalėjo paklusti ir grįžti į savo palatą, o ne aikštytis bei nepagrįstai erzintis. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei R. Z. iš tiesų būtų stipriai įspyręs nukentėjusiajai į sėdmenis, ši būtų iš karto sureagavusi, t. y. pradėjusi šaukti, verkti, kviesti pagalbą ir pan. Tačiau tokių aplinkybių fiksuota nebuvo. Todėl spręstina, kad spyrio į sėdmenis veiksmas nepasitvirtino, o jei išteisintasis, išvesdamas iš savo darbo vietos, ir kiek stipriau už rankos suėmė nukentėjusiąją, tai nesukėlė jai tokių padarinių, kurie galėtų R. Z. užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (smurtas mažamečio E. V. atžvilgiu)

34. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad netikėti E. V. parodymais nėra pagrindo, nes šio nukentėjusiojo parodymai yra detalūs, be to, liudytoja J. V. pripažino, kad sūnus jai yra užsiminęs, jog apsaugos darbuotojas jį papurtė, nes jis triukšmavo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog kaltinimas R. Z. suformuluotas ne dėl E. V. papurtymo, tačiau dėl spyrio šiam į kairį šoną, taip pat dėl ne mažiau kaip dviejų smūgių kumščiu į nugarą sudavimo ir kvadratukų ant pilvo piešimo, tokiu būdu sukeliant mažamečiui fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, be to, jų iš esmės nepatvirtina kita bylos medžiaga.

35. Ikiteisminio tyrimo metu E. V. nurodė, kad 2017 m. apsaugos darbuotojas buvo nusitempęs jį į savo budėjimo postą ir apipaišė pilvą, trenkė į galvą, nugarą, taip pat sukaliojo jam rankas. Apsaugos darbuotojas tampydavo ir kitus vaikus. Jo pilvas buvo apipaišytas matant mergaitėms. R. Z., pakėlęs marškinius, pieštuku nupiešė kažkokias nesąmones – kvadračiukus. Kitą kartą jis norėjo išgąsdinti vaikus iššokdamas iš už kampo, tačiau tuo metu ėjo apsaugos darbuotojas, kuris jam vieną kartą kumščiu sudavė į nugarą. R. Z. yra daug kartų jį daužęs, spardęs. Apsaugos darbuotojas jam labai nepatinka. Kai jį apipaišė, R. Z. bandė tą patį padaryti dar vienam vaikui, vardu R., tačiau jam nepavyko (1 t., b. l. 100-102). Apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti E. V. parodymai, duoti BPK 266 straipsnyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 75-76), kur nukentėjusysis paaiškino, kad R. Z. yra blogas, nes piešdavo ant pilvo, rankas sukinėjo. Ant pilvo piešė ir P., taip pat šį buvo pastūmęs (ankstesnės apklausos metu buvo nurodęs, jog tik bandė apipiešti R., tačiau nesėkmingai, apie P. nieko neminėjo). Nukentėjusysis taip pat nurodė incidentą, kai netyčia apsaugos darbuotoją išgąsdino, o šis jam sudavė į nugarą, kad net akiniai nukrito. Po suduoto smūgio į nugarą jam skaudėjo, tačiau neilgai, nes jis yra pripratęs prie traumų. Įvykį koridoriuje matė E., jo brolis ir P. (ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodęs jokių incidentą mačiusių asmenų). E. V. taip pat pažymėjo, kad apie R. Z. smurtą pasakojo direktoriui, seselėms, įstaigos prižiūrėtojui bei virėjoms, kurie žadėjo pakalbėti su apsaugos darbuotoju. Tos pačios apklausos metu nukentėjusysis papildė savo parodymus, teigdamas, kad po koridoriuje suduoto smūgio į nugarą jis suklupo ir jam atsikelti padėjo G., kurio anksčiau E. V. nebuvo minėjęs. Taigi, E. V. parodymai yra pakankamai prieštaringi, iš pradžių jis teigia, kad niekas naudoto smurto jo atžvilgiu nematė, vėliau išvardina visą eilę vaikų vardų, kurie neva galėjo stebėti įvykį. Dėl suduoto smūgio stiprumo aplinkybės taip pat neaiškios, iš pradžių teigiama, kad smūgis nebuvo stiprus, nes jam neilgai skaudėjo, vėliau nurodoma, jog suduota buvo taip stipriai, kad net akiniai nuo veido nukrito, o apklausos pabaigoje akiniai užmirštami ir pasakojama apie suklupimą ir neva draugo pagalbą padedant jam atsistoti. Lieka neaišku ir kurioje vietoje E. V. buvo apipaišytas – apsaugos darbuotojo poste ar koridoriuje.

36. Teisėjų kolegija sutinka su išteisintojo gynėjos atsiliepime nurodytais teiginiais, jog bylos medžiaga patvirtina, ką apklausų metu nurodė ir pats nukentėjusysis, kad jis nemėgo R. Z. ir turėjo pastarojo atžvilgiu išankstinį nusistatymą. Be to, E. V. buvo geras M. Š. draugas, todėl galėjo būti lengvai pastarojo įkalbėtas pasakoti pagrąžintus dalykus apie R. Z. elgesį. Pažymėtina, jog nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos direktorės A. D. yra charakterizuojamas kaip draugiškas ir paslaugus, tačiau jam nustatyti dideli specialieji poreikiai, išryškėja emocinis nestabilumas susierzinus. E. V. jautriai reaguoja į pasikeitimus, nesklandumus, mokytojų pastabas, sulaukęs kritikos, jis atsisako atlikti užduotis, pradeda blaškytis, atsikalbinėti, berniukui kyla noras skųstis (3 t., b. l. 109-110). Įvertinus šią nukentėjusiojo charakteristiką, darytina išvada, jog E. V. buvo nepakantus drausminimui, ką neretai, pamatęs netinkamą vaikų elgesį, darydavo R. Z., t. y. neleisdavo rūkyti, reikalaudavo laikytis ligoninėje nustatytos tvarkos ir pan., todėl užsitraukdavo vyresnių vaikų nemalonę. Vis dėlto, iš aptartų duomenų matyti, kad nukentėjusysis nebuvo iš ramiųjų vaikų, jeigu jam kas nors nepatikdavo, jis iš karto skųsdavosi, todėl mažai tikėtina, jog E. V. nebūtų kam nors prasitaręs apie patirtą fizinį smurtą iš karto po smūgių jam sudavimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusysis prasitarė tik po to, kai dėl jo draugo M. Š. tariamo sumušimo į ligoninę buvo iškviesti policijos pareigūnai, t. y. kai M. Š. su seserimi pradėjo ieškoti sąjungininkų, kurie galėtų paliudyti išteisintojo nenaudai.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo apklaustas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje dirbantis personalas, tačiau nei vienas liudytoju apklaustas asmuo nepatvirtino, kad E. V. būtų skundęsis dėl R. Z. smurtinio elgesio. Slaugytoja S. S. nurodė, jog apie R. Z. jokių nusiskundimų iš vaikų pusės negirdėjo (3 t., b. l. 90-91), analogiškai paliudijo ir slaugos administratorė D. G. (3 t., b. l. 90), ligoninės apsaugos vadovas R. J. (3 t., b. l. 89-90), slaugytojos padėjėja I. M. (3 t., b. l. 91), tuo tarpu socialinė darbuotoja V. L. netgi pažymėjo, kad R. Z. nepatiko vyresniems vaikams, nes rakindavo ligoninės duris (todėl vaikai negalėjo kada panorėję išeiti parūkyti bei sugrįžti) ir sudrausmindavo šiuos dėl tvarkos nesilaikymo. Vis dėlto, jokių vaikų skundų ji nėra girdėjusi (3 t., b. l. 91-92). Bendrosios praktikos slaugytoja N. K. pirmosios instancijos teisme pažymėjo, kad E. V. yra išskirtinio dėmesio reikalaujantis vaikas, tuo tarpu R. Z. labai gražiai bendraudavo su vaikais, visada būdavo geranoriškas, šypsodavosi, jei reikėdavo, vaiką paguosdavo ar duodavo saldainį. Vaikai dėl apsaugos darbuotojo elgesio nesiskundė, jų tėvai taip pat jokių priekaištų nereiškė (3 t., b. l. 92-93). Aptarti duomenys paneigia nukentėjusiojo išsakytus teiginius, kad jis apie išteisintojo jo atžvilgiu naudotą smurtą papasakojo ligoninės personalui. Duomenų, kad minėti liudytojai bandytų padėti R. Z. išvengti baudžiamosios atsakomybės, bylos medžiagoje nėra, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo, juo labiau, kad dauguma darbuotojų pripažino, jog su apsaugos darbuotoju tik pasisveikindavo ir artimiau nebendraudavo.

38. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų liudytojas K. Š. parodė, kad jo brolis M. pasakojo, jog R. Z. sudavė E. V. į nugarą. Be to, E. V. jam yra sakęs, jog norėjo išgąsdinti draugą, tačiau tuo metu koridoriumi ėjo apsaugos darbuotojas, todėl netyčia išgąsdino išteisintąjį, dėl to R. Z. jam sudavė vieną kartą į nugarą. Įvykį matė E. V. brolis. E. V. bijojo apie tai sakyti vedėjui (1 t., b. l. 143-145). Pirmosios instancijos teisme K. Š. šios savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalies teigė neprisimenantis, t. y. nepatvirtino, jog nukentėjusysis jam pasakojo apie savo sumušimą (3 t., b. l. 141-142). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas liudytojas dėl E. V. patirto smurto prieštaringai tvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y. iš pradžių nurodė, jog apie šį incidentą jam papasakojo brolis M. Š. (kuris iš esmės nieko papasakoti negalėjo, nes įvykio vietoje nebuvo), vėliau – neva pasakojo pats nukentėjusysis (kuris teigė, jog pasiskundė tik ligoninės personalui, o ne draugams). Įvertinusi aptartus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog liudytojo K. Š. parodymai nėra patikimi bei objektyvūs, todėl jais grįsti išteisintojo kaltės nėra pagrindo.

39. Visiškai neinformatyvūs yra ir liudytojų T. B. bei V. V. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu T. B. nurodė, kad E. V. pasakojo, jog jį sumušė apsaugos darbuotojas, t. y. vieną kartą sudavė, tačiau į kurią kūno vietą, kokiomis aplinkybėmis nepasakojo (1 t., b. l. 168-169). Pirmosios instancijos teisme T. B. teigė E. V. neprisimenantis ir apskritai joks vaikas jam nėra skundęsis dėl netinkamo apsaugos darbuotojo elgesio (3 t., b. l. 154-155). V. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, jog brolis pasakojo, kad apsaugos darbuotojas jį savo kambarėlyje apipaišė, tačiau apie R. Z. nukentėjusiajam E. V. suduotus smūgius į nugarą bei kairį šoną ji nieko nepaminėjo. Iš tokios parodymų chronologijos ir kaitos galima manyti, jog kai kurie vaikai iš tiesų buvo susitarę apkalbėti R. Z., tokiu būdu padėdami savo draugui M. Š., tačiau praėjus kuriam laikui, visi susitarimai buvo užmiršti, todėl bylą nagrinėjant teisme nei vienas liudytojas nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

40. Priešingai nei skunde teigia prokuroras, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. Z. kaltės nepatvirtina ir liudytojos J. V. parodymai. Nukentėjusiojo motina ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad E. V. jai yra pasakojęs, jog ligoninėje kildavo konfliktų su kitais vaikais, tačiau, kad jo atžvilgiu smurtautų kas nors iš personalo ar apsaugos darbuotojų, neminėjo. Buvo tik atvejis, kai apsaugos darbuotojas jį dėl keliamo triukšmo papurtė, tačiau apie jam sukeltą skausmą sūnus nepasakojo ir tokio apsaugos darbuotojo elgesio nesureikšmino. J. V. pažymėjo, kad jos sūnus yra labai judrus ir ne visuomet paklusnus, todėl ji supranta, kad dėl nepaklusnumo E. galėjo būti sudrausmintas. Jos santykiai su sūnumi E. geri bei atviri, todėl jei kas nors būtų atsitikę, sūnus tikrai būtų papasakojęs (1 t., b. l. 63-65). Atkreiptinas dėmesys, kad J. V. nedetalizavo, ką reiškia sūnaus minėtas „papurtymas“, t. y. ar apsaugos darbuotojas buvo suėmęs E. V. už rankų ar kitų kūno dalių ir stipriai spaudęs, laikęs ar kratęs ir pan. Bet kokiu atveju vien fizinio kontakto nepakanka inkriminuoti veiką pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Turi būti nustatyti neteisėti veiksmai, kurių metu buvo sukeltas fizinis skausmas, kurio išraišką turi pastebėti ir kiti asmenys. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nesikreipė į medikus, apie patirtą smurtą aiškiai nenurodė nei motinai, nei ligoninės personalui, todėl jo nenuosekliais parodymais negalima besąlygiškai vadovautis pripažįstant R. Z. kaltu, juo labiau, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių tyčinius išteisintojo smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats apsaugos darbuotojas incidento, kai buvo neva išgąsdintas E. V. ir dėl to supykęs, iš viso neprisiminė. Pirmosios instancijos teisme R. Z. kėlė tik prielaidą, jog galimai nukentėjusysis galėjo užsigauti, kai jis bandė parvesti atsikalbinėjantį ir besimuistantį E. V. iš lauko į (duomenys neskelbtini) skyrių. Tuomet jie abu netilpo pro duris ir nukentėjusysis galėjo į jas atsitrenkęs užsigauti, tačiau tyčia šio nemušė nei rankomis, nei kojomis. Šio įvykio metu nukentėjusysis buvo be akinių, todėl jie nukristi negalėjo. R. Z. pažymėjo ir tai, jog kartais E. V. elgesys būdavo nesuprantamas, t. y. vaikas paprastai buvo geras, tačiau nei iš šio, nei iš to imdavo maištauti (3 t., b. l. 88-89).

41. Aptarti duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kaltinimas dėl E. V. sumušimo taip pat nepasitvirtino. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik neginčijamai kaltę patvirtinančiais, objektyviais įrodymais, o tokių analizuojamu atveju nenustatyta. Prielaidomis grįstas nuosprendis pažeistų įrodymams keliamus reikalavimus ir sudarytų pagrindą esminiam BPK pažeidimui konstatuoti.

Dėl išteisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (mažamečio M. Š. tvirkinimas)

42. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-625/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-625/2013">2K-625/2013</a>). Pažymėtina, jog baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis tvirkinamųjų veiksmų sąrašas. Tokio sąrašo nėra suformulavusi ir teismų praktika. Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQ5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-649/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-649/2012">2K-649/2012</a>, 2K-191-697/2018). Mažamečių nukentėjusiųjų kūno (paprastai sėdmenų, krūtinės) daugkartinis lietimas taip pat pripažintinas tvirkinamaisiais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2014).

43. Nagrinėjamu atveju R. Z. inkriminuota tai, kad jis mažamečiui M. Š. pasakojo amoralius pasakojimus apie seksualinio potraukio tenkinimą, t. y. kaip lietė ir laižė savo žmonai lytinius organus, be to, rodė apnuogintos moters nuotraukas, kas galėjo sukelti mažamečiui per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, iškreiptą santykio tarp lyčių įsivaizdavimą bei sutrikdyti jo fizinį ir psichologinį vystymąsi. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino neigiamą nukentėjusiojo M. Š. charakteristiką ir nepakankamai įvertino V. V. parodymus, kuri teigė mačiusi jai apsaugos darbuotojo rodytas amoralias žinutes bei nuotraukas, taip pat neatsižvelgta į socialinės darbuotojos V. L. parodymus, kad išteisintasis dažniausiai bendraudavo su vaikais maždaug iki 13 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų liudytojų parodymai nebuvo ignoruoti, tačiau juos įvertinus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, šie parodymai nepatvirtina R. Z. kaltės padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

44. Pažymėtina, jog nepilnametis nukentėjusysis M. Š. ikiteisminio tyrimo metu savo pirminėje apklausoje nurodė, kad R. Z. mergaitėms, taip pat ir jo sesei, „graibė šiknas“, rodė nuotraukas. Apsaugos darbuotojas mergaitėms dar rodė iš kur gimsta vaikai, tačiau jis nematė. Nukentėjusysis teigė matęs R. Z. telefone jo žmonos nuotraukas. Ten buvo nuoga moteris, t. y. tik su apatiniais. Apsaugos darbuotojas pasakojo, ką darė su savo žmona, t. y. graibė, laižė jai apatines vietas. Šio pasakojimo metu buvo jis, N., L., A., D. ir G., taip pat kelios mergaitės (1 t., b. l. 41-44). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją M. Š. nurodė, kad R. Z. jo sesei telefone rodė visokias pornografines nuotraukas. Viena mergaitė jam pasakė, kad apsaugos darbuotojas savo telefone rodė žmonos rašytas žinutes ir pasakojo, ką jis darė su savo žmona. Prie jo tuo metu buvo E., N., L. ir dar vienas mažesnis vaikas. R. Z. visiems rodė tas žinutes, apie tuos dalykus apsaugos darbuotojas jam pasakojo, kai jis sėdėjo šio budėjimo poste. Po to jis išėjo, nes nenorėjo klausytis. Nukentėjusysis pažymėjo, kad SMS žinučių turinio nematė, kaip ir nuotraukų, jas matė jo sesuo E., o jis tik girdėjo R. Z. pasakojimą apie tai, ką šis daro su savo žmona, taip pat iš kur atsiranda vaikai (1 t., b. l. 50-53). Įvertinusi šiuos parodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir jų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Nors mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturi būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau, šioje nutartyje jau minėta, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, t. y. jiems suteikiama išskirtinė, prioritetinė reikšmė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. Š. parodymai apie kaltinime pagal BK 153 straipsnį R. Z. inkriminuotą nusikalstamą elgesį prieštaringi – apie tai, ką jis pats matė ir girdėjo, bei to, ką jam pasakojo sesuo ir kitos mergaitės (kurios tai buvo mergaitės, neįvardinta). Pirminės apklausos metu nukentėjusysis teigė R. Z. telefone matęs išteisintojo apsinuoginusios žmonos nuotraukas, o vėlesnės apklausos metu kategoriškai nurodė, jog minėtų nuotraukų jis pats nematė, apie nuotraukas pasakojo sesuo E.. Taip pat iš šių parodymų neaišku, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis ir kokia apimtimi amoralūs pasakojimai M. Š. buvo pasakojami. Pirminėje apklausoje jis kalbėjo apie „apatinių vietų graibymą, laižymą“, o ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, jog R. Z. tiesiog pasakojo „apie tuos dalykus“ bei vaikų atsiradimą.

45. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiojo kalbos apie neva išteisintojo pasakojamus amoralius dalykus prasidėjo tik po to, kai M. Š. sukonfliktavus su R. Z. į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių atvyko iškviesti policijos pareigūnai. Iki konflikto su apsaugos darbuotoju jokių nusiskundimų dėl pastarojo elgesio nebuvo pateikta nei ligoninės personalui, nei tėvams. Todėl teisėjų kolegija atidžiai įvertina kitų mažamečių liudytojų parodymus apie galimai nederamą, nusikalstamą R. Z. elgesį.

45.1. E. V. Š. pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad R. Z. jai rodė savo draugės, kuri buvo tik su liemenuku ir apatinėmis kelnaitėmis, nuotraukas. Šias nuotraukas matė ir V. V. (1 t., b. l. 161-163). Tačiau V. V., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog R. Z. jokių nuotraukų nerodė, vyresnės mergaitės pačios prašydavo apsaugos darbuotojo, kad šis duotų telefoną pažaisti, taip pat prašė leidimo pažiūrėti nuotraukų galeriją, R. Z. sutiko (1 t., b. l. 87-93). E. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apsaugos darbuotojas nėra pasakojęs apie lytinį švietimą ir vaikų atsiradimą, tačiau iš kitų vaikų yra girdėjęs, jog R. Z. žiūrėdavo „porno“ (3 t., b. l. 75-76).

45.2. Liudytoju apklaustas A. P., kuris, M. Š. teigimu, girdėjo R. Z. pasakojimą apie tai, kokius seksualinio pobūdžio veiksmus šis atliko su savo žmona, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jokių filmų ar nuotraukų apsaugos darbuotojas jam nėra rodęs, taip pat nežino, ar ką nors buvo rodęs kitiems vaikams (2 t., b. l. 10-11). Pirmosios instancijos teisme A. P. dar kartą pažymėjo, kad jokių nepadorių nuotraukų nematė ir nešvankių (seksualinio pobūdžio) pasakojimų iš apsaugos darbuotojo negirdėjo (3 t., b. l. 129). Liudytojas N. M. pirmosios instancijos teisme apie seksualinio pobūdžio R. Z. pasakojimus irgi nieko nenurodė (3 t., b. l. 168-169). Ikiteisminio tyrimo metu N. M. paaiškino tik tai, jog su apsaugos darbuotoju vaikai žiūrėdavo normalius, vaikams skirtus, filmus – komedijas. Jokių nuotraukų jis nematė ir apie jas nieko nežino (2 t., b. l. 46-47). Kiti nukentėjusiojo įvardyti berniukai (L., D., G.), neva girdėję R. Z. pasakojimus, tyrimo metu nebuvo nustatyti ir apklausti.

45.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nepilnametės liudytojos M. L., V. B., L. M., G. P. teigė pačios jokių amoralių nuotraukų nemačiusios, tik girdėjusios iš kitų vaikų, jog R. Z. pasakodavo apie lytinius santykius, tačiau jos pačios tokių kalbų iš apsaugos darbuotojo nėra girdėjusios.

46. Apibendrinus šiuos parodymus konstatuotina, kad ištirti bylos duomenys neabejotinai patvirtina tik tai, kad R. Z. iš tiesų leisdavo pasinaudoti ar pažaisti su savo telefonu mažamečiams vaikams, kurie galėjo peržiūrėti ir telefone esančių nuotraukų galeriją. Atkreiptinas dėmesys, kad išteisintasis neneigia, jog telefone galėjo būti jo žmonos nuotraukų, tačiau nepripažįsta, kad tos nuotraukos buvo tvirkinamojo pobūdžio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu R. Z. gyvenamosiose patalpose buvo atlikta krata, kurios metu paimti du nešiojamieji kompiuteriai, mobilaus ryšio telefonas „Nokia“, keturios USB atmintinės ir dvi veiksmo kameros, tačiau, atliktus šių objektų apžiūrą, pornografinio ar panašaus turinio dalykų nerasta (2 t., b. l. 133-134). Kadangi nuotraukos su apsinuoginusia moterimi nebuvo rastos, todėl teisėjų kolegija negali objektyviai įvertinti, ar jos buvo tvirkinamojo pobūdžio. Vis dėlto, net jei tokios nuotraukos R. Z. telefone mažamečių vaikų iš tiesų buvo surastos, vis tiek nėra pagrindo spręsti, kad jos buvo tokio pobūdžio, kad galėjo sukelti jaunesnio negu 16 metų amžiaus asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi. Visų pirma, net ir pats nukentėjusysis (nors jis nuotraukos nematė) nurodė, jog nuotraukoje matyta moteris nebuvo visiškai nuoga, t. y. ji buvo su liemenuku ir apatinėmis kelnaitėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog apklausų metu nuotraukas matę vaikai nedetalizavo, ar tai buvo kasdieniai apatiniai, ar, pavyzdžiui, maudymosi kostiumėlis. Nepaisant to, moters intymios vietos buvo pridengtos, nėra surinkta duomenų ir apie tai, kad nuotraukoje moteris buvo kokioje nors intymioje, seksualioje pozoje, kuri galėjo skatinti vaikų vaizduotę. Todėl vertinti, kad tokio pobūdžio nuotrauka galėtų sutrikdyti trylikamečio vaiko fizinį ar psichologinį vystymąsi, nėra pagrindo. Aptarti duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog vaikų galimai matytos nuotraukos nebuvo tvirkinamojo pobūdžio (o M. Š. jų apskritai nematė).

47. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, mažamečio M. Š. motinos S. L. parodymai nepatvirtina išteisintojo kaltės. Pirma, šie parodymai yra išvestiniai, t. y. liudytoja pasakojo tai, ką jai buvo sakęs sūnus, antra, nukentėjusysis motinai R. Z. netinkamu elgesiu pradėjo skųstis tik po įvykusio konflikto su apsaugos darbuotoju. Pirminės apklausos metu S. L. nurodė, kad nei vienas jos vaikas, gydytas (duomenys neskelbtini) skyriuje (M. Š., K. Š. ir E. V. Š.), nėra jai skundęsi dėl gydytojų ar apsaugos darbuotojų netinkamo elgesio. Apie M. Š. konfliktą su apsaugos darbuotoju R. Z. sužinojo 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.37 val., kai jai paskambino sūnus K. Š. (1 t., b. l. 21-22). Papildomos apklausos metu S. L. nurodė, jog grįžtant su sūnumi M. Š. iš medicinos ekspertų, šis pasakė jai, kad žino iš kur atsirado jo sesutė E., gim. (duomenys neskelbtini), ir papasakojo, kad suaugę žmonės sugula į lovą ir po kiek laiko gimdo vaikus. Paklausus iš kur šis tai žino, M. Š. atsakė, jog apie tai, kad reikia laižytis ir mylėtis, jam ir kitiems vaikams pasakojo apsaugos darbuotojas. Taip pat R. Z. jam telefone rodė draugės nuotrauką (-as), kurioje ji buvo tik su liemenėle. Apie apsaugos darbuotojo rodytas nuotraukas jai pasakojo ir dukra E. V. Š. (1 t., b. l. 23-25). Trečiosios apklausos metu S. L. savo sūnų M. Š. apibūdino kaip sunkaus charakterio vaiką, t. y. jis yra hiperaktyvus, su juo reikia kalbėti gražiai ir įtikinamai, kitaip jis užsispiria ir daro taip, kaip pats nori (1 t., b. l. 27). Tačiau kaip minėta šioje nutartyje, nukentėjusiojo nurodyti liudytojai M. Š. keltų versijų nepatvirtino. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, jau aptartas šioje nutartyje, neatmestinas ir variantas, kad M. Š., supykęs ant R. Z., galėjo ir apkalbėti išteisintąjį.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodomąja prasme nėra vertingi ir liudytojos socialinės darbuotojos V. L. parodymai, kuri pirmosios instancijos teisme nurodė, jog R. Z. neformaliai bendraudavo su vaikais, juos kalbindavo, su jais žaisdavo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. L. pažymėjo, kad į ligoninę atvyksta vaikai iš nepasiturinčių šeimų, dažnai augę globos namuose, patyrę nepriteklių bei nepriežiūrą. Ligoninėje jie gauna maistą ir šiltą lovą, yra gydomi bei mokomi. Šie vaikai išsiilgę normalaus bendravimo, todėl, jei kas parodo kokį nors dėmesį, jie tikrai eis į kontaktą, nes jiems įdomu. R. Z. buvo tas žmogus, kuris nevengdavo bendrauti su vaikais, nors jam buvo sakyta sėdėti savo poste ir nesikišti prie vaikų auklėjimo (4 t., b. l. 68-69).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ligoninėje besigydančių vaikų užimtumas neįeina į apsaugos darbuotojų tiesiogines darbines funkcijas, tačiau joks įstatymas nedraudžia nei vienam asmeniui bendrauti su vaikais, pasidomėti, kaip jiems sekasi, kartu pažaisti, pažiūrėti kokį nors filmą ir pan. Visa tai R. Z. darydavo savo iniciatyva, manydamas, jog tokiu būdu praskaidrina vaikų kasdienybę ligoninėje, be to, bylos medžiaga liudija, kad dauguma vaikų jį mėgo ir savo noru ateidavo į jo budėjimo patalpą. Tai, kad išteisintasis daugiausia žaisdavo su mažesniais vaikais, yra logiška, nes vyresniems vaikams (paaugliams) suaugusiųjų dėmesys jau nebėra toks reikalingas bei aktualus, jie ir patys randa mėgstamos veiklos bei nenori, jog suaugusieji juos prižiūrėtų bei kontroliuotų jų elgesį. Sutiktina, jog R. Z. familiarus bendravimas su vaikais, atsižvelgiant į jų amžių bei raidos ypatumus, nebuvo visiškai tinkamas (išteisintasis vaikams pasakojo apie savo šeimą – žmoną ir sūnus, leisdavo naudotis savo asmeniniais daiktais – telefonu, taip pat leisdavo būti jo budėjimo patalpoje, kur iš esmės pašaliniai asmenys neturėtų patekti), tačiau daryti išvadą, jog šis neformalus bendravimas, pasakojimai peržengė leistinas ribas tiek, jog neabejotinai yra tokio pobūdžio, kad atitinka BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą tvirkinamųjų veiksmų apibūdinimą, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta psichologė I. B., kuri dalyvavo nukentėjusiojo M. Š. bei kitų mažamečių liudytojų apklausose, negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad M. Š. būtų linkęs fantazuoti. Ji pažymėjo, kad dėl R. Z. elgesio vaikų parodymai buvo ekvivalentiški – vieni sakė, jog apsaugos darbuotojas yra geras, kiti – kad blogas. Kai kurie vaikai sakė, jog susitarė apkalbėti R. Z., kad šį atleistų iš darbo, nes jis drausmindavo vaikus, o kaip iš tiesų buvo nežino, nes visų vaikų apklausose buvo daug prieštaravimų. Dėl telefone matytos nuotraukos, tai vaikai ją įvardijo kaip erotinę, tačiau nurodė, jog matyta moteris buvo su liemenėle ir kelnaitėmis, be to, jie patys telefone rado tą nuotrauką, išteisintasis jiems jos nerodė (4 t., b. l. 67-68). Taigi, ir vaikų apklausose dalyvavusi psichologė pripažino, kad mažamečių parodymus, kurie yra itin prieštaringi, reikėtų vertinti labai atsargiai, nes į Tuberkuliozės skyrių vaikai atvažiuodavo su patalogija gydytis, tačiau šalia gydymo būdavo ir laisvalaikis, socialinis gyvenimas, kurio metu vaikai ne tik susigalvodavo visokių būdų paįvairinti savo buvimą gydymo įstaigoje, bet ir susikurdavo įvairiausių istorijų ar jas pagražindavo papildomomis aplinkybėmis.

50. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-315/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-315/2012">2K-315/2012</a>, 2K-429/2013, 2K-606/2015). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.).

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl išteisintojo R. Z. veiksmais nukentėjusiesiems M. Š., V. V. ir E. V. sukelto fizinio skausmo bei atliktų tvirkinamųjų veiksmų M. Š. atžvilgiu, laikytina, kad R. Z. veiksmuose neįrodyti būtinieji nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, požymiai, t. y. aiškiai išreikštas fizinio skausmo pojūtis, fizinį ar psichologinį vystymąsi galintys sutrikdyti tvirkinamieji veiksmai bei baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens tyčia padaryti šias nusikalstamas veikas. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas Gražys

Jurgis Kiškis

Aušra Vingilė