Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-128-557/2026
Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00007-2026-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.9; 21.11.10
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 28 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 20 d. nutarties,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Klaipėdos keleivinis transporto“ (toliau – Institucija) Paslaugų administravimo skyriaus vadovė 2025 m. gruodžio 11 d. priėmė administracinio nusižengimo nutarimą Nr. VIKKT-ANR_N-3383-2025, kuriuo J. V. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 505 straipsnio 2 dalyje, paskyrė 945 Eur baudą už tai, kad 2025 m. liepos 10 d. 15.16 val. (duomenys neskelbtini), autobusų stovėjimo aikštelėje, atliekamo patikrinimo metu J. V. vykdė užsakomąjį reisą transporto priemone, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsisakė vykdyti VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus nurodymus ir reikalavimus bei kliudė atlikti jam pavestas funkcijas. Administracinį nusižengimą padarė pakartotinai. Tokiais savo veiksmais J. V. pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 14 straipsnio 4 dalį.
2. Šį nutarimą J. V. apskundė apylinkės teismui, skundu prašė: 1) kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo „Dėl pavedimų valdant viešąjį transportą“ Nr. T2-120, pakeisto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T2-92, 2.4 papunktis neprieštarauja Kelių transporto kodekso 14 straipsnio 4 daliai; 2) pasisakyti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo „Dėl pavedimų valdant viešąjį transportą“ Nr. T2-120, pakeisto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T2-92, 2.4 papunktis neprieštarauja Europos reglamento 1071/2009 2 straipsnio 4 daliai, Europos reglamento 1370/2007 2 straipsnio d) punktui; 3) kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas Nr. AD1-1031 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ transporto srityje neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (aktuali redakcija, galiojant nuo 2024 m. gruodžio 24 d.) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktui; 4) kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar sandoriai 2016 m. balandžio 5 d. Nr. J9-723; 2017 m. liepos 30 d. Nr. J9-765; 2021 m. rugsėjo 17 d. Nr. J9-2302, sudaryti už akių tarp Klaipėdos miesto savivaldybės ir VšĮ „Klaipėdos keleivinio transportas“ teisėti, ar imamas mokestis už kontrolę yra teisėtas ir nėra pažeistas Konstitucijos 18 straipsnis; 5) šios bylos nagrinėjimą stabdyti, kol administracinis teismas priims sprendimus; 6) panaikinti Institucijos 2025 m. gruodžio 11 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VIKKT-ANR_N-3383-2025 ir administracinę teiseną nutraukti.
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 20 d. nutartimi J. V. skundas netenkintas. Įvertinęs Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso (toliau – KTK) nuostatas, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ yra Klaipėdos savivaldybės įgaliota institucija, atliekanti viso keleivinio kelių transporto valstybinę kontrolę, įskaitant ir keleivines kelių transporto priemones, vykdančias užsakomuosius reisus. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, jog VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolierius A. E., turintis teisę tikrinti keleivines kelių transporto priemones, vežančias keleivius ir užsakomaisiais reisais, teisėtai pareikalavo patikrinimo metu 2025 m. liepos 10 d. 15.16 val. (duomenys neskelbtini), autobusų stovėjimo aikštelėje autobuso, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš vairuotojos J. V. pateikti užsakomojo reiso dokumentus bei kelionės dokumentus, o jai atsisakius pateikti, VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ J. V. teisėtai dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo pradėjo administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį. Apylinkės teismas pažymėjo, jog skundžiamą nutarimą priėmusi Institucija turi teisę nagrinėti ir skirti nuobaudą už minėtus nusižengimus. Sprendė, jog nusižengimas padarytas pakartotinai, nes J. V. pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį bausta 2024 m. lapkričio 6 d. nutarimu. Pažymėjo, jog J. V., kaip aktyvi proceso dalyvė, mananti, kad skunde nurodyti Klaipėdos savivaldybės priimti sprendimai ir įsakymai prieštarauja Konstitucijai ir kitiems teisė aktams bei pažeidžia jos konstitucines teises, turi teisę kreiptis į Regionų administracinį teismą bei į Konstitucinį teismą su individualiu konstituciniu skundu dėl skunde nurodytų prašymų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
4. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta J. V. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 20 d. nutartį ir bylą nutraukti nesant administracinio nusižengimo sudėties, pripažinti, jog Institucijos 2025 m. gruodžio 11 d. nutarimas neteisėtas ir nepagrįstas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Neįžvelgti materialiosios teisės pažeidimai ir nepagrįstai viešajai įstaigai suteiktas institucijos (tarnybos) statusas. Viešoji įstaiga pagal įgaliojimų suteikimo formą ir mastą yra tik paslaugų teikėjas ir tokią išvadą patvirtina 2003 metų kovo 27 dieną priimtas steigimo aktas Nr. 1-81 „Dėl VšĮ Klaipėdos keleivinis transportas steigimo“, kuriame aiškiai nurodyta, jog viešosios įstaigos steigimo tikslas yra teikti keleivių vežimo paslaugas ir šių paslaugų teikimas yra ūkinė-komercinė veikla. Lygybės prieš įstatymą principo pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas niekaip negalėjo apsispręsti, kas yra viešoji įstaiga – ar institucija, ar tarnyba, ar viešųjų paslaugų teikėjas. Teismas tinkamai nepatikrino fakto, jog viešoji įstaiga nėra institucija (tarnyba). Teismo pareiga buvo įsitikinti ir nustatyti, ar konkrečiu atveju viešoji įstaiga neviršijo kompetencijos, taip pat ar viešosios įstaigos veika neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių viešoji įstaiga buvo įsteigta. Pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, keleivių vežimo paslaugų teikimas nepatenka nei į vieną iš pagrindinių viešojo administravimo sričių. 2013 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 442-1859/2013 pasisakyta, jog keleivių vežimas reguliaraus susisiekimo maršrutais yra viešoji paslauga. Vadinasi, viešoji įstaiga, keleivių vežimo paslaugas teikianti viešoji įstaiga (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ar viešųjų paslaugų operatorius (Europos reglamentas Nr. 1370/2007 2 straipsnio d punktas) nėra priskirta vykdyti viešąjį administravimą (žr. 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-115-624/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QVMtOTI5LTI2MS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'AS-929-261/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="AS-929-261/2015">AS-929-261/2015</a>).
4.2. Teismas nepagrįstai taikė KTK 14 straipsnio 4 dalyje numatytas nuostatas, preziumuodamas J. V. kaltę. KTK 14 straipsnio 4 dalis yra blanketinė, todėl aiškinant sąvoką „savivaldybių tarnybų pareigūnai“ ir nagrinėjant bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojami tie įstatymai, įstatymų įgyvendinamieji ir įmonių vietiniai (lokalūs) norminiai teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios asmeniui nustatytos pareigos reikalavimų įgyvendinimo bei atsakomybės srityse ir sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154/2012">2K-154/2012</a>, 2K-572/2013, 2K-355-788/2016). Pažymi, kad KTK 14 straipsnio 4 dalies taikymo teisėtumo klausimas nebuvo keliamas teisme, todėl teismas, konstatavęs J. V. kaltę KTK 14 straipsnio 4 dalimi, nepagrįstai ignoravo tai, kad A. B., nutarimą priėmęs asmuo ir proceso dalyvė liudininkė, nėra registruota valstybės tarnybos registre kaip savivaldybės tarnybos pareigūnė, pažymi, kad teismo metu liudininkė prisipažino, jog jai niekada nebuvo suteikti valstybiniai ar tarnybiniai įgaliojimai. Teismas nesiaiškino faktinių liudininkės įgaliojimų (kompetencijos) suteikimo teisėtumo ir pagrįstumo aplinkybių, nes neteisėtų įgaliojimų suteikimo atveju liudininkės surašytas nutarimas J. V. neteisėtas ir nepagrįstas.
4.3. Teismas rėmėsi 2016 m. balandžio 15 d. Nr. J9-723, 2017 m. kovo 30 d. Nr. J9-765, 2021 m. rugsėjo 17 d. Nr. J9-2302 pirkimo-pardavimo (paslaugų) sutartimis vertindamas, kad jos numato J. V. atsakomybės taikymą ne tik už šių sutarčių, bet ir jų sutartinių prievolių nesilaikymo pažeidimus. J. V., nesutikdama su šiuo vertinimu, pažymi kad, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Tai reiškia, kad visais atvejais teisinės atsakomybės, pasireiškiančios kaip tam tikrų piniginių baudų, ekonominių sankcijų ar kitokių priverstinių priemonių pažeidėjui skyrimas, taikymo pagrindas ir sąlygos turi būti nustatytas aukščiausios galios teisės akte – įstatyme, o ne vidaus sandoriuose. Imperatyvių įstatymo normų pažeidimas pasireiškė tuo, kad pirkimo – pardavimo (paslaugų) sutartys, t. y. vidaus sandoriai sudaryti neteisėtai. Teismas nurodytų proceso pažeidimų neįžvelgė ir nepagrįstai rėmėsi sutartimis, preziumuodamas J. V. kaltę. Skundžiamajame sprendime iš esmės nebuvo nagrinėtas kontrolės pirkimo – pardavimo sutarčių teisėtumo klausimas, o tik akcentuojama, kad pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu viešajai įstaigai patikėta valstybinė kontrolė. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnyje numatyta, jog šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principo ir įstatymo santykis. Kadangi sutarties laisvės principas nėra absoliutus, ribas nustato imperatyvios teisės normos, taip pat teisės principai, viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimai. Tai reiškia, kad šalys, sudarydamos sutartį, negali susitarti dėl to, kas įstatymų yra aiškiai uždrausta, net jei abipusiai su tuo sutinka. Tokios sutartys (ar jų dalys) yra niekinės ir negalioja. Teismas neįžvelgė pažeidimų, jog sutartys dėl apmokėjimo už valstybinės kontrolės funkcijų vykdymą prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei. Įstatymai draudžia sudaryti sandorius, kurie daro žalą viešajai tvarkai, kuriais perkamos ir parduodamos valstybės ar savivaldybių pareigybės, neteisėtai įgyjamos privilegijos, užsakoma atlikti atitinkamas pareigas, funkcijas. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 straipsnio 3 dalis numato, jog bylą nagrinėjantis teismas, įžvelgdamas, kad joje gali būti reikalinga ginti viešąjį interesą, nutartimi apie tai turi teisę pranešti prokurorui. Jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu, valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti joms pavestas pareigas. Teismas turėjo nutraukti administracinę teiseną J. V. atžvilgiu nesant administracinio nusižengimo požymių ir bylą perduoti prokuratūrai dėl ištyrimo atsakovo piktnaudžiavimo fakto bei Klaipėdos miesto savivaldybės mero atsakomybę už neveikimą J. V. atžvilgiu bei viešojo intereso gynimo. Teismas neįžvelgė imperatyvaus įstatymo normos pažeidimo, jog viešajai įstaigai, t. y. juridiniam asmeniui deleguotos funkcijos, numatytos KTK 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad šiose įstatymo nuostatose nėra nustatyta, jog savivaldybių institucijos valstybinę kelių transporto priemonių priežiūrą gali perleisti, deleguoti funkcijas juridiniams asmenims, t. y. viešajai įstaigai pagal pirkimo – pardavimo sutartis.
4.4. Teismas turėjo patikrinti, ar liudininkė A. B., neturėdama valstybinių įgaliojimų, t. y. nebūdama registruota valstybės tarnybos registre, yra ANK 589 straipsnyje laikytinas subjektas, turintis ikiteisminio tyrimo subjekto funkcijas, numatytus ANK 593 straipsnyje (Administracinius nusižengimus tiriančių pareigūnų įgaliojimai). Teismas nepatikrino, ar viešosios įstaigos direktorius, neturintis Klaipėdos miesto savivaldybės mero įgaliojimų, gali deleguoti funkcijas, susijusias su administracinių nusižengimų teisena. Duomenų byloje, jog Klaipėdos miesto savivaldybės meras yra suteikęs atitinkamus įgaliojimus viešosios įstaigos direktoriui ir liudininkei A. B. nėra, todėl atitinkamai nutarimas tampa niekiniu ir turi būti panaikintas esant aplinkybėms, dėl kurių administracinių nusižengimų teisena negalima (ANK 5651 straipsnio 1 punktas). Teismas nesurinko duomenų, kad A. B. turi įgaliojimus, numatytus ANK 575 straipsnio 1 dalyje. Byloje nesant duomenų, jog A. B. yra registruota valstybės tarnybos registre ir turi valstybinius įgaliojimus, darytina išvada, jog A. B. nėra vienas iš administracinių nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų, nurodytų ANK 575 straipsnio 1 dalyje. Teismas visapusiškai ir išsamiai neišsiaiškino ir nepatikrino, ar nutarimą priėmusi liudininkė A. B., viešosios įstaigos darbuotoja, turi įgaliojimus atlikti procesinius veiksmus, numatytus ANK XXIX skyriuje, kas lėmė teismo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
4.5. Teismas neįžvelgė įstatymo viršenybės principo pažeidimo, jog nėra detalizuotos keleivių vežimo paslaugas vykdančios viešosios įstaigos elgesio taisyklės administracinių nusižengimų kodekso prasme. Administracinės teisės blanketinės normos aiškinamos kaip tokios, kuriose pati elgesio taisyklė nenustatyta, bet duota nuoroda į atitinkamą teisės aktą arba nurodoma, koks valstybinio ar vietos savivaldos valdymo (administravimo) subjektas jas (normas) gali nustatyti. Blanketinės normos nustato elgesio taisykles pačia bendriausia forma ir niekaip jų nekonkretizuoja. Jos detalizuojamos specialiuose norminiuose aktuose, kurie egzistuoja atskirai nuo administracinės teisės blanketinių normų. Administracinės teisės blanketinė norma nukreipia į kitą norminį administracinį teisės aktą. Norminiai aktai, į kuriuos nukreipia blanketinės teisės normos, savaime negali būti laikomi pirmųjų sudėtine dalimi, taigi ir atsakomybės taikymas už jų pažeidimus turi būti įstatymu įtvirtintas savarankiškai. Teisės aktų hierarchijos principo pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas J. V. kaltę grindė išimtinai 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T2-120 (pakeisto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T2-91) „Dėl pavedimų, valdant viešąjį transportą“ (toliau – Tarybos sprendimas) 2.4 papunkčiu, kuris akivaizdžiai prieštarauja KTK 4 straipsnio 2 daliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. ir kt. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-6/2010). Teismas teisės aktų hierarchijos principo pažeidimo neįžvelgė ir neįvertino J. V. pateiktų argumentų, jog KTK 4 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad <...> „Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota institucija valdo ir organizuoja keleivių vežimą tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais“<...>, todėl pažymi, jog savivaldybėms nėra numatyta valdyti ir organizuoti tolimojo susisiekimo maršrutus. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (toliau – Taryba) įsikišo į Susisiekimo ministerijos kompetenciją ir pavedė keleivius vežančiai viešajai įstaigai valdyti ir organizuoti valstybinį keleivių vežimą tolimojo susisiekimo maršrutais, nors tai išimtinai priklauso tik Susisiekimo ministerijos kompetencijai (KTK 4 straipsnio 2 dalis). Taryba savo sprendimu nepagrįstai pavedė valstybinį kelių valdymą komercinei viešajai įstaigai, teikiančiai paslaugas, taip pažeisdama teisinį reglamentavimą, pasireiškiančiu tuo, kad Taryba sukūrė naujas bendro pobūdžio normas.
4.6. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Teismas atmetė daugkartinius J. V. prašymus stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Regionų administracinį teismą dėl Tarybos sprendimo 2.4 papunkčio prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui. Teismas rizikavo ir nestabdė bylos nagrinėjimo tam, kad būtų išsklaidytos abejonės, ar Tarybos sprendimo 2.4 papunktis neprieštarauja aukštesnės galios įstatymui, tačiau teismas priėmė sprendimą nesikreipti į Regionų administracinį teismą, dėl ko neįmanoma teisingai išspręsti bylos. Teismas pritaikė Tarybos sprendimo 2.4 papunktį, kurio atitiktis aukštesnės galios įstatymui kelia abejonių, kas lėmė teismo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas nenurodė aplinkybių, dėl kurių nesikreipė į Regionų administracinį teismą ir detaliai nepagrindė, kodėl ginčijamas teisės aktas teismo manymu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Teismas neatliko tyrimo, ar ginčijamas teisės aktas, t. y. Tarybos sprendimo 2.4 papunktis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, nesiėmė Konstitucijoje ir įstatymuose numatytų priemonių abejonėms pašalinti. Teismas nesiėmė tyrimo, o rizikavo priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y. pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo dalį), grindžiamą tokiu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai, arba netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), administracinio teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, nors tas aukštesnės galios teisės aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai. Jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucinis teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
4.7. Teismo šališkumas pasireiškė tuo, jog teismas J. V. kaltę grindė išimtinai viešosios įstaigos atstovo pamąstymais ir iš esmės nebuvo nagrinėtas teismo suinteresuotumo ir privilegijų teikimo klausimai, o tik akcentuojama, kad byloje nėra duomenų, kurie duotų pagrindą išvadai, jog teismas (teisėja) J. V. atžvilgiu yra šališkas ar suinteresuotas. Teismas nešališkumo principo pažeidimo neįžvelgė ir nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nors buvo pateikti įrodymai, jog teismas sistemingai naudojasi Viešosios įstaigos teikiamomis paslaugomis. Iš byloje pateiktų įrodymų – sutarčių: 2025 m. gegužės 28 d. Nr. 41371094, kaina 24 Eur.; 2025 m. gegužės 19 d. Nr. 40802067, kaina 72 Eur.; 2025 m. kovo 31 d. Nr. 40182884, kaina 72 Eur.; 2025 m. sausio 31 d. Nr. 39008887, kaina 72 Eur.; 2024 m. gegužės 19 d. žodinė sutartis, kaina 72 Eur.; 2023 m. gruodžio 28 d. žodinė sutartis, kaina 585 Eur., 2023 m. kovo 2 d. žodinė sutartis, kaina 195 Eur matyti, kad teismą ir viešąją įstaigą sieja ilgalaikiai sutartiniai santykiai, teismas daug metų naudojasi viešosios įstaigos teikiamomis „savivaldybės tarnybos pareigūnų“ keleivių vežimo paslaugomis. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į baudžiamojo įstatymo (BK 20 straipsnis) teisinį reglamentavimą, įrodymų tarpusavio ryšį, priežastis, suinteresuotumą, pagrindinius aspektus, susijusius su privilegijų teikimu, faktą – ar viešosios įstaigos „savivaldybės tarnybos pareigūnai“ teismui teikia keleivių vežimo paslaugas, dėl ko lėmė teismo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
4.8. Teismas pažeidė liudytojų apklausos tvarką. CPK 192 straipsnyje nustatyta liudytojų apklausos tvarka, neapklausti liudytojai negali būti teismo posėdžio salėje bylos nagrinėjimo metu, prieš duodamas parodymus, liudytojas žodžiu turi prisiekti, ko nebuvo padaryta. Liudytoja A. B. nebuvo išprašyta iš teismo salės prasidėjus teismo procesui, dalyvavo viso teismo proceso metu, neprisiekė, nebuvo pasirašytas priesaikos teksto dokumentas ir nepridėtas prie bylos. Civilinio kodekso 2.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai reikalingas įgaliojimas, jis turi atitikti keliamus reikalavimus, ne tik turi būti rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis, bet ir turi būti įregistruotas Įgaliojimų registre. Iš byloje pateiktų įgaliojimų matyti, jog įgaliojimai nėra registruoti Įgaliojimų registre, todėl teismas turėjo įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą (CPK 185 straipsnis).
4.9. Teismas J. V. kaltę grindė išimtinai liudytojos A. B. teiginiais, kurių patikimumo tinkamai nepatikrino, neatsižvelgė į tai, kad minėtų teiginių nepatvirtina kita medžiaga. Dėl nevisapusiško bylos išnagrinėjimo teismas nubaudė J. V. nesant duomenų, patvirtinančių, kad jos veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 505 straipsnio, sudėties požymių, ir taip netinkamai taikė minėtą įstatymą. Įvertinant įrodymų visumą, ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumą, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykį, darytina išvada, jog J. V. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties elementų, todėl administracinė teisena turi būti nutraukta. Teismas neįrodė J. V. veikos neteisėtumo, o tik pažeidė J. V. procesines teises, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepašalino byloje esančių prieštaravimų bei akivaizdžių abejonių dėl viešosios įstaigos – ne institucijos valstybinių įgaliojimų (fakto), dėl liudininkės – ne pareigūnės ir, jais remdamasis, padarė in dubio pro reo principo reikalavimų pažeidimą, o skundžiajame sprendime išdėstė prieštaringas išvadas. Administracinio nusižengimo tipiškų požymių visuma sudaro administracinio nusižengimo sudėtį. Šie požymiai skirstomi į keturias požymių grupes – objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Teismas nesurinko duomenų, patvirtinančių, kad J. V. veiksmuose yra visi administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 505 straipsnio, sudėties elementai.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTEzLTk3Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-13-976/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-13-976/2019">2AT-13-976/2019</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTYwLTM4Ny8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-60-387/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-60-387/2022">2AT-60-387/2022</a>). Apeliantė J. V. neneigia, jog atsisakė vykdyti VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus nurodymus ir reikalavimus bei kliudė atlikti jam pavestas funkcijas, bet apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ įgaliojimų, teisės aktų teisėtumo, nutarimo priėmusio asmens kompetencijos, ir interpretuoja, jog jos veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
6. Apeliantė J. V., ginčydama savo kaltę dėl ANK 505 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo padarymo, iš esmės pagrindiniais apeliacinio skundo argumentais nurodo tai, jog VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ valstybinę kelių transporto priežiūrą vykdo neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ vykdomos kelių transporto priežiūros ir VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus nurodymų teisėtumo, vertinant jį ANK 505 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu, pirmiausia pažymėtina, kad ANK 505 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, todėl, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už nusižengimo, įtvirtinto ANK 505 straipsnio 2 dalyje, padarymą, būtina nustatyti, kokie įstatymų, reglamentuojančių įgaliotų pareigūnų veiklą, reikalavimai buvo nevykdomi.
7. KTK įgalina savivaldybių institucijų tarnybas atlikti valstybinę kelių transporto kontrolę (KTK 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas). KTK 14 straipsnio 4 dalis numato, kad savivaldybių tarnybų pareigūnai turi teisę savo savivaldybės teritorijoje sustabdyti ir tikrinti lengvuosius automobilius, kuriais vykdoma keleivių vežimo už atlygį veikla, savo ir gretimų savivaldybių teritorijose sustabdyti keleivines kelių transporto priemones, tikrinti šių transporto priemonių apipavidalinimą, ekipažo dokumentus, tarp jų keleiviams ir bagažui vežti privalomus dokumentus, keleivių bilietus ir bagažo kvitus, taip pat turi teisę tikrinti, ar laikomasi ekipažo darbo ir poilsio režimo. Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T2-120 (pakeisto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T2-92) „Dėl pavedimų, valdant viešąjį transportą“ 2.4 papunktį šiuo sprendimu pavesta VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ vykdyti valstybinę kelių transporto priežiūrą, taip pat organizuoti bei atlikti transporto priemonių, kuriomis vykdoma keleivių vežimo už atlygį veikla, ir kitų keleivinių kelių transporto priemonių, vežančių keleivius vietinio ir tolimojo susisiekimo maršrutais, taip pat užsakomaisiais ir specialiaisiais reisais, kontrolę Klaipėdos miesto ir gretimų savivaldybių teritorijose.
8. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ yra Klaipėdos savivaldybės įgaliota institucija, atliekanti viso keleivinio kelių transporto valstybinę kontrolę, įskaitant ir keleivines kelių transporto priemones, vykdančias užsakomuosius reisus. VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ yra suteikti įgaliojimai atlikti administracinių nusižengimų tyrimą ir surašyti administracinių nusižengimų protokolus, taip pat ne teismo tvarka nagrinėti administracinių nusižengimų bylas, o šiuo atveju ANK 589 straipsnio 83 punkte numatyta, kad savivaldybių vykdomųjų institucijų įgaliotų įstaigų ar įmonių pareigūnai pradeda administracinių nusižengimų teiseną, atlieka administracinių nusižengimų tyrimą ir surašo administracinių nusižengimų protokolus, išskyrus šio kodekso 611 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus,– dėl šio kodekso 224, 319 straipsniuose, 434 straipsnio 2 dalyje, 426 straipsnio 4 dalyje, 439, 446 straipsniuose, 448 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 dalyse, 449, 4491, 457, 505 straipsniuose numatytų administracinių nusižengimų, t. y. šiuo atveju būtent VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“, kuriai įstatymų nustatyta tvarka yra suteikti atitinkami įgaliojimai, turi teisę pradėti administracinių nusižengimų tyrimą, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir ne teismo tvarka nagrinėti administracinių nusižengimų bylas dėl ANK 589 straipsnio 83 punkte numatytų administracinių nusižengimų. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, nėra pagrindo manyti, kad VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ įgaliojimai vykdyti valstybinę kelių transporto priežiūrą yra suteikti neteisėtai, kaip tai bandoma įrodinėti apeliaciniame skunde.
9. Apeliantė teigia, kad KTK 4 straipsnio 2 dalyje Susisiekimo ministerijai priskirta tolimojo susisiekimo maršrutų valdymo ir organizavimo funkcija ir tai paneigia savivaldybės teisę spręsti su keleivių vežimo paslaugų organizavimu susijusių klausimus. Apygardos teismo vertinimu, apeliantė įstatymus neteisingai interpretuoja sau naudinga linkme neatsižvelgdama į tai, jog KTK nurodyta, jog Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą. Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota institucija valdo ir organizuoja keleivių vežimą tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais (KTK 4 straipsnio 2 dalis); Savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus (KTK 4 straipsnio 3 dalis). Todėl vien tai, kad savivaldybės taryba pavedė tam tikras organizacines funkcijas viešajai įstaigai, nereiškia, kad ji perėmė Susisiekimo ministerijai priskirtą kompetenciją valdyti ir organizuoti tolimojo susisiekimo maršrutus valstybės mastu. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad savivaldybės tarybos sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar kad jo pagrindu negalėjo būti vertinamas asmens elgesio teisėtumas administracinės atsakomybės aspektu.
10. Apygardos teismas pažymi, jog ANK blanketinės normos savo prigimtimi nukreipia į kitus teisės aktus, kuriuose detalizuojamos konkrečios elgesio taisyklės, todėl administracinė atsakomybė gali būti siejama su poįstatyminių teisės aktų nustatytų reikalavimų pažeidimu, jeigu pats įstatymas numato atsakomybę už tokių teisės aktų pažeidimą. Vien tai, kad konkreti pareiga detalizuota savivaldybės tarybos sprendime ar kitame poįstatyminiame akte, savaime nereiškia, kad pažeidžiamas teisės aktų hierarchijos principas, nes poįstatyminiai teisės aktai yra skirti įstatymų nuostatoms įgyvendinti ir konkretinti. Nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybos sprendimu nebuvo reguliuojami tie visuomeniniai santykiai, kurie pagal Konstituciją ar įstatymus gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nebuvo nustatyta su įstatymo normomis konkuruojančio teisinio reguliavimo. Savivaldybė, veikdama vietos savivaldos kompetencijos ribose ir organizuodama keleivių vežimo paslaugų teikimą, turėjo teisę priimti poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius pavestų funkcijų įgyvendinimą ir paslaugų organizavimo tvarką. Toks reglamentavimas laikytinas įstatymo nuostatų įgyvendinimu ir detalizavimu, o ne naujų bendro pobūdžio normų sukūrimu, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde.
11. Be to, pažymėtina, jog iš VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“, kurios savininkas yra Klaipėdos miesto savivaldybė, įstatų matyti, kad šį viešoji įstaiga yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, įsteigtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka, veikiantis socialinėje ir transporto srityse ir viešai teikiantis šios srities paslaugas visuomenės nariams, vienas iš jos tikslų yra teikti visuomenės nariams kokybiškas keleivių vežimo ir aptarnavimo paslaugas socialinėje ir transporto srityse. Bylos duomenys neduoda pagrindo manyti, jog Institucijai atitinkama apimtimi pavesta valstybinė kelių transporto priežiūra, transporto priemonių, kuriomis vykdoma keleivių vežimo už atlygį veikla, ir kitų keleivinių kelių transporto priemonių, vežančių keleivius vietinio ir tolimojo susisiekimo maršrutais, taip pat užsakomaisiais ir specialiaisiais reisais, kontrolės organizavimas bei atlikimas prieštarauja ar būtų nesuderinamas su Institucijos įstatais.
12. Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog J. V. VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolierių buvo tikrinama ne pirmą kartą, todėl tikrinimo tvarka, galiojantys teisės aktai, kurių teisėtumą J. V. jau ginčijo ir vėl ginčija remdamasi tais pačiais argumentais, apeliantei yra žinomi. Apeliaciniame skunde J. V. keliami klausimai dėl VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ turimų įgaliojimų jau buvo nagrinėti ir Klaipėdos apygardos teisme (administracinio nusižengimo byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QU4yLTgyLTYwNi8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'AN2-82-606/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="AN2-82-606/2025">AN2-82-606/2025</a>, 2025 m. gegužės 16 d. nutartis). Apygardos teismo vertinimu, J. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai kelia tuos pačius klausimus dėl teisės aktų ir VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ suteiktų įgaliojimų vykdyti valstybinę kelių transporto priežiūrą teisėtumo, dėl kurių jau yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai.
13. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl to, kad administracinėn atsakomybėn patraukta J. V. nepateikė privalomų pateikti dokumentų kontrolinį patikrinimą vykdančiam VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ pareigūnui. Apeliaciniame skunde J. V. teigia, jog, jos veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 2 dalyje sudėties. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
14. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.
15. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais.
16. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
17. ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už kliudymą įstatymų įgaliotiems pareigūnams ir visuomeniniais pagrindais veikiantiems aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų pagalbininkams – neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams – įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų ir neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių teisėtų nurodymų ir reikalavimų, taip pat valstybės pareigūnų ar kolegialių institucijų sprendimų (nutarimų) nevykdymą ar netinkamą vykdymą, išskyrus šio kodekso 224 straipsnio 1 dalyje, 317, 318, 322, 5051, 506 straipsniuose nurodytus atvejus. Tuo tarpu pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį asmenys, juridinių asmenų vadovai ar kiti atsakingi asmenys traukiami administracinėn atsakomybėn, kai ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai.
18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal ANK 505 straipsnį būtina nustatyti ne tik tai, kad asmuo nevykdė atsakingų institucijų nurodymuose nustatytų įpareigojimų, kas šiuo atveju įrodyta, bet ir tai, ar asmuo privalėjo juos vykdyti (t. y. nustatyti, ar teisės aktai nustato jam tokią pareigą), ir ar asmeniui pateikti įpareigojimai yra teisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTY0LTY4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-64-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-64-689/2019">2AT-64-689/2019</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTI0LTQ5NS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-24-495/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-24-495/2023">2AT-24-495/2023</a> pasisakyta, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už nusižengimo, įtvirtinto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, padarymą, būtina nustatyti, kokie įstatymų, reglamentuojančių įgaliotų pareigūnų veiklą, reikalavimai buvo nevykdomi. Kiekvienu atveju turi būti nustatytas ne tik konkretus įstatymų įgalioto pareigūno nurodymas, bet ir įvertintas tokio nurodymo teisėtumas. Taigi, atitinkamai traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį, turi būti konstatuojamas kitame Lietuvos Respublikos teisės akte nustatytos konkrečios pareigos pažeidimas.
19. Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 6 punkte numatyta, kad užsakomojo reiso metu ekipažas privalo turėti: Lietuvos Respublikoje išduotos licencijos verstis keleivių vežimu autobusais vidaus maršrutais, suteikiančios teisę vežti keleivius Lietuvos Respublikos teritorijoje, kopiją arba Lietuvos Respublikoje išduotos Bendrijos licencijos kopiją, jei vežėjas veiklą vykdo turėdamas Bendrijos licenciją vežti keleivius, suteikiančią teisę vežti keleivius autobusais tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Reikalavimas turėti Bendrijos licencijos kopiją netaikomas, kai šis dokumentas išduotas elektroniniu būdu; keleivių vežimo užsakomuoju reisu sutartį (ar patvirtintą jos kopiją), sudarytą tarp vežimo paslaugos užsakovo ir vežėjo, o tais atvejais, kai keleivių vežimo sutartis yra sudaryta telekomunikacijų galiniais įrenginiais, – duomenis apie susitarimą (nurodytus šių taisyklių 7 punkte) dėl keleivių vežimo už atlygį sąlygų, kurios įrašomos keleivių vežimo lape; keleivių vežimo lapą, išskyrus atvejus, kai keleivių grupės vežamos į tame pačiame mieste vykstančius renginius, kaip numatyta Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje. Keleivių vežimo lapų formos, jų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarkos aprašas patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 3-24 „Dėl Keleivių vežimo lapų formos, jų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“; įmonės vadovo parašu patvirtintos teikiamos turizmo paslaugos aprašymo kopiją (kai vežėjas teikia savo organizuotą turizmo paslaugą); įmonės vadovo parašu patvirtinto turizmo paslaugos apmokėjimą įrodančio dokumento, nustatančio teikiamos turizmo paslaugos kainą, kopiją (kai vežėjas teikia savo organizuotą turizmo paslaugą); dokumentus arba įmonės vadovo parašu patvirtintas jų kopijas, patvirtinančius, kad yra sumokėta už teikiamą turizmo paslaugą (kai vežėjas teikia savo organizuotą turizmo paslaugą); ekipažo vairuotojų darbo ir poilsio režimo apskaitos dokumentus.
20. Pagal byloje surinktus įrodymus: patikrinimo aktą Nr. 264/2025, vaizdo medžiagą, fotonuotraukas, autobuso apipavidalinimo duomenis, išrašą iš informacinės sistemos „Vektra“, VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ paslaugų administravimo vyriausiosios specialistės J. Č. 2025 m. lapkričio 5 d. ir 2025 m. lapkričio 17 d. tarnybinius pranešimus bei kitus byloje esančius dokumentus nustatyta, kad 2025 m. liepos 10 d. 15:16 val. patikrinimo metu transporto priemonės vairuotoja J. V. vykdė užsakomąjį reisą ir atsisakė patikrinimą atliekančiam VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriui pateikti vairuotojo pažymėjimą ar kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, keleivių vežimo lapą bei keleivių vežimo užsakomuoju reisu sutartį, sudarytą tarp vežimo paslaugos užsakovo ir vežėjo. Šie duomenys laikytini įrodymais administracinio nusižengimo byloje, nes jie patvirtina tiek patį patikrinimo faktą, tiek aplinkybes, kad patikrinimo metu buvo vykdoma keleivių vežimo veikla užsakomuoju reisu, o patikrinimą atlikusiam VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ pareigūnui pareikalavus pateikti privalomus dokumentus, jie pateikti nebuvo. Pažymėtina, jog patikrinimo aktas yra pirminis oficialus dokumentas, kuriame užfiksuotos patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, pareigūno teisėti reikalavimai ir asmens atsisakymas juos vykdyti. Vaizdo medžiaga ir fotonuotraukos laikytinos objektyviais techniniais įrodymais, patvirtinančiais patikrinimo eigą, transporto priemonės naudojimą keleivių vežimui, kontrolieriaus reikalavimo pateikti dokumentus faktą ir vairuotojos atsisakymą tai padaryti. Išrašas iš informacinės sistemos „Vektra“ patvirtina, kad transporto priemonė buvo naudojama keleivių vežimo veiklai ir kad reisas turėjo užsakomojo reiso požymių. Tarnybiniai pranešimai yra vidaus dokumentai, kuriuose užfiksuotos patikrinimo metu ir po jo nustatytos aplinkybės, gauta informacija bei atlikti veiksmai, todėl jie papildo ir detalizuoja patikrinimo akte nurodytas aplinkybes. J. V. pateikti prašymai ir paaiškinimas vertintini kaip asmens teisės į gynybą įgyvendinimas, tačiau jie nepaneigia objektyviais duomenimis nustatyto fakto, kad patikrinimo metu dokumentai pateikti nebuvo.
21. Apeliantė J. V. vykdė užsakomąjį reisą ir atsisakė patikrinimą atliekančiam kontrolieriui pateikti vairuotojo pažymėjimą ar kitą asmens tapatybę įrodantį dokumentą, keleivių vežimo lapą, keleivių vežimo užsakomuoju reisu sutartį, sudarytą tarp vežimo paslaugos užsakovo ir vežėjo. Teigti, jog VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus veiksmai būtų neteisėti, nėra pagrindo. Pirmiausia, kontrolierius A. E. yra teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas vykdyti keleivių vežimo kontrolę (t. y. turi galiojantį pažymėjimą, jo funkcijos numatytos teisės aktuose ir jis tikrino būtent jo kompetencijai priskirtus dokumentus – užsakomojo reiso sutartį, keleivių vežimo lapą, vairuotojo pažymėjimą), laikytina, kad VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolierius A. E. veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus ir jo reikalavimai pateikti dokumentus buvo teisėti. Antra, J. V. elgesys vertintinas ne pagal tai, kaip ji iš pradžių prisistatė (kontroliere, transporto vadybininke), o pagal faktinę situaciją. Esminė aplinkybė yra ta, kad atvykus policijos pareigūnams J. V. patvirtino, jog yra autobuso vairuotoja. Tai reiškia, kad ji buvo tikrinamas subjektas, kuriam taikoma pareiga pateikti kontrolieriui privalomus dokumentus. Aplinkybė, kad ji vėliau užsidėjo vežėjo pažymėjimą ir teigė pati vykdanti kontrolę, teisiškai nepanaikina pareigos vykdyti VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ įgalioto kontrolieriaus teisėtus reikalavimus. Trečia, iš faktinių aplinkybių matyti aktyvus priešinimasis patikrinimui: atsisakymas pateikti dokumentus, VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus teisės tikrinti neigimas, pareiškimas „nieko jūs netikrinsite“, policijos iškvietimas siekiant nutraukti patikrinimą, pakartotinis reikalavimų nevykdymas. Tokie veiksmai teisingai kvalifikuojami kaip kliudymas pareigūnui atlikti jam pavestas pareigas ir teisėtų reikalavimų nevykdymas.
22. Nagrinėjamu atveju VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolierius, vykdydamas jam pavestas keleivių vežimo kontrolės funkcijas, turėjo teisę pareikalauti pateikti dokumentus, kuriuos vairuotojas privalo turėti ir pateikti patikrinimo metu pagal keleivių vežimą reglamentuojančius teisės aktus. Vairuotojos J. V. atsisakymas pateikti vairuotojo pažymėjimą ar kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, keleivių vežimo lapą bei keleivių vežimo užsakomojo reiso sutartį laikytinas teisėto pareigūno reikalavimo nevykdymu. Šią aplinkybę, minėta, patvirtina patikrinimo aktas, vaizdo medžiaga, tarnybiniai pranešimai ir kiti byloje esantys dokumentai, todėl šių įrodymų visuma yra pakankama konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 505 straipsnio 2 dalyje. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad J. V., būdama transporto priemonės vairuotoja ir vykdydama keleivių vežimą užsakomuoju reisu, patikrinimo metu nevykdė teisėto VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus reikalavimo pateikti privalomus dokumentus, todėl jos veiksmai pagrįstai kvalifikuotini pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį kaip teisėto pareigūno reikalavimo nevykdymas.
23. Apygardos teismo vertinimu, J. V. atsisakymas vykdyti VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus nurodymus ir reikalavimus bei kliudymas atlikti jam pavestas funkcijas, priešingai nei deklaratyviai nurodyta apeliaciniame skunde, nebuvo sąlygotas objektyvios priežasties. Priešingai – atsisakymas buvo gana nuoseklus, argumentuotas ne faktinėmis kliūtimis, o subjektyviu jos paties pasirinkimu kvestionuoti teisėtus VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ kontrolieriaus reikalavimus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad J. V. sąmoningai pasirinko elgesio modelį, kuriuo siekė ne padėti Institucijai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, o trukdyti Institucijai įgyvendinti teisės aktų suteiktas teises ir išvengti jai tenkančių įstatyminių pareigų. Tai leidžia daryti išvadą, kad ji žinojo Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 6 punkte nustatytas pareigas, tačiau tyčia jų nevykdė, tuo pačiu pažeisdama Institucijos teises, įtvirtintas KTK 14 straipsnio 4 dalyje, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
24. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neįvertino, ar nutarimą priėmusi A. B., būdama viešosios įstaigos darbuotoja, turėjo įstatyminį įgaliojimą atlikti įstatymuose numatytus veiksmus. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teisme buvo pažeista A. B. apklausos tvarka, ji apklausta kaip liudytoja, tačiau nebuvo pašalinta iš teismo posėdžių salės, o byloje esantis įgaliojimas neregistruotas įgaliojimų registre.
25. Pagal ANK 615 straipsnio 1 dalį administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėja institucijos, nurodytos šio kodekso 589 straipsnyje, kurių pareigūnai atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir surašė protokolą. Tuo tarpu to paties straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylas institucijų vardu nagrinėja jų vadovai, vadovų įgalioti asmenys ar kolegialūs organai. Vadinasi, įstatymas įtvirtina galimybę ne tik pačiam institucijos vadovui, bet ir jo įgaliotam asmeniui priimti nutarimus administracinių nusižengimų bylose.
26. Bylos duomenys patvirtina, kad A. B. ėjo VšĮ „Klaipėdos keleivinio transporto“ Paslaugų administravimo skyriaus vadovės pareigas ir 2025 m. gruodžio 11 d. priėmė nutarimą, kuriuo J. V. nubausta pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į ANK 615 straipsnio 3 dalies reguliavimą, tokias funkcijas gali vykdyti ne tik institucijos vadovas, bet ir jo įgaliotas asmuo. Todėl vien aplinkybė, kad nutarimą priėmė viešosios įstaigos darbuotoja, savaime nepaneigia jos įgaliojimų egzistavimo. Be to, ANK 615 straipsnio 1 ir 2 dalių sisteminis aiškinimas rodo, kad lemiamą reikšmę turi ne formali pareigų kategorija, o tai, ar institucijai teisės aktais pavesta atitinkamų teisės normų priežiūra ir ar jos vardu veikiantis asmuo yra tinkamai įgaliotas.
27. Nagrinėjamu atveju VšĮ „Klaipėdos keleivinio transporto“ vykdo keleivių vežimo tvarkos kontrolę ir administracinę priežiūrą, o A. B. veikė šios institucijos vardu eidama vadovaujančias pareigas, preziumuojama, kad ji veikė pagal suteiktus įgaliojimus, nebent būtų įrodyta priešingai. Be to, iš byloje esančio VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2025 m. rugpjūčio 20 d. įgaliojimo nustatyta, jog VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“, atstovaujamas direktoriaus G. N., be kita ko, įgaliojo A. B. pradėti administracinio nusižengimo teiseną, atlikti administracinių nusižengimų tyrimą, surašyti administracinių nusižengimo protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas. Apeliantė nepateikia jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, kurie paneigtų A. B. įgaliojimų buvimą ar rodytų, kad ji nebuvo vadovo įgaliotas asmuo ANK 615 straipsnio 3 dalies prasme. Todėl skundo teiginiai grindžiami vien deklaratyviais svarstymais, o ne faktiniais ar teisiniais argumentais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. B. turėjo teisę priimti skundžiamą nutarimą administracinio nusižengimo byloje, o apeliacinio skundo argumentas dėl jos įgaliojimų priimti nutarimą nebuvimo yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas.
28. Atmestini apeliantės argumentai dėl A. B. apklausos tvarkos pažeidimo ir įgaliojimų negaliojimo. Pažymėtina, kad byloje apklausta A. B. veikė ne kaip liudytoja, bet kaip Institucijos atstovė, teikianti paaiškinimus apie atstovaujamos institucijos veiklą, dokumentus ir aplinkybes, kurios jai žinomos vykdant pareigas. Institucijos atstovo paaiškinimai nelaikomi liudytojo parodymais, todėl atstovui netaikomi liudytojo apklausos reikalavimai, įskaitant pašalinimą iš teismo salės, priesaikos davimą ar priesaikos teksto pasirašymą. Institucijos atstovo dalyvavimą administracinių nusižengimo bylų procese reglamentuoja ANK 580, 632 straipsniai, kurių reikalavimų pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Taip pat nepagrįstas argumentas dėl įgaliojimų neįregistravimo Įgaliojimų registre. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.137 straipsnio 1 dalis nustato bendruosius įgaliojimo formos reikalavimus. Juridinio asmens atstovavimas teisme grindžiamas ne registre įregistruotu įgaliojimu, bet dokumentais, patvirtinančiais atstovavimo santykius, pavyzdžiui, pareigybės dokumentais, darbo santykiais, nuostatais ar vadovo suteiktu pavedimu, įgaliojimu. Juridinio asmens darbuotojas ar valstybės institucijos tarnautojas gali atstovauti institucijai pagal pareigas, o tokiu atveju atskiro registre registruoto įgaliojimo nereikalaujama. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atstovavimas buvo neteisėtas, ar kad teismas negalėjo vertinti Institucijos atstovės A. B. paaiškinimų ir jais remtis.
29. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi pirmosios instancijos teismas sistemingai naudojasi VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ teikiamomis paslaugomis. Apygardos teismo vertinimu, vien faktas, kad teismas (kaip institucija) galimai naudojasi viešojo transporto sistemos paslaugomis, savaime neįrodo šališkumo. Tai laikoma įprastu buitiniu vartojimu, kuris paprastai nesukuria tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi. Norint įrodyti teismo neobjektyvumą, apeliantė turėtų pateikti įrodymus apie bylą nagrinėjančio teisėjo asmeninį suinteresuotumą arba glaudžius ryšius, kurie peržengia standartinių paslaugų pirkimo–pardavimo santykių ribas. Kasdienės paslaugos (kaip el. bilietų sistema ar viešasis transportas), teikiamos teismui kaip institucijai, nelaikytinos pakankamu pagrindu bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimui.
30. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylos nagrinėjimą, kreiptis į Konstitucinį teismą ir ar Regionų administracinį teismą dėl Tarybos sprendimo 2.4 papunkčio prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui. Apygardos teismas pažymi, jog vien aplinkybė, kad byloje taikytino teisės akto atitiktis aukštesnės galios teisės aktams kelia abejonių proceso šaliai, savaime nereiškia, jog bylą nagrinėjęs teismas privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą ar Regionų administracinį teismą. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tuo atveju, kai pats teismas turi pagrindo manyti, kad taikytinas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiga kreiptis atsiranda ne esant proceso šalies abejonėms, bet tik tada, kai tokias abejones pagrįstai įžvelgia pats bylą nagrinėjantis teismas. Teismas neprivalo kreiptis dėl kiekvieno proceso šalies keliamo teisės akto teisėtumo klausimo, jeigu teismas pats neįžvelgia akivaizdaus prieštaravimo ar konstitucingumo problemos. Teismas vykdo teisingumą vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir preziumuoja jų teisėtumą bei konstitucingumą, kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams.
31. Sprendžiant atsakomybės klausimą pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti administracinio nusižengimo pakartotinumą. Pakartotinumo sąvoką apibrėžia ANK 40 straipsnis, kuriame, be kita ko, numatyta, kad jeigu administracinį nusižengimą padaręs asmuo per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos, iki sueis vieni metai nuo administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos, padarė tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, laikoma, kad šis administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai. Minėta, kad J. V. už ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą bausta 2024 m. lapkričio 6 d. nutarimu, kuris įsiteisėjo 2025 m. gegužės 16 d. Taigi, šioje administracinio nusižengimo byloje jai inkriminuotą administracinį nusižengimą J. V. padarė nepraėjus vienerių metų terminui nuo 2024 m. lapkričio 6 d. nutarimu jai paskirtos administracinės nuobaudos įsiteisėjimo dienos, dėl to jos veika Institucijos 2025 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo visiškai pagrįstai kvalifikuota kaip padaryta pakartotinai pagal ANK 505 straipsnio 2 dalį.
32. Administracinė nuobauda skiriama pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų bei vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1, 2 dalys). ANK bendrojoje dalyje nustatyta, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Be to, ANK aiškiai ir konkrečiai nurodo baudos dydžio nustatymo kriterijus. ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, bei kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
33. ANK 505 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia baudą asmenims nuo 720 Eur iki 1 170 Eur ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 1 100 Eur iki 6 000 Eur.
34. Vertinant paskirtos baudos dydžio pagrįstumą, pažymėtina, kad bauda J. V. buvo skirta neviršijant ANK 505 straipsnio 2 dalyje nustatytų sankcijos ribų, t. y. 945 Eur dydžio bauda patenka į numatytą intervalą nuo 720 iki 1 170 Eur. Tai leidžia konstatuoti, kad Institucija formaliai laikėsi įstatymo reikalavimų, skirdama nuobaudą. Sprendžiant dėl konkretaus baudos dydžio parinkimo, būtina atsižvelgti į bendruosius administracinių nuobaudų skyrimo principus – teisingumo, proporcingumo ir individualizavimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. V. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl jos kaltės forma laikytina pakankamai intensyvia. Tai sudaro pagrindą taikyti griežtesnę nei minimali sankciją. Kita vertus, padarytas administracinis nusižengimas pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie itin pavojingų, nes yra susijęs su valdymo tvarkos pažeidimu ir nesukėlė reikšmingų neigiamų padarinių. Ši aplinkybė suponuoja, kad maksimalios ar artimos maksimaliai baudos skyrimas galėtų būti vertinamas kaip neproporcingas. Reikšmingą įtaką baudos dydžiui turi ir J. V. asmenybė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. V. jau buvo bausta administracine tvarka už analogišką pažeidimą, todėl šis nusižengimas nėra atsitiktinis. Pakartotinumas rodo nepakankamą ankstesnių nuobaudų poveikį ir pagrindžia griežtesnės nuobaudos poreikį siekiant užtikrinti prevenciją. Tačiau pažymėtina ir tai, kad Institucija nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Tokiu atveju, bauda paprastai skiriama artima sankcijos vidurkiui, nebent yra papildomų reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju paskirta 945 Eur bauda yra artima sankcijos vidurkiui, todėl iš esmės atitinka proporcingumo ir individualizavimo principus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes – tyčinę kaltės formą, pakartotinį pažeidimo pobūdį, tačiau nesant sunkinančių aplinkybių ir įvertinus pažeidimo pavojingumo laipsnį – darytina išvada, kad Institucijos paskirta bauda laikytina pagrįsta ir atitinkančia administracinių nuobaudų skyrimo tikslus.
35. Apibendrinus visa tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, pagrindo ją naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais ar kokiais nors kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundas atmetamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens J. V. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjas Linas Pauliukėnas
